Viktorija Daujotytė. Minėti Maironį, Lietuvą, viltį

Prof. hab. dr. Viktorijos Daujotytės kalba Maironio 150 metų sukakties minėjime Šiauliuose.
Ką reiškia šis minėjimas, šis iškilmingas vakaras, skirtas Jono Mačiulio – Maironio, poeto ir aukšto katalikų dvasininko, 150 metų sukakčiai; vakaras didelėje Šiaulių miesto salėje, Saulės vardo? Ar atliekame laisvą savo valios veiksmą, ar paklūstame tam, kas yra privaloma, būtina? Gerbdami laisvą valią, laisvus pasirinkimus, neatmeskime ir būtinybės, įsipareigojimų. Kaip svarbius įsipareigojimus turime suprasti tą darbą, kurį Maironio garbei atliko Šiaulių inteligentai, Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, renginio globėjas. Kaip valstybė, kaip istorinė tauta ir kaip gyva Europos tauta, negalime būti pasaulyje be savo autoritetų, mokytojų, vedlių.

Maironis priklauso svarbiesiems naujojo laiko lietuvių kultūros vardams, tautos vedlių, mokytojų kastai. Maironis formavo visuminę lietuvio ir Lietuvos programą: pradėjo nuo istorijos („Apsakymai apie Lietuvos praeigą), apėmė visuomenę, kultūrą, literatūrą ir visą savo apsibrėžtą prasmių lauką persmelkė ir apvainikavo poezija, pelniusi jam svarbiausio lietuvių poeto vardą. Tuo neabejojo nė vienas talentingas poetas, abejojo ar net neigė tik tie, kurie patys nedaug ką padaryti tegalėjo. Maironio autoritetą pripažino Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius, Tomas Venclova, Sigitas Geda.

Galima būtų sakyti, kad tris pastaruosius vardus, skirtingų krypčių ir įsipareigojimų. kaip nedaug kas jungė Maironis. Sigitui Gedai, minint Maironio 125 –ąsias metines (viena iš atgimimo laiko preliudijų), yra pasisekę pasakyti apie Maironį, jį ir pasakymo laiką atitinkančia aukšta retorika: „Maironis išnyra iš gelmių, kuriose brendo didžiausi Europos talentai – Mikelandželas ir Rafaelis, Leonardas da Vinčis, Gėtė, Baironas, Bachas. Jis – vienas iš šitų pavėlavusių milžinų – pakraštyje prie Baltijos, šalyje, vadinamojoj Lietuva /…/. Taigi nebijokime prisipažinti, kad su Maironio kūryba esame gavę savo šventraštį – savo Evangeliją ir savo Apokalipsę“ („Paskutinysis iš titanų“).

Iškilios didžiųjų reikšmių metaforos, bet nebijokime jų – savoji, savosios kalbos kultūra tarpininkauja tarp didžiųjų universalijų ir žmonių gyvenimo. Jeigu eitume Sigito Gedos nubrėžta kryptimi, juk tikrai susitiktume su prelato Jono Mačiulio, neatskiriamai ir poeto Maironio, poetine evangelija, su gerosios žinios skelbimu: “Laikai juk mainos: slėgė pikti, — / Nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei“ („Vilnius“). Įstabioji matricentrinė vaizdinija, sutelkta į Marijos, Dievo Motinos, centrą. „Marijos giesmė“ („Marija, Marija, / Slaisčiausia lelija…“), greta Antano Strazdo „Pulkim ant kelių“, yra svarbiausia lietuvių religinė giesmė (muzika Antano Kačanausko). Sakytume, religinis himnas, išplečiantis tikėjimo erdvę ir bendrosiomis dvasinėmis pagavomis. Ir tvirčiau nesusietam su katalikybe ar abejojančiam yra paguodžiama prašyti: „Mes, klystantys žmonės, / Maldaujam malonės“.

Poetai, jau tapę nacionalinės istorijos dalimi, yra lyg neliečiamos dvasinės atsargos. Jos turi būti, turi būti saugomos. Ir minėjimais lyg kokiomis apeigomis stipriname jų saugą. Turi būti saugomas tėvyniškumas ir šventumas ne tik kaip idėjos, bet ir kaip sielos būsenoskaip galėjimas giliai justi, justi ir tai, kas tarsi nėra apčiuopiama, ko tarsi ir nėra, kas ir būna tik juntamas, iškeliamas sudėtingos vidinės organizacijos kalba, kuri kartu išlieka ir skaidri,permatoma.

