Viktorija Daujotytė. Architektūra – ir paveldas, ir pamatas

Naujiena, kuri gal ir neapvils: Vilniuje kursime medinės architektūros muziejų. Sostinėje, kurios garbingą amžių gali paliudyti tik mūras, dar pagilinamas ir medžio gyvenimas: tokio muziejaus tikrai reikia. Medinė architektūra darysis įdomesnė. Juk ir kaimuose naujų ir savitų medinių pastatų vis mažiau.


Redakcijos archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinio kultūros centro žurnalas „Būdas“

Architektūra (gr. architektonike)sąvoka iš antikos, reiškianti statybos meną; kol statiniai buvo mediniai, žymėjo dailidės išmanymą, neatskiriamą nuo amato, vėliau ir bendriau suprantamą statybos meną. Architekton (gr.) – statytojas; architektonika reiškia ir bendresnę meno kūrinių, ne tik erdvinių, sudarymą, sukomponavimą. Architektai lemia ir statybos išmanymą, ir meną, formuoja erdvinę žmogaus aplinką. Statymas susijęs ir su ko nors radimusi, savaiminiu ar kilusiu iš sąmoningų pastangų.

Savaime stato ir kuria tik gamta. Pirminė gamtos architektūra – vaizdai, kraštovaizdžiai, ypač tie, kur veikia iškilios ir įdubios linijos, kur kalnai, akmenys, medžiai. Architektūros įspūdis iš to, kas iškilu, kas užima vietą erdvėje, sueina į tam tikrus santykius su kitais objektais, kur išryškėja linijos, kampai, perspektyvos. Gamtos architektūra – daiktiška, apčiuopiama, matoma, jei ir iliuziškai, kaip statinys, atsirandantis iš gamtinių objektų suartėjimų, susiartinimų. Žmogus į pirminę gamtos architektūrą įsiterpia, siekdamas pasiremti tuo, kas gamtos jau sukurta, savaime yra: medis, keli medžiai, didelis akmuo, vandens įduba, urvas.

Žmogus – ir tas, kuris pasirodo kaip statytojas, – yra kalbos žmogus, kalbantis. Jo sąmonė stato ir iš kalbos, kalbos būdu, veikia kalbos statybos principais: tuo, kaip sustatomas sakinys, sukonstruojamas pasakojimas. Kalbos medžiaga – efemeriška, veikiama vaizduotės. Daiktai realūs, palytimi. Du vienas su kitu sujungti rąstai, sutvirtinti akmenys jau yra statybos, architektūros darinys. Bet ir du sujungti žodžiai sudaro sakinį – pirminį kalbinės architektūros junginį. Yra gamtos kalba. Ir yra kalbos gamta, kurią galima suvokti ir kaip gamtinį savaimiškumą, augališkumą. „Aš esu“ – kalbos architektūros būdu įforminama atskiroji žmogaus būtis, kurioje išlieka ir gamtinio gyvumo, gyvybingumo dalis. Kalba veikia kaip žmogaus galėjimas pasakyti apie save, pasisakyti.

Kad statytojo veiksmas yra ir kalbinis, nesunku pastebėti. Įdomu, kad ir Antanas Baranauskas yra pateikęs kalbos bei rūmų paralelę. 1857 m., dar Varnių seminarijos klierikas, lenkų kalba jis parašė studiją „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“, kurioje sukurtas įdomus kalbos, kaip architektūros kūrinio, vaizdinys, išplėstas ir palyginimais su sudaužytomis skulptūromis: „Lietuvių kalba turėjo kadaise tobulesnes formas, didesnį žodžių išteklių, bet ilgainiui sunyko ir savo dabartinėje būklėje gali būti palyginta su puikių ir prabangių rūmų griuvėsiais, kur sudaužyti meniški skulptūros ir architektūros kūriniai žūsta netvarkingai išmėtyti. Senovės mėgėjui, tyrinėjančiam senosios architektūros ir dailiųjų menų dvasią, kruopščiu darbu pavyktų atkasti iš griuvėsių tuos gabalėlius ir tvarkingai sudėlioti į vietą.“* Kalba, kaip ir seniausi žmonijos pastatai, gali būti rekonstruojama.

