Viktorija Daujotytė. Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?

Mintys apie lietuvių kalbą, kurios buvo išskleistos 2011 m. vasario 24 dienos lrytas.lt daugiažodžiu pavadinimu „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: kokia oficialioji lietuvių kalbos ideologija?“, nėra nei naujos, nei originalios. Problema yra šiek tiek gilesnė nei projektiniai įsipareigojimai. Projektai nurodo minties kryptį – deja.

Nesileisiu į diskusiją, nors kai kurie jos teiginiai gali įžeisti; ypač redaktorius –­ jų per savo gyvenimą sutikau itin kultūringų, išmanančių kalbą, tolerantiškų. Kai tik turėjau galimybę, visada norėjau, kad mano tekstą bent peržvelgtų atidi, budri redaktoriaus (dažniau – redaktorės) akis, už daug ką jiems esu dėkinga. Nesu patyrusi jokios redaktorių (ne cenzorių) prievartos, visada galėjau palikti taip, kaip buvau parašiusi. Jei buvau tikra. Jei norėjau. Negaliu skaityti nesuredaguoto vertimo; man baugu likti kalbos džiung­lėse. Galvoju apie vyresniuosius redaktorius (jų vis mažiau), kad ir apie Donatą Linčiuvienę, jau baigiančią pražiūrėti savo šviesias akis, kad tik tekstas būtų geresnis, kad mažiau liktų ne tik kalbos, bet ir korektūros klaidų. Žinoma, tos didžiosios kalbos nuodėmės –­ absurdas, jo jau seniai reikia atsisakyti. Bet žmogaus pasaulyje nėra srities, kur negalėtų būti (ar likti) klaidų. Tyčinės klaidos? Vargu ar verta jų daryti. Nerišliame, suraizgytame sakinyje tūno mąstymo nerišlumas, neaiškumas; geras redaktorius kartais jį nors truputį pašviesina. Kartais to padaryti ir neįmanoma. Geriau nekišti pirštų. Neraštingumas juk irgi yra iškalbus. Nemokėjimas kalbėti – taip pat. Kalbos klaida, bet ir klaidos kalba, jei ją suprantame.

Neinu toliau. Viską suimu į skliaustus, sąmonės akiratyje palieku tik vieną pastraipą – Prezidentės kalbos (tiksliau – ­vienos laisvos pastraipos) Vilniaus universitete, Šventų Jonų bažnyčioje (praeitų metų pavasarį, Filologijos fakulteto absolventams), vertinimą. Cituoju Loretą Vaicekauskienę: „Žiūrėkit, koks ryškus simptomas. Žmonės įsitikinę, kad nemoka lietuvių kalbos. Dalyvavau praeitais metais Filologijos fakulteto diplominių darbų įteikime, kur Lietuvos Prezidentė sveikino diplomantus. Nukrypusi nuo scenarijaus, nuo savo parašytos kalbos, ji pasako keletą žodžių. Ir pirmiausia pradėjo nuo atsiprašymo, kad ji kalba nelabai gerai, nes ji yra… vilnietė! Taip sako Prezidentė!“

Girdėjau turiningą Prezidentės kalbą, neieškojau kalbos klaidų. Niekada to nedarau, niekada netaisau. Manau, kad kalba (kaip ir kiti asmens atributai) yra asmens reikalas. Nebent žmogus pats pasitikrina; sakau tai, ką tikrai žinau. Kai ką žinau, bet nedaug.

Įvertinau Prezidentės savikritišką žvilgsnį. Ji prisipažino (laisvo žmogaus laikysena) nemokanti lietuvių kalbos taip, kaip norėtų ją mokėti, – taip supratau jos mintį. Tai man itin artima. Turiu savo tarmę, esu žemaitė, iki šiol moku žemaitiškai, ne tik kalbu, bet ir rašau, nors ir ne visai tiksliai galiu perteikti tarmės atspalvius. Bet lietuvių bend­rinė kalba man yra turtas, džiaugsmas. Norėčiau bendrinę lietuvių kalbą gerai mokėti, norėčiau, kai to reikia, pavyzdžiui, paskaitoje ar viešai kalbėdama, nedaryti nei sintaksės, nei tarties, nei kirčio klaidų. Deja, darau. Noriu pasitikėti Gramatika, parašau ją didžiąja raide (taip yra parašęs ir A. Nyka-Niliūnas). Mokėti bendrinę lietuvių kalbą, bet, jei tik susidaro sąlygos, ir leistis nešamai tarmės (o vilniškiams ar kauniškiams jiems įprasto kalbėjimo, tarimo), svetimžodžių, sraunaus kalbos pažemių vandens. Klausytis studentiško slengo; netgi kartais itin nešvankiuose interneto komentaruose (ir man skirtuose) pamatyti, kaip sublizga prigimtinis kalbos jausmas, kaip netikėtai kalba „sužaidžiama“.

Tad – kur, kam kalbėti reiškia ir kaip kalbėti. Prezidentės viešas pasakymas, girdint universiteto studentams ir dėstytojams, kad ji nori kalbėti taisyklinga, gražia lietuvių kalba, kad ji to siekia, mūsų kalbančiosios bendruomenės galėjo būti sutiktas kaip iškalbus ženklas. Manau, kad bent dalis visuomenės tą ženklą suprato.

Nesupainioti. Yra virtuvės kalba, yra turgaus kalba, barnių kalba, norinčių žūtbūtinai išsiskirti kalba, daugybė kalbėjimo stilių, atmainų. Kiekvieno laisva valia, jei tik neįžeidžia kito, nepažeidžia kito teritorijos. Bet galėtų (turėtų) būti ir tokia lietuvių kalba, kurią laikytume elitine. Ją reikia puoselėti. Kaip elitinę sėklą. Kaip visa, kas yra brangu.

Anglijos karališkoji šeima kalba elitine anglų kalba. Pažįstama anglistė širdo ant žurnalistų, kad tais metais, kai Lietuvą aplankė Anglijos karalienė, ji negalėjo jos kalbos girdėti bent per radiją, nes tuoj pasigirsdavo vertimas. „Norėjau girdėti tarimą, tartį, norėjau išgirsti, kaip skamba karališkoji anglų kalba“, – sakė.

Suprantu – nesilyginkime. Bet norėčiau, kad Lietuvos prezidentės ir prezidentai siektų kalbėti taisyklinga lietuvių kalba. Kad dar neprarastume vilties, jog lietuvių kalba, išlaikydama tarmes, savo gyvybinguosius rezervus, šakodamasi gyvaisiais, netvarkomais kalbėjimo stiliais, galėtų būti ir elitinė kalba.

Manau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė ta linkme žengė gražų žingsnį.

Šaltinis čia