Viktorija Daujotytė. Pasakyti mokytojui

Staigus vaikiško sakinio pasigirdimas sąmonėje: pasakysiu mokytojui, kad tu negražiai kalbi… Pasakysiu mokytojui, ir teisybė bus atkurta, ir gražumas sugrąžintas. Ir galima bus gyventi toliau. Ir gražiai kalbėtis

Apibendrinimo takas: kiek visko pasakoma mokytojui, gražaus ir negražaus, kiek jis visko išgirsta… Bet ar šiandien ne mažiau negu vakar, ar vaikų, jaunuolių sąmonėse tebėra svarbus noras pasikalbėti su mokytoju, pasisakyti? Mokytojai, kurie išklauso, nori, kad ir jiems būtų pasakoma tai, kas atitiktų jų lūkesčius, nebūtų tik nurodymai, pagrasinimai. Tik imitacijos – demokratijos, tvarkos, pagarbos, pasitikėjimo.

Bet ką pasakyti mokytojams lituanistams, kurių gyvenimas yra sakymas, sakymas ir dar kartą sakymas? Ko paklausti mokytojų, kurie klausia, klausia ir dar kartą klausia? Ką atsakyti į pagrindinį ir dažnai vienintelį mokytojų klausimą – kaip išbūti mokykloje? Ne kaip būti, o kaip išbūti, kaip išsilaikyti pozicijose, kurios neprasilenktų su literatūros esme, įsitikinimais, su padorumo, pedagoginės kompetencijos supratimu, su žmogiškuoju orumu. Klausimas, kaip padėti mokiniui, šiandien yra įgavęs ir kitą pusę – kaip padėti mokytojui. Ir kas yra tie, kurie galėtų padėti? Ne tik mes, bet ir senoji Europa, juolab Amerika, turi ne mažesnių, o kartais ir didesnių ar net baisesnių švietimo ir auklėjimo problemų. Daugėja beraščių žmonių, nors ir baigusių mokyklas. Šiandien iš esmės neturime gyvybingesnės pedagoginės teorijos, kuri paremtų mokytojus, jų kasdieninį darbą. Mokykla tapo pernelyg atvira, vieša. Beveik tokia pati, kaip televizija, internetas. Didžiausia problema, kad šiandien auklėjimas iš esmės baigiasi pradžios mokykloje, kur prie mokytojo dar patikliai glaudžiamasi. Sunku auklėti augantį, bręstantį, sunku padėti jam susiorientuoti gyvenime, pasirinkti, apsispręsti. Apsispręsdamas tik mokyti ( pagal oficialius reglamentus reikėtų sakyti: suteikti žinių paslaugas) ir nesikišti į mokinio gyvenimą, mokytojas pasitraukia iš savo pagrindinės situacijos. Šiandien visuomenė, jos ideologinės struktūros ir neįpareigoja mokytojo būti auklėtoju. Auklėjimas apskritai patiria krizę – permanentinių krizių visuomenėse kitaip ir būti negali. Kaip mokytojui beprisiimti atsakomybę, juk nebežinome, kiek galima kištis į kito gyvenimą, ką drausti, neleisti. Mums labai trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo, svarbiausių atskiro gyvenimo ir bendruomenės ramsčių.

Bet iš kur jis rasis, jei net mokytojai lituanistai, dirbantys su didžios galios instrumentais – gimtąja, prigimtąja kalba ir jos literatūra – nežvelgs į priekį, nematys toliau. „Mokytojas ir yra tas žmogus, kuris gyvena tuo „toliau“, — ištarė Justinas Marcinkevičius žodyje Klaipėdos apskrities mokytojams, išleidusiems knygą „Lietuvos tūkstantmečio mokytojai Klaipėdos apskrityje“ (2009). Didžiausia dabarties problema – žiūrime tik sau po kojomis, nežvelgiame toliau, nemąstome kas laukia Lietuvos, kas laukia lietuvių tautos, lietuvių kalbos. Be iliuzijų turime suvokti – šiandien leidžiamės žemyn, einame saulėlydžio linkui. Bet juk nėra negalima, kad gyvenimas keisis, ir tą toliau išvysime kaip tai, kas arti: pagarba gyvybei, pagarba kitam ir kitokiam, pastanga išsaugant ribą, atstumą.

