Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai

Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“

Praeina visa – ir tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, ir tai, dėl ko kovoja. Kas liko aktualu iš Maironio šiandien: jau ir pats poetas galėjo ironizuoti Lietuvos valstybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą. Laisvės idėja – ar ji dar gyva? Dar jaunas Aistis, dar ir ne Aistis, esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo prieštarų kupiną Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami. <…> Todėl norisi kalbėti apie Maironį, bet ne apie tą, kuris kadaise dainavo:

Jau slavai sukilo, nuo Juodmarių krašto,                                                                  Pavasaris eina Karpatų kalnais…

arba:

Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis, Lietuva!

 

Bet apie tą, išėjusį iš kantrybės, senelį, kuris, palyginant dar ne taip seniai, rūsčiai prabilęs buvo:

 

O tų partijų tarp mūsų,
Jų programų ir barnių!
Tiek vargiai pas vargšą bl…
Atsiras už marškinių.“

 

Ir šiandien nemaža pagunda cituoti tokį Maironį, tokiais posmais aiškinti poeto aktualumą. Taip, yra ir toks poeto aktualumas. Gali būti, kad Maironio metais, 2012-aisiais, ironiškosios, sarkastiškosios Maironio intonacijos, tinkančios mūsų šiandienai, bus dažniausiai kartojamos ir varijuojamos.

Bet ar jos yra esminės Maironio supratimui?

Apskritai – kaip, iš ko gali (ir turi) būti suvokiamas poeto buvimas istorijoje, kai jau praeina šimtas, pusantro šimto ir daugiau metų? Kas yra poeto aktualumas?

Žinoma, lengviausia poeto aktualumą aiškinti šios dienos aktualijomis. Neišnykę poeto kritikos objektai. Ir vargu ar kada išnyks. Žmonija sukasi tais pačiais ratais tuose pačiuose ratuose. Bet poetas yra ir atskirai; mato tuos ratus, nujaučia, kad jie suksis ir pasikartodami, kalba apie juos, perspėja ar bando perspėti. Poetas mato ir matydamas sako, kalba. Tiesioginės reakcijos (net raginimai į kovą už tautos laisvę, net gailestis to, kas apleista žūva) blanksta greičiausiai, senka, kai jų nebemaitina gyvenimas.

Nesunku suvokti, kodėl Maironis, ypač jo dainos, giesmės, skambėjo taip giliai, artimai ir antrojo tautos Atgimimo laiku; veikia atitikimai. Veikia patriotizmas, kurį lietuvių kalba galėtume vadinti ir tėvyniškumu; tai aukšti jausmai, kilnios pagavos, buvimas tėvynės akivaizdoje. Maironis yra tėvyniškas, labiausiai tėvyniškas lietuvių poetas. Šiandien tų tiesioginių patriotinių atitikimų tarp mūsų gyvenimo ir Maironio kaip ir nebėra. Bet tai nereiškia, kad nebus ar negalėtų būti. Poetai, jau tapę nacionalinės istorijos dalimi, tautai yra tarsi neliečiamos dvasinės atsargos. Jos turi būti, turi būti saugomos. Apie jas žmonėms vis turi būti pranešama – tebėra, saugoma, taupiai vartojama, kai reikia. Kita vertus, tėvyniškumas nėra tik ideologija, kurią galima išreikšti idėjomis, šūkiais. Pirmiausia tai sielos būsenos. Tai gebėjimas giliai justi, justi ir tai, kas tarsi nėra apčiuopiama, ko tarsi ir nėra, kas ir būna tik juntamas, iškeliamas sudėtingos vidinės organizacijos kalba, kuri kartu išlieka ir labai skaidri, paprasta, permatoma.

Žmogaus egzistencinio liūdesio objektai nei sunaikinami, nei sugrąžinami, nei atstatomi. Maironio „Trakų pilis“ nėra nei atstatyta, nei atstatoma. Ji amžina iš skausmo verkiančioje poezijos širdyje.

Visas tekstas čia

Straipsnis skelbtas Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)