Architektai pirmiausia kuria iš vaizduotės, teikiamos ir gamtos, iš gamtos pirminių medžiagų (medis, akmuo, molis), ir iš dirbtinių pakaitalų, iš to, kas jau sukurta. Iš to, kaip patiria, pažįsta žmogaus gyvenamąjį pasaulį. Ir architektūrai, kaip kūrybai, reikia išlavintos kalbos, jei tik ir vidinės, menamos. Gamtos ir kalbos patirtys įvairiais būdais yra persmelkusios ir dabartinę architektūrą, labiausiai technizuotą ir technologizuotą meną. Filosofui svarbu suvokti, kas yra architektūra, kalbos būdu ją apibūdinti.

Arvydo Šliogerio, teigiančio, kad architektūra yra aukščiausias menas, mintis: „Architektūros meno kūrinyje mažiausiai reikšmės ir daugiausia būties; pastatas mažiausiai simbolinis ir maksimaliai vienareikšmis. Kraštutiniu atveju jo reikšmė sutampa su jo tiesiogine funkcija. Bet suprantama, kad tobuliausias architektūros meno kūrinys yra toks, kuris mažiausiai varžomas pragmatinių funkcijų. Šventykla: Dievui nereikalinga nei virtuvė, nei išvietė, jam nereikalingi patogumai. Todėl šventykla yra būtį maksimaliai įdaiktinęs kūrinys, maksimaliai bereikšmis, maksimaliai švarus. Būtis čia byloja gryniausiu pavidalu. Paveikslas, eilėraštis visada gali būti interpretuojami kaip simboliai, nes jie „vaizduoja“, „reiškia“, nurodo į tai, kas nėra jie patys. Jie stumia į Didžiojo Anonimo tolumas.“**


Literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė. Evgenios Levin nuotrauka

Šventumo jausmas. Architektūros esmės be šio aukščiausio jutimo tikrai neįmanoma patirti. Mažoji žemaičių architektūra – kryžiai, koplytstulpiai, kolytėlės, lyg kokios mažytės medinės bažnytėlės. Bažnyčia – atskirai, atskiras pasaulis, į kurį gali tik įeiti, bet jame negali gyventi. Koplytėlė ir prie namų. Galima atsidaryti dureles, nušluostyti šventuoliuko (ir taip vadinami skulptūriniai šventieji) veidą, nuvalyti stikliuką, pamerkti gėlių ir net pamatyti, kaip perdengiamas koplytėlės stogas; kaip buvo lentikės, taip tegul ir bus.

Architektūra, statymas, kurios nors gamtos erdvės dalies pavertimas žmogaus gyvenamojo pasaulio dalimi priklauso pirminėms žmogaus reikmėms ir reikšmėms. Pagrįsta galvoti, kad statytojai buvo pirmieji, rūpinęsi būstu kaip užuovėja, priedanga, ir pirmieji, peržengę pastato, kaip priedangos, uždangos, pirminio reikmeniškumo ribą ir pradėję justi statybos formų, būdų atskirumą. Iš jų turėjo kilti ir grožio poreikiai.

Architektūra vystėsi, vienu ar kitu būdu derindama būtinumą, patogumą ir estetiką. Viena iš pagrindinių žmogaus mįslių, išreikštų ir architektūros, – kodėl žmogui reikia grožio, kodėl reikia, kad būtų gražu. Ir kada tas poreikis ima rastis: ar tada, kai jau sotu, nebešalta (tai ir apie mūsų šiaurietiškas erdves), kai jau lyg ir reikia dar kažko? Ar visa radosi kartu, neatskiriamai, nors ir netolygiai, tikėtina, kad kartu? Argumentų rastume ir architektūrinės minties pradmenyse: kaip pasirenkama vieta įsikūrimui, būstui. Kodėl kaip tik gražioje gamtos vietoje. Ne tik kad užuovėja, kad vanduo, kad miškas, bet ir dar kažkas: vietos jaukumas, malonumas, galiausiai gražumas, vietos estetika.

***

Kaip formuojasi tas jausmas, kurį galėtume pavadinti pirmine architektūros estetika? Iš prigimtinės aplinkos – pirmiausia. Iš jautrumo jai, perimamo ir įgyjamo. Norėdami šį jausmą suvokti, turime remtis ir savo patirtimi, pradedant pačia ankstyviausia. Esu kilusi iš Žemaitijos, tad ir mano ankstyvoji architektūrinė patirtis iš vietų tarp Kražių, Užvenčio, Pavandenės, Varnių, Telšių, kur ir aukštieji žemaičių kalnai, ir itin turtinga mažoji architektūra, koplytėlės, senieji antkapių kryžiai Pavandenės, Karklėnų, Varnių kapinėse, kur sulaidoti giminės.