Mokytojams lituanistams žinoma, kad vienas pirmųjų Lietuvoje savo jauna ir tūkstančių metų senumo sąmone saulėlydžio artėjimą suvokė Vytautas Mačernis. Buvo tik devyniolikos metų, kai savo „Literatūriniame dienoraštyje„ įrašė: „Lietuvos kelias visada buvo graudus. Buvo kadaise toks sapnas: kunigaikščių gadynė, jis spindi mūsų atmintyje kaip saulėlydžio auksas, bet jis tolimas ir vien tik svajonė. O paskui vis pilkos, ilgos ir graudžios dienos. Ir taip lietuvis gyveno iki šių dienų. Paskui mes lyg prisikėlėm, mūsų gabesnieji sūnūs išėjo į miestus, išėjo mokytis ir pažiūrėt Europos sukrautų mokslų ir menų šviesos. O pasirodo Europoje jau saulės leistasi. Taip mūsų sūnūs jos atbėgo pažiūrėti vakare besileidžiančios“.

Nebegrįš bernužėliai namo, nebebus tikrieji savo tėvynės sūnūs… Tai 1941 – ieji metai, kataklizmų laikas, paaštrinęs sąmonės reakcijas. Bet kad taip toli ( kokios analogijos ir šiandien – išeina mūsų sūnūs ir dukterys – ar begrįš?) į priekį gali mąstyti toks jaunas žmogus, visus mus, bet pirmiausia mokytojus įpareigoja su dėmesiu, atida žvelgti į moksleivius, gimnazistus, iš ten begali iškilti Lietuvos viltis – kitokio, švaresnio, viltingesnio gyvenimo. Jei net šviečiant seniai filosofų pranašautam Europos saulėlydžiui, į kurį vis dar veržiamės. Nusišypsokime: ką tik išrinktas pirmasis

Europos prezidentas rašo haiku: vadinasi, suvokia, kad pirminės žmonių sugyvenimo dermės slypi kultūroje, mene, kūryboje…

Civilizacijų saulė leidžiasi ilgai. Pirmiausia ji gęsta žmonių sąmonėje – savo viešajame gyvenime tikriausiai matome jos atspindžius, šou praryja visus žanrus, šou dalyvaujame visi. Kaip nuosekliai, be jokio stilistinio įskilimo koks kakadu pereina į seimūnų trypimą kojomis, šaukimą, švilpimą, Seimo vadovei Irenai Degutienei bandant pasakyti tai, ko nepasakius, neįmanoma ir padaryti: nors kiek sumažinti, apriboti prabangą. Prabanga, ypač demonstruojama, žmonių skurdėjimo laiku yra itin pavojinga, provokuoja neapykantą. Suprantame, kad žmonių neapykanta Seimui yra neadekvati, bet sukelta neatsargių jo narių veiksmų, nevertinant ar nesugebant įvertinti tos didžios galios, kuri kyla iš tikėjimo ir pasitikėjimo, iš orumo ir padorumo. Pasitikėjimo problema – ji buvo visad, bet šiandien ji aštri kaip niekad. Pirmiausia pasitikėjimo gyvenimu – jaunus žmones, aukštųjų mokyklų pirmakursius ištinka sunkios dvasinės krizės. Pernelyg didelė konkurencinė įtampa tarp „su krepšeliais“ ir be jų. Vienų išlaikyti, kitų perimti.

Klausčiau kolegų lituanistų (kaip nuolat klausiu ir savęs), kaip su mūsų pasitikėjimu, ar mes dar pasitikime savo darbu, savo kalba ir savo kalbos literatūra? Ar mums patiems dar įdomu Donelaitis, Žemaitė, Biliūnas, Liūnė Sutema? Ar Vytautas Mačernis? Sigitas Geda? Ar dar bent pavartome Janiną Degutytę? Ar randame ryšį su jaunąja dabarties literatūra? Jei negalime atsakyti teigiamai, mums dirbti su žodžiu darosi arba darysis nuobodu. Kuo netiki, tuo negali ir kito įtikinti. Kur rasti patvirtinimų, kad mąstome teisingai, jei nenorime prarasti Žemaitės, iš kurios jau tiek kartų viešai pasityčiota? Patvirtinimus lyg kokius sąmonės sutvirtinimus mes turime teikti vieni kitiems, bendraudami tiesiogiai ar per knygas. Neturime abejoti, kad turime kalbą ir tos kalbos meną, kuris vienu ar kitu būdu moko mus gyventi, išgyventi. Jei turėčiau jėgų, norėčiau dar rašyti apie Žemaitę, man atrodo, kad dar nepasiekta jos sąmonės gelmė. Norėčiau apmąstyti Sigitą Gedą, kad jo neuždengtų imitaciniės pretenzijos; vien už tai, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais jis iš naujo atradinėjo Žemaitę, buvo apimtas nuostabos dėl jos prigimties gilumo. Ta moteris turėjo švytėti, — sakė, o ir parašė. Noriu tvirtinti kolegoms lituanistams: mes turime, mes turime ką skaityti ir apie ką mąstyti. Mūsų kalba suteikia mūsų sąmonei pačias lanksčiausias, pačias patikimiausias mąstymo, išraiškos galimybes. Ruoškime jaunus žmones gyventi Lietuvoje; pasaulis pasiims sau tinkamus. Jei mes išbūsime, išbus ir po mūsų. Prisiminkime gyvybingąją parabolę apie paskutinę pasaulio valandą. „Ką veiktum, jei Tau būtų pasakyta, kad už valandos prasidės pasaulio pabaiga?“ Žemdirbio atsakymas: pabaigčiau sėti rugius, nedaug belikę. Motinos: suspėčiau pamaitinti vaikus. Paštininko: dar nunešiu laišką, žinau, kad jo laukia jaunas žmogus, kas rytas mane su viltim pasitinkantis. Ką atsakytų mokytojas?

