Viktorija Daujotytė. Apie tapatybę, ne(ta)patybę, be(ta)patybę

Lietuvio tapatybės kristalas literatūroje – Maironis; būtent kristalas (pagal gr. krystallos – ledas; krištolas, tvarkingos vidinės sandaros kūnas, iškiliojo, šviesą atspindinčio briaunainio formos). Poezija, kuri pasiekia tvarkingą, gerai organizuotą struktūrą, ir tampa visuomeniškai veiksminga, netgi tapatybei įpareigojanti: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis“; „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos žemės dainų nemylės; / Neverks, kad patys sūnūs žudo / Kas verta meilės ir garbės“ („Užtrauksim naują giesmę“).

Kalbėjimo apie patybę, tapatybę ir jų konfigūracijas pradžiai Aido Marčėno eilėraštis „Mėnulyje nieks negyvena“ iš jo ir Šarūno Leonavičiaus knygos „Žmogaus žvaigždė“ lyg ir skirtos vaikams (gražiausia 2004-ųjų knyga, išleista „Žaros“, pasiekusi knygos grožio tapatybę):
Nepraeis gal net tūkstantis metų –
Bus Mėnulyje pilna lietuvių.
Po Mėnulį jie laipios be batų
Ir maldaus jie Mėnulio Dievulį:
„Norim grįžti namo į Tėvynę –
Kur Šventoji, kur žemė šventa,
kur mes esame pėdą įmynę,
kai dar buvom viens kito greta“.

Po nakties pailsėt atsigulęs
atsakys jiems Mėnulio Dievulis:
„Ak, lietuviai, jūs mano lietuviai, –
tik Mėnulyje jums ir vieta.
Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė?
Kur ta jūsų Tėvynė? Dykynė,
dykuma… Lietuva – pavogta“.

Vienas svarbiųjų dabartinės lietuvių tautinės tapatybės tekstų: dar galima kalbėti su ironija, bet tokia, kuri yra perspėjanti: „Kur ta jūsų Tėvynė?“ Eilėraštis gali būti skaitomas kaip lietuvių tautinės tapatybės kūrėjų – Maironio ir Vaižganto parafrazė, bet ne tiesioginė, o pakeista, perkeista, postmodernioji, pastišinė. Maironio – Tėvynė, jos gynimas, žemė šventa, Vaižganto – Šventoji, Dievulis (Rimvydo Šilbajorio akcentas – „Dievulis Vinco Krėvės kaime“1). Dar giliau ir K. Donelaičio atodūsis: „Ak, kur dingot…“ Literatūros tautinė tapatybė arba pilietybė: ji keičiasi, pati su savim kovoja, maištauja ir lieka ta pati. Kol dar lieka.
Lietuvio tapatybės kristalas literatūroje – Maironis; būtent kristalas (pagal gr. krystallos – ledas; krištolas, tvarkingos vidinės sandaros kūnas, iškiliojo, šviesą atspindinčio briaunainio formos). Poezija, kuri pasiekia tvarkingą, gerai organizuotą struktūrą, ir tampa visuomeniškai veiksminga, netgi tapatybei įpareigojanti: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis“; „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos žemės dainų nemylės; / Neverks, kad patys sūnūs žudo / Kas verta meilės ir garbės“ („Užtrauksim naują giesmę“). Maironis sukūrė lietuviškąjį poetinį universumą, kuris XX a. išsiskaidė keliomis kryptimis – jų sekimas atskira problema. Poezija akivaizdžiai rodo, kad tautinė tapatybė darosi jautri, skaudi, kai jai kyla pavojus. Jono Aisčio „Peizažas“ – lietuvio lopšio tapatybė. „Vienas kraujo lašas…“ – dramatiškoji, su kaltės atspalviu. Justino Marcinkevičiaus – gamtos, kalbos, dvasios ženklų vienovė, maironiškai kristališka, tvarkinga, gerai organizuota struktūra, tad ir veiksminga, paveiki. Sigito Gedos giesmės, gal labiausiai „Giesmė apie pasaulio medį“ – aukšta, netikėta, neprognozuota šviesa iš poezijos erdvių:

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

Tai mūsų pakilimo laiko (tarp 1988–1990) poezija. Ji kyla iš tautą vienijančios dvasios ir pati vienija, jungia, iškelia iki aukos galimybės. Poeziją iškelia ir pakeičia laikas. A. Marčėno eilėraštis yra maironiškas ir savaip gediškas, įsijungęs į tapatybę reiškiančios poezijos tradiciją. Kartu jau kitas, kitoks. A. Marčėnas tiksliai „paima“ lietuvio dvasios istorinę „gaidą“ – prašymą, maldavimą: „Norim grįžti namo į Tėvynę…“ O kai galima arba reikia grįžti dažnai prasideda derybos su savim. Mėnulio Dievulis (lietuviui Dievulio būtinai reikia) gali apgailestaudamas linguoti galvą: „Ak, lietuviai, jūs mano lietuviai…“ Galima klausti: „Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė?“
Esame neaiškios, klausinėjančios ne tik tautinės, bet ir žmogiškosios tapatybės erdvėje. Filosofinė, psichologinė, antropologinė tapatybės problema ir iškyla, kai sąvokos turinys ima prarasti savaiminį natūralumą. Natūralu būti, kol esi. Natūralu būti kažkuo, kitaip nebūtum. Gyveni pietuose ar šiaurėje, gyveni per šimtmečius susiklosčiusioje, mažai tekintančioje geopolitinėje erdvėje, ar vis dar neauštančioje Rytų Europoje. Kalbi kuria nors kalba, esi vyras ar moteris. Visa tai ir dar daugybė kitų parametrų lemia ar bent daro įtaką žmogaus tapatumui, prasidedančiam labai toli nuo jo, giliai, iš kur atsrūva genetinė atmintis, užsimezga (pagal C. G. Jungą) patybės archetipas.
