Viktorija Daujotytė. „Pirmiausia poeziją pamačiau, paskui išgirdau“

Šis pokalbis parengtas V. Daujotytės 70-mečio proga ir publikuotas almanache „Poezijos pavasaris 2015“.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Varnių valsčius) – lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė (1988), profesorė emeritė.

1968 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1972 m. – Vilniaus universiteto dėstytoja, 1983–1985 m. – Lietuvių literatūros katedros vedėja, 1982 m. – docentė, 1990 m. – profesorė.

Parašė keliasdešimt knygų, susijusių su literatūros (daugiausia poezijos) tyrinėjimais, parengė mokymo priemonių, daugiau nei dešimties leidinių bendraautorė. Kaip jau minėta, daugiausia tyrinėja poeziją, pirmoji ėmėsi plačiau nagrinėti moterų rašytojų kūrybą, jų vaidmenį Lietuvos kultūrai.

1993 m. literatūros tyrinėtojai skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2010 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje V. Daujotytei įteikta Jotvingių premija.

Atidžiai stebi visus „Poezijos pavasarius“, nuo pat pirmojo. Dažnai apie juos ir parašo.

Viktoriją Daujotytę klausinėja Antanas Šimkus.

Jūsų buvimas poezijoje ir buvimas su ja. Literatūros tyrinėtojos kelias, kuriuo pradėjote eiti, tapo matomas nuo Jūsų susitikimo su Jurgiu Baltrušaičiu, kalbėjimu apie jį. Esate minėjusi, kad šiame kely visi Jūsų sutiktieji lemtingi. Vis dėlto – kodėl J. Baltrušaitis? Kodėl Jūsų tyrinėjimų kelyje tiek daug poetų? O gal tai poezija pasirinko Jus?

Graži klausimų pradžia: buvimas poezijoje ir buvimas su ja. Esu nors trupiniu patyrusi ir tai, ir tai, gal ir kaip neatskiriamybę, vienį. Pirmiausia poeziją pamačiau (žydėjo, bėgo dangum, kilo medžiais, tekėjo vandenimis), paskui išgirdau (kaip kalbėjo ir kaip tylėjo mano žmonės, kaip dainavo pokario dainas, kaip giedojo giesmes) ir negreit pamačiau parašytą. Tai, ką pirmiausia perskaičiau kaip poeziją, laimė, buvo Maironis, septintoje klasėje auklėtojo padovanotas už „labai gerą mokymąsi ir labai gerą elgesį“. Mokiausi skaityti, mokiausi atmintinai. Ne iš karto supratau, kad noriu apie literatūrą galvoti, svarstyti jos keliamus ir iš jos iškylančius klausimus.

Gal ir galima taip sakyti, kad tapau įžiūrima ir dėl to, kurį pati pradėjau matyti. Patekau lyg ir į pirmąjį ratą žmonių, siekusių susigrąžinti Jurgį Baltrušaitį, tarp jų buvo Vytautas Kubilius, Juozas Tumelis, Leonas Gudaitis, Linas Broga. Visi jie man, dar nieko neišmanančiai, buvo draugiški. Pas Vytautą Kubilių, į jo namus Antakalnio g. 8, palydėjo Sigitas Geda, kad lengviau būtų kalbėtis. Ženklų, net lemtingų, iš karto negalima pastebėti. Kartais praeina nemažai laiko, kol pajėgi suvokti. Ar galėjo tada (apie 1965–1967 metus) kas būti tolimesnio socialistiniam realizmui nei Jurgis Baltrušaitis? Baltrušaitis mums reiškė kitą pasaulį – simbolizmą, pasaulio literatūrą, garsius teatro, muzikos vardus. Man – ir filosofiją, egzistencializmą (Baltrušaitis vertė S. Kierkegaardą), apskritai – laisvą mąstymą. Svaigau net nuo žodžių būtis siela, vidinis kelias, dvasios kelionė, patirties pakopos, nuojauta, susimąstymas… O prie Baltrušaičio tiesiogiai mane pasodino profesorius Donatas Sauka. Pirmiausia prie diplominio darbo. Prie disertacijos jau atsisėdau pati. Mano mokytojo argumentai atrodė (bet tik atrodė) ne iš literatūros, be gražumo, kilnumo. Tau reikia kieto kaulo, kad graužtum ir nesugraužtum, – ištarė. Taip ir atsitiko, tebegraužiu iki šiol. Kai pasisekė ir pačiai šį tą apie Baltrušaitį archyvuose atrasti, pagyrė: bepigu ant gero kelmo sėdėti. Taip, labai svarbu pradžia: anksti įgijau imunitetą prastai literatūrai. Gal ir ne stiprų, bet visgi.