Ar taip dirbame? Ar taip mokome? Ar tinkami yra mūsų vadovėliai? Taip, turime jų gana įvairių, galime rinktis. „Šviesa“ išleidžia ir Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros žmonių parengtus literatūros vadovėliai 11-12 klasėms. Atrodo, kad jie (daugiausia sudarytojos doc. Ritos Tūtlytės pastangomis) yra suderinti su kryptimis, kurių laikosi kad ir Vokietijos mokyklos. Plečiami dabarties kontekstai, daugiau mąstymo, pasirinkimo alternatyvų, darbo su tekstais. Tik man visvien lieka neramu, kad neatveriame jauniems žmonėms pirminio literatūros įdomumo – sąmonės turinio: kodėl žmogus gyvena taip, o ne kitaip, mato tą, o ne kitą, pasirenka tai, o ne tai. Kaip yra tauta, Lietuva, jos gamta, istorija. Kaip yra keisdamasis vis tas pats žmogaus gyvenimas, vienintelis dalykas, kuris visiems galėtų ar turėtų būti svarbus. Kad yra toks ypatingas ir kartu itin paprastas, kiekvienam iš esmės prieinamas kalbos menas. Kad mums paprasčiausiai kalbantis kartais išsprūsta metaforos, kurių šaknys tūkstančio metų. Niekas ir niekad negalime būti tikri, ar tie autoriai, ar tie kūriniai mokyklai atrenkami. Ar tokie turi būti egzaminai, apskritai tikrinimo, kontrolės formos? Mokytojai, ypač gabieji, kūrybingieji, gerai suvokia, kad tarp įdomios pamokos ir artėjančio egzamino yra atsivėręs dažniausiai neįveikiamas plyšys. Kad apie Europos saulėlydį ir Lietuvos likimą kaip senas išminčius mąstantis devyniolikmetis Mačernis negalėtų išlaikyti dabartinio lietuvių kalbos egzamino. Kai negalėjome atvirai kalbėti apie gyvenimą, akcentavome literatūrą kaip meną – darėme teisingai. Mums reikėjo veikti struktūromis, kurios nepavaldžios kontrolei; bent sunkiau kontroliuojamos. Juk nebuvo sukontroliuotas M. Martinaičio Kukutis. Dabar mums trūksta klasikos kaip gyvenimo išminties mokytojos. Mums trūksta platesnio literatūros lauko – lauko, kuriame savo vietą rastų ir filosofija, ir Adomas Mickevičius, ir Cz. Miloszas. Labiau atverkime literatūros išmintį, dar bandykime iš jos semtis.Akcentuokime situacijas, išeičių ieškojimą, pasirinkimus. Mokykime kalbos iš literatūros Leiskime moksleiviams laisviau rašyti tai, ką jie mąsto, supranta, leiskime jiems patiems atsiverti. Interpretacija turi derėti su pasakojamosiomis rašinio intonacijomis. Neaaukokime pamokų tik egzamino užduočių dresūrai.

Daugeliui lituanistų pažįstamas ( iš auditorijos, iš pamatinių darbų apie tautosaką, Žemaitę, Jurgį Savickį) profesorius Donatas Sauka sako, kad lituanistika niekad negali išnykti iš mąstančios sąmonės akiračio. Blogai, kad mokymo programos niekada nepriklausė nuo filologinės visuomenės nuomonės, nors turėtų; bet lituanocentrinė filologijos orientacija formuoja rezervato sąmonę. Rezignacinis požiūris į tautos istorinę lemtį yra stipriai persmelkęs mūsų humanitarinį pasaulėvaizdį. Vadinasi, ir mąstydami apie saulėlydį nenustokime tikėti, kad saulė leidžiasi ir teka. Teka ir leidžiasi. Nacionalinio sąmoningumo ir kritinio potencialo tarpusavio santykis yra pamatinė sąlyga, nulemianti visuomenės modernėjimo galimybes. Taip, nacionalizmas be kritinio ir savikritinio prado uždaro, apriboja. Bet kritika be nacionalinio sąmoningumo naikina nacionalinį sąmonės budrumą, orumą. Yra požymių rodančių, kad tautinis instinktas vėl ima mumyse busti.