Tapatybės problemos Europos horizonte pradėjo aštrėti po Antrojo pasaulinio karo. Dabartiniu metu tapatybės (modernios ir postmodernios) teorijos jau sunkiai vienu žvilgsniu beaprėpiamos. Daugiau ar mažiau tapatybės patirtis perteikia literatūra. Literatūros istorija ir mokslas vienu ar kitu aspektu taip pat susiję su tapatybės klausimais. Kiekvienos tautos literatūra nužymi ir jos tapatybės formavimosi, kitimo, krizių punktyrus. Literatūros istorijos gali būti rašomos ir kaip tapatybės istorijos. „Pasaulis kaip knyga“2, – ištarė G. Josipovici, literatūros profesorius, tiksliai įžvelgęs, kaip didžiuosiuose kūriniuose susieina asmeniniai ir viešieji lygmenys. Tapatybės principas tas pats – įvairių lygmenų sąsajos, sublimacijos, garantuojančios vienovę.
Žmogiškoji tapatybė turi daug matmenų. Visų jų niekad negalima apimti. Kalbame tik apie aspektus, skirtingai pasireiškiančius skirtingais laikais, skirtingomis aplinkybėmis. Nėra absoliučios tapatybės; kiekviename tapatume esama ir netapatumo. Ir atvirkščiai – nėra tokios žmogiškosios netapatybės, kurioje nebūtų tapatybės. Tapatybė, bent jos dalis, leidžia žmogui būti, sakyti apie save , o apie kitą – tu. Vaikas pradeda kalbėti, kai pradeda jausti tapatybes: tai yra tai, aš esu tas ar ta, ženklinamas ar ženklinama vardu – ženklu. Vaikas pirmiausia tapatina save su vardu (kiti žino, kas aš esu), o tik vėliau su , su savęs paties žinojimu. – tapatybės asmeninis įvardis. Mes žymi ir tautinės tapatybės liniją. Šiandieninė tapatybė nebegali būti apibrėžta tik savo ir svetimo atributais. Susidaro ir tarpinių variantų.
Tautinė tapatybė – vienas vėlyvųjų žmogiškosios esmės ženklų. Išdidintas, išgaubtas romantizmo pasaulėvokos, sustiprintas ir suproblemintas tautinių ideologijų. XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvoje jos buvo grindžiamos istorija, kalba, kartu neišleidžiant iš akių bendrųjų dėsnių. Vacys Bagdonavičius yra teisingai atkreipęs dėmesį į Vydūno mąstymą apie tautinius ir globaliuosius dalykus, jų pusiausvyros ieškojimą3. Kol tauta, jos laisvė ir suverenios galios yra siekiamas idealas, tautinė ideologija veiksminga. Kai tauta virsta kasdienybe, tautinės tapatybės kontūrai blykšta. Šiandien tautinė tapatybė tampa vis labiau problemiška ir probleminama. Gal aštriausiai tautinės tapatybės klausimai kyla tautoms, pačioje XX a. pabaigoje išgyvenusioms didelius socialinius ir politinius pasikeitimus, priverstoms šuoliuoti ten, kur reiktų ramaus, sukaupto, apmąstomo žingsniavimo. Atgimimo laikotarpiu, didžiosiose pilietinėse akcijose (mitinguose, Baltijos kelyje, Sausio 13-ąją), galėjome suvokti, kad tautinė tapatybė yra pats natūraliausias, lyg ir savaiminis pilietybės pamatas. Didžioji empatija.
Vis dažniau girdime sąvoką Lietuvos tauta; suvokiame valstybinį ir pilietinį jos pamatą, tačiau patirtimi tai nelengvai patvirtinamas dalykas. Juk ir pati Lietuvos valstybės samprata nebe tokia aiški, kokią daugelis žmonių regėjo savo sąmonėje kad ir Baltijos kelyje. Konstituciniai atramos taškai vis iš naujo perbalsuojami. Dalis suverenių teisių perduota sąjungai. Lietuvos kariuomenė priklauso ir NATO struktūroms. Pilėnų pavyzdys nebetinka gynėjų sąmonei. Bet yra žmonių, kultūrininkų, Ramuvos ideologijos žmonių, kurie Pilėnus mini kaip tautinio pasididžiavimo simbolį. Jų nedidelė dalis, bet jau nebegalime kalbėti apie visuotinę, visuminę tapatybę. Ir tautinėje tapatybėje telpa daug tapatybių.
Tautos vidinėje sampratoje glūdi patyrimas, sueinantis į mes centrą: mes, kurie… Pagrindinis sakinys lieka bendras, šalutinis įvairuoja, apima skirtingus dalykus, akcentus, modusus. Lietuvos tauta yra racionalus konstruktas, dėl jo turinio nuolat reikia tartis. Lietuvių tautos turinyje glūdi prigimtinis savumas, kurį nelengva apibrėžti, bet kurį tarsi juntame savyje. Tai kraujas, kuris teka mūsų gyslose, – sako ar galėtų sakyti poetai.