Dar jauno Maironio „Užmigo žemė“, eilėraštis, kuriuo pasiekiamas sielos būsenossidabriškumas, lietuvių kalba sukurtos ritminės struktūros įgyja sidabro skambesį: „Užmigo žemė. Tik dangaus / Negęsta akys sidabrinės…“ Šį 1895 metų Maironio eilėraštį, ne kartą analizuotą ir interpretuotą, galima laikyti pirmąja lyrine lietuvio sielos gyvenimo programa, lietuviška arba tėvyniška. Maironis atveria gilias, sudėtingas būsenas, liudija jų buvimą, svarbą.Gyvenimas nėra tik ekonominės ir socialinės problemos, gyvenimas nėra tik kova, kad ir už kilniausius siekimus ar idealus. Gyvenimas yra ir gyvenimas dėl jo paties giliųjų pamatų, dėl dvasios arba sielos rūpesčių, dėl ko neramu, ko ieškoma, ką stengiamasi suprasti, ką gebamaatsiminti. Žmogus gali justi daugiau nei pajėgia suprasti, ir sielos gilinimasis į tą daugiaužmogiškumo likimui yra esminis. Viskas vyksta ( ir vyks) amžinuoju gamtos (visatos ) ritmu, įgalinančiu gyvenimą, tik žmogaus širdis pulsuos savo atskirybe, savo nerimu, paklydimais, džiaugsmu, liūdesiu, rezignacija. Iš šios žmogaus sielos atskirybės gimsta tikėjimai, menai, kultūra, tik iš jos gražūs ir klaidūs gyvenimo prasmės klodai.

Kuo anksčiau tautoje ir jos kalboje atsiranda poetų, pajėgiančių išreikšti sielos atskirybę bei jos ryšius ir su kitais gyvenimo parametrais, tuo tautos egzistencija yra tvaresnė, patikimesnė. Maironis davė mums šį patikimumą. Maironis sukūrė poetinį Lietuvos kūną, kad iš jo galių imtų kilti, formuotis ir politinis kūnas, gimtų savarankiška valstybė.

Žmogus negali būti žmogumi be aukštojo šventumo skliauto. Be aukštosios prasmės ir Apokalipsės akivaizdoje. Nelaisvės laiku, kai Maironis buvo ribojamas ir tarsi dozuojamas, kaip tik jam labiausiai buvo skirta atlikti ir viešos šventos knygos misiją. Vienas po kito pasirodę du Maironio „Poezijos“ leidimai: 1962 – aisiais ir 1966 –aisiais. Pirmojo tiražas – 15000, antrojo – 35000. Tiražo viršūnės. Didesniu tiražu priklausomybės laiku (1984) tebuvo išleista tik Justino Marcinkevičiaus „Vienintelė žemė“ – 50 000. Ženklai, kurie rodo, kaip poezija, nenustodama būti poezija, tampa daugiau nei poezija, kaip apie Maironį yra sakęs Vincas Mykolaitis-Putinas.

Įsižiūrėkime į Maironio mažąją rinktinę „Poezija“. Rūpestingo leidybinio darbo, kokybiško įrišimo. Priešlapyje lyg švento paveikslėlio įklija – lyg rūpintojėlis, lyg žynys ar vaidila su kanklėmis, juodai balta grafika — atpažįstamas Vytauto Valiaus braižas. Šventumo įspūdis, ir jau nesunku spėti, kad šita maža, glausta Maironio knyga ir leista pagal maldynų, maldos knygų provaizdžius: paimti į ranką, sklaidyti, jausti tvirtą viršelį, gerą įrišimą, įsidėti į kišenę ar į rankinę. Bet kada atsiversti – rasti tekstą, prie kurio širdis prisiglaustų. Tokių lietuviškų maldynų jau buvo, ir tikriausiai bent jau Vytautas Valius jų buvo matęs, gal ir turėjo. Gal arčiausia ir būtų kunigo ir rašytojo Stasio Ylos maldynas „Tikiu Dievą“, bet išleistas tik 1964 metais Čikagoje. Maldyne yra ir gražių lietuvių poezijos tekstų – Leonardo Andriekaus, Jono Aisčio, Jurgio Baltrušaičio, Bernardo Brazdžionio, Motiejaus Gustaičio, Oskaro Milašiaus, mažiau žinomų autorių. Taip pat ir Maironio. Stasio Ylos parengtas maldynas skirtas lietuviams katalikams, tautiškumas pabrėžtas ir įvade; lietuvių krikštas skaičiuojamas nuo Mindaugo: „Pirmas karališkas Mindaugo Credo, įsiūbavęs tautos dvasią nerimui ir ilgesiui, tolydžio augdamas, dabar žengia į aštuntą savo šimtmetį“. Neatsitiktinė ir data po įvadu: 1964 rugsėjo 8, kaip nurodoma Tautinių švenčių skyrelyje, Vytauto vainikavimo diena.