Lietuvos mokytojai ( ir pirmiausia lituanistai) vis dar per mažai organizuoti, jie negali turėti lemiamos įtakos, kai sprendžiami mokyklos reikalai, kai sudarinėjamos egzaminų strategijos ir kt. Jei būtų klausyta mokytojų (nors ir tegirdėjome tik pavienius balsus), ar būtume pertvarkos pradžioje tiek tuščiai vargę su lygiais, su profiliavimu, ar būtume sudubliavę gimnazijas ir vidurines mokyklas? Ar būtų egzamininė teksto analizė ir interpretacija virtusi imitacijomis ar net parodijomis? Praktika ir patirtis yra neįkainojami dalykai. Su mokykla negalima nuolat eksperimentuoti. Geriau atsargus konservatyvumas negu nesibaigiančios reformos, sumaišančios, bet neatmaišančios. Reformatorių daug ( juk jiems už sunkų darbą mokama), o kai reikia grįžti atgal, atsakingų nebėra. Didžioji problema – nė vienas partinis ministras nedirbo ( ir tikriausiai nedirbs) tiek laiko, kad pamatytų savo darbo rezultatus. Didelis sąžinės palengvinimas – ką padarysiu, tas bus gerai, atsakyti nereikės, būsiu jau kitur…

Kaip yra dalis žmonių, kuriems prigimta prekiauti arba dykaduoniauti, taip dalis žmonių iš prigimties yra mokytojai, jie nori mokyti, nes nori su kitais dalintis tuo, ką turi, ką suvokia. Mums visiems gaila, kad visuomenės padėtis yra tokia, kad su prigimtiniu mokytojo pašaukimu turi prasilenkti didelė vyrų dalis. Pedagoginę vyrų sąmonę blokuoja visuomenės nuomonės, kurios, kaip žinome, neatskiriamos nuo madų ir prietarų. Bet neturėtume vyrų trūkumo tarp mokytojų dramatizuoti. Pirmiausia esame žmonės, tik paskui moterys ir vyrai. Nėra to, ko berniuko ar jaunuolio sąmonėje negalėtų suvokti moteris mokytoja, jei tik ji sąmoningai to sieks. Ir atvirkščiai. Gyvenimas yra bendras. Pagaliau šiandieninė Lietuva, pačius aukščiausius postus atidavusi moterims, įėjo į kelią, kuris jau seniai pranašautas: vyriškieji valdymo, vadovavimo būdai yra pagraužti rūdžių, pasilpę, reikia labiau atverti moteriškuosius resursus. Tik niekad neužmiršti bendrų žmogaus šaknų.

Tikiu, o iš esmės ir žinau, kad tarp jūsų yra daug gabių pedagogų, apdovanotų talentu tiksliai jausti kitą žmogų, netgi labai jauną, dar vaiką, beveik vaiką, beveik suaugusį. Nujausti neviltį, iš kurios reikia gelbėti, ir kylančią agresiją, kurios nevalia provokuoti. Geriau pralaimėti sunkios akimirkos mūšį negu kovą už savęs dar nesuvokiantį, savęs savyje neturintį, bet piktą ir pagiežingą žmogutį. Šiurpstu ir iš universiteto studentų atsargiai suvokdama, koks kartais sunkus yra jaunų žmonių gyvenimas: dvi seserys, viena neįgali, kita depresyvi, bet iš paskutiniųjų kabinasi, mokosi, motinos nematė dešimt metų, tėvas žuvęs, artimiausia — aštuoniasdešimtmetė senelė… Ir dar liūdnesni gyvenimų scenarijai. O juk mokykloje viskas atviriau. Reforma įteisino labai ankstyvą žūtbūtinę konkurenciją – dėl krepšelių.