Gali būti, kad ir tapatybė tampa ir taps vis labiau sutartinė. Racionalumo tipų daugėja. Tapatybė yra tam tikras vienis; juolab tautinė tapatybė. Bet, kaip teigia dabartinio laiko tyrinėtojai, vienovės klausimas gali būti sprendžiamas tik pripažįstamo daugybingumo pagrindu ir rasti tinkamą vienovės formą yra svarbiausias uždavinys4. Tautinei tapatybei lieka svarbūs ir simboliniai vienovės ženklai, pvz., tokie kaip Tautinio atgimimo ąžuolyno bendrija, Tautos namų santara ir kt. 2007-aisiais Tautos namų idėjos šimtmetis. Idėja tebėra gyva ir veikia tautinės tapatybės gyvastį.
Vieni žiūri tik savo interesų, kiti bent ką nors siekia padaryti bendram labui. Tautinė tapatybė sietina su bendro intereso jutimu, palaikymu. Tik savo naudos žiūrinčiųjų visada bus. Kokia yra tautos padėtis, kiek tautinė tapatybė yra gyvybinga, galima matyti iš to, kiek yra žmonių, sąmoningai dirbančių bendro intereso labui.
Problemos, kylančios iš dabartinės situacijos, iš vis globalėjančio pasaulio, verčia ir mus tautinės tapatybės neišleisti iš akių. Matome alternatyvas. Kraštutinę – vis labiau pasaulyje išsisklaidanti, mažai tegimdanti, vis mažiau lietuviškai bekalbanti, tapatybę prarandanti lietuvių tauta sunyks. Bendresnę – Lietuvos politinė tauta, susidariusi iš vietinių bei kitų, labiausiai iš didžiųjų tautų, išsilaikys, įgis kitų tapatybės spalvų. Ir atsargesnę – tapatybė labili ir liberali, ji nyksta atsinaujindama, pasirodydama kitais pavidalais. Maždaug suvokiame, kas tapatybė yra šiandien, bet rytoj ji bus jau kitokia. Tautinė tapatybė kinta kintant tautai, jos buvimo pasaulyje sąlygoms ir aplinkybėms. Kintanti tauta keičia tautinės tapatybės linijas bei kontūrus.
Vienas paskutinių tautinės tapatybės svarstymų sutelktinė knyga „Tautinės tapatybės dramaturgija“ (2005) apima keliolika svarbių linijų, bet kiekviena jų, jei tik eina gilyn, nurodo ir tas dimensijas, kurios dar neatvertos. Tautos tapatybė ir nuo jos priklausanti, bent jau su ja susieta, atskiro individo tautinė tapatybė susiformavo istoriškai. Tauta atsiskiria, išsiskiria iš kitų grupinių žmonijos darinių – kalba, istorija, religija, kraštovaizdžiu, gyvenimo būdu, kitais požymiais. Individų tautinę tapatybę ženklina laisvas savęs priskyrimas tautai, jos likimo, privalumų ir trūkumų prisiėmimas. Tautos tapatybė ir individo tautinė tapatybė nėra visai tapatūs dalykai.
Protėviai, protėvystė, kitaip sakant, kraujo balsas, yra tai, kas natūraliausiai jungia žmogų su jo tauta. Tauta yra abstrakcija, protėviai – realybė, vienu ar kitu būdu žmogaus patiriama; žmogus gali susitikti su seneliais, dargi su proseneliais, iš jų patirti jų tėvus, senelius. Žmogaus atmintis yra protėviška. Kai istorija iškeldavo kurią tautos ar tautos valstybės problemą, iškildavo ir apeliacijos į protėvius. Kai atsiskiri nuo savųjų, jie nebegali paremti. Kai atsiskiri nuo savosios kalbos, ji nebegali padėti mąstyti. Iš išmoktos kalbos jokia gyvybė savaime į sąmonę neatiteka.
Vieną svarbiausių tautinės tapatybės linijų kiekvienos tautos istorijoje nubrėžia menas. Apibendrintai galima sakyti, kad menas visomis savo formomis ir pavidalais išsikristalizuoja iš tautinės savasties, iš jos mitų, tikėjimų, prietarų, istorijų, kalbos, kraštovaizdžių, kad kiekvienas bendrėjimas ir bendrinimas vyksta iš atskirybių. Kur nėra atskirybių, bendrybės tėra menkos, nepatvarios, dažniausiai simuliacinės. Literatūrai tapatybės procesuose ir problemose tenka išskirtinė vieta dėl jos kalbiškumo, kalbinio pobūdžio. Itin savitą tapatybės modelį atskleidžia LDK istorija; lietuvybė ir be lietuvių kalbos galėjo egzistuoti stipriai remiama kitų dėmenų, tarp jų ir protėvių kulto, protėvių žemės jausmo. Stipriai veikiantys tapatybės ingredientai gali (bent kuriam laikui) vieni kitus pakeisti, atstoti.
Kalba apima ir tuos aspektus, kurių prigimtis nėra kalbinė, bet gali ir kalba atsiskleisti. Tapatus, tapati – kalba rodo būdvardžio darybą: tas pats, ta pati, sutapimo, sutapatinimo galimybė. Žmogus be paties savęs yra tik kevalas. Patybė yra branduolys.
