Viktorija Daujotytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir literatūra

Kitos erdvės problema

Būtinoji paantraštė, gal bent iš dalies aiškinanti mintį, kad didelio kūrėjo lemties metafizika ima skleistis ne nuo gimimo, o nuo mirties. M. K. Čiurlionio lemtis vis dar skleidžiasi.
Pranešimo tema paprasta, bet vis dar neišsemiama, nors žinome, kiek jau semta, kiek darbų parašyta, kiek tyrimų atlikta. Kalbėta ir apie Kazį Bradūną, ir apie Salomėją Nėrį, ir apie Janiną Degutytę. Mąstyta ir apie Čiurlionio poveikį lietuvių literatūrai, XX a. pradžiai, modernėjimui. Atrodo, kad esminiai literatūriniai didžiojo menininko atgarsiai suregistruoti. Bet kartu atrodo, kad esame tuščioje vietoje. Čiurlionio fenomenas viską sugeria, o sugerdamas šviesą naujai išspinduliuoja. Vis kitaip nušvisdamas, jis pritraukia ir naujų žvilgsnių, atveria kitų perspektyvų. Kitos erdvės problema yra ir kita perspektyva. Atrodo, kad tik žvelgiant iš šios perspektyvos galima geriau suvokti, kodėl jo palikimas yra toks gilus, tiek daug aprėpiantis.

Vis labiau Čiurlionis ryškėja Sigito Gedos kosminėje pasaulėjautoje – įžvelgiamos kelios persmelkiančios linijos. Viena jų matoma eilėraštyje „Giesmė apie dangiškąją kartografiją“ („Septynių vasarų giesmės“, 1991), kurioje poetas kalba pavaldžiu poetinės pranašystės balsu:


Ar bus dovanota Čiurlionio plati visata?
Šviesa tąsyk plykstels ties mūsų akim ir kakta,
Išauš apreiškimas visų apleistų esinių,
Iš Dievo galvos, iš žmogaus užmirštų sakinių.

Gili dvasinė empatija, kuria Čiurlionio pavyzdžiu Geda susieja amžinybę ir kūrybą: „Melsvoji kregždutė – ji neša alyvų šakelę, / Yra amžinybė – šviesiosios kūrybos vaizduos.“ Amžinybės alsavimą žmogus pajunta kūryboje – ir kurdamas, ir ją išgyvendamas.

Štai „Sonata“ iš „Babilono atstatymo“ (1994), kurios pradžioje metaforiškai, simboliškai atveriama kita dimensija: „Čiurlionis buvo mažas sauladievis, / čia pamirštas iš kažkurios planetos, / ir šitoj žemėj jam nebuvo vietos…“

Čiurlionis savo kūrybos galia yra rėmęs tuos, kurie priešinosi dvasios gniuždymui. Suprantama, kad kūrybą kaip laisvę jautusiam Gedai tai buvo atrama.

Atskira tema Čiurlionio recepcijai turėtų būti Mindaugo Tomonio įsižiūrėjimas, įsijautimas, bandymai reflektuoti. Mindaugas Tomonis buvo vienas iš nelaisvo laiko kūrybingųjų žmonių, dvasinės tiesos, neatskiriamos nuo kūrybos, ieškotojų, sąmoningai priešinęsis sovietiniam režimui. Tragiško likimo, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis, tegyvenęs 35-erius metus (1940–1975). Liūdnai simboliška, kad žuvo Čiurlionio šimtmečio sukakties metais. „Begalinis noras kurti, skristi kažkur į Saulę. Pavojingas jam buvo perdėtas prometėjizmas, per daug nežaboti fantazijos polėkiai“, – apie sūnų sakė Stasys Tomonis, vertėjas, bibliografas, kurį vyresni knygų žmonės dar gali prisiminti iš Mažvydo bibliotekos; lenkiu galvą jo atminimui, prisimindama, su kokia meile ir atida jis man ieškojo senųjų spaudinių kataloguose sunkiai prieinamų leidinių su Jurgio Baltrušaičio kūryba. Supratau, kad šis poetas jam žinomas; šia proga tebus prisimintas įžvalgusis Adomas Jakštas, dar 1911 metais sakęs, kad geriausi parašai po Čiurlionio paveikslais – iš Baltrušaičio eilėraščių.