Žinau, kad talentingi pedagogai viską padaro tarsi savaime. Bet ne visi esame talentingi, ne visi pašaukti, išrinkti. Daugelis esame žmonės, pasirinkę mokytojo profesiją, tik kaip profesiją tarp profesijų. Mokytojo darbui tinkamas charakteris ( jautrus, bet ne pernelyg ambicingas, orus, bet ne itin užgaulus), kvalifikacijos, kurias suteikia universitetinės studijos ( tik tokios studijos šiandien tėra patikimos ar bent labiau patikimos), geranoriškas nusiteikimas sąžiningai dirbti pasirinktą darbą, turėtų būti pakankami garantai profesinei ramybei ir karjerai. Bet šiandien mokytojas yra padidėjusios rizikos zonoje. Iš vienos pusės jį spaudžia socialiniai faktai ( nestabilios šeimos, išvažiavusių dirbti į užsienį tėvų vaikai, kurie turi pinigų, bet yra beglobiai, asocialių šeimų vaikai, didelė socialinė diferenciacija, turtingi ir skurdūs vaikai). Iš kitos – nelengvi moraliniai klausimai: kiek savo nervų, sveikatos atiduoti mokyklai, kaip ir kiek riboti savo poreikius, kiek trumpinti laiką darbe, kad dar jo liktų sau ir savo šeimai. Moksleivio elgesio taisyklės, jei jos dar yra, yra formalios. Ką galima moksleiviui, ypač vyresniam, drausti? Ko galima reikalauti? Kaip drausti, jei gyvenimas arba televizorius, kuriame vaikas yra paniręs iki ausų, ne tik nedraudžia, bet ir šauniai reklamuoja, ko gal dar ir nereiktų girdėti, nes sąmonė dar nepajėgia suvokti? Ar yra informacija, nuo kurios nepilnametį visdėlto reiktų saugoti? Ar teisių propaganda neužgožė prigimtinio, ne tik teisinio, mažo, jauno ir seno žmogaus pareigingumo? Mūsų visuomenė pernelyg diferencijuota: praraja tarp milijonierių ir tarp vos vos išsilaikančių šiapus arba jau ir anapus skurdo ribos. Mums trūksta viduriniojo sluoksnio, kurio dalį turėtų sudaryti iš protinio darbo gyvenantys, taip pat ir mokytojai. Panašiai mokyklose ima trūkti viduriniojo sluoksnio moksleivių – iš dirbančių, užsidirbančių, iš savo triūso pragyvenančių šeimų, kur auga keli vaikai, turintys sveiką gyvenimo jausmą. Nelaukiantys pašalpų, labdaros, nežiūrintys į ištiestą ranką.

Paradoksas, bet tie, kurie yra nuolat šelpiami, nešelps.

Šelps, ties kitam ranką tie, kurie iš mažumės gyvena suvokdami, kad savo gyvenimui turime užsidirbti.

Turtingų arba turtingesnių vaikų panieka skurdesniems, varganesniems. Iš čia atsirandanati skurstančių, stokojančių vaikų neapykanta turintiems, galintiems turėti. Baisu, bet reikia pasakyti, kad ta neapykanta vaiko sąmonėje yra teisėta. Vaikai vieninteliai žmonių pasaulyje turi teisę į lygybę; kol negali užsidirbti, jiems duodama, tad kiekvienam leista tikėtis, kad ir man tiek pat kiek mano suolo kaimynui. Deja, taip nėra, vis labiau taip nebebus. Kur mokytojai turi rasti resursų bent galimybių iliuzijai – nepyk, neliūdėk, nesikrimsk dėl to kompiuterio, užaugsi, užsidirbsi, turėsi. Bet laukti šiandien nėra kada – reikia dabar, reikia čia, reikia tuojau pat. O mokytojas turi palaikyti mintį, kad gyvenimas ilgas, kad viskas keičiasi, kad net turtingi ir vargšai keičiasi vietomis. Kantrybės ugdymas tampa vienu iš pedagoginių imperatyvų. Lituanistams jis turi atskirą prieskonį – tekstas, kūrinys, kalbos jausmo ugdymas reikalauja kantrybės, atidos. Žemaitės pripuolęs nepagriebsi. Vytauto Mačernio vienu perskaitymu nepajusi. Nesuvoksi Vydūno išminties, archaiškos, bet nepaneigiamos.

