Viktorija Daujotytė. Arvydui Šliogeriui – Post scriptum

Kalbėjimas mirties artumoje yra bandymas paliudyti žmogų iš jo darbų, iš knygų, jau virtusių daiktais, iš mąstymo, iš buvimo tarp kitų ir su kitais. Arvydas Šliogeris – simboliškai ir vardo bei pavardės pirmosiomis raidėmis – buvo AŠ, mąstęs, kalbėjęs, rašęs ir veikęs vienasmene atsakomybe.

1944 09 12 – 2019 12 18

Vienetinis, vienaskaitinis  asmuo, įsimintas, įsimintinas, autentiškas, nesubendrinamas, nepraryjamas anoniminės beveidybės. Ir atsisveikinimo tyloje, ir bandymuose kažką pasakyti, prisiminti, paliudyti, siekėme  pajusti, kas mums yra ir turėtų likti svarbu, ką mirtis jau ryškina, iš lėto brėždama matomas ir dar nematomas linijas. Pajusti ir bandyti apibūdinti, o tai padaryti sunku dėl didelės Arvydo Šliogerio mąstymo įtampos, nuo sudėtingų bendrinimų pereinančios į paradoksalumą, neatskiriamą nuo paprastumo. Didelė jutimų, patyrimų, minčių ir emocijų amplitudė – nuo drastiškų palyginimų, žeidžiančių, provokuojančių apibūdinimų, iki būties glostymo, tylios ir nuolankios maldos. Ir iki skaidrinančio paprastumo.

Štai Arvydo galvojimas, kad ir mintis lyg saulė tarsi pasirodo dangaus skliaute, sušvyti, gęsta ir vėlei atgimsta. Lyg savo išėjimo laikui, gruodžio pabaigai – sustojo saulelė, dar kiek ir jau grįš. Apsti ir ištverminga, daugiapakopė Arvydo Šliogerio filosofija, o kaip skaidriai, paprastai pasakyta: ir mintis pasirodo, gęsta, grįžta. Grįžimas, kelias iš naujo. Filosofas, iš savo prigimtinės kalbos sukūręs filosofinę kalbą, tarsi įpūtęs jai gyvybę; tos kalbos energija net ir nihilistinę akimirką tvirtino būties ištvermę. Taip Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ kalba savo poetiniu veržlumu ir įtaiga priešinosi minčiai, kad visa prapuolę. Ne, ne visa, būties saulėlydį gali pakeisti saulėtekis. Filosofija, budinanti ir budinti, pati save stabdanti, skaudžiai perkertanti lengvesnį, įprastesnį kelią.

Norėtume ką ištarti apie prasmę, gyvenimo, filosofijos prasmę, bet Arvydas pertrauktų: beprasmybė yra žmogaus horizontas. Negreit padarys nuolaidą – beprasmybė nepakeliama, žmogus siekia prasmės net Sizifo pasirinkimu – vis iš naujo risti į kalną neužritamą akmenį. Tai gal pacituoti ką iš Arvydo Šliogerio knygų apie tiesą, kurios kaip objektyvumo siekia filosofija. Bet budi sąmonėje raudonai įbrėžta jo linija: filosofija mirtų tą pačią akimirką, kai tik jai pavyktų įrodyti savo tiesos objektyvumą ir visuotinumą. Norėtume Arvydą Šliogerį apibūdinti kaip tiesos ieškotoją, bet jo jau ištarta – netiesa yra žmogaus kasdienybė. Teisėta ir teisinga vadinti Šliogerį filosofu, vienu iš pačių iškiliausių, bet įsiklausykime: „Nederėtų man vadintis filosofu. Aš — minties valstietis ar bent norėčiau toks būti. Galėtų būti taip: mano plunksna — arklas, o mano mintis – vaga būties arime.“ Filosofija – tai išmintis, tai amžinas išminties ieškojimas ir siekimas – kas tuo suabejotų. Arvydo suabejota kardinaliai: įveikdamas bailų protą, filosofas privalo įveikti ir išmintį. Karčiai ištarta: „Ir kam man toji išmintis, jei pats Dievas buvo toks neišmintingas: savo vienatinį sūnų jis atidavė kančiai ir kryžiui“; „Aš liksiu čia — neišmintingoje kančioje.“ Bet neskubėkime bendrinti — juk čia tik kita tos pačios išminties pusė; vietoj nurimusio, šalto proto teigimo – tragiška šviesa, trykštanti iš neišmintingos kančios. Ir iš kalbančiojo drąsos, iš stipraus vyriškojo prado.