Bet grįžkime prie Mindaugo Tomonio. Jonas Boruta (kunigas, vyskupas) yra paliudijęs: „Tačiau artimiausias jam buvo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Gal dėl to sunkią valandą skubėdavo į Rasų kalnelį, prie didžiojo menininko kapo, svajojo „sukurti didingą poemą apie gėrio ir blogio kovą, prilygstančią Čiurlionio poetinei tapybai…“ (M. Tomonis. „Žinia“, p. 19). Iš tiesų – tai, ką paliko Tomonis, chemikas pagal profesiją, restauratorius, ką pagal savo galimybes galėjo sukurti, persmelkta Čiurlionio. Apybraiža (dabar sakytume – filosofinė esė) „Žinia“ (pagal paveikslo pavadinimą), skirta Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms. Bandoma jį regėti tarp kitų reikšmingų vardų, rasti savo kelią kaip savitą dievoiešką. Skyriuje „Didysis Sizifas“ interpretuojama Čiurlionio „Tiesa“ (1905): „Tokia yra TIESA –­ ir jos nepakeisi. Mes, tarytum drugeliai, skrendame pulkais į jos šviesą – tik tam, kad nudegę sparnus, sugrįžtume vėl į žemę apakinti aklos pasaulio tiesos beprasmiškumo, sustingę nuo jos abejingo žvilgsnio. Kaip teisingai įspėjo žiaurų jos negailestingumą tragiškasis pranašas – M. K. Čiurlionis, per kurį tarytum pats Pasaulis prabilo apie savąją būties paslaptį ir kančią… Kas žūsta toje amžinoje liepsnoje, o kas priei­na teisingą išvadą: gyventi Tiesos šviesoje gali tik tie, kurie iškentė sunkias abejonių ir praradimų kančias…“ (ten pat, p. 18). Neabejojo, kad žmogaus gyvenimo šaknys yra prasmė, teigė, kad ji turinti būti. „Nejaugi toks nuostabus ir sudėtingas pasaulis gali egzistuoti vien šiaip sau, beprasmiškai?.. Jeigu mums duotos jėgos –­ valia, jausmai, protas, – turi būti duotas ir siekimų tikslas“ (ten pat, p. 28).

Lyg numatė tragišką savo kelio baigtį. Laiko Mindaugui Tomoniui buvo skirta panašiai tiek, kiek ir Čiurlioniui. Per jį jautė atsiveriant kitą erdvę. Bent jau kitą pasaulio ir jo tiesų matmenį. Ieškojo, kas suprastų, paremtų. Rodė savo kūrybą Sigitui Gedai; „Žinioje“ išspausdintas jo straipsnis „Tyliosios dievoieškos kaina“.

Tomonio seneliai iš motinos pusės buvo kilę iš smulkiųjų Baisogalos bajorų. Karo metais mažasis Mindaugas su tėvais kurį laiką gyveno kaime prie Nevėžio (Kėdainių rajone). Toks plonas lemties siūlas, surišantis Tomonį su Czesławu Miłoszu.

Šimtas metų nuo Čiurlionio mirties. Ir šimtas metų nuo Miłoszo, poeto ir metafiziko, kilusio iš Lietuvos, jautusio, kad gimtinės kraštovaizdžiai ir dvasios jo niekad neapleido. 2011 metų pavasarį kita erdvė, atsiverianti Čiurlionio paveiksluose, itin stipriai jungiasi su Miłoszu, su vėlyvuoju jo rinkiniu „Druga przestrzen“ (2002). To paties pavadinimo eilėraštyje klausiama: „Czy naprawdę zgubiliśmy wiarę w drugą przestrzen? / I zniklo, przepadlo i Niebo, i Pieklo?“ („Negi iš tikrųjų pražudėme tikėjimą kita erdve? / Sunyko, dingo ir Dangus, ir Pragaras?“). Viltis, kuria baigiamas eilėraštis, tegu mums būna grąžinta kita erdvė… Rinkinyje spausdinamas ir „Teologinis traktatas“, kuriuo gyvenimas tarsi apibendrinamas, iškeliama ilgaamžės patirties svarba, tariant: „Takiego traktatu mlody czlowiek nie napiszę“ („Tokio traktato jaunas žmogus neparašys“). Valios žmogaus žodžiai. Bet ir prieštaravimas, kylantis iš jauno mirusio Čiurlionio – jis spėjo atrasti svarbių tiesų. Tiesos tarsi pačios ėjo į jį, kad būtų patirtos ir atvertos. Gal tai ir yra genialumas – sąmonės struktūra, per kurią pasaulis gana anksti atveria savo slėpinius kaip simbolius, alegorijas, metafizines mintis. Dobužinskio nuostaba: „Svarbiausia, kad visiškai originalu, velniai žino, viskas iš savęs.“ Daugiausia, ką galima pasakyti – viskas iš savęs: atveriama tai, kas atsiveria lyg savaime. Sesers Jadvygos paliudijimas: „Jis gyveno kitame pasaulyje.“ Didžiųjų kūrėjų matmuo –­ kita erdvė, kitas pasaulis.