Tokia ypatinga vertikalė: gamtos statiniai – žemės kalnai. Žmogaus kalta geležis – žemai. Prie namų Girgždūtės kalnas, toliau Sprūdė, Moteraitis, Šatrija, Medvėgalis, dar keletas žemesnių. Kalnai, piliakalniai, Česlovo Kudabos vadinti šventkalniais, – gamtos architektūra, žmogaus, deja, dažnai gadinta, ardyta. Galvokime, kad iš būtinybės: pilis turėjo būti ant kalno, aukštai, kad būtų saugesnė, karžygių kapams (pilkalniams) irgi reikėjo aukštesnės ir gražesnės vietos. Pavandenės Sklepkalnis – nesunku pajusti, kad senas piliakalnis, o jo pačiose įsčiose dvarininkų panteonas… Ar būtinybė, ar tik pasinaudojimas ir ta garbe, kuri jau sukurta gamtos. Neilgam ta žmogiškoji garbė, bet žmogui per maža teduota laiko suvokti, kad dėl jos neverta ardyti to, kas amžiams sukurta gamtos.

Pavandenė, kur 1962 metais baigiau vidurinę mokyklą, turėjo įtakos ir mano architektūriniam „skoniui“. Reto gražumo gamta, labai reljefiška: aukšto (Sprūdės ir Moteraičio kalnai) ir žemo (Biržulio duburys) dermės. Kad tai, kas pastatyta, gali būti gražu, kad tas gražumas yra kažkuo ypatingas ir svarbus, gal pirmą sykį būsiu pajutusi iš medinės Pavandenės bažnyčios; negreit sužinojau, kad ji ir žinovų pripažinta viena gražiausių vėlyvojo medinio Lietuvos baroko architektūroje. Harmoningas bažnyčios įsiterpimas į vietą. Vos vos juntamas kilimas, šventorius, iš kurio matyti Gludo ežeras; vaikystės atlaiduose šventorius buvo apsuptas aukštų medžių.

Įspūdingos medinės Kryžiaus kelio stotys, misterijos veikėjų juodos barzdos ir ryškiai mėlynos akys, lyg ežero vanduo skaisčią dieną. Bažnyčios statinys paprastas, lyg padidintas ir paaukštintas mažo žemaičių dvarelio medinis namas. Statyta vietinių meistrų iš ąžuolinių rąstų, kur būtinai reikėjo, perkalta vietinių kalvių vinimis. Santūrus medinis barokas, natūralus ir tikras santykis su aplinka. Presbiterijoje dar tebekabėjo Biržulio ežero į krantą išplauti dideli briedžio, o gal elnio ragai. O kur daugiau kabinti tokį radinį, juk ne kaimo troboje. Ąžuoliniai suolai viduje – klaupkos, medžio grindys ir sienos. Varpinė, greičiau varpinėlė – iš 1845 metų. Už sodo didelė, sena klebonija su gonkomis, statyta ne vėliau kaip XIX a. viduryje. Senoji altarija, su įspūdingomis lubomis – tarp balkių perskelti luotai, tampriai apsukti šiaudais, tada nutinkuota, toks ypatingas apšiltinimas. Senos Pavandenės kapinės – kapai, kaip sako žemaičiai, dar daug buvo geležinių kryžių, neaukštų, įstatytų į akmenis. Daug kaltos geležies viršūnių. Dar mačiau garsios žemaičių giminės Prancūzevičių antkapio įspūdingą kryžių. Apie 1960 metus Pavandenės kapuose dauguma kryžių tebebuvo autentiški mediniai, geležiniai.


Koplytstulpis Varnių regioniniame parke. 2013 m. A. Baltėno nuotrauka

Pirminė architektūrinė aplinka leido iš emės teisingai suvokti, kad tai, kas sodyboje labiausiai gyva, buvo tarsi išaugę iš žemės, aplinkos, iš čia per amžius gyvenusių žmonių patirčių, gyvenimo poreikių, kuriuose skleidėsi ir kuklus estetinis pradas, labiau sutelktas į sakralinius objektus – į mažąją architektūrą, į medines bažnyčias. Bet bažnyčiose jau reiškėsi ir tai, kas buvo bendriau už atskiras patirtis, – meno srovės, kanonai.

