Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų

Jono Meko vizualųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą“. Filmo tema – Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos. Apybraižą sudarys septyni pokalbiai su teoretikais ir žiniasklaidos praktikais. Šįkart skaitytojams siūlome Ramūno Čičelio pokalbį su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte-Pakeriene.

Kokią, Jūsų manymu, įtaką Lietuvos žiniasklaidai daro tai, kad sutrikęs kultūros perimamumas? Kodėl XX amžiaus pradžios lietuvių žiniasklaidos tradicijos nieko nekeičia dabar? Kiek tai lemia dabartinės žiniasklaidos turinį ir raišką?

Kai kalbame apie tradicijas, turime platų ir sudėtingą lauką. Ar tos tradicijos nutrūkusios, jei galvotume apie XX amžiaus pradžią? Juk tada mūsų periodika labai vystėsi, ėjo į viešumą. Sunku pasakyti, ar mes visai nebeturime to ryšio. Vien tai, kad tą klausimą keliame, rodo, jog tas ryšys yra. Klausimas rodo arba ryšio buvimą, arba pasigedimą. Jis nurodo į kažką, ką nėra lengva artikuliuoti. Turbūt šiuo atveju  pasigendame vertybinių orientacijų lauko, erdvės, kuri labai ryškiai rodėsi XX amžiaus pradžioje, kai periodikos, kultūrinės žiniasklaidos atsiradimo impulsai buvo vertybinio pobūdžio: to reikėjo tautai, žmonėms, reikėjo tobulėti, kilti ir šviestis. Dabar tenka sakyti, kad tokio vientiso vertybinio lauko jau nebeturime. Lauko vientisumo problema verta didesnio dėmesio. Juk tikrai nėra taip, kad mūsų viešoji erdvė, atstovaujama žurnalistų ir medijų žmonių, neturi jokių vertybinių orientyrų. Taip negali būti žmogaus pasaulyje. Tik problema ta, kad viskas yra sumišę, nepakankamai skaidru, stinga hierarchijos. Neaišku, ko siekiame, kur einame, nėra aiškaus perimamumo, ryšio su kultūros tradicija ir vertybėmis.

Gal tuomet išeitis yra mažos grupės, kuriose galėtų vykti esmingi kultūros ir žiniasklaidos procesai? Kaip tokioms grupelėms pasiekti viešumą?

Šitas klausimas atspindi tam tikras alternatyvas, lūkesčius. Prisiminkime į mano sąmonę ryškiai įsibrėžusią šiųmetę Nobelio ekonomikos premiją. Profesorė Elinora Ostrom priminė, kad globalinio pasaulio sutvarkymo, galingosios rinkos akivaizdoje yra alternatyva: mažos bendruomenės, susikooperavę žmonės, kurie gali kelti alternatyvas. Šia mintimi apie ekonomikos alternatyvą, tiesą sakant, labai pasitikiu, nes matau tam tikrą ekologinės sąmonės pulsavimą. Puikiai suprantame, jog mažos žmonių grupės, užsiimančios verslu, nesukelia tokios grėsmės gamtai, kuriai kenkia didžiulės korporacijos, peraugančios žemynų ir valstybių ribas.

Kultūrinė žiniasklaida iš principo yra kooperatyvi, nes ji niekaip negali veikti globaliai. Ten, kur ji bando taip veikti, ji jau išeina už savo ribų.  Kaip mums pasakyta išminčiaus Konfucijaus, ribas peržengti tiek pat pavojinga, kiek ir nutolti nuo tam tikros ribos. Todėl čia galėtų veikti „aukso vidurio“ taisyklė: jungti, derinti, ieškoti. Nedidelių sambūrių, vienetų, organizacijų vieta labai svarbi. Derėtų pasakyti, kad ir dabar jų yra. Neseniai išgirdau iš savo buvusio studento, dirbančio žiniasklaidoje, apie ekologinės sąmonės laikraštį, apie kurį nieko nežinojau, bet dabar nenustoju žinoti, kad jis yra, ir tikiuosi su juo susitikti. Jį leidžia labai nedidelė bendraminčių grupelė, tikriausiai menkai kieno nors remiama. Tačiau ji laikosi iš vidinio tų žmonių tikėjimo, kad viešajai erdvei ir visiems mums svarbu žinoti apie ekologinį požiūrį į pasaulį.

Ar į mažas grupelės buriasi iš esmės kitokie žmonės? Ar būti grupelėje reiškia būti kitokiam?