„Kaip be anapusybės atramų sutikti Išganymą?“ – klausiama Czesławo Miłoszo eilėraštyje „Kita erdvė“. Kita erdvė iškelia ir kitą laiką, kitus matmenis, išvedančius sąmonę už to, kas įprasta, kasdieniška, bet ne iš to.

Nesunku pastebėti, kad praėjusio amžiaus pradžioje, laiku, kai vėrėsi ir Čiurlionio kūrybos galimybės, žmogaus sąmonė buvo labiausiai priartėjusi prie to, kas vadinama pamatine žmogaus mįsle, pamatine paslaptimi. Paprasta kalba šią mįslę žmogus išsako klausimu: ar pasaulis, duotas man mano protu, jutimais, patirtimi, yra visas? Ar yra kas nors, kas nėra savaime duota, bet yra. Gali atsiverti, pasirodyti kaip kita erdvė. Savaiminės ribos peržengimo problema. Jei sąmonė nejustų šios problemos, nebūtų kūrybos, meno, prasidedančio nuo tautosakos, tautodailės, nuo pirminio judesio kaip pastangos susiliesti su šia problema. Filosofine kalba – tai transcendencijos problema; peržengimo per jusliškai suvokiamus reiškinius, į anapus, į erdvėlaikį, nebesaistomą įprastų žmogiškosios tikrovės matmenų. Tikrovė nenustoja būti, kaip ir žmogus nenustoja joje būti; transcendencija yra idealus veiksmas, sąmonės veiksmas.

Žvelgiant į amžiaus pradžią, Lietuvą regint bendrųjų Europos kultūrinių projekcijų erdvėje, galima sakyti, kad esminis žingsnis – tai suvokimas, kad žmogaus žemė, tas begalinio tvirtumo, pastovumo, savumo pamatas, yra kosmoso žemė. Kad dangus, į kurį žvelgiame ir pragmatišku žvilgsniu, laukdami giedros arba lietaus, yra kosmoso dangus. Kad esame begalybėje ir bekraštybėje. Ir kad artimą esatį gali turėti galo nei krašto nežinanti žmogaus sąmonė. Kūrybinė sąmonė, atminties, vaizduotės sąmonė, galinti patekti į kitaip nepatiriamą vaizdinijos pasaulį, lyg ką nors atsimintų, liudytų, aiškintų, praneštų.

Gal ir atrodys netikėta, bet lietuvių kultūroje kosminė savivoka iš esmės vienu metu atsiskleidžia skirtingo lygmens kūriniuose: Žemaitės kalbiniuose gamtovaizdžiuose ir M. K. Čiurlionio paveiksluose. Iš žemai ir iš aukštai. Žemaitė džiaugiasi pirmąja lietuvių dailės paroda, rašo apie ją „Lietuvos žinioms“, aiškina(si) Čiurlionio paveikslą: „Toliau „Audra“ Čiurlianio. Buvo rašyta, jog tai nesuprantama, išsvajota, netautiška. O Dieve mano! Argi gali būti tautiškesnė mintis? Lietuvos žmonelės ir šiandien tebemano, jog visas audras, visus sumišimus gamtos sukelia kipšiukai (velniai), grieždami apmaudą ant Dievo. Ar ne taip ir čia? Keliasi kažkokia baisybė, kažkokia tvirčiausia, baisi kaip velnias spėka užtraukia tamsenybes ore, sumaišo visą gamtą, uolas, vandenis, sukrutina, sukelia audrą.