Festina lente — skubėk lėtai; šią antikos mintį – išmintį kadaise išsirašė ir laiške draugei lituanistei mokytojai nusiuntė Janina Degutytė. Ką reiškia ši išmintis šiandien, skubos ir skubėjimo, greito maisto, greito skaitymo, greitų malonumų pasaulyje, kuriame niekas neturi laiko, net tada, kai gyvena laiko pertekliuje. Skubėk lėtai, kad suspėtum; atsimink paradokso galią, amžiną spiralę, kurios vienas galas pakyla, o kitas leidžiasi. Skubėk, kad neaptingtum, bet skubėk lėtai ir kantriai, kad bėgdamas neprabėgtum to, prie ko bėgi, ko sieki. Šiandieninę pedagoginę kantrybę suprasčiau ir kaip neįkyrią moralinę nuostatą, skirtą vaikams, moksleiviams, – skubėkite palengva, kad subręstų kūnas ir sąmonė, kad per greit nenusialintumėte, vėliau nebegalėdami patirti nei sielos, nei kūno džiaugsmo. Neskubėkite palikti Lietuvos, kol dar nesatę visko apsvarstę, kol nesuvokiate tikslų, perspektyvų, galimybių. Į pasaulį skubėkime lėtai, neužmiršdami, kad pasaulis yra visur, kad tiek, kiek gauname, tiek ir prarandame. Taikydamiesi prie Europos stipriųjų, nebijokime priminti, kad ir mes turime teisę bent tikėtis, kad ir prie mūsų bent kiek bus prisitaikyta. Nacionalinė savigarba; jei ją visai prarasime, kokia prasmė bebus kalbėti ir apie mokyklinę lituanistiką.

Kol kas sugebame skaičiuoti tik piniginiais vienetais, atlikdami tik paprasčiausius aritmetinius veiksmus; aukštoji žmogaus sąmonės, jos galimybių, laimėjimų ir pralaimėjimų matematika mums dar neprieinama. Žiūrime tik po kojomis, nematome bent kelių žingsnių į priekį. Lietuvoje pasauliui dar yra daugiau vietos nei kitur, tad daugiau vietos ir atskiram žmogui, jo perspektyvoms. Bet jų suvokimui, juolab realizavimui reikia aukštosios matematikos; perkeltine šios sąvokos reikšme — išlavintos ir išlavėjusios sąmonės. Be mokytojų pagalbos mums mūsų pačių sąmonė lieka neprieinama.

Janina Degutytė kurį laiką ir mokytojavo, dirbo vaikų bibliotekoje Tauragėje, reikliai žvelgė į pasaulį, į žmogaus atsakomybę, gebėjo sukelti pasitikėjimą. Išsikeldama iš Tauragės, rašė: „Teks palikti ir savo penkiolikametį „simpatiją“, nuostabiai nelaimingą gyvenimą išgyvenusį, nors ir tokį trumpą. Kas vakaras jis bibliotekoj rašo dienoraštį ir duoda man, kad paslėpčiau, nes jis neturi kur jo dėti. Kaip ir savęs neturi kur dėti. Tik jau jo paties nepaslėpsi kaip sąsiuvinio“. Kada tai buvo –baigiantis praėjusio amžiaus šeštajam dešimtmečiui… Prisiminkime Janiną Degutytę; mergytė, traumuota alkoholikės motinos, išmintinga sunkaus, anksti pakirstos sveikatos moteris, kupina atlaidumo, gera poetė, kadaise parašiusi įstabias eilutes, skirtas mokytojams, aišku, kad pirmiausia mokytojams lituanistams, kurso draugams: „Vaikų sąsiuviniai. Nuo jų tik rankos gelia. / Širdis pilna sidabro ir tylos“. Studijų draugei, mokytojai, kalbėjusiai apie klystkeliais nuėjusį mokinį, galėjo pasakyti: „O kur pati buvai, kad taip atsitiko?“.

Ar tokiai atskirai žmogiškai atsakomybei būtinai reikia Dievo, Tėvynės, „Tautiškos giesmės“ ar „Odės džiaugsmui“, — tų didmenų, kurios įpareigoja, įrėmina, suteikia žmogui gyvenimo, mąstymo, veiklos, kryptį, ją koreguoja? Ar užtenka žmogaus sąmonės, jos atskirųjų resursų, jos gyvybinių vandenų, nuolat pertekančių į kitus, neapsiribojančių tik savim, savo gerbūviu? Istorija, kultūros patirtis liudija, kad kartais užtenka: žmogus įsipareigoja kitam neliepiamas, netgi neskatinamas, juolab neatlyginamas. Dalis tokių žmonių yra mokytojai. Dalis todėl ir yra mokytojai, kad iš prigimties jaučiasi esą surišti su kitais, dargi mažesniais, silpnesniais, reikalingais pagalbos ir tada, kai tiesiama ranka arogantiškai atstumiama.

