Viktorija Daujotytė. Nuo „Nerimo“ – per Vaižgantą – iki nerimo

Nerimas – taip, ir Lietuva, ir Europa, ir dalis pasaulio šiandien patiria kaustantį nerimą. Dar nepatirtos galios virusas diktuoja gyvenimo ir mirties taisykles. Bandome jas suvokti, stengiamės paklusti. Ieškome išeities. Paaiškinimo. Iš mokslininkų. Akademikų. Bet ne viskas ir mokslo valioje.

Laikas skaityti  – laikas amžinuoju išminties knygų keliu ir eiti į priekį, ir grįžti atgal. Vargu ar dabartinė padėtis greitai bus suvokta, permąstyta. Bet ji jau mąstyta praeityje. „Kai gerai pagalvoju, marai, audros, karai man atrodo padariniai tos pačios aklos jėgos, kuri veikia tai per nesąmoningus mikrobus, tai per nesąmoningus žaibus ir vandenis, o kartais – per nesąmoningus žmones. Man žemės drebėjimas ir skerdynės skiriasi tik tiek, kiek nužudymas peiliu skiriasi nuo nužudymo durklu. Visame kame glūdinti pabaisa pasinaudoja – savo labui ar nelabui, jai tai visiškai vis vien – ir uolos atskala aukštybėse, ir pavydu ar gobšumu, kirbančiu širdyje. Atskala krenta ir užmuša žmogų; gobšumas ar pavydas apginkluoja ranką, ir nužudo žmogų. Taip sutvarkytas pasaulis, instinktyviųjų jėgų sąvartynas, vis dėlto sutvyksintis saulėje šviesaus ir tamsaus aukso ruoželiais[1]“. Fernando Pessoa, portugalų poetas, prozininkas, eseistas, gyvenęs neilgai (1888–1935), o permąstęs ir parašęs daug, veikęs keliomis savo susikurtomis tapatybėmis, skirtingais vardais. Citata iš jo didžiosios „Nerimo knygos“, tik 1982 metais pasirodžiusios Portugalijoje, o prieš pat šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir Lietuvoje. Sudėtinga, gili knyga, praeitis, pasiekusi dabartį, gal net ją pralenkusi. Citavau didelę pastraipą, buvau paveikta atitikimo tarp aklojo viruso galybės, Zagrebo žemės drebėjimo, iš pasaulio grįžtančių lietuvių tokios pačios aklos barbarybės Vilniaus oro uoste. Bet gal ir nebūčiau citavusi , jei ne paskutiniojo sakinio išlyga: vis dėlto, vis dėlto –ir tame aklų jėgų sąvartyne bent retkarčiais sutvyksi saulėje šviesaus ir tamsaus  aukso ruoželiai.

Sutvyksi, ir žmonės pakelia galvas: kur tvyksi šviesos ruoželiai, tvyksi ir prasmė, bent jos galimybė. Ne sykį apie blyksnį ar tvinksnį yra kalbėjęs ir Arvydas Šliogeris, gal ir galėjęs pakartoti mėgto ir vertinto F. Pessoa frazę: „Aš nesu pesimistas, man tik liūdna“. Taip kalbėjo ir apie savo straipsnį „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“, kuris buvo paskelbtas akademiko Aleksandro Vasiliausko (1940–2016), tuomečio Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininko, iniciatyva parengtame pirmajame „Nerimo“ tome (2012). Mokslų akademija išleido dar du: „Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“ ( 2014) ir „Išsaugoti Lietuvos valstybę“ (2015). Akademiko Aleksandro Vasiliausko, mokslininko, racionalaus proto ir veikimo žmogaus, matematiko ir ekonomisto, pastangomis bandyta užčiuopti egzistencinę nerimo būseną, šiandien įgavusią ir sudėtingos realybės formą. Neabejotinai pasisekė užčiuopti kai kuriuos tikrai nerimą kėlusius ir tebekeliančius simptomus. Jautriai, lyg paaštrėjusiomis vidinėmis pagavomis šie simptomai fiksuoti jau savo gyvenimus žemėje baigusių Arvydo Šliogerio ir Aleksandro Vasiliausko. „Ką gali ir ko negali ekonomika“, – lyg ir neutraliai klausė Aleksandras. Bet jau pirmojo skirsnio pavadinimu formulavo griežtai: grėsmė – nekontroliuojamo pelno agresija.  Ir pasiteisino: „Ekonomistui mokslininkui paaiškinti verslo žmonėms nekontroliuojamo pelno siekimo agresijos grėsmę Lietuvai, ko gero, yra sudėtingiausia problema“. Arvydas Šliogeris formulavo be išlygų: „ Dabartinio elito, ir ne tik Lietuvoje, populiaciją sudaro visiška klasikinio elito priešingybė, „žemasis“ hominidas, savo egzistenciją ir mąstyseną nukreipęs į mano jau minėtus vulgariausius žmogaus ir bendruomenės gyvenimo pavidalus – seksą, lėbavimą, skudurų, brangių žaisliukų, mados, pornografijos, – galų gale į vulgariausiu  pavidalu  demonstruojamo turto apoteozę, podiumo sindromą („žvaigždė“, „įžymybė“, „garsenybė“), banditiškai suprantamą galią ir jos demonstravimą ciniškai išlaidaujant, užsiimant korupcija ir grūmojant kumščiu“[2]. Du lygmenys – nekontroliuojamas pelno siekimas ir vadinamojo elito žemumas, rodantis menką moralę, – ir šių lygmenų vis stiprėjančius atgarsius įžvelgsime šiandieninio pasaulio situacijoje. Bet grėsmių žmogui ir jo pasauliui visad yra daugiau nei pasiseka atskleisti. Sunkiausia pamatyti tai, kas žemai, kur visi esantys ir dar nepasirodę virusai. Ir visgi – pastangos brangios, brangintinos. Aleksandras Vasiliauskas rodė svarbią bendros akademikų veiklos perspektyvą. To neužmirštame.

