Viktorija Daujotytė. Lobynas

„3 knygos kasmet. 30 knygų per 10 metų. Lobynas vienoje lentynoje. Taip į jūsų namų biblioteką ateis šiuolaikiškai išleisti svarbiausi XX a. lietuvių literatūros kūriniai. Jums, vaikų mokslams ir jaunimo studijoms, gyvai kūrybos atminčiai ir ateičiai“, – Lietuvių literatūros lobyno projekto užmojus lakoniškai yra nusakęs Valentinas Sventickas.
Netikėtas žingsnis – Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai nusprendė investuoti nemažą pinigų sumą į lietuvių literatūros leidybą, didžiąją dalį tiražo išdalindami savo verslo struktūrose dirbantiems žmonėms, daugiausia žemdirbiams. 2005 metais pasirodė pirmoji serijos knyga – Žemaitė, gražaus, viltingo pavadinimo tomas „Rytą giedra“, palydėtas Česlovo Karbauskio, Alberto Zalatoriaus mokinio Varnių vidurinėje mokykloje, žodžiu. Tas pats kraštas, tie patys Klubokai, Ožtakiai. Klasiškai skaidrus Romo Oranto apipavidalinimas – visai serijai.

Paskutiniu tomu simboliškai laikytinas Maironis, išleistas 150-osioms gimimo metinėms. Talpi akimirka tarp Žemaitės ir Maironio, viešumoje pasirodžiusių vienu metu, akimirka, į kurią galima sutalpinti XX a. literatūros lobius. Žemaitės prozos aukštupiai, kaip yra sakęs Sigitas Geda, įvairialypė Maironio lyrikos programa: jau galima tęsti, galima bandyti eiti kitaip. Meno, kūrybos laikas yra kitas, teka lyg ir ta pačia mums labiausiai suvokiama istorijos vaga, bet kažkaip kitaip, dažnai užbėgdamas į priekį kaip tik tada, kai atrodo, jog turėtų grįžti atgal. „Menas savo didžiuosius ir tikruosius darbus visada padaro iš anksto“ (Marcelijus Martinaitis). Taip, tikrai, svarbieji kūriniai sukuriami iš anksto; Lietuva, kuri radosi 1918 metais, savo svarbiausiomis linijomis jau buvo parašyta Maironio „Pavasario balsuose“. Ir todėl, kad rastume, atpažintume jau seniai parašytą savo dabartį, turime nuolat grįžti į tai, ką sąlygiškai vadiname literatūros praeitimi.

Tvarkingai remiama serijos leidimo mecenatų, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pirma laiko įvykdė numatytą programą – išleido trisdešimt gražių tomų. Kas leidžia knygas ne tik dėl pelno, kas rūpinasi knygomis kaip esmine švietimo, kultūros dalimi, turi rūpintis ir tais, kurie knygas skaito, kurie skaitys. Paskui knygas turi eiti jas lydinčios skaitymo, kalbėjimosi programos. Viltingai atrodo R. Karbauskio ir Andriaus Mamontovo siekis sukurti vaikų literatūros labdaringos leidybos fondą.

Dabar, kai jau turime prieš akis visus trisdešimt tomų, galime iš naujo svarstyti, ar pasirinkta teisingai, ar nepalikta anapus brūkšnio ko nors, ko XX a., didžiosios jo dalies, literatūrai esmingai trūktų. Teisingą balansą pasiekti nėra lengva (galvojant apie žemdirbius, rūpintasi, kad serijoje netrūktų prozos), nors visa tai, kas išleista, buvo pasirinkta bendru susitarimu. Pati sau visą laiką turėjau didelį priekaištą – kad neįtikinau Jurgio Baltrušaičio būtinumu XX a. lietuvių (ir ne tik) literatūros panoramai. Bet ta spraga bus ištaisyta ir netrukus tomas „Dulkės ir žvaigždės“, sudarytas iš visos lietuvių kalba ir dalies rusų kalba parašytos poezijos, išeis, užimdamas tarpinę vietą tarp to, kas jau yra, ir tarp to, kas dar bus. Tokia, matyt, yra ir mįslingojo J. Baltrušaičio lemtis.

Liko atviras ir Pauliaus Širvio klausimas. Į poetą galima pažiūrėti ir taip, ir kitaip. Bet kai pritrūksta argumentų, esančių po ranka, reikia pasižvalgyti toliau, pasitelkti tuos, kurie į P. Širvio gyvenimą ir kūrybą labiau įsigilinę. P. Širvio pozicijas mūsų laikais yra itin sustiprinę Valdas Kukulas ir M. Martinaitis, jautrios klausos kūrėjai, patikimi poezijos vertintojai. P. Širvys geriausiais savo eilėraščiais eina archetipine lyrikos briauna, išsilaiko ant jos. Yra arti dainos. Kerta sunkų, sudėtingą karo ir pokario laiką. Turėtų įgyti Lobyno globą.

Kas į Lobyną sudėta, rodos, turi teisę jame būti. Yra probleminių autorių, bet ar gali būti literatūra be problemų? Rūpestingai parengtas, permąstytas, sutelktas galėtų būti ir Julius Janonis, taip būtų sutvirtinta kairioji, demokratinė ir socialdemokratinė mūsų literatūros kryptis. Teisėta buvo stiprinti Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Juozo Baltušio, Eduardo Mieželaičio, Jono Avyžiaus kaip literatūros klasikų pozicijas. Teisinga į Lobyną įvesdinti Dalią Grinkevičiūtę, aštriausią egzistencinės lietuvių rezistencijos liniją.