Manyčiau, kad mažos kultūrinės grupės susidaro iš pirminių paskatų. Dideli junginiai retai išsiskaido į bendraminčių grupes. Dideliuose junginiuose ima veikti verslo ir uždarbio interesai. Išsiskirti iš karto reiškia netekti tam tikros paramos ar globos. Mažas grupes jungia susitarimai, bendros idėjos, mintys, alternatyvos, paieškos. Čia jau rūpi kultūros dalykai, sugyvenimas, religiniai tikėjimai ir kiti kultūros interesai.

Kiek tam gali padėti žiniasklaida, ar pajėgūs tokie žmonės kurti savo alternatyvią spaudą, radiją, televiziją?

Pirmuosiuose mūsų kultūros leidiniuose, literatūros almanachuose tų dirbančių žmonių buvo labai nedaug, tačiau jie sugebėjo nuveikti daug reikšmingų dalykų. Kai prisimeni kokią „Gabiją“ (literatūrinį almanachą, išleistą 1907 metais Krokuvoje) arba „Vaivorykštės“ almanachą… Tiesiog susibūrė žmonės ir padarė tai, ko siekė.

Žiniasklaida iš prigimties yra dvilypė: viena vertus, ji visuomet prasideda iš nedidelio žmonių sambūrio, turinčio bendrų idėjų. Sakysim, gerai prisimenu „Šiaurės Atėnų“ atsiradimą. Plėtojantis pradinėms idėjoms, leidinys gali didėti. Na, „Šiaurės Atėnų“ neištiko toks masinio leidinio likimas. Tačiau jei leidiniui sekasi, tai, kalbant ekonomikos terminais, jis pradeda užkariauti rinką. Plėtimasis tampa tikslu, interesais ir galia. Kuo daugiau užimi rinkos, tuo daugiau diktuoji ir darai tam tikrą politiką. Viena vertus, žiniasklaida prasideda iš idėjos, antra vertus, ji gali tapti monopolija. Būtent tą mes šiandien matome didžiuosiuose dienraščiuose. Kultūriniai savaitraščiai tiesiog neįgyja galios.

Ar mažame leidinyje, laidoje taip pat veikia politika? Ar vis dėlto šis terminas susijęs jau su plėtra?

Kai tik išeini į viešumą ir nori kaip nors ją paveikti, pradedi veikti politiškai. Jei savo idėjas argumentuoji, už ką nors pasisakai, vadinasi, veiki kaip viešuomenės žmogus. Problema yra ta, kad politika dabar labiau reiškia ne idėjas, o valdžią. Tada atsiranda alternatyva: arba leidinys išsaugo savo savarankiškumą, arba sueina į santykius su valdžią turinčiomis galiomis. Susidaro junginiai, kurie iškreipia tikrovės vaizdą. Didelis leidinys tampa galios vykdytoju.

Ar žiniasklaidoje įmanomas objektyvus tikrovės vaizdas? Juk žurnalistus moko būti objektyviems, tačiau dar Friedrichas Nietzsche yra rašęs, kad „faktų nėra, yra tik jų interpretacijos“?

Tai yra požiūrio ir pasirinkimo taškas. Jei pasirenkame Nietzsche‘s požiūrį, tada sakome, kad tikrovė yra tokia, kokia ji yra man. Tačiau kur kas didesnių pastangų reikalauja noras būti kito situacijoje, suvokti, kokia tikrovė yra ne man, o jam.

Negalime sakyti, kad faktų nėra. Faktų yra. Ypač mūsų žiniasklaida mėgsta kriminalinius įvykius, kurie yra ne kas kita kaip faktai. Bet toliau yra jų interpretacija. Juos galima pateikti kaip faktus, kurie įvyko, ir tai bus informavimas. Tačiau galima ir interpretacija, kurioje tas, kuris nukentėjo, pateikiamas kaip tas, kuris tiesiog norėjo, siekė nukentėti.

Žinoma, mes norėtume skirti informuojančią ir interpretuojančią žiniasklaidą. Tada aš pabandau suprasti, kas yra žurnalistas. Informavimo atveju jis tampa grynu reporteriu, žmogumi, kuris nei turi mąstyti, nei pasirinkti poziciją. Tokia žiniasklaida man atrodo neturinti perspektyvos. Žinoma, vien iš to, apie kokius įvykius informuojame, o kokių įvykių mes nematome, jau kyla pasirinkimas. Veikia subjektyvusis pradas, persmelkiantis viską. Taip, mes laisvai balsuojame, bet juk už ką balsuoti, galime rinktis tik iš tam tikro sąrašo. Jau čia mes esame apriboti, šis apribojimas niekaip negali sietis su mūsų valia. Žiniasklaidoje irgi yra panašiai: už mus pasirinkta, kam neišeiti iš viršelio puslapių, kam atrodyti gražiai ir stilingai, kam būti negražiai nufotografuotam.