Galvojant apie Akademiko aštuoniasdešimtmetį, pajusta galimybė tarsi iš skirtingų pusių pažvelgti į lietuvių literatūros klasiką, į Vaižgantą, suaktualintą jubiliejinių metų. Iš vakaro-pokalbio „Akademikai skaito Vaižgantą“ išaugo sumanymas išleisti ir knygą. Ir jis buvo įvykdytas. Kolegiškai į sumanymą pažvelgė akademikas Vytautas Nekrošius. Patyrėme teisininkų-advokatų solidarumą. Branginame jį. Tai daugiau negu finansinis leidinio rėmimas. Tai ir pozicija – literatūros klasika yra daugiau nei literatūra. Tai vienos ar kitos tautos egzistencinių patirčių kalbinės tvirtovės. Atsakymai į klausimus – iš ko esame ir kaip galime išbūti. Nerimo laikais tokių paklausimų – kaip galime išbūti – daugėja. Tautos būdas (jei ir pagal Daukantą) yra ir jos būdaiišbūti.  Labiausiai žinomame Vaižganto kūrinyje – apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ – žmones taip pat ištinka jų gyvenimo katastrofos. Ką jie renkasi, kokius kelius nueina, į ką atsiremia, kur galiausiai nurimsta? Ir ar yra ta ramybė, kurios taip pasigendame nerimo, grėsmės laiku? Tad taip susiklostė, kad į dabartinį nerimo laiką, gal ir dar sunkėsiantį, ėjome ir Vaižganto keliu, juo pratęsdami ir „Nerimo“ knygų rūpesčius, pagerbdami akademiką Aleksandrą Vasiliauską, jo aštuoniasdešimties metų sukaktį.

Buvo turtingos prigimties, gilios dvasinės kultūros ir nelengvo likimo žmogus. Kilęs iš Žemaitijos, iš nuošalaus, savito, gražios gamtos krašto – iš Pavandenės. Telšių ir Kelmės rajonų sankirta, Sprūdės, Moteraičio piliakalniai, Biržulio ežeras, keli mažesni ežerėliai. Čia pat Varniai, pati žemaičių istorijos tirštuma. Medinio Lietuvos baroko puošmena – Pavandenės bažnytėlė. Tėvų ir prosenių kapai senovinę nuotaiką išlaikiusiose Pavandenės kapeliuose.

Ūkininkų vaikas, stipraus  žemdirbiško mentaliteto, prisirišęs prie gimtųjų vietų, savųjų. 1958 metais baigė Pavandenės vidurinę mokyklą, pirmosios laidos abiturientas. Iš viso mokykla išleido 42 laidas. 2015 metais Pavandenėje neliko jokios mokyklos. Aleksandras išgyveno šią situaciją kaip asmeninę prarastį, nenorėjo atsižvelgti į jokias realias aplinkybes, žvelgė lyg pagilėjusiu metafiziniu žvilgsniu – ką mums reiškia ši griūtis, panaši į katastrofą, kur einame, juk Pavandenėje mokykla nuo 1620 metų. Lyg norėdamas tą  ne tik fizinę, bet ir metafizinę griūtį sulaikyti, rinko medžiagą Pavandenės mokyklos istorijai, skelbė internetinėje „Enciklopedijoje Lietuvai ir pasauliui“. Visą gyvenimą išsaugojo pagarbą ir meilę mokytojams, lankė ir šelpė senus, ligotus. Lankė kapus – patį tolimiausią – lituanistės Ados Kizlaitytės, jo klasės auklėtojos, Gižuose, Suvalkijoje. Surinko svarbių faktų ilgametės mokyklos direktorės Vincės Keturauskienės biografijai. Iš mokyklos išsinešęs pagarbą mokytojams, išlaikė ją ir Vilniaus universitete, ir profesinėje bei mokslinėje veikloje. Akademikas Eduardas Vilkas liko paskutinis mokytojas ir autoritetas.

Džiaugsmas, kurį pažinoję, gerbę ir mylėję Aleksandrą Vasiliauską patyrėme, – jo sūnus Artūras, talentingas istorikas ir vadybininkas, išbandytas pasaulio, bet neužmiršęs ir Pavandenės, prisiims nelengvą atsakomybės ir įsipareigojimų Vilniaus universitetui naštą. Linkime jam sėkmės. Tik darbas mažina nerimą ir didina ramybę.


[1] Fernando  Pessoa, Nerimo knyga, Vilnius:  Odilė, 2020, p. 129.

[2]  Nerimas, Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių  bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos, Vilnius: Tytoalba,  2012, p. 85.

Leidinys „Akademikai skaito Vaižgantą“. AtsisiųstiLMA_logotipas