Kaip patybė suvokiama, atrandama, kokios yra psichinės tapatybės prieigos? Žmogus nori būti tas pats sau ir kitiems, tapatumas yra tam tikras komfortas. Tas, kas yra ir pats sau, pats sau tapatus, yra individas, nedalus, neišsidalijantis, nesusidvejinantis. Viena pavojingiausių sąmonės būsenų – susidvejinimas, neadekvatus savęs suvokimas. Kuo silpnesnė tapatybė, tuo daugiau galimybių dvasinėms krizėms. Dabartinis žmogus yra krizės žmogus, nerandantis kitos išeities kaip bėgimą, bėgiojimą iš vietos į vietą, vietos nerandant.
Šiandien kalbame apie tapatybę delokalizuotame pasaulyje. Delokalizuotas pasaulis, tai ir ta dramatiškoji patirtis, kuri dar 1944-ųjų rudenį atsiskleidė iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusiems – DP stovyklos, išvietintųjų asmenų laikino gyvenimo vietos. Asmenys, netekę savo vietos. Priverstinai, laisvu apsisprendimu, dėl kurių nors aplinkybių. Labiausiai dėl to, kad Lietuva neteko laisvės, suverenių galių, didelės dalies savo tapatybės. Daug jos žmonių neteko savo erdvės ir laiko. Taip, yra ir kita delokalizuoto pasaulio sąvokos reikšmė – atviro, sienų, vizų nevaržomo pasaulio. Žmogiškosios tapatybės požiūriu toks pasaulis – iliuzija. Vieniems – maloni, kitiems – bauginanti. Žmogaus niekas negali išlaisvinti nuo jo laiko, nuo jo vietos. Pasaulio pilietis – graži sąvoka, yra galimybė įsipareigoti tik bendrajam žmogiškumui, pačiam didžiausiam žmogiškojo pasaulio abstraktumui. Bet konkretus erdvėlaikis yra žmogaus atminties sąlyga: visa, ką mes pajėgiame atsiminti, yra kaip nors susiję su vieta ir laiku. Bevietis žmogus neišvengiamai tapatinasi su žmonėmis be vietos. Susirasti vietą kitur, nei ji skirta prigimties, žmogui yra nepalyginamai sunkiau negu prasmingai išlikti savojoje. Lyg prarandamas savaiminis prasmės pamatas; tiesą sakant, atsiskyręs nuo to, kas iš prigimties sava ir kam žmogus prigimtim yra įpareigotas, individas atsisako dalyvauti kovoje dėl prasmės. Jo tapatybė neišvengiamai tampa vartotojiška. Jis turi tapatintis su tarnyba, gal labiau su firma, kuri yra ar virsta išgyvenimo ar ir gero gyvenimo sąlyga. Tyrinėtojai pažymi, kad dideli, globalūs koncernai, kurių tinklai veikia visame pasaulyje, savaip etnizuojasi, pateikia savo tarnautojams vis daugiau tapatinimosi su firma galimybių: kuriami priklausomumo jausmo palaikymo ritualai, didelės šeimos įvaizdžiai, netgi savi laikraščiai5. Firminė tapatybė – nauja, jau atpažįstama postmoderniojo žmogaus tapatybės forma. Bevietė, šiandien Lietuvoje, rytoj Kinijoje ar Honkonge. Kapitalas neturi tautybės, sienų, nepripažįsta ribų. Jį valdo vienintelis dėsnis – pelno dėsnis. Globalusis pasaulis yra kapitalo pasaulis. Bet ar gali būti globalus žmogus, laikinas, mirtingas, apleidžiantis viską, net tai, kas jo valia veikia globaliai?
Kas kapitalo valdomame pasaulyje šiandien bėra tauta? Kokias suverenias galias ji beturi? Kur žemė, kuri turi būti šventa, kad išliktų ir kitos šventumo formos? Žemė jau yra (ir vis labiau bus) valdoma kapitalo. Lietuvos Seimo valia (be referendumo) žemė, per amžius sudariusi pagrindinę nekilnojamojo turto dalį, virto kilnojama. Susikilnojo, kas pajėgė. Kur patogiau, pelningiau. Su kuo tapatintis lietuviškai sąmonei? Kur yra ta Lietuva, dėl kurios galima būtų kentėti, vargti, prireikus ir mirti? Ar begalima klasikinė demokratija, jei stambusis kapitalas daro įtaką rinkimams, veikia vyriausybių sudarymą? Šie desperatiški klausimai veikia ir tapatybės supratimą. Bet reikia išlaikyti ir blaivesnę, analitiškesnę poziciją. Ir dėl kapitalo siekių valdyti valstybę svarbu išsaugoti nevyriausybines struktūras, pilietinio veikimo formas. Valstybė turi būti saugoma. Kol kas tik valstybė pajėgia garantuoti tautos tapatybę, kad ir problemišką. Valstybė yra stogas kultūrai, kalbai, tradicijoms.