Staugia, gaudžia, kaukia vėtros, daužomų varpų riksmas, baisiausia spėka, didžiausiu kirviu tranko griausmas, skaldo perkūnas, žeria žaibais, šėlsta, dangų su žeme sumaišo. Stengiasi, rodos, nė kokios gyvybės nebepalikti ant žemės; medinis kryžius ant kryžkelio – nė to neaplenkia velnias-viesulas; nulaužęs iškelia oran ir antrapus upės sviedžia į žemę. Prie to kipšelis nabagėlis pavargęs, nuilsęs, susiraukęs rymoja, kuo neverkia iš apmaudo. Žiūrint į jį, norisi jam purkšti juokais į akis:

– Šit tau, kipšeli, nepasisekė tavo triūsas, per nieką tavo šėlimas audroje. Nuslinko debesys, nugulė vėtra, dangus giedrijasi, žemė tebestovi vietoje, pievos žaliuoja, upeliai sruvena, vieną vienintelį tenulaužei medinį patrešusį kryželį. Šėlk nešėlęs, nieko neveiksi, nepergalėsi Dievo.

Sako: kas galva, tai protas. Gal kitam kitaip išrodo, o man „Audra“ tautiškiausių padavimų sukėlė mintis“ (Žemaitė. „Raštai“, V tomas, p. 310–311).

Mintis apie amžinąją piktojo ir gerojo prado kovą. „Unde malum?“ (iš kur blogis?) – vienas pagrindinių ir Miłoszo klausimų; lietuviškus velnius jis buvo sutikęs savo pirminėje patirtyje ir įprasminęs juos „Isos slėnyje“.

Žemaitė, žemdirbė, aiškindama „Audrą“, išsilaiko saulės, saulelės šviesoje. Daug saulės ir Čiurlionio paveiksluose, atskiroji „Saulės sonata“. Bet Čiurlionis nupiešė ir juodąją saulę, lyg juodąją žinią – apokaliptinę viziją. Žmogaus pasaulis stovi prieš juodą neviltį. Tai panašu į pranašystę. Jurgis Baltrušaitis taip pat yra parašęs eilėraštį „Juodoji saulė“ („Čiornoje solnce“). Neapeisime čia ir Salomėjos Nėries ciklo „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“, iš lemtingųjų 1940-ųjų: juodos negandos motyvas, kartojamas kaip refrenas antrajame ciklo eilėraštyje „Skrenda neganda juoda“. Trečiajame eilėraštyje „Žydi saulė“ juodai pražystančios saulės akcentas: „Man vienam ji pražydės juodai…“

Čiurlionis vienu metu veikia lietuvių, lenkų, rusų meno pasauliuose. Rusų mir iskustva – daugiaprasmis simbolis, Čiurlioniui buvęs aiškus ir suprantamas; meno pasaulis, aiškinantis žmogaus pasaulį, bandantis praverti jo paslapties duris. Pasakyti paslaptį esant, glūdint, sušvytint intensyviausiomis sąmonės akimirkomis. Bend­rakeleiviai – lenkų, rusų meno baruose. Tarpininkai tarp kultūrų ir kalbų. Jurgiui Baltrušaičiui neabejotinai tenka šis vaidmuo. Bičiulystė su Aleksandru Skriabinu, poetiniai paskyrimai kaip būdai praverti tos ypatingos meninės sąmonės duris, sąmonės, kuri jautė, kad atitikimai (ritmo, spalvų, garsų) yra vienas iš būdų prisisiekti universalijų, atitikimai yra jų signalai. Nesusitikti su Čiurlionio kūryba Baltrušaitis negalėjo –­ yra dėsnių, veikiančių neatšaukiamu stiprumu. Pasaulėvokos bendrumas, pirmiausia nustebinęs konservatyvųjį Adomą Dambrauską-Jakštą, dar 1911-aisiais pastebėjusį, kad už Čiurlionio paveikslų galima rasti juos suvokti padedančių Balt­rušaičio posmų. Ir po daugelio metų prie panašios išvados nuvedęs menotyrininką Marką Etkindą ir kitus tyrinėtojus. Atitikimai veikia sąmonę kaip liudijimai, kurių tikrumas atrodo patikimesnis. Baltrušaičio beribė yra ir ta kita erdvė, kuri Čiurlioniui vėrėsi spalva, linija, žodžiu. Čiurlionis yra vienas ryškiausių bendrojo sąmonės kūrybingumo įkūnytojų.