Baltrušaitis įtikino mane, kad poezija apskritai svarbu – ne tik tyrinėjimui, bet ir gyvenimui. Tai gal dėl to ir poetams pirmenybė. Bet juk ne tik. Turiu savo svarstymuose kiek ir prozos. Gaila, kad visko, ką esu galvojusi ir rašiusi apie Joną Biliūną, nesudėjau į vieną knygą. Biliūnas tebėra man išskirtinis. Kai literatūros istorijos paskaitose prieidavau Biliūną, tiesiog atsidusdavau, jausdavau, kad jau galiu kalbėti. Neužmirštu, kad už vieną paskaitą apie Biliūną mane pagyrė Rimvydas Stankevičius, toks tamsiaplaukis, pasišiaušęs studentėlis, rodos, kad dar ir su švarku…

Tas lemtingumas – kažkas lyg palenkia prie vieno ar kito vardo. Kol nepalenkia, nesiimu. Yra tokia akimirka, kai lyg suprantu, kad jau, kad apsisprendžiau. O paskui nebegaliu apleisti, jau įsipareigoju – iki sukakčių, jubiliejų. Kaip ir nuo Jurgio Baltrušaičio, neatsiskiriu ir nuo Salomėjos Nėries. Jie abu yra parašę po eilėraštį ramunėlei. Po eilėraštį – man; taip paprastai prasideda literatūros fenomenologija.

Jei Jums pačiai reikėtų įvardyti lemtingiausius gyvenimo faktus, kokie jie būtų? Galbūt kai kuriuos galima būtų vadinti ir poetiškiausiais?

Tikiu M. Heideggerio pasakymu, kad žmogus gyvena (jei gyvena) poetiškai. Tą yra kartoję ir lietuvių filosofai Vincas Vyčinas, Arvydas Šliogeris. Poetai tą žino lyg ir savaime. Kai nesi poetas, tai lyg ir negyveni; turiu galvoje kūrybingąsias valandas ar akimirkas. Lemtingieji mano gyvenimo momentai tiesiogiai nebuvo iš poezijos, bet buvo ir liko poetiški, iki šiol saugomi poetiniais būdais.

Jūsų pirmasis susitikimas su „Poezijos pavasariu“. Ar pamenate tokį?

Pirmasis susitikimas ir buvo su pirmuoju, juk jau buvau universitete, gali būti, kad iš tada įsidėmėjau ir Justiną Marcinkevičių. Gražiai skaitantį eilėraščius. Su languotu kaklaraiščiu. Linksmą, gyvą Algimantą Baltakį. Bet kur tai buvo, neatsimenu. Iki 1990-ųjų visus almanachus turiu. Iš 1965-ųjų „Poezijos pavasario“ perskaičiau Janinos Degutytės „Lietuva“ („Tu – mažutė, tu telpi visa /Į Čiurlionio karalių delnus…), jos pasisakymą apie poeziją, kuris man labai patiko: „…Atsiveria puslapiai – ne, atsiveria vartai, – ir didžiulis nežinomas stebuklų pasaulis suspinduliuoja visomis savo saulėmis, apakina visomis savo bedugnėmis…“ Norėjau tokios kalbos, norėjau jos išmokti. Stebuklų pasaulis, bedugnės – tai tau ne koks nesugraužiamas kaulas… Nuo tada pradėjau mąstyti apie Janiną, sekiau jos knygas, bandžiau ką pasakyti (tada mūsų leidžiamam almanachėliui „Nuoširdumas“ apie „Šiaurės vasaras“ parašyti paskatino Donatas Sauka, pirma atsainiai mestelėjęs: tikiuosi, kad jau perskaitei.

Esate sakiusi, kad viena iš priežasčių, dėl kurių rašote apie literatūrą – išlaisvintas mąstymas. Rašote ne tik apie literatūrą, poeziją. Pati kuriate eilėraščius. Žemaitiškai. Kodėl būtent tarmiškai? Ką Jums reiškia rašymas būtent taip? Ką Jums išlaisvina tokia poetinė kūryba?

Taip, literatūra, pirmiausia jos skaitymas, mąstymą ir brandina, ir laisvina. Kartais atrodo, kad viskas, ką suvokiu, apie ką mąstau, – iš literatūros, kurios negaliu atskirti ir nuo to, kuo gyvenu, ką patiriu. Savo eiliuotus tekstus vengiu vadinti eilėraščiais, bijau, kad tada turėčiau bandyti vaidinti ir poetės vaidmenį. Nebandysiu. Jau nebe. Tai mano paraštėlės, kuriose, aišku, laisvės turiu daugiausia. Bet pakankamai ir rizikos. Kodėl žemaitiškai? Kad priklausau tokiai žmonių grupei. Laisvai, laisva valia jiems įsipareigoju. Žinau, kad yra žemaičių tarmė, bet aš rašau kalba, ne tarme. Kalba ir kalbėjau, dar ir galiu kalbėti, tik vis mažiau beturiu su kuo. Per mažai temoku kalbų, tad branginu tas, kurias moku. Taip pat ir žemaičių. O jei dar smulkiau – man kartais labai reikia patekti į tas vietas, kur aš gimiau ir augau, į tą laiką, kuris mane augino, kuriame patyriau tokių įstabių dalykų, kad kaip iš kokio šaltinio vis dar galiu atsigerti. Be kalbos į ten, į tada man nėra kelio. Ir dar – turiu tokį jausmą, kad lyg girdžiu kokį atskirą kalbėjimo galimybę, kokią atskirą intonaciją, kad noriu tuos balso atskirumus sulaikyti, išsaugoti. Man gera ir lengva taip rašyti. Visiškai lengva. Kalboje, kalbėdama nenoriu nieko sunkaus. Nenoriu gramdyti, bijau gremžimo garso.