Nors ir ne visada matoma, Lietuva, sauganti Lietuvos tautą ir lietuvius, vis dar yra ir turi galimybių būti. Tebeturi kūrybingų, valingų, bendrąjį interesą ir tautos garbę branginančių žmonių. Kur mes, vis dar didžioji lietuvių dalis, pasitrauktumėme, kur iš naujo bandytume projektuoti savo gyvenimo sanklodas, jei Europos Sąjunga laisvu narių susitarimu išsiskirstytų? Į savo vietą – prie Baltijos, Nemuno, prie Dievulio – iš V. Krėvės ar A. Marčėno. Galima įsivaizduoti, kad tiems dešimtims tūkstančių žmonių, esančių, dirbančių pasaulyje, yra lengviau ir todėl, kad jie savo sąmonėje saugo viltį arba galimybę grįžti į Lietuvą. Kol Lietuva yra, lietuviai ir pasaulyje neturi jaustis beviečiai, visai atskirti ar atsiskyrę. Mažas žmogutis, sunkiai priprantantis prie naujos aplinkos, mokyklos, vos kiek pramokta kalba praneša geranorei mokytojai: „Aš čia nebūsiu, aš grįšiu į Lietuvą, ten man geriau“. Lietuvoje keturiolikmetis šiandien neturi mirti ant nuodingos pievagrybių atliekų krūvos – valstybė iš esmės pajėgia garantuoti ir varganiausių nepilnamečių mokymą, lavinimą. Tai argumentas pilietiškumui. Tai ir pasididžiavimo galimybė.
Po Kovo 11-osios Lietuvoje kurį laiką buvo labai sustiprėjęs europietiškosios savo tapatybės teigimas. Į tai dėmesį yra atkreipęs E. Ališanka: „Kažkokia neapibrėžta europietiškumo nuojauta, slypėjusi latentiniu pavidalu, išsiveržė į paviršių, šluodama pakeliui visas kitas tapatybes. Išdidžiai tvirtinome, kad esame europiečiai, žiūrėkite, ir Europos centras čia, mes esame viena seniausių Europos tautų, istorinių kataklizmų atplėšta nuo kamieno, bet dar pajėgi prigyti“6. Bet ir Europa, į kurią veržėmės, buvo matoma dar kitomis akimis, lyg tomis, kuriomis į Paryžių žvelgė su valstybės stipendijomis ten vykstantys dailininkai, žurnalistai, rašytojai. Radome jau kitą Europą, globalaus pasaulio, globalaus kapitalo dalį, patiriančią rimtų problemų. Šiandien jau galime pasakyti – problemų kyla ir dėl tautų, rasių, religijų maišymosi, išėjimo iš savo vietų. Dialogas nebegelbsti, nebeatrodo veiksmingas, tenka pripažinti, kad ne visada galima susikalbėti. Laisvas žmonių judėjimas yra didelė privilegija, bet reikia suvokti ir iš teisių bei privilegijų kylančias pasekmes. Turime daug ką permąstyti, prisiimti ir sau.
Žmogui beveik nepastebint tapatybė išslysta kartu su kalba; juk labiausiai esame su tais, kurių kalbą suprantame ir kurie supranta mus. Tapatybės testas – bent savaitę būti su žmonėmis, kalbančiais visai nesuprantama kalba. Pradedame jausti atskirtumą. Bet buvimas su žmonėmis, bent iš dalies atitinkančiais mūsų turimą žmogaus supratimą, ne(ta)patybę švelnina, skatina ieškoti susikalbėjimo būdų. Susikalbėti padeda bendražmogiškieji motyvai. Žmogiškoji tapatybė gali plėstis, gali įsijungti kiti momentai, kurie anksčiau nebuvo ar neatrodė svarbūs.
Atsiskyrimas nuo tautos, nuo jos gyvenimo, nuo rūpesčių gali stiprinti religinę tapatybę. Katalikiškoje Vokietijos žemėje lietuviškumo ir kaip kalbėjimo lietuvių kalba galimybių neturintis žmogus, anksčiau indiferentas, tampa aktyviu tos vietos katalikų bendruomenės nariu. Intelektualios jaunos moters tapatybė keičiasi, kai, susidėjus aplinkybėms, tenka išvykti į tolimą šalį. Nutrūksta intelektualinė veikla, bet ji tampa gera žmona, didelių turtingų namų šeimininkė, vaikų motina. Sustiprina savo tradicinę moteriškąją tapatybę, kuri ją patenkina kaip asmenį.
Paslankiame, prie vietos nepririštame, pasaulyje galbūt ir tapatybė tampa paslankesnė. Žmoguje randasi resursų prisitaikyti, lyg iš naujo atrasti save, nesiremiant kalba, protėviais, pasitenkinant apsirūpinimu, mobiliaisiais ryšiais su tėvais, kol jie dar gyvi. Tauta žmogų lyg ir praranda, bet žmogus save naujai atranda. Gal galima bent klausti: ar su šiuo save kitaip atrandančiu žmogum ir tauta neatranda to, ko savyje ar apie save ji dar nežino? Neįmanoma tiksliai žinoti, kas yra tautinė tapatybė ir kas nėra. Tai galimybių laukas.
