Viktorija Daujotytė: mus kartais gaubia iliuzija, kad mokame kalbą

Kalba gali mus sujungti, atskirti, būti mūsų likimu, tapti nuskaidrinančiu pašaukimu ar slegiančia našta. Vieni kalbos nepaiso, kiti siekia nusavinti. „Ne, aš nesutinku, niekas negali jos turėti. Kalba yra suvereni. Ji nepriklauso nei kalbininkams, nei literatams, nei humanitarams, niekam atskirai. Mes, tie, kurie ja kalbame, jai priklausome, – kalbėjo Vilniaus universiteto profesorė emeritė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. – Mums yra lemta kalbėti šia kalba. Kadangi su likimu žmogus turi elgtis atsargiai, taip ir su kalba.“

„Nesu iš niekur“

Sausio mėnesį Lietuvos mokslo akademijoje Vilniuje vyksta renginių ciklas „Susipažinkime su kandidatais į 2013 m. Lietuvos mokslo premijas“, per kurį savo nuveiktus darbus pristato 27 mokslininkai. Iš jų atrinktiems laureatams premijos bus teikiamos kovo pradžioje. Per įpusėjusį pažintinių renginių ciklą prisistatė habilituota humanitarinių mokslų daktarė V. Daujotytė-Pakerienė.

Jūsų darbų apžvalga baigėsi nata apie seną skriaudą, kad tokie daug dirbantys ir nesireklamuojantys mokslininkai kaip Jūs vis dar negavote Lietuvos mokslo premijos. Į tokius pasvarstymus atsakėte, kad neturite jokių pretenzijų. Ir vis dėlto, ar svarbus yra kolegų mokslininkų įvertinimas?

Svarbus. Apsidžiaugiau, kai iškilo ši iniciatyva ir sutikau joje dalyvauti. Jaučiu, kad yra tų darbų, kad turiu tų knygų, kad galiu būti svarstoma. Kad jau galiu atvirai žiūrėti ir matyti, kas yra padaryta, ką norėčiau dar padaryti. Bet galiu žiūrėti taip ramiai, be pretenzijų, – sakė mokslininkė. Ji šios savaitės pradžioje susirinkusiuosius Lietuvos mokslo akademijos mažojoje konferencijų salėje supažindino su mokslo darbų ciklu „Fenomenologiniai lietuvių literatūros tyrimai (1998–2012)“.

Po įžanginės kalbos pasakėte: „Nesu iš niekur.“ Minėjote, kaip svarbu turėti šaknis ne tik žemėje, bet ir literatūroje, nes tai žmogų sustiprina. Kiek Jums pačiai svarbu, kad čia gyvenate, dirbate, kuriate ir galite pajausti tas šaknis ir tęstinumą?

Manau, žmogui tai yra pats svarbiausias dalykas. Dar sykį pakartoju ir priminsiu, daug ryškiau negu aš apie tai mąstė Česlovas Milošas. Nesu iš niekur. Turiu šeimą, giminę, tautą, kalbą. Kad ir kokia komplikuota ta tapatybė būtų, „nesu iš niekur“, mano supratimu, viską tai apjungia.

Ir apie save tikrai galiu sakyti, kad esu iš čia. Esu iš tos žemės, iš to kraštovaizdžio, iš tų tradicijų, iš tos kalbos, iš tos literatūros, iš tos kultūros, iš tų žmonių, su kuriais gyvenau, gyvenu, iš kurių mokiausi, ir dar iš tų, kuriuos mokiau. Save jaučiu tokioje lyg ir grandinėje. Aš turiu mokytojų ir, manau, turiu mokinių.

Apskritai, manau, kad žmogaus buvimas grandinėje arba rate jį sustiprina, leidžia išsiskleisti, atsiskleisti. Žmogus turi jaustis, kad yra savas tarp savų. Už tai pabrėžiu tą sinerginį, gero linkintį santykį, tai yra savumo santykis, leidžiantis žmogui atsiskleisti.