Didelė atsakomybė teko tomų rengėjams ir įvadų autoriams. Matome, kad ne visa vienodai pavyko, kai kurie tomai yra per didelės apimties, iš kai kurių įvadų irgi galėjome daugiau tikėtis. Gal ir visuomeninė redaktorių taryba galėjo prisiimti daugiau atsakomybės. Atrodo, kad rašytojai, gražiai talkinę, vis dėlto turi daugiau solidarumo, supratingumo negu mes, literatūros tyrėjai, dažnai žvelgiantys pro siaurus langelius, prasikirstus kurioje nors ideologijoje. Literatūrai reikia platesnio žvilgsnio. Reikia pasitikėti literatūrą tikrinančiu gyvenimu, tos patikros neišvengia niekas. S. Nėris, rodos, jau patikrinta. Kaip ir J. Baltušis. Penktadalis autorių – išeivijos, stiprūs, ryškūs – nuo Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio iki Antano Škėmos.

Aišku, Lobyną dar reikėtų tankinti. Reikia Algimanto Mackaus, dabar jau ir kitų, apleidusių šį pasaulį po serijos programos rėmų nusistatymo. Tad labai svarbu, kad mecenatai yra pasiryžę literatūros klasikos leidybą tęsti, skatindami labiau atsigręžti į XIX amžių, gal ir dar giliau. Gyvas reikalas kuo skubiau išleisti Kristijoną Donelaitį – su gražiu, žmogui paskaitomu įvadu, minimaliais komentarais.

Mąstant apie tolesnį Lobyno likimą, iškyla jo ir lietuvių literatūros istorijos santykio klausimas. Iki šiol Lobynas daugiau ar mažiau laikėsi pagrindinės lietuvių literatūros istorijos linijos, nesileido į šalikeles. Taip buvo gal lengviau – pagrindinės gairės lyg ir nustatytos. Iš XIX a. pačios pabaigos ateinantys Žemaitė ir Maironis, amžiaus pradžios realizmo ir jo pokyčių reprezentantai Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana, Ignas Šeinius, Antanas Vienuolis, XX a. pirmieji dešimtmečiai iki 1940 metų – pamatinės Vinco Krėvės, Vaižganto, Vinco Mykolaičio-Putino, Ievos Simonaitytės, Antano Vaičiulaičio figūros, pasirinkimų laisvės auginti ir bandyti Kazys Binkis, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Boruta, Petras Cvirka, Salomėja Nėris. Ribinių pokyčių poetai – Henrikas Radauskas, jauniausias klasikas Vytautas Mačernis. Čia trūktų Kazio Bradūno. Modernybės skleidimasis išeivijoje – Antanas Škėma. Lietuvos pokariui ir vėlesniam priklausomybės laikui atstovauja Juozas Baltušis, Jonas Avyžius, Eduardas Mieželaitis. Trys vardai jau rodo lietuvių literatūros ištrūkimą iš ideologinių reglamentacijų – Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Bronius Radzevičius.

Klausimas – kur, kuriais autoriais baigiasi XX amžius? Atrodo, kad, prasidėjęs Maironiu, jis baigiasi Justinu Marcinkevičiumi. Ir pagal klasikinę kūrybos, tautos, valstybės santykio liniją, ir pagal tai, kad per nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius iš esmės, nors ir atskiromis knygomis, išėjo sumuojantys Just. Marcinkevičiaus raštai. „Dienos drobulė“, „Naktį užkluptas žaibo“ lieka kaip tų raštų „post scriptum“. Daug naujų dalykų prasideda nuo Sigito Gedos. Jis daug ką persmelkia, taip pat ir prozą, ypač moderniąją, ir jis yra tęsiamas. S. Geda lieka atviras, problemiškas, vis dar nesusisteminamas.

Sutirštėjusi XX a. pabaiga rodo perėjimą į XXI amžių. Tų perėjimų linijos yra kelios. Užsiimti nauju Lietuvių literatūros lobyno etapu, vadinasi, iš esmės užsiimti ir lietuvių literatūros istorijos svarstymu, persvarstymu, jos žemėlapio braižymu. Aišku, į Lobyno teikiamą apsaugą gali pretenduoti tik autoriai, kurių gyvenimo kelias jau yra pasibaigęs, kas padaryta, padaryta. Liūnės Sutemos likimas – neseniai išleista didžiulė rinktinė, gal ir nebūtų poreikio, bet šios autorės reikėtų pačiai Lobyno idėjai. Jaučiame, kad XXI amžiaus pradžia literatūrai nebuvo gailestinga, esame praradę jaunų, dar daug literatūrai galėjusių padaryti: prozininkų Antano Ramono, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės netektys kol kas atrodo neužpildomos. Kaip ir Onės Baliukonės, Nijolės Miliauskaitės.

Lyg ir atskiros literatūrinės salos būtų Juozo Apučio, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno palikimas. Tai savaiminiai literatūros lobiai, darantys garbę bet kuriam literatūros sutelkimui, bet kuriam panašiam projektui.

Šaltinis čia