Kas čia visgi lemia subjektyvumą? Ar žmogaus, kuris būtent taip mato pasaulį, sąmonė? Gal ji linkusi reaguoti į kriminalinius įvykius? Gal ji visiškai nelinkusi reaguoti į kultūrinius įvykius? O gal tai – to leidinio, kuriam žurnalistas atstovauja, pozicija?

Koks tuomet yra žmogaus vertingumas?

Paradoksalu, bet tas paradoksas yra labai suprantamas. Tai, kas svarbiausia, yra labai nutolinama ir apeinama. Pagal paradoksą patys brangiausi dalykai kainuoja labai pigiai, ir kartais jų gali gauti netgi dykai. Atrodo, kad viešajam gyvenimui neberūpi tie pamatiniai dalykai. Visi užimti savo kasdienos rūpesčiais. Kasdienybė yra labai tiršta, jos audinys toks tankus, kad mąstyti apie tai, kas neprašo valgyti, darosi nebeaktualu. Didis paradoksas, jog mąstyti apie tai, kas svarbiausia, neaktualu. O kai nebemąstome apie tuos dalykus, jie traukiasi nuo mūsų. Nekalbame apie tai, ar yra ta žmogaus vertybė, o gal ir nėra…

Bet ar galime įsivaizduoti, kad apie tuos dalykus nuolat svarstytume, mąstytume? Tokio leidinio ar žmogaus negalime įsivaizduoti. Yra tik viena galimybė – tam tikras derinys: kad žmogus jaustų kasdienybę, bet kartu pakeltų akis į tai, kas aukščiau, sulaikytų šaukštą pakeliui į burną. Tai – suderinimo problema.

Gal kas kritiškesnis ar skeptiškesnis pasakytų, jog čia jau eklektika. Bet tikriausiai dabartinis pasaulis iš esmės yra eklektiškas, todėl derinimas, jungimas, todėl net bulvarinėje spaudoje žmogus gali susitikti su tuo, kas jį išvestų į kitą erdvę. Nesu grynųjų dalykų saugotoja.

Ir literatūra turi būti įvairi, mums praverstų ir geras detektyvas, ir nuotykių literatūra.

Tokie junginiai ir deriniai kaip tik atitiktų dabartinio žmogaus sąmonės poreikius.

Ar išeidamas į viešumą, su ja susidurdamas žiūrėdamas televiziją ar skaitydamas spaudą, žmogus gali įsitikinti pasaulio prasmingumu? Koks santykis nusistovėjo žiniasklaidoje tarp prasmės ir beprasmybės?

Prasmės problema dabar yra labai aktuali. Didžioji dalis viešumos, ypač televizija, įtikinėja žmogų beprasmiškų dalykų prasme. Klaidinimo centras yra džiaugsmo, pakilios nuotaikos, malonumo simuliavimas ir stimuliavimas. Tariamai prasminga žiūrėti nepabaigiamus žmonių laimėjimus, loto. Kiek dėmesio skiriama žmonių materialiems laimėjimams! Tačiau kiek žmonių už paskutinius centus perka bilietus, kad eilinį kartą pralaimėtų, apie tai mes nekalbame.

Prasminga žiūrėti nepabaigiamus šou: visi linksmi, apsinuoginę; prasminga žiūrėti aukštuomenės gyvenimus, serialus. Tai – laukai, kur žmogaus sąmonė migdoma, liūliuojama. Jie itin veikia jaunus žmones, ypač mergaites: „Štai aš būsiu pastebėta, štai bus mano fotosesija, štai aš būsiu modelis…“. Žmogaus sąmonė nukreipiama nuo pamatinio sunkiosios prasmės kelio, nuo noro suprasti, ko man iš tiesų reikia, ko  norėčiau siekti, ką norėčiau daryti, ką norėčiau studijuoti. Žmogus beveik neturi laiko susitelkti ir atsakyti sau į šiuos klausimus. Viešoji erdvė tokių dalykų žmogui nesiūlo. Jis visą laiką yra tarsi išvedamas iš savęs kažkur kitur, tik ne su savimi. Tik ne vienas, tik ne mąstantis, tik, gink Dieve, ne liūdintis, tik be klausimų sau ir pasauliui. Šie iliuzijų laukai, mano manymu, pirmiausia kilo iš sporto ideologijos. Būtent ji palaiko iliuzijas.

Vis dėlto toje masėje tebėra mažyčių kultūros taškelių, kur žmogaus sąmonė atvedama į kitokią erdvę, kur galima nustebti, kad yra knygų, kitų gyvenimų, nėra triukšmo ir turtų. Tuose gyvenimuose žmonės randa prasmę.

Šaltinis čia