Tapatybės problema – iš ko ji kyla, jei žvelgiame į ją iš bendrųjų žmogaus rūpesčių? Ar iš asmens, kad jam būtų geriau, saugiau, laisviau? Ar iš bendruomenės, kuri tarsi valdo visus žmogiškosios tapatybės rezervus? Kartais netgi grasina individui: neatsitrauk, be manęs pražūsi, neteksi išlikimo garantijų. Dabartis, dabarties filosofija skatina į pasaulį žvelgti iš individo pozicijų. Žmogus yra laisvas. Laisvas būti tapatus pats sau ir tik sau. Laisvas susisaistyti su bendruomene, prigimta ar kuriuo nors būdu įgyta. Laisvas kalbėti kalba, kuria gali susikalbėti, suprasti ir būti suprastas. Laisvas būti bet kurioje pasaulio vietoje, kurioje tik gali įsibūti. Tokia yra postmoderniojo pasaulio ideologija. Ideologija veikia būtinybės būdu – susiklosto aplinkybės žemėje ir danguje (metaforiškai kalbant), sueina linijos (būtinumu, kuriame galingai veikia ir jo didenybė atsitiktinumas) ir pasirodo marksizmas, jo žlugimo saulėlydyje – postmodernizmas, didžiuosius prancūzų epochos šūkius, o labiausiai lygybę, pavertęs žmogaus pasaulį išlyginančia plokštuma, be viršūnių, verčių ir vertybių. Ideologijos plitimui neįmanoma pasipriešinti, sulaikyti. Delokalizuotas ir depersonalizuotas pasaulis dabar gali būti suprastas kaip ideologija, kaip visuotina iliuzijų skraistė ant žmonijos akių. Žinių visuomenė, apie kurią tiek daug kalbame, gal net tapatinamės, ar ji nėra tik kažkam naudinga ideologinė iliuzija. Visuomenės, kiek jų buvo ir kiek dar bus, visada buvo ir bus žinių visuomenės. Žinių visad bus tiek, kiek jų bus pagaminama. Pagaminama tiek, koks bus poreikis. Bet proto, mąstymo, juolab išminties, nebus daugiau. Tikėkimės, kad nebus ir mažiau. Išlyga sunki: išmintis yra individo savastis, asmenybinio mąstymo, asmenybinio santykio išdava. Išvietintas, globalaus kapitalo valdomas pasaulis yra priešiškas asmenybei. Priešiškas ir išminčiai, kuri beribio, besaikio pelno siekimo negali toleruoti.
Postmodernizmo ideologija palieka žmogų laisvą ir nesaugų. Naikina ribas, kurios riboja laisvę, bet ir saugo. Pirminės tapatybės yra prigimtos. Prigimtis duoda pirminę tapatybės programą. Tapatybę veikia gimimas mieste, miestelyje, kaime. Žemaitijoje ar Dzūkijoje veikia laikas, tradicijos, kultūros paveldas. Kas yra lietuvis šiandien? Abstraktus darinys, jo konkretizacijos labai įvairios. Kadaise Ignas Končius, įžymus fizikas, profesorius, gyvenęs Kaune, savo namų knygoje užsirašė: žemaitis. Etninė tapatybės linija nėra išnykusi. Lietuviams ji tebėra svarbi. Kiek paradoksali, bet prasminga Justino Mikučio mintis, viename pokalbyje persakyta Sigito Gedos: žemaičiai pasidaro tikri žemaičiai, kai jie tampa lietuviais…
Ar gali būti žmogus be tapatybės? Turime klausti – be kokios: asmenybinės, kalbinės, tautinės, pilietinės, kultūrinės, etninės, lytinės ir t. t. Senų aukštaičių pasiguodimas: ką begaliu padaryti be savęs būdamas; vadinasi, gyvendamas pas vaikus, nebevaldydamas namų, turto, nebe šeimininkė ar šeimininkas. Tapatybės šaknis – savarankiškumo, suverenumo. Savarankiškas, suverenus yra ir tapatus; tas pats bent jau sau, jei jo bendruomenė jo ir neatpažintų ar nepripažintų. Savarankiškas, vadinasi, įsitvirtinęs kurioje nors vietoje, turįs galimybių veikti. Žmogaus veiksmai, kuriais jis įsitvirtina, iš principo yra socialūs. Iš veiksmų, iš darbo ar darbų kyla galimų žmogiškųjų tapatybių kontūrai. Paradoksas, bet delokalizuotame pasaulyje mažėja darbo, juolab tikro darbo, kūrybingo, keliančio problemų, kurioms spręsti žmogus turi įtempti protą, valią. Kūrybingos įtampos atveria žmoguje jam pačiam nežinomų resursų, stiprinančių vidinę tapatybę, kaip galimybę veikti, dirbti, padaryti. Dalelyčių reikšmės keitimasis tapatybės konfigūracijose. Visai čia pat – prieš maždaug tris dešimtmečius dominuojanti neigėja, draudėja: ne – neleisti, neduoti. Dabartiniu metu vis labiau įsitvirtinanti be: be vietos, be darbo; grėsmingiausias pavidalas – be valios, bevaliai žmonės. Su daug teisių ir laisvių, bet be valios. Su suverenios valios stoka susijusios pilietinės tapatybės problemos. Daug teisių, bet užmiršta, kad teisę į teises žmogus turi susikurti savo valia. Ugdomojoje, didaktinėje tapatybės problemikoje itin pabrėžtina, kad teisę į visuomenės įstatymais garantuojamas teises ir laisves žmogus turi susikurti, užsidirbti. Kas turi užtikrinti niekad nedirbusio ir dirbti nenorinčio, bendruomenei neįsipareigojančio žmogaus teises? Teisę į žmogaus teises reikėtų griežčiau reglamentuoti; tai palengvintų ankstyvosios tapatybės formavimąsi. Nereglamentuota yra tik teisė gimti. Bet ir ji tampa vis problemiškesnė, išjudindama ir kitas teises.