Galimybė veikti kalba – ne kiekvienam

Jums, kaip kalbos meistrei, lengva paliesti plačią auditoriją, o kitos srities mokslininkui, negebančiam savęs patraukliai išreikšti žodžiais, sunkiau pasijausti tame ryšyje: esu, priklausau, dirbu visiems. Kiek visuomenė jį atskiria, kiek jis atsiskiria, kalbėdamas tarsi sava, specifinės mokslo srities kalba?

Sutinku, kad čia yra ir kalbos problema. Todėl reikia į kalbą labai rimtai žiūrėti, skaityti, mokytis, kad galėtum kalba veikti… Veikti kalba nėra lengva.

Žinoma, lituanistams tai yra gal šiek tiek lengviau, jie specialiai gilinasi į kalbos dalykus. Bet nebūtinai, tai jau yra asmens problema. Manau, žmogus gali pajusti tam tikrą atskirtį vien dėl to, kad jis nepajėgia vien kalbos būdu surasti ryšį, jį atskleisti. Na, bet problemų yra visur, – šypteli po valandos pristatymo nuo kėdės pakilusi ir prie lango į Tilto gatvę atsirėmusi mokslininkė.

Paminėjote lituanistus. Taip, jie techniškai kalbą labiau išmano. Bet, aptardama savo ilgamečius darbus, kalbėjote apie tą gilesnį kalbos poveikį, paliečiantį sielą.

Mus kartais gaubia iliuzijos, kad mokame kalbą, galime kalbėti, galime viską pasakyti. Galėjimas kalbėti yra nevisuotinė, palyginti reta galimybė.

Kalbėti taip, kad žmogus pasisakytų visa savo esme, visu savimi, tai yra kūrybinės, kūrybingos sąmonės galimybė. Žinoma, toks kalbėjimas labiausiai ir būdingas kūrėjams, poetams, rašytojams. Bet kartais ir kiti žmonės turi tokių galimybių, galių.

Tą galią reikia justi, ją pastebėti ir branginti žmonėse. Pamatyti, kad šitas žmogus turi galimybę kalbėti, vadinasi, gal ir verta jo paklausyti.

Kaip kalba galėtų mus sujungti?

Nežinau, sunku yra atsakyti. Juk kartais kalbame dėl to, kad ką nors praneštume, tai yra paviršinis kalbos lygmuo. Bet kad kalba pati kalbėtų, kad joje vertųsi kažkas, kas yra giliau, čia yra didelė humanistikos problema. Patys giliausi humanistai yra tie, kurie turi galią kalbai. Jie veikia kalba.

Šiandien kaip savo darbų pagrindą įvardijote filosofiją. Vadinasi, atsiremiame į tokį pamatą: kaip kalbu, parodau tai, koks esu, kas esu, ką savyje turiu?

Taip, kalba parodo. Kalba mus išduoda netgi. Labai išduoda. Kalba gali pasakyti tai, ko žmogus net ir nenorėjo pasakyti. Bet vėlgi čia negali reikalauti iš visuomenės, iš visų žmonių, kad jie turėtų gilų kalbos pojūtį. Tai yra atskirų asmenybių laukas, galimybė.

Kartais atrodo, kad kalbininkai tarsi nusavina kalbą ir mus, kalbėtojus, nuo jos atskiria, diktuodami taisykles.

Tai yra blogai. Galėčiau pasakyti, kad ne man kalba priklauso, o aš jai priklausau. Laukiu kalbos malonės, kad ji įsileistų, leistų man tais žodžiais, tais sakiniai kalbėti. Neturiu jokios nuosavybės, – ramiai, iš lėto žodžius paleidžia profesorė, tada papurto galvą, –

ne, aš nesutinku, niekas negali jos turėti. Kalba yra suvereni, kaip aš sakau. Kartais net mėgstu tokius ir barbarizmus, ir svetimus žodžius, kurie yra iš mano vaikystės, negaliu jų atsisakyti. Nepriklausau prie tų, kurie norėtų viską ištaisyti.