Kurlink eina žmonija? Kurlink sukasi sąmonė? Negalime suvokti mažųjų savo gyvenimo, taip pat ir mokyklos ratų, jei nesistengiame bent iš dalies suvokti didžiųjų. Kurlink? Technologinės pažangos, materialinės gerovės, vis žiauresnės konkurencinės kovos, genančios be gailesčio ir anksti nuvarančios žmones kaip arklius. Finansinių machinacijų piramidžių – pastatomos kaip kortų nameliai, jos griūva ir sugriauna valstybines struktūras, žmonių likimus. Pasižiūrėkime, kas darosi didžiajame sporte – jis dūsta nuo pažeidimų, daugiausia vartojant dopingus, nuo machinacijų ir nuo vis didesnių, platesnių kontrolės mechanizmų. Kaip prekiaujama žmonėmis, kaip privatūs klubai net nebevengia žodžių „parduoti“, „pirkti“, aukšto rango sportininką pavadinant „naujuoju pirkiniu“. Medicina tampa ir vis labiau taps priklausoma nuo galingos farmacijos pramonės; visa, kas pagaminama, siekiant pelno, turi būti parduota ir suvartota. Grabas tau, jei neperki vaistų nuo padidėjusio cholestorolio; juk jų jau perteklius. Ką kalbėti apie gripą? Dalis žmonių susirgs išgąsčio infekcija. Komercija vis labiau įsisuka į meną; pramoginė kultūra yra komercinė, piniginė.

Esame pasaulio bendrijoje, kurios didžioji dalis jau yra toli šia linkme pažengusi: technologiškai aprūpinta, materialiai apsirūpinusi. Sotesnė, bet ir abejingesnė. Greičiau lėta negu skubanti. Aptingsta ir sotus, aprūpintas jaunimas – kam mokytis, kam studijuoti? Bet spiralinė laiko arba visatos ašis neišnyksta: kylant reikia ir leistis. Europa – filosofijos lopšys, šiandien neturi ar beveik neturi raiškesnio filosofinio mąstymo, nebeteikia visuminių pasaulio aiškinimų. Skurdesnės, istorinių kataklizmų išvargintos Rytų ar Šiaurės Europos (taip pat ir Lietuvos) poezija yra aukštesnio lygio. Dar turime ( bet ar ilgam?) muzikos ir dailės mokyklų. Dar nesame visai nualinę, technologizavę savo gamtos, svarbiausio žmogaus ir jo sąmonės resurso. Bet esame turtingosios Europos dalies akivaizdoje ir matome savo lygį. Dalis jį pasiekė, dalis iš paskutiniųjų stengiasi, dalis rezignuoja; sunku atsilaikyti, sunku skubėti lėtai, nors šiandien jau skubame truputį lėčiau negu prieš dešimt – penkiolika metų.

Skubančių gyvenimas darosi paaugliškas. Mūsų televizijos dievų ar žvaigždžių apranga, laikysena, elgsena, kalbėsena yra paaugliška. Visose srityse vyrauja paauglio mentalitetas. Ne jauno žmogaus, o paauglio, dar nesubrendusio, arogantiško ir dėl savo bejėgystės. Jaunos mergaitės, viešai iškenčiančios krūtų pasididinimo operacijas; jos negali suvokti, kad taip pažeminamas tūkstančių moterų skausmas ir neviltis – krūties vėžys viena labiausiai išplitusių vėžio formų.

Bet paaugliškų dominančių visuomenėje paaugliams itin sunku – jie nenori ir negali bręsti. Jie orientuojasi į permanentinę paauglystę, įkyriai siūlomą, lengviausiai parduodamą. Paaugliška sąmonė labiausiai tinkama vartojimui, geriausia dirva reklamai. Bet mokytojas negali būti paauglys ar paauglė. Mokytojystė reikalauja brandos. Jaunas mokytojas jau yra ir senas. Ir taip turi būti. Jaunas būk ir senas, sendamas neprarask jaunystės. Tad mokytojai atsiduria konfliktinėje situacijoje su paaugliška visuomene, apskritai nemėgstančia vyresnių žmonių, išstumiančių juos iš amžinosios televizijos dienos, apšviestos nenusileidžiančios prožektorių saulės. Televizija yra visuomenės veidrodis: tik veidai, kuriuos matome, yra parenkami tos pačios valdančios galios – pinigų srautų, persiliejančių su politika, ideologija, darančių įtaką valstybei ir jos struktūroms. Galios, kurios neturi kitų galių veikti, — tik pinigus, tik biznį. Didelių pinigų akivaizdoje moraliniai autoritetai pasitraukia į nuošales. Bet neišnyksta. Daliai žmonių įgimta mąstyti, filosofuoti, kurti klausantis savo prigimties, pasitikint patirtimi. Dalis žmonių iš prigimties nėra godūs pinigams, tad juos sunku nupirkti, nors pinigingiems sunku tuo patikėti.