Šventumo jausmas. Architektūros esmės be šio aukščiausio jutimo tikrai neįmanoma patirti. Mažoji žemaičių architektūra – kryžiai, koplytstulpiai, kolytėlės, lyg kokios mažytės medinės bažnytėlės. Bažnyčia – atskirai, atskiras pasaulis, į kurį gali tik įeiti, bet jame negali gyventi. Koplytėlė ir prie namų. Galima atsidaryti dureles, nušluostyti šventuoliuko (ir taip vadinami skulptūriniai šventieji) veidą, nuvalyti stikliuką, pamerkti gėlių ir net pamatyti, kaip perdengiamas koplytėlės stogas; kaip buvo lentikės, taip tegul ir bus.

Pirminės (prigimtinės) architektūros branduolys mano patirčiai – sodyba, vienkiemis. Turėjau dvi senas senelių sodybas, trobas dar iš XIX amžiaus, su mažais, žiemą storai užšąlančiais langeliais, didelėmis duonkepėmis krosnimis, plūkta asla (Keiniškės – dargi su šiaudiniu stogu). Viduje ne tiek baldai, kiek tiesiog reikmenys – stalas, lovos, krėslai. Viškai – didelės, plačios pastogės, kur gyveno nebereikalingi, bet niekad neišmetami daiktai, ant sąsparų sukabinti drabužiai, linų grįžtės, sudžiūvę žolynai, atskirais pundeliais. Sodybų aplinka, priklausiusi namams, svirnai, nuošalios daržinės, sodnai, seni vaismedžiai, obelys, vyšnios, trešnės, geltonosios slyvos. Žemaičių tvoros, vienokios darželiui, kitokios daržui, trečiokios laidariui, ganyklai. Tai juk irgi statiniai, tad priklauso architektūrai. Pakraščiai, sąžalynai, alyvos ir slyvos pramaišiui. Aukšti medžiai – vienur klevai, kitur – guobos ant daubos krašto. Viena sodyba įkalnėje, kita ant daubos krašto, lyg atidalinta. Labai dideli švarieji kiemai, iš gerosios pusės, darželiai. Darželiai pavasarį buvo tvarkomi anksčiau už daržą ir dargi rūpestingiau. Mano vaikystėje dalis pastatų jau buvo apnykę, nebereikalingi nei dideli staldai, nei jaujos, bet Pagirgždūtyje tebebuvo ledaunė, o Keiniškėje – sklepas.

Dar mačiau, kaip atrodė mažieji žemaičių dvareliai, jie tiesiog buvo erdvesni už didesnes žemaičių sodybas. Skyrėsi interjerai: dvareliuose (Žebenkavos Pečkauskų, Pagirgždūčio Daugėlų, Užgirių Vaitkaus) buvo knygų, paveikslų, rankraščių. Pavandenės Sakelių dvaras, kuriame įkurtoje bibliotekoje dar buvau, jau kito, aukštesnio rango – mūras, rūmas. Nors Šatrijos Ragana ir medinį Užvenčio dvaro pastatą apysakoje „Sename dvare“ vadino mūru (žemaičių vienaskaita): „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas.“

Tai sodybos jausmas, savosios vietos, kur visa artima ir žmogiška. „Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą – ištikimu savo draugu.“ To, kas sukurta, pastatyta žmogaus, ryšys su gamta, pirminis susikalbėjimas. Mažieji dvarai ir pagal architektūros principus priklauso lietuvių prigimtinei kultūrai.

Mačiau, kaip kaimo meistrai pusiau slaptai (kolūkis leido tik remontuoti) perstatė seną senelių trobą su dar akmenimis grįsta galerija. Nekeitė apatinio vainiko (buvo labai tvirto ąžuolo, su iškirsta vieta šventintai žvakei), atrodė tikras stebuklas, kaip troba augo, kaip iškilo gegnės ir rąstų vainikus vainikavo įkeltas tikras gėlių vainikas. Ritualai kaimiškoje architektūroje – svarbus veiksmas turi būti pašventintas, bent pažymėtas.