Ir nelaisvos Lietuvos lietuviams reikėjo savotiško maldyno, kurį galima būtų viešai laikyti rankose. Ir to laiko kultūros žmonių pastangomis jis buvo sukurtas, duotas žmonėms kaip Maironio poezija. Vytauto Valiaus estampų lietuviškumas – tragiško grožio, ryškinantis baladiškuosius Maironio poezijos momentus: „Tai čia baisi, atmintina / Įvyko drama kruvina, / Kokios pasaulis nėra matęs!“; „Tai kapas Margio milžinų!“ („Ant Punės kalno ties Nemunu“). Moteriškumas – lyg slaptųjų dvasios galių prasivėrimas intymiuosiuose Maironio motyvuose:

Aš nežinau, ar ko gailėjos

Ramiai tebmieganti širdis,

Kada neliūdo, neilgėjos

Vienuolė tavo paslaptis.

 

Ar kiaurą naktį lig aušrinės

Akių sumerkti negavai,

Kada, prispaudus prie krūtinės,

Tiktai kryželį bučiavai?

—————————-

—————————-

O mintys, sunkios, begalinės,

Iš erdvių slenka paslapčių.

 

Jų neapveiksi, neužspausi,

Gyvatos žengdama taku,

Tik valandoj karčioj paklausi,

Kodėl, dievuliau, taip sunku?

„J. St.“

Maironio „Poeziją“ kaip rinktinę sudarė Aušra Sluckaitė, tuo metu „Vagos“ redaktorė, jau išleidusi eseistinės kritikos knygelę „Kritikos štrichai“, su gana aiškiais priešinimosi marksistinio literatūros vertinimo standartams požymiais.

Tyliosios kultūrinės rezistencijos žmonėms, o jų ratui priklausė ir Aušra Sluckaitė, ir Vytautas Valius, Maironis teikė galimybę juo pasiremti, pasisakyti. Ir suteikti dvasios atramą jos ieškantiems.

„Poezija“ sudaryta kūrybiškai ir gana netikėtai: eilėraščiai ir baladės iš „Pavasario balsų“, ištraukos iš poemų, libretų ir dramos „Kęstučio mirtis‘. Eilėraščių ir baladžių tekstai drąsiai imti iš Maironio Raštų I tomo ( Kaunas, 1927), iš lyrikos kanono, nors jau išleistas gerokai sužalotas „Rinktinių raštų“ dvitomis (1956); iš jo tik keturi tekstai („Lietuvis ir giria“, „Viltis“, „Skausmo skundas“, „Vakaro mintys“), kurių nebuvo ankstesniame leidime. Beveik neįtikėtinai pranašingai skamba „Poeziją“ užbaigiančios „Kęstučio mirties“ Prologo eilutės:

Tai buvo prieš amžius!.. Umiršęs vargus

Ir pilko gvenimo naštą,

Pažvelki anapus… Per bočių kapus,

Praskleidęs bent uždangos kraštą,

Iš ten, iš prabočių didžios praeities

Mokinkis paguodos, ieškok išminties!

 

Maironis galėjo teikti paguodos – ir religinės („Lietuva brangi“ nesužalotos eilutės „Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas“), ir tautinės, patriotinės, dažnai neatskiriamos nuo bendresnių šventumo pajautų. Juk ir Maironis dažnai juos suliejo giesmėj:

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,

Ne dailės turtais, ne auksu žiba:

Bet dega meilės, maldos galybe,

Senųjų amžių gyva tikyba.

 

Maironis negalėjo būti leidžiamas be ypatingos apsaugos. Redakcinė komisija: Kostas Korsakas, Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova. Visi to laiko kultūros ideologijos šulai, bet ir atramos. Tai knygos pradžios – priešlapių — pranešimai Eduardas Mieželaitis jau Lenino premijos laureatas. Įvadas – Antano Venclovos. Pavadinimu išeinama iš to laiko standartų – „Maironio poezijos gyvybė“. Panaudotos visos to laiko ideologinės klišės – klerikalinės poeto pažiūros, feodalinės praeities aukštinimas, duoklė, kurią Maironis atidavė savo laikui ir savo klasei. Bet atskleista ir tai, kas iš tiesų būdinga Maironiui, kas sudaro jo esmę. Pasakyta: „Maironio poezijoje lietuvių literatūros genijus pasireiškė laisvai, tauriai, skambiai, su jaunu įkvėpimu“. Ištarta nesislapstant: „Man rodos, kad Maironio poetinė tradicija ir lig šiol nenustojo buvusi gyva“. Tai galėjo kristi žmonėms į širdis. Jau galima ir nebegirdėti straipsnio pabaigos klaiko, kai tarybiniai žmonės tiems, kurie dar svajoja apie numirusios praeities restauraciją, atsako Maironio žodžiais: „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“

Maironis sakė kita, ir žmonės suprato.

„Poezijos“ leidimo prisiminimas ir kaip bandymas paaiškinti, kodėl Maironis kelia prasmingų asociacijų su Šventraščiu.