Mąstant apie Čiurlionio kūrybos ir literatūros ryšį, išeinama į labai plačią erdvę. Jo pritrauktų literatūros vardų daug. Iš naujo būtina grįžti prie artimiausio žmogaus –­ Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės (tyliai praėjo jos 125-osios gimimo metinės); naujai pasirodęs laiškų tomas, ypač laiškai Valerijai Čiurlionytei, daug ką atidengia naujai. Artimiausi Čiurlioniui žmonės jautė jo kitą erdvę, prasidedančią čia pat, žvelgiant į Nemuną ar Raigardo slėnį, pasigirstantį pušų šlamėjime. Gilus gamtos artimumo ir kartu paslaptingumo jutimas – iš čia ypatingas transcendentinis Čiurlionio judesys: tamsos ir šviesos, juodo ir balto sankirta, kurioje veriasi žmogaus pasaulis.

Čiurlionis veikė literatūrą ir kaip kalbos menininkas. Tai akivaizdžiausiai liudija tiesą, kad poetinis archetipas yra pamatinis kūrybingumo sandas. Kalba įgalina poetinį sąmonės matmenį – jutimą, kaip viskas yra, matymą, nuostabą; kalba šiuos modusus įbrėžia sąmonėje, veikdama vidiniu būdu, kaip vidinė kalba. Grimzdama gilyn, kartu ima kilti spalvų bei garsų kompozicijomis, pereina į kitą kalbą. Bet visų menų gelmėje glūdi pirminiai vidinės kalbos sutelkiami ir išreiškiami kūrybingumo pavidalai.

Anksti apsisprendęs dėl lietuvybės, savo vizijas Čiurlionis laisvai reiškė lenkų kalba, kuri buvo jo namų, jo kultūrinės aplinkos kalba. Ir savo kalbine kūryba jis pasirodė kaip vienas didžiausių XX a. pradžios metaforistų. Priprasta apie Čiurlionį mąstyti kaip apie simbolistą – labiau turint omeny bendrą meno kryptį. Kryptis užgožia savitą, pirminį jo pasaulėvokos bruožą, neatskiriamą nuo kitos erdvės jutimo. Šiuo požiūriu, metaforizmas yra iškalbesnis. Metaforos neturime suprasti tik kaip reikšmės perkėlimo. Reikšmės perkėlimas (ir netoli – iš žodžio į žodį) tėra siauras, dalinis metaforizmo kaip mąstymo, kaip pasaulėvokos būdo atšvaitas. Simboliai (atskiri įvaizdžiai, figūros) iškyla, tiksliau, yra iškeliami metaforinio pamato. Kalbinio metaforizmo pavyzdys iš „Laiškų Devdorakėliui“ (1906): „Žiūrėk, tarp snieginių kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengė visą žemę, ten apačioj vyksta žemiški dalykai – sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos, nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri, plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką, uždainuos himną saulei. Himną saulei. Po jo kojom debesis pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos“ (M. K. Čiurlionis. „Paveikslai, eskizai, mintys“, p. 60). Ir to paties laiko trijų paveikslų ciklas „Himnas“. Tai aukštasis metaforos lygmuo –­ karūnų, saulės, himno. Kita erdvė –­ kaip aukštoji būsena. Čiurlioniui ji yra svarbiausia. Kaip svarbiausia buvo ir Oskarui Milašiui. Ir vėlyvajam Miłoszui. Jo „Isos slėnis“ yra prigimtos erdvės, šios erdvės, kuri kiekvienam žmogui yra unikali, vienintelė ir be jos negali būti kitos erdvės, pagarbinimas, dėkojimas. Panašus ir Čiurlionio savosios erdvės – Druskininkų, jų apylinkių jutimas. Kita erdvė lieka susijusi su šia erdve.
____________________________________
* Pranešimas, skaitytas M. K. Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms skirtoje konferencijoje Vilniuje, Čiurlionio namuose, 2011 m. balandžio 28 dieną.

Šaltinis čia