Simonas Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ tebejuto senųjų trobesių ypatingumą. Pirmasis trobesys „nams, arba namas, namaitis“, visokios veiklos ir maitinimosi vieta; antrasis – kūtė, gyvulių vieta, kartais sujungta su namu. Trečiasis trobesys – klėtis, pakelta nuo žemės ant didelių akmenų; klėtyje laikomas maistas, drabužiai, padarynė. Klėtis galėjo būti kelių kambarių. Ketvirtasis – troba, arba svetlyčia, kurioje tik žiemą tegyveno, svečius vaišino. Penktasis pastatas – reja, atitinkanti jaują. Šeštasis – ubladė, kur buvo duonkepė, džiovino javus, grybus, obuolius, stovėjo girnos, greta kamarėlė, kur laikėsi visi daiktai, „kas prie miltų pridera“. Sekmas, septintas – stoginė, arba daržinė, kur kraunami javai, šiaudai, šienas. Ašmas, aštuntas – pirtis. Devintas – kalvė. Dešimtas – ublas, smalos pečius, dervai, smalai, degutui virti. Tarp trobesių iškasti du ar trys prūdai. Žuviai, gyvuliams, nuo ugnies gintis.

Vieta tarp namo, trobos ir klėties vadinosi kiemas ir buvo dailiais žiogriais užtverta, atskirai, po langais, aptvertas darželis. Šulinė arčiau namo nei trobos. Visi trobesiai medžiais apsodinti (klevais, liepomis, uosiais, beržais. Svarbiausias – ąžuolas). Tokį visą savo gyvenimą tebevadina namais. Daukantas taip smulkiai ir su tokia vidine šiluma aprašo visus trobesius, kad galima manyti, jog XIX a. pradžioje, Daukanto vaikystėje, viskas dar buvo bendriausiais bruožais išsilaikę. Ir Žemaitė tebeliudijo dar gana pilną senosios sodybos sanklodą sodoje. Soda– žemaičių gatvinis kaimas, daugeliui nebeatpažįstamas žodis, nors dar sutinkamas ne vieno iš Žemaitijos kilusio rašytojo kūryboje. Žemaitės žvilgsnis:

Soda iš tolo matyti – didelė krūva trobesių prie vienas kito, rodos, sukibę, stogai pilkuoja tarpuose, medžiai žaliuoja, kaminai baltuoja. Ūlyčia plati, medžiais sodinėta, iš abiejų šalių trobesiai. Troba mažne kiekviena galu į ūlyčią, po langais darželis, priešais trobos klėtis, tarpe aptvertas kiemelis. Už trobos ir klėties galo tęsiasi sodnelis. Antrapus ūlyčios staldai, daržinės, toliau kluonas, jauja. Visi trobesiai sustatyti štalpniai, pagrečiui ant vieno rėžio; kaip rėžiais eina laukai, taip daržai to paties gyvenimo, taip ir trobesiai.***

Tai Žemaitės aprašymas, žvilgsnio kelias, kuris prasideda iš tolo, artėja, iš bendro vaizdo, iš krūvos išsiskiria atskiri pavidalai. Atskiri, saviti tvarkos principai – kas, kur, kaip. Trobesiai sustatyti štalpniai (žemaičių dūnininkų žodis), talpniai, talpiai. Tas pats talpnumas, talpumas ir sakinio „statyboje“ – nesugrūsti žodžių, bet ir nepalikti nereikalingų tarpų.

Pirminė architektūrinė aplinka leido iš emės teisingai suvokti, kad tai, kas sodyboje labiausiai gyva, buvo tarsi išaugę iš žemės, aplinkos, iš čia per amžius gyvenusių žmonių patirčių, gyvenimo poreikių, kuriuose skleidėsi ir kuklus estetinis pradas, labiau sutelktas į sakralinius objektus – į mažąją architektūrą, į medines bažnyčias. Bet bažnyčiose jau reiškėsi ir tai, kas buvo bendriau už atskiras patirtis, – meno srovės, kanonai.


Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia. 2014 m. A. Baltėno nuotrauka

Didžiųjų miestų architektūra eina į priekį, svarbesniųjų statinių architektų konkursai tarptautiniai, bet nieko gražaus nebepastatoma nei žemaičių Varniuose, kadaise svarbiame kultūros mieste, nei aukštaičių Dusetose. Tik gražiose gamtos vietose suraudonuoja koks čerpių stogas. Gal ir nebūtina sekti tik etnografine maniera, nebent tokiose jautriose zonose kaip Nida. Bet santykio su vieta, gamta, tradicija problema architektūrai yra amžina.