Taip, sutinkame, kad pasaulis vis labiau yra be ribų, kaip kadaise išgarsėjusi realizmo be krantų teorija, manipuliacinis žaidimas ir socialistinio realizmo priedangoje; iš tiesų, kas gali pasakyti, kur bekrantėje platybėje baigiasi realizmas ir prasideda modernizmas, su kuriuo socializmo lageris jokiais būdais nenorėjo turėti reikalų. Pasaulyje be ribų toliausia nuo mūsų dabar yra mūsų kaimynė Baltarusija, šalis ir žmonės, su kuriais nuo LDK laikų turėjome daug bendrų istorinės ir likiminės tapatybės linijų. Prieštaringumas neišnyksta, jis neišnyksta ir tapatybės turinyje.
delokalizuotame arba išvietintame pasaulyje šiandien bereiškia tautinė tapatybė? Sociologiniai tyrimai nedžiugina – tautinės vertybės nei dažnai minimos, nei į viršų keliamos. Kodėl? Atsakyti sunku, jei gilinsimės. Atsakyti lengva, jei atsakysime iš paviršiaus: lietuviai, ypač veiklioji, darbingoji dalis, gyvena ne tik Lietuvoje. Įsigyventi svetur yra lengviau prisitaikant. Prisitaikymas mumyse išugdytas: jame glūdi ir silpnoji, ir stiprioji pusė. Iš Europos tautų gal prancūzai dar labiausiai yra prancūzai, branginantys savo kalbą ir tradicijas, nevengiantys ir gynybinių akibrokštų. Bet Prancūziją labiausiai krečia laisvių ir teisių tapatybės, ir iš jų kylančios socialinės problemos, artėjančios prie kataklizmų.
Kodėl mūsų didžiajam tautininkui Vaižgantui taip smagu buvo čiulpti kad ir nuseilėtą tautinį čiulptuką, o mums norisi iš toliau atvežtos kramtomosios gumos. Instinktas tas pats, prigimtinis, – čiulpti, kramtyti. Bet būdas kitas. Neišvengiamai kitas. Vaižgantas tebegyveno ir Lietuvos labui tebeveikė modernizuotoje Maironio epochoje. Literatūrinio romantizmo epochoje. Ją perima ir modernieji neoromantikai, tik jie žengia labai svarbų žingsnį: sustiprina jutiminį savumą. Nebeskelbia šūkių („Į darbą, broliai, vyrs į vyrą…“), o liudija prigimtinį savosios vietos gerumą (J. Aistis, žinomiausias jo eilėraštis „Peizažas“: „Tik sukrykš lyg gervė svirtis, / Sušlamės daina klevuos… / Gera čia gyvent ir mirti! / Gera vargt čia, Lietuvoj!“). A. Miškinis – varnos prie plento… Geliantis, iki panagių einantis jutiminis tikrumas, kurį iki principo iškėlė jaunoji anos Lietuvos dailininkų karta – arsininkai, paskelbę, kad ir Paryžiuje jie atrado Lietuvą, jos senos kultūrinės dvasios savybę. Tai mano – niekur kitur taip nėra, niekas to neturi. Tapatybėje slypi nuosavybės instinktas, saugusis, saugantis jos pradas. Patybė ir tapatybė. Savybė ir nuosavybė. Privati nuosavybė būtina ir tautiškumui, ir pilietiškumui. Privati nuosavybė įvietina ir žmogų be prigimtos vietos. Bet tai kitas įvietinimas, jame nėra prigimties prado.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą subrendę, išeivijos literatūroje įsitvirtinę kaip žemininkai, buvo gana laisvos tautinės tapatybės vaikai. Sugebėjo analizuoti tikrovę, buvo kritiški Lietuvos socialinio gyvenimo sanklodai (dar jaunas Vytautas Mačernis aštriai kritikavo Kauno ponus), domėjosi pasauliu, ypač Europa, mokėsi kalbų, sekė kultūrą ir meną. Bet savo vietą matė Lietuvoje, įsigyveno atgautame Vilniuje, jo bažnyčiose lietuviškai giedojo giesmes, kad ir čia lietuvybės būtų kiek galima daugiau. V. Mačernis, studentas anglistas, su draugais dainuoja ir angliškai, bet su jais projektuoja ir naują lietuvių poezijos etapą, o po Vilniaus universiteto uždarymo grįžęs į seną vienkiemį kuria su gyvenimu savo vietoje susijusią, kosminių prasmių siekiančią poeziją.
Išeivijos literatūros kuriama tapatybė įvairi, šakota, nelygi. M. Katiliškio – nuo „Miškais ateina ruduo“ (labai stipri tradicinės lietuviškos gamtojautos linija) iki „Išėjusiems negrįžti“. K. Bradūno – žemdirbiškasis etosas. A. Nykos-Niliūno inteligentiškoji, humanitarinė tapatybė. A. Mackaus – provokuojanti tapatybė, iššūkių tapatybei galimybė. Liūnės Sutemos ypatingas žingsnis – nebėra nieko svetimo ir todėl gimtoji žemė tampa saugi. Liūnė Sutema žengia didžiausią žingsnį į atnaujintą tautinę tapatybę – be priešpriešos tarp savo ir svetimo. Žydų žemaičių kultūrinė tapatybė – nuo Šatrijos Raganos kūrybos iki I. Mero, A. Bukonto, itin savitų Lietuvos kultūros asmenybių. Tapatybė ne tik gaunama, bet ir susikuriama, bet tam reikia būti vietoje, turėti vietą. Vietą ir žmonėse, tarp žmonių, kultūroje.