Gali susidaryti iliuzija, kad Dievo šio filosofo pasaulyje nėra, bet neapsirikime: aštriau pasisakyta tik prieš krikščionybės dogmas. O mąstymas pripildytas ir perpildytas tikėjimo klausimų, abejonių ir teiginių: „Jei tiki pasaulio būtimi, privalai tikėti ir Dievo būtimi“; „pasaulio būtis tokia pat nepatikrinama ir neįrodoma kaip ir Dievo.“ Tikras ir tėra žmogaus tikėjimas, reiškiantis ir pasiryžimą gyventi taip, lyg Dievas būtų. Lyg būtų užbrėžtos ir vis iš naujo brėžiamos žmogaus pasaulį ir nuo žmogaus saugančios ribos. Saugančios, bet ir leidžiančios priartėti, būti su gamta, iš jos: „Nuo pat vaikystės buvau, esu ir iki mirties būsiu saulės, debesų, žemės, ugnies, vandens ir medžių garbintojas.“ Ramuvietis, iš pirmojo šaukimo. Filosofas, kuriam visada rūpėjo jo sociumas, buvo ir negailestingas savosios bendruomenės kritikas. Gerai juto ekologijos svarbą, bet pirmasis įbrėžė ir socioekologijos žymę: ekologinė pusiausvyra ar darna pirmiausia turi veikti visuomenėje, vis labiau sekinamoje naiviojo politinio racionalizmo.

Teisinga mintis, kad Šliogeris yra kalbos filosofas, filosofas ir iš kalbos galimybių, lietuvių filosofinės kalbos kūrėjas. Taip, kalbos, bet giliausia jo siekiamybė buvo tyla, tylos patyrimas. Ir didžiosios, dar slaptai keturtomiu mašinraščiu laikytos knygos „Būtis ir pasaulis“ paantraštė „Tyliojo gyvenimo fragmentai“; visa, kas esmingai patiriama, patiriama tylumoje. Esmingai mąstyti gali tik tas, kas turi tylos, tyliojo gyvenimo patirčių. „Niekio vardų“ (1997) – vienos radikaliausių ir originaliausių Šliogerio knygų –„Autoriaus žodžiu“ pasakyta: „Ši knyga ragina nugrimzti į tylą. Vadinasi, jos šerdis yra absoliutus paradoksas, nes mąstančiojo kelias į tylą yra tik vienas – tai kalbos kelias. Kalba, naikinanti pati save, – toks, mano galva, paskutinis mąstytojo orientyras, toks paskutinis mąstymo uždavinys. Kalbantį mąstymą turi išstumti tylintis mąstymas /…/“. Fotografuoti — mąstyti grynuoju matymu, eiti iki fotosofijos, bet galiausiai suvokti ir šios vilties iliuziją. Filosofinio paradokso tragika: kalba, naikinanti pati save, matymas, atsisukantis prieš matantįjį. Kalbos savinaika ir iš to, kad ji nebegali apimti, tiksliai išreikšti realybės, vis labiau persmelkiama simuliakrų. Daiktas, bekalbis daiktas, atsiveriantis bekalbės kalbos artumoje, lieka vienintelis būties tikrumo liudytojas. Galbūt ta pirminė skirtis jau įrašyta M. Heideggerio ir R. M. Rilkės paradigmoje. Jei Arvydas ir tolo nuo Heideggerio, tai Rilkės atrama liko nepajudinama: matyti daiktus dėl jų pačių. Bet ne tik. Įstabus, esmingai poetinis atsigręžimas į Rilkę, į prancūzų kalba parašytą jo ciklą „Rožės“, lyg kokį dvasinį atokvėpį: „… Rilkei rūpėjo ne tiek papasakoti apie Rožę tokį miniatiūrinį Rožės riterio epą, o tiesiog ją parodyti, kad galėtum sielos akimis net žiemą, net sėdėdamas priešais vien juodą ir baltą teksto peizažą, staiga, akimirkos dalį, pamatyti tviskantį raudonį, tarsi vakaro saulė suspaustą į purpuro gniužulą, į kraujo krešulį, į kometos galvą, į aksominę žvaigždę, savo žėrinčias ietis smeigiančią į patį atvėsusios sielos centrą – į tą vietą, kur pilkuose žiemos kraštovaizdžiuose, pačiame jų pakraštyje, įsižiebia liepsnos kamuolys – amžinai žydinčios Rožės raudonis.“