Mūrinė Varnių katedra šiuo požiūriu buvo aukščiau už Pavandenės parapinę bažnytėlę. Ji priklauso istoriškai Europoje susiklosčiusiam stiliui. Iki šiol taip ir galvoju, kad yra lyg koks viršutinis architektūros sluoksnis, bendrų, Europoje susiformavusių tendencijų (iš esmės – miestų), ir apatinis (arba giluminis), susijęs su tautos, vietinių žmonių tradicijomis, aplinkos pajautimu (kaimų, mažų miestelių, bažnytkaimių). Tie sluoksniai šiek tiek sąveikauja (ir per ryškiausių architektų patirtį, tad nacionalinės svarbos architektūros statiniai bent didžiuma atvejų turėtų būti projektuojami pirminę savosios kultūros patirtį turinčių architektų).

1963 metais atvažiavau į Vilnių (iki tol ir nebuvau jame buvusi), įstojau į Vilniaus universitetą. Ir pradėjau į Vilnių įsigyventi. Pirmiausia į universiteto ansamblį. Bet negalėčiau pasakyti, kad tapau tikra vilniete. Manau, kad reikia bent trijų kartų – mano dukraitės, atrodo, tikrai jaučiasi vilnietės, miestietės. Vilnių pamačiau pilką, aptrupėjusį, toks pat buvo ir universitetas, jo kiemai, apaugę laukinėmis vynuogėmis. Sandėliu paversta, išdaužytais vitražais Šv. Jonų bažnyčia, per pertraukas, jei atverdavo vartus ir pro duris kažką įnešdavo ar išnešdavo, bandydavome įeiti į vidų. Buvo baugu.

Kažkokiu būdu tas Vilniaus pilkumas, aptrupėjusios sienos, nevalomi langai įsitvirtino manyje kaip būtini seno miesto atributai. Atrodė, kad kitaip ir būti negali. Nepriėmiau senamiesčio „padažymų“, „pagražinimų“. Kaip ir dabar sunkiai susigyvenu su jau kitu Vilniumi, ypač Gedimino prospekte, akys nesustoja prie to, kas būtų pažįstama, kažką primintų. Bet gal to iš miesto ir negalima tikėtis. Senesni miesto gyventojai visad lieka savojo miesto praeityje. Neapleidžiantis jausmas, kad Vilniaus, ypač jo senamiesčio, visą laiką kažkas tyko, kažkas siekia bent kokį kąsnį atsiplėšti. Kad jis visą laiką pavojuje. O saugančių vis mažiau. Su Sigitu Lasavicku, kurį jaučiau kaip Vilniaus dvasios sergėtoją, man dar teko susitikti.

Bet ar čia išeitis? Ko neapsaugo paveldosauga, įstatymų galios, to negali apginti atskiras žmogus ar atskiri žmonės. Bet gal ir gali, ypač jei veikia kartu su architektais, su specialistais, kuriais galima pasitikėti. Architektų atsakomybė didelė, statoma ilgai ir ilgam. O griaunama greitai. Jau naudojamės neatsakingų griovimų patirtimi. Griovimų versijos jau sulaukė griovimų inversijų (turiu galvoje Jono Noreikos-Generolo Vėtros paminklinės lentos sudaužymą). Kiekviena versija turi savo inversiją, jei ir nematomą.

Niekad negalima galutinai ir negrįžtamai pasakyti, ką būtina išsaugoti pirminiu pavidalu, ką galima rekonstruoti, perstatyti, o ką gal ir reikia griauti, kaip pačius ankstyviausius blokinius Žirmūnus. Bet būtų gerai, kad išliktų Lazdynai – mano kartos jaunus protus džiugino ši netikėtai šviesi, erdvi Vilniaus dalis. Mano ankstyvasis laikas Vilniuje, kai buvo pastatyti Parodų rūmai (Šiuolaikinio meno centras), Salomėjos Nėries vidurinė mokykla, Sporto rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, kai dabartinį Gedimino prospektą kažkaip lyg nematomai, bet esmingai keitė broliai Nasvyčiai. Buvau solidari su šia nauja architektūra, man atrodė, kad ji yra ir stipri, ir atsargi, kad žino, kokioje vietoje dirba, ant kokių pamatų bando kloti savo plytas, mūryti naujas sienas, jei ir ne tokias patvarias, kaip senosios.