Kita vertus, kaip ir visa pasaulyje, kalba nori būti saugoma. Tas saugojimas yra galbūt tam tikras jos prižiūrėjimas, tvarkymas, koregavimas, kaip vandens, kuris ne vietoje prasigraužia vagą. Tai atitiktų mano kalbėjimą apie saugojimą, kaip kūrybinį principą, bet visur reikia labai didelio atsargumo, subtilumo.

O gal pamatinis ir būtų žinojimas, kad kalba nepriklauso nei kalbininkams, nei literatams, nei humanitarams, niekam atskirai. Mes, tie, kurie ja kalbame, jai priklausome.

„Tai yra mano sunki sėkmė“

Kalba – kaip likimas?

Galima taip sakyti. Mums yra lemta kalbėti šia kalba. Be kitų dalykų, kurie mums yra duoti ar lemti, yra ir kalba. Kadangi su likimu žmogus turi elgtis atsargiai, taip ir su kalba.

Darbas irgi yra gali būti likimas? Jums universitete paskyrė domėtis poetu Jurgiu Baltrušaičiu, kuris, kaip minėjote, yra tarsi įsipynęs į visus Jūsų darbus.

Taip, jis man buvo lemtas, tai yra mano sunki sėkmė.

Per kalbą prisilietėte ir prie kitų kūrėjų likimų, pabuvote jų likimo teatre? (V. Daujotytė-Pakerienė yra knygų apie poetus J. Baltrušaitį, M. Martinaitį, J. Marcinkevičių, V. Mačernį, S. Nėrį, kitas iškilias šalies asmenybes ir jų darbus autorė.)

Kai įeini į kelią, jis jau tave veda. Bet reikia įeiti į kelią.

Kartais reikia stumtelėjimo?

Reikia. Kai įeini į kelią, jis veda. Bet žinome, kiek nuo jo vingiuoja takelių, šunkelių. Vėl pasuki į netikrą taką, aklagatvį, aklikelį, kuris tavęs neišveda niekur.

Kalbėjote apie sielos ir kalbos skaidrumą. Kai per kalbą, kūrybą prisilietėte prie skirtingų likimų, pajautėte, kad vien skaudūs ir tragiški – jie nuskaidrina sielą ar būna kitaip, ir šviesūs išgyvenimai tai geba?

Nebūtinai, kiekvienu atveju yra vis kitaip. Vienų sielos nuo skausmo skaidrėja, o kitų nuo džiaugsmo. Vienus skausmas gramzdina į liūną, o kitus kelia.

Literatūra neleidžia niekur padaryti vienakrypčių išvadų. Visą laiką jauti ir matai, koks komplikuotas yra žmogaus gyvenimas, labai daug į jį sueina įvairių dalykų.

Jums tas sudėtingumas paprastesnis, nes žinote, kad einate savo keliu?

Nepažįstu žmonių iš man artimų, kurie taip žinotų, kad jie eina gerai, teisingai. Save apibūdinčiau kaip lyg ir žinančią, ir lyg abejojančią. Jeigu pasakyčiau, kad žinau arba abejoju, tada apskritai negalėčiau nieko daryti. Visą savo sąmoningą gyvenimą taip. Nuo pat darbų pradžios 1967 metais. Viskas nutiko toli iki jūsų eros.

Jeigu jaučiate ryšį su jaunesniais kolegomis, vadinasi, esate toje pačioje eroje.

Pati matėte, kiek buvo jaunų žmonių salėje, pusė susirinkusių. Tai man yra didelė paguoda.

Dabar labiausiai iš savo patirties, darbo branginu tą ryšį su jaunais, jaunesniais žmonėmis. Tai, kad mane tebedomina jų darbai, kad mielai juos skaitau, kad galiu būti jų ko nors paklausta, ką nors jiems pasakyti. Man tai yra labai svarbu, – atvirai, žvelgdama į akis, patikino V. Daujotytė-Pakerienė.

Šaltinis čia