Lietuvoje gilesnės tautinės tapatybės paieškos prasideda nuo septinto dešimtmečio, nuo ryškesnės literatūros modernėjimo linijos. Grįžtamasis Just. Marcinkevičiaus judesys, maironiškoji orientacija ( „Įdiekit, motinos, vaikams, kad mūs dangus ir tas gražiausias“). Nuo Simono Daukanto iki Just. Marcinkevičiaus einančią tapatybės kaip ginančios, palaikančios ir išlaikančios tautinės savasties liniją galima sieti su motinos akcentu. Iš motinų gauname, perimame, motinos išlaiko ir išsaugo tai, kas yra svarbiausia. Maironis moderniesiems laikams atveria bočius, protėvius. S. Geda šiuo požiūriu jungiasi prie Maironio, prie senos kultūros, protėvių jausenos. Pirmoji jo knyga „Pėdos“ (1966) yra ir grįžimas į protėvynę bei protėvius, užtikrinančius ir kūrybinę tapatybę: „Laukinis ežeras. / Pirmapradis vanduo. / Rudosios nendrės, / Kvepiančios protėvių kūnais“; „Stačios akys medinių dievukų – / Ar ne mano, / Ne tavo akys? / Kaip arti jūs, / Protėviai mano!“
Tapatybė sunkiai susikuriama. Ar iš tiesų ji taip lengvai prarandama, kaip kartais atrodo? Lyg drabužis, pakeista šukuosena ar nešiosena? Gilus, asmenį persmelkiantis savaimingumas neapleidžia, jis yra atpažįstamas. Esame tuo, kuo nebūti negalime. Kaip Jurgis Baltrušaitis, Rusijos intelektualas, poetas, vertėjas, teatralas, jis būdavo atpažįstamas kaip kitas, šiaurietis, kaimietis, galiausiai lietuvis – bent tų, kurie žinojo jo biografiją. Tapatybė – ne tik kuo esu, o kas esu. Nuo to, kas esu, priklauso, kaip elgiuosi. E. Ališankos atsakymas į savo paties klausimą – ar sunku būti europiečiu: „Retsykiais tenka išgirsti klausimą, kokia kalba rašau. Sakau – esu europietis, todėl rašau lietuviškai“. Europiečiai vis dar yra savo tėvynių, savo tautų, savo kalbų žmonės.
Marcelijaus Martinaičio kukutiškasis „Eksperimentas“:
Ko jis nedarė su savimi,
kad būtų toks
koks savaime yra
kai nesistengia būti toks
koks savaime yra

Ir ko jis nedarė
mankštinosi
stebėjo žvaigždes
mokėsi būti mandagus
gražiai rengėsi

Visa tai veltui
galvojo
juk neįmanoma pasidaryti tokiam
koks savaime esi
– o kada stengiesi būti toks
koks savaime esi
tada ne savaime esi toks
koks jau savaime esi

Ir ko jis nedarė
kai tik pasidarydavo toks
koks savaime yra
– tada jis būdavo savaime toks
koks ne savaime yra

Pagaliau šitaip mąstantį žmogų apima baimė – nieko negalima padaryti, kad būtum ne toks, koks savaime esi. Reikia bėgti, bet galiausiai reikia kaip nors pabėgti nuo šito kvailo bėgimo:
Ir jis bėga
apkibęs pagalvių pūkais
nieko nematančiomis akimis
bėga bėgdamas pirma laiko
kol paslysta
ir užgriūna jį
bekūnė
kelių pasaulių jėga.

Šį tekstą galima perskaityti kaip dramatiškai paradoksalų tekstą apie tapatybę, be(ta)patybę, ne(ta)patybę. Mes esame tapatūs, jei esame, o ne tik turime, esame tokie, kokie esame, o nustojame būti savimi, kai stengiamės savimi tapti. Įsiveliame į ginčus su savimi, imame nuo savęs bėgti, nors rodosi, kad save vejamės. Mums atrodo, kad geriau bus ten, kur mūsų nėra. Bet būdami ten, kur mūsų nėra, bent mintimis grįžtame, kur esame buvę ir nuliūstame arba apsidžiaugiame supratę, kad nenustojame ten būti. A. Marčėno ironiškoji, M. Martinaičio paradoksalioji tapatybė – poezija rodo ir mūsų mąstomosios tapatybės išsišakojimą. Ironiškoji tautinė bei pilietinė tapatybė – būdas, kuris gali tikti jauniems žmonėms.
Taip kaip lengvo ir patogaus gyvenimo trokštame lengvos ir patogios tapatybės. Bet tapatybė apima ir kasdienį gyvenimą, ir sąmonę, tad negali būti tik lengva, nors lengvumo, netgi malonumo dalis turi išlikti. Kas tampa problema, praranda ikiprobleminį patogumą. Tautinės tapatybės sunkumas ar lengvumas geriausiai matyti iš mūsų santykių su tradicijomis. Kai jos kelia, veda į priekį, eiti lengva. Kai stabdo, lyg kokią naštą deda ant pečių, sustojame.
Bet juk nebūtinai suvisam.
1 Š i l b a j o r i s   R .  Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 33–44.
2 J o s i p o v i c i   G .  Pasaulis ir knyga. – Vilnius: Mintis, 2003. – P. 77.
3 Tautinės tapatybės dramaturgija. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005. – P. 101–109.
4 W e l s c h  W .   Mūsų postmodernioji modernybė. – Vilnius: Alma littera, 2004. – P. 413.
5 K u r n i t z k y  H .  Necivilizuota civilizacija. – Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2004. – P. 87.
6 A l i š a n k a  E .  Ar sunku būti europiečiu? // Metai. – 2006. – Nr. 3. – P. 3.

Tekstai