Architektūrą gal labiau nei kitus menus tikrina laikas. Reikia distancijos. Reikia, kad ir okupacinio periodo (tarybmečio) architektūra atsiskirtų nuo ideologijos, išlaisvėtų, taptų labiau autonomiška. Geresnieji XX a. pabaigos moderniosios architektūros pavyzdžiai turėtų išlikti. Kad ir kaip žiūrėtume, ji prasitęsė ir iš tarpukario Lietuvos architektūrinio modernizmo, ypač ryškaus Kaune. Bet ir kokioje Utenoje išliko modernizmo pastatas, buvęs bankas; stebina, kaip tiksliai sumažintos, miesto mastui pritaikytos proporcijos. Pradedant trečiuoju dešimtmečiu, Lietuvoje buvo pastatyta ir savitų medinių mokyklų. Ir mūrinukų. Buvo rūpinamasi ūkininkų namų projektais. Restauruotas Miškinių namas Juknėnuose (Utenos raj.), dvigalis, su gonkomis, leidžia pamatyti trečiojo dešimtmečio pabaigoje–ketvirtojo pradžioje daugiausia Aukštaitijoje statytų kaimo medinių namų provaizdį.

Lietuvoje dar išliko raudonų plytų pieno surinkimo punktų – kaip jie kadaise turėjo gyvinti Lietuvos kraštovaizdį. Mūras svarbu, mūras žymi civilizacinius žingsnius. Ir kaime taip pat. Bet medžio, ypač rąstų, statybai (ne tik sodybų pirčių) jaučiame nostalgiją. Kaip ir Vilniaus ar Kauno medinei architektūrai. Be reikalo ji laikoma kaimiška. Ir molio statyba dar gali būti gyvybinga – žiūrėjau Aukštaitijoje į griūvančią, yrančią kalvę, statytą dar prieš karą: ilgai gali išgyventi molio statinys, jei tik turi stogą.

Didžiųjų miestų architektūra eina į priekį, svarbesniųjų statinių architektų konkursai tarptautiniai, bet nieko gražaus nebepastatoma nei žemaičių Varniuose, kadaise svarbiame kultūros mieste, nei aukštaičių Dusetose. Tik gražiose gamtos vietose suraudonuoja koks čerpių stogas. Gal ir nebūtina sekti tik etnografine maniera, nebent tokiose jautriose zonose kaip Nida. Bet santykio su vieta, gamta, tradicija problema architektūrai yra amžina. Santykis galiausiai perauga į kažkokį bendrumą, į genius loci, taip netikėtai pajustą Mikalojaus Vorobjovo, žvelgusio į Vilnių („Vilniaus menas“).

Amžinas miesto architektūros klausimas – kokiu tankumu statyti, ar gerai papildomai tankinti, taupyti brangią miesto žemę, pigiau pasinaudoti infrastruktūra. Kartais pagalvoju, kad gal kaip tik dėl to, kad augau erdviuose senųjų žemaičių sodybų kiemuose (nežinau, ar jie buvo įmatuoti į kolchozinius 60 arų), kur išliko bent mažytė gyvenimo suverenumo dalis, mieste man trūksta erdvės tarp namų, lyg kokio sodybos kiemo pakaitalo. Langas priešais langą ar priešais sieną man yra kalėjimas.

Dešiniojo Neries kranto užstatymas kuo toliau, tuo labiau atrodo tinkamas. Akis pripranta prie daugiaaukščių, prie jų atskirumo. Puikūs terasiniai atsivėrimai į Nerį. Patinka Rolando Paleko projektuota Vilniaus universiteto biblioteka. Labai funkcionali, pamėgta studentų. Išsiskiria iš tiesiųjų Saulėtekio linijų, gerai įsiterpia į vietą, lyg būtų koks ledynmečio riedulys, atsitiktinis, bet dėl savo monumentalumo būtinas, nepajudinamas.

Parengta pagal pranešimą „Mylima architektūra. Asmeninės refleksijos“, 2019 m. kovo 22 d. skaitytą Architektūros fondo renginyje MO muziejuje.

* Antanas Baranauskas. Serija „Literatūra ir kalba“, XIX t. Vilnius: „Vaga“, 1986, p. 213.

** Arvydas Šliogeris. „Post scriptum“. Vilnius: „Regnum“, 1992, p. 41. 

*** Žemaitė. „Raštai“. V t. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, p. 585–586.

Bernardinai.ltMaloniai kviečiame kitais metais skaityti popierinį BŪDĄ! Metinė žurnalo prenumerata (6 numeriai – 600 puslapių – tik 12 eur) štai čia: https://www.prenumeruok.lt/NewSubscription.aspx