Su žmogaus sąmonę lydinčiais ir kuriuo nors momentu ištinkančiais apokaliptiniais vaizdiniais, susijusiais ir su pirmine bibline Apokalipse, gali būti siejamas vienas paskutiniųjų (paskutinis spausdintas) Maironio eilėraščių – „Vakaro mintys“. Raudona, didi saulė, ironiškas šypsnys žemės rutulio protingiesiems skruzdynams: „Ir mes ryto` tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai“. Sukrečianti eilėraščio pabaiga:

Tai vienas jis, nežinomas, nematomas, galingas,

Prieš amžius laikrodžio užsuko šiuos ratus;

O tu prieš jį, marus ir nuodėmingas,

Nustebęs garbini tik mėlynus skliautus.

Tai ypatingas tekstas – didelės apibendinamosios galios, amžinojo būties slėpiningumo. Paskutiniojo viešo poeto žodžio iškalbumas, lyg jaunystės galios atgavimas, sušvitimas prieš pasitraukiant į tamsą. Neįtikėtinas žmogaus apibūdinimas: marus ir nuodėmingas. Be didžiosios vilties, atviras egzistencijos tuštumai: „nustebęs garbini tik mėlynus skliautus“.

Paskutinė Maironio vasara lieka apšviesta „Vakaro minčių“: to, ką buvo pajutęs, išgyvenęs, apie ką kalbėjo eilėraščiu, suvokdamas jį ir kaip savo vakaro kūrinį. Išvažiavo (kaip ir dažną vasarą) į Tytuvėnus pas tikriausiai dar studijų bičiulį kanauninką Antaną Jančauską, kartu gal tikėdamasis aplankyti ir savo gerus pažįstamus senojo Tytuvėnų dvaro savininkus Remerius; ypač artimi ryšiai Maironį siejo su dailininke Zofija Riomeriene, nupiešusia poeto portretą, suteikusį galimybę didžiosios egzistencinės rezignacijos akivaizdoje („Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo…) lyg šyptelti išlikimo galimybei: „Išliksiu aš gyvas paveiksle tame…“.

Tytuvėnai – mylima poeto vieta; ir dėl artimų žmonių, ir dėl ypatingo vietos gražumo, gal ir prigimtinio artimumo Dubysos atkrančiams. Apie Antaną Jančiauską (1860 – 1942) nedaug žinių; buvo garbingas kunigas, Kauno kapitulos garbės kanauninkas, Viduklės, Tytuvėnų klebonas. Dalyvavo Raseiniuose šventinant Žemaitį, jau po Maironio mirties, gal bičiulį ir prisimindamas. Neabejotinai turėjo Maironio pasitikėjimą, pirmą kartą A. Jančauską pamini 1908 metais iš Peterburgo rašytame laiške Aleksandrui Dambrauskui – Adomui Jakštui.

1932 m. vasarą atvažiavęs į Tytuvėnus Maironis pasijuto blogai, grįžo į Kauną, buvo paguldytas į ligoninę (jau senokai varginusi prostata), operuotas, bet jau nebepakilo.

Tytuvėnai netoli Šiaulių, šiandien iškilmingai mininčių Maironį. Tytuvėnai liko ir jau liks pažymėti apokaliptinio gaisro. Šimtmečius išstovėjusi bažnyčia, vienuolynas, baroko architektūros perlai, neatsilaikė: nežinome prieš ką — prieš niekingą techninę modernybę ar prieš šiuolaikinį žmogaus moralinį nuosmūkį, kuris yra daugiau nei koks ūkinis aplaidumas, netvarkingumas. Tytuvėnų dūmai dengia jubiliejinį Maironio portretą, bendresnį, amžinesnį nei nutapytą Zofijos Riomerienės. Tytuvėnų gaisro dūmai ir ant Maironio atminimo — turime tai pripažinti minėdami ne tik poetą, aukštą katalikų dvasininką, bet ir rūpestingą turtų Šeimininką, stačiusį, tvarkiusį, sodinusį, turėjusį ką palikti Lietuvai, savo tėvynei.

Maironio stogai nebuvo ir neliko kiauri. Tai taip pat Maironio pamoka.

Pamoka poeto, iš lietuvių kalbos sukūrusio lietuviams aukštąjį tėvyniškumą, lyg kokią dvasinę globą. Globą, kuri neišnyksta ir mažųjų apokalipsių, mus ištinkančių ir šventovių gaisrais, akivaizdoje.

Tegu Maironio, kunigo ir poeto, dvasia apglobia mus, tegu stiprina, tegu kelia pasididžiavimą savo tautos kūrybinio genijaus galia. Tegu moko, tegu padeda susitelkti ir sunkiuose išbandymuose, ir gaisruose, kad rastume stiprybės juos užgesinti.

2012 m. spalio 19 d.

Publikuota Šiaulių vyskupijos interneto svetainėje.

Šaltinis čia