Viktorija Daujotytė: „Reikia ne tik skverbtis į priekį, bet ir grįžti, jei kelias ne tas“

Šių metų literatūrinės A.Baranausko premijos laureatė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė atsako į „Anykštos“ klausimus.

Savo knygose ir straipsniuose esate labai daug dėmesio skyrusi Antanui Baranauskui, prie jo nuolat grįžtate ir mąstote jo didžią asmenybę ir kūrybą iš naujo ir naujai. Anykščiuose 1998 m. mokslinėje konferencijoje esate sakiusi, kad „Antanas Baranauskas yra Lietuvos taškas, kuriame kertasi tai, kas rodosi reikšminga, esminga, nepriklausomai nuo to, ar yra teisinga“. Tąkart sakėte, jog Baranauskas Jums tebėra „didelė, beveik neaprėpiama jo atskleistų arba ir sukurtų reikšmių amplitudė – dar aiškintis ir aiškintis“. Kas ir šiandien Jums, Antano Baranausko literatūrinės premijos laureatei, jo kūryboje ir likime atrodo neįžvelgiama, mįslinga, nepermatoma? Kas Jums atsivėrė naujai? Ką per Baranauską esate supratusi apie žmogų ir tautą, kultūrą ir tėvynę?
– Pirmiausia – ačiū už gražius, turiningus klausimus, kad peržiūrėjote ir man priminėte, ką esu apie Antaną Baranauską mąsčiusi, rašiusi, sakiusi. Buvo laikas, kai galvojau apie Baranauską daugiau, bet ir dabar dar vis grįžtu.Jaučiu, kad turiu prie ko sugrįžti, vis ko nors pasiklausdama. Kaip gali būti toks didelis, toks gilus žmogaus likimas, tokia dvasios energija, kaip iš kaimo sodybos, to mūsų prigimtinės kultūros branduolio, galėjo iškilti tokia galinga figūra, lygiavertė didiesiems to laiko Europos protams, pirmiausia kalbininkams, tokia autoritetinga ir pasauliui, ir Bažnyčiai. Dabar stiprėja dėmesys prigimtinei kultūrai – ir vėl Baranausko lobiai neišsemiami: kaip kalbėjo, kaip rašė laiškus į namus, kuo rūpinosi. Kaip pergyveno dėl savųjų ir Lietuvos likimo. „Anykščių šilelis“ juk yra ir himnas lietuvių prigimčiai, prigimtai kalbai, gamtojautai, kultūrai. Mįslinga, kad Baranausko kūrybos galia buvo gilesnė nei jis pats ją suvokė, gręždamasis nuo žodžio kūrybos į kitas, jo prigimčiai tolimesnes sritis. Biblijos vertimas ir modernesniems teologams neatrodė perspektyvus, bet „Giesmių giesmės“ vertimą laikau labai svarbiu darbu – jei vertimas būtų buvęs laiku paskelbtas, mūsų poetinė kalba būtų gavusi stiprių impulsų, būtų galėjęs formuotis sakralinis stilius, kaip yra pastebėjusi dr. Brigita Speičytė. Esu pamąsčiusi, kad tarp „Anykščių šilelio“ pirminio įkvėpimo, tamsesne banga tvinusio antrojoje dalyje, ir tarp „Giesmių giesmės“ vertimo yra slaptas ryšys. Kad jis veda prie tų šventų akimirkų, kuriose liko Karolinos Praniauskaitės paveikslas, galbūt lemtingai grįžęs į atmintį po kelių dešimtmečių. Su šventumu susijęs tas ryšys. Iš šventumo pajautų visa, kas esminga. Esu drįsusi pagalvoti, kad iš giliosios ir neatveriama likusios Baranausko patirties galima suvokti ir „Giesmių giesmės“, erotinių sublimacijų poetinio teksto, priklausymą Šventam Raštui.

Iš Antano Baranausko, bet ne tik iš jo, o ir iš tų, kurie savo dvasia yra jam lygūs (pirmiausia – iš Daukanto ir Maironio) esu supratusi, kad negera žmogui be tėvynės, be jos gamtos, kalbos, be savųjų, be giesmių. Tad ir be kultūros – pirmiausia prigimtinės.
Anykščiuose yra daug svarbių A. Baranausko atminties ir įamžinimo vietų ir ženklų – poeto tėvų klėtelė – muziejus, biustai bažnyčioje ir prie klėtelės, paminklas vyskupo skvere prie šventovės, Anykščių šilelis, Šventosios pakrantės, Marčiupio, Šlavės ir Valaukio upeliai, smėliakalniai ir kalvos, kur poeto būta, lankytasi, kurta. Kas Jums atrodo svarbiausia, prasmingiausia, ypatingai saugotina dabar ir ateityje?
-Ypatingai saugotina tai, kas autentiška, kur dar likę paