Viktorija Daujotytė. Paėjėti kartu

Vis dar negaliu pasakyti, kad prigimtinės kultūros sąvoka man jau tapo aiški. Prigimtinė kultūra, regis, siejasi labiausiai su dviem dalykais: ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu, vaikyste ir su ilgai, nuolat tave supančia gamtine ir kultūrine aplinka. Šiais dviem būdais ji skverbiasi į kiekvieno gyvenimą.

Ir šie du būdai man iškelia lyg ir kažkokį nepakankamumą. Jei prigimtinė kultūra išskirtinai susijusi su vaikystės patirtimis, su ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu, išeitų, kad mes domėdamiesi prigimtine kultūra labai sureikšminam vaikystę (tokiu savaiminiu būdu, to nemąstydami). Neabejoju vaikystės reikšmingumu, bet tolesnis gyvenimas tampa lyg kokia vaikystės matrica. Ir prigimtinė kultūra tada veikia tik kaip matrica (kažkokia determinizmo atmaina).

O nuolatinė sąsaja su vieta irgi kelia klausimą, kaip gyvena žmogus, persikėlęs iš vieno krašto į kitą. Ir nebūtina klausti apie šiuos laikus, nors niekaip jų neapeisim. Bet, sakykime, Pirmojo pasaulinio karo metu tėvams pasitraukus iš Lietuvos į Rusiją gimę vaikai, praleidę ten savo vaikystę ir grįžę į tėvų gimtinę penkerių. Arba išvykę iš Lietuvos dvidešimties, kada viskas prieš akis. Prigimtinės kultūros idėja pasirodo lyg ribojanti žmogų. Argi Nykos-Niliūno pasirinktas būdas gyventi Amerikoje tik nuolatiniais grįžinėjimais mintmis į Lietuvą buvo vienintelė jo ilgo gyvenimo galimybė?

Po Jūsų knygos „Boružė, ropojanti plentu“ turiu keistą įtarimą, kad yra kažkas gilesnio, bendresnio nei šie du prigimtinės kultūros skverbimo į gyvenimą keliai.
Iš Giedrė Šmitienės laiško Viktorijai Daujotytei,
2015 m. lapkričio 14 d.

www.prigimtine.lt