Daug metų dėstėte universitete įvairius literatūros kursus. Ko gali išmokyti literatūra? Poezija? Ką Jūs stengėtės kalbėdama apie poeziją perteikti studentijai? Ar yra kokia nors bendra žinia, kurią tarsi paukštis gali atskraidinti atskiras eilėraštis?

Ilgai dirbau universitete, kelis dešimtmečius, nuo 1972-ųjų. Ir nuo pat darbo pradžios jutau nerimą, kad lyg ir nežinau to, ko galėčiau kitus išmokyti. Ko nedariau, net testus rengiau, kad tikrinčiau faktus, vardus, kūrinių pavadinimus. Bet greit nusibosdavo. Perėjau į kitą kraštutinumą – į egzaminą leisdavau atsinešti visas knygas, išskyrus užrašus, bet ir to netikrinau. Pasiryžau sunkiausiam – bandyti išgauti atskiro galvojimo, literatūros jutimo atbalsius, atspalvius. Bet buvo per sunku, o juk ir pati to savito mąstymo ne kiek turėjau. Atsigaudavau tik pajutusi gabius žmones, kad jie įsitraukia, pradeda patys domėtis, ieškoti. Ir žiūrėk, jie jau mano bendrakeleiviai. Jau einame kartu, jau tariamės. Jei norėčiau apibendrinti savo literatūros mokymą, sakyčiau, kad jo tiek, kiek turėjau ir turiu bendrakeleivių. O jų vis dar turiu. Visose srityse, kurias apima lituanistika, – ir kalbininkų, ir mokytojų, kuriuos itin branginu. Ir šiandien, kai jau oficialiai nebedirbu, vis dar lyg ir tebedirbu.

Dirbdama universitete, ypač seminaruose, išgyvenau gero eilėraščio geros filologinės analizės džiaugsmą. Be šito džiaugsmo gero poezijos tyrėjo būti negali. Gera filologija man yra ta, kuri geba dirbti su tekstu. Nutolstu, pereinu lyg ir į esė, bet staiga pasiilgstu geros filologijos, ieškau knygų, skaitau, gera analize grožiuosi taip pat kaip ir pačiu tekstu.

Prieš porą metų rašėte atsiliepimą apie 2013 m. almanachą. Tarp įvairių įžvalgų ten yra ir toks apibendrinimas: „Poezijos pavasaris galėtų ir turėtų būti rimtai tiriamas kaip kultūros reiškinys.“ Nuo kokių pagrindinių klausimų galėtų prasidėti tyrimas, Jūsų nuomone?

Ir šiandien neabejoju, kad „Poezijos pavasaris“ yra kultūros reiškinys. Kad jis tikrai pasireiškė, pasirodė (apylaisvis fenomenologinis žargonas), kai tik nelaisva poezija galėjo sau tą laisvę leisti, nors ir laikydamasi visokių konvencijų (kad ir politiškai angažuotos pradžios). Ką dar galima būtų padaryti? Iš naujo almanachus perskaityti. Dabar atsiverčiau 1965-ųjų metų, matau tai, ko anksčiau nemačiau, gal net atrodė natūralu. Pradedama nuo to, kas lietuvių poezijai leidžia būti, legitimuoja jos statusą: tai rusų poetų, vertėjų pasisakymai, įvertinimai. Jie gražūs ir gero linkintys, bet vis vien girdžiu: leidžiame jums būti, pasakome jums už jus, kokie esate. Gražusis, gero linkintis metropolijos požiūris į koloniją. O juk taip natūralu būtų buvę pradėti Janinos Degutytės eilėraščiu „Lietuva“. Nebuvo galima. Ir tai suvokti šiandien jau ne visada yra paprasta.

Dar reiktų pasikalbėti su almanachų sudarytojais, rengėjais, išklausyti jų karčių patirčių. Pasižvalgyti po almanache debiutavusių likimus. Padaryti almanache skelbtų išeivijos poetų suvestinę.

Apie ką dar iš poezijos žmonių norėtumėte parašyti?

Apie Romualdą Granauską, anksti suvokusį, kaip gera būti rašomame eilėraštyje, ir anksti nustojusį poeziją rašyti.

Šaltinis čia