Žmogui teisėta siekti gyventi kaip galima geriau. Kiekvienas, neskriausdamas kito, turi siekti geresnio gyvenimo, stegtis jį susikurti. Bet kultūra, švietimas, mokykla ir mokytojai turi nuolat probleminti gerumo sąvoką. Ką reiškia geriau? Kas yra geriau? Kas, kokie sandai sudaro gerumo turinį? Kas žmogui atsitinka, kas gali atsitikti, kai pažeidžiami harmonijos, santarvės su savim ir savaisiais, su laiku ir erdve pamatai? Kas yra savumas ir kas yra saugumas? Kas žmogų saugo? Neužmirškime, kad didžiausia žmogaus saugumo garantija yra žmogaus sąmonė, kuriai vis mažiau teskiriame dėmesio. Kad iš mažens ugdomas kūrybingumas pakreips žmogų tinkama linkme, net jei ir ne kūrybos.

Paguoda: kas tinkamai pasakyta, neišnyksta, sugrįžta, padeda, suteikia atramą.

Taip turėtų ne tik atrodyti, taip turėtų būti. Švietimas, mokslas turėtų būti mūsų išlikimo, mūsų tautos ateities garantija. Tokio generalinio mąstymo perspektyvoje mokykla ir mokytojai įgytų didesnį autoritetą. Laimės tautos, pirmiausia tvarkančios švietimo, sveikatos apsaugos reikalus, rūpestingai žvelgiančios į mokytojus ir reikalaujančios jų rūpestingumo. Suvokiančios, kad laisviausiai, vadinasi, ir perspektyviausiai žmogus mąsto gimtąja kalba. Ugdymo pamatus reikia kloti iš to, ką teikia prigimtoji kalba, kultūra, menas.

Kas yra tavo mokytojai? Paminėk juos, išvardink jų darbus. Taip pokalbį su kalbotyros bakalauru, išvykusiu tęsti magistrantūros studijų į vieną iš senųjų Europos universitetų, pradėjo specialybės katedros profesorius.Gal galėčiau ką iš jo darbų paskaityti? Ateis laikas, galbūt jis jau yra atėjęs, apie mokytojus bus klausiama ir vakarykščių moksleivių, pradedančių studijas. Kiekvieno gabesnio lietuvių filologijos studento ir aš pasiklausiu – kas buvo tavo lietuvių kalbos, literatūros mokytojai, kas davė tau tokius pamatus, ant kurių tu stovi tvirčiau negu kiti. Džiaugiuosi išgirdusi vardus tų, kurie yra man žinomi. Džiaugiuosi ir kai nežinomi, dar nežinomi. Žinau, kad bus žinomi.

Žmogus negali būti be tėvo-motinos. Negali ir be mokytojų.

Aš turėjau gerų mokytojų. Gerų mokytojų mažytėse Žemaitijos mokyklose – Siriškės pradinėje, Nevardėnų septynmetėje, Pavandenės vidurinėje. Mano mokytojai buvo ir tebėra mano pasitikėjimo gyvenimu, noro mąstyti apie literatūrą argumentai. Pavandenės vidurinėje, dabar, deja, tik pagrindinėje, lietuvių kalbą ir literatūrą man dėstė jau velionė mokytoja Adelė Kizlaitytė, Janinos Degutytės kurso draugė ir viena iš jos artimesnių bičiulių. Kai susitikau su Janina, supratau, kad ji žinojo apie mane, kad kalbėjosi apie mane su mano mokytoja, kad net buvo skaičiusi mano tekstelių. Kaip tai galėjo būti, kaip žmonės, retai susitinkantys, bet susirašinėjantys, bendravo taip, kad jų santykiuose dar liko vietos menkai mokiniškai figūrėlei? Nenorėdama atsiskirti su jai brangiais Janinos laiškais, mano mokytoja juos visus perrašė ranka ir atidavė man. Gražia, aiškia, lengviausiai perskaitoma mokytojiška rašysena. To niekad neužmirštu. Mokytojai lituanistai visada mokės gražiai rašyti ranka; kas labai svarbu, rašys ranka.

Ir iš savo patirties tvirtinu mokytojo ir mokyklos svarbą, visada esu mokytojų, ypač lituanistų, su kuriais jaučiu ir profesinį solidarumą, pusėje. Neturėjęs gerų mokytojų mokytoju būti negali. Mokytojai pratęsia mokytojystės, kaip vienos svarbiausių kultūrinės bei dvasinės veiklos formų, tradicijas. Mokytojai lituanistai yra šių tradicijų centre.

Mūsų gyvenimas yra susitikimų ir išsiskyrimų lydinys.

Su kuriais nesusitinkame, su tais ir neišsiskiriame.

Mus saugo ir gyvenimas kito sąmonėje.

Mokytojo reakcija į paskutinę pasaulio valandą – pertraukos nebedarysime.

Šaltinis čia