Viktorija Daujotytė Arvydo Šliogerio laidotuvėse Antakalnio kapinėse.Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvių kultūrą Arvydas Šliogeris praturtino europinio rango filosofijos minties iškilumu, poetiniu mįslingumu, stilistiniu  išraiškingumu. Egzistencijos filosofija – nuo Martino Heideggerio iki Antano Maceinos-Jasmanto – suteikė Arvydui Šliogeriui pirminį laisvinančio mąstymo postūmį, atkreipė akis į patirtį ir iš jos išaugantį kalbinį meilės lauką. Stulbinančia valia ir mąstymo energija jis tarsi perskrodė Europos filosofijos tradiciją – nuo antikos, nuo Sokrato, Platono, Aristotelio iki Kanto, Hegelio, nuo jų iki egzistencijos filosofijos, jos pirmtakų ir klasikų. Keliavo filosofijos horizontais toldamas ir vėl grįždamas – kaip grįžo ir prie Osvaldo Spenglerio, prie pamatinės Vakarų saulėlydžio minties. Lietuvių filosofas, kaip niekas iki šiol įsišaknijęs lietuvių kalboje, jos kūrėjas ir gynėjas. Arvydo Šliogerio kalba gynė ir neabejotinai ir toliau gins filosofinį, kūrybinį, ontologinį lietuvių kalbos prestižą.

Turėjome, tad ir turėsime europinio rango filosofą, daugeliu esminių paragrafų įsirašantį į Europos filosofines paradigmas – nuo egzistencializmo iki nihilizmo, nuo griežtųjų mąstymo struktūrų, ryškinamų dvitomyje „Niekis ir Esmas“ (2005) iki ontologinių fragmentų, „Kasdienybės metafizika“ (2016 ) užbaigiančiais Arvydo Šliogerio kelią. Kalba, daikto filosofija, daikto ir meno santykio ontologija, bendresne prasme ir filotopija bei fotosofija galėtų būti tie Šliogerio filosofijos taškai, kurie ir europiniuose filosofijos horizontuose galėtų išlaikyti savito mąstymo švytėjimą. Būtent: švytėjimą, kad ir kaip nefilosofiškai tai skambėtų. Mąstymo švytėjimas, retai tesutinkamas, retai tepatiriamas, bet tik dėl jo gabus gimnazistas gali pasirinkti studijuoti filosofiją, o profesionalus vertėjas vien savo laisvu pasirinkimu, be jokių išleidimo garantijų imtis jo veikalų vertimų į anglų kalbą (jau išverstos trys knygos). Pritraukiantis minties švytėjimas, jei net aštrus ir žeidžiantis, yra daugiau už siaurai  suprantamas akademines mokyklas. Arvydo Šliogerio mokykla yra laisvo, rizikuojančio, provokuojančio, bet ir švytinčio mąstymo mokykla, joje netrūko ir tikriausiai netrūks gabių mokinių. Ši mąstymo mokykla yra persmelkusi ne tik filosofiją, o ir plačiau suprantamą lietuvių humanistiką. Būdamas tokio masto kalbos žmogus, iš esmės ir rašytojas, poetas, Šliogeris negalėjo apeiti lietuvių literatūros, gyvybinio kalbos lauko. Vienas didžiausių pasaulio literatūros skaitytojų, ypač V. Folknerio ir M. Prusto, buvo ir savo prigimtinės literatūros išpažinėjas, ypač paskutiniuoju savo laiku. Juto Žemaitę, Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Romualdą Granauską, vertino ir įžvalgiai aptarė Sigitą Gedą. Formulavo Broniaus Radzevičiaus suvokimo ir vertinimo atramas. Filosofas, kuris liks įrašytas geriausių lietuvių poetų eilėraščiuose.

Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą, – Albert‘o Camus maksima, kuria Arvydas pasitikėjo. Mūsų gyvenimai yra ir mūsų įsivaizdavimai.

Ačiū ir sudie – tariame Arvydui Šliogeriui, laisvajam šauliui, atskirajam mąstytojui, bet kurią akimirką galėjusiam ištarti: toliau aš eisiu vienas.

Antakalnio kapinės, 2019 12 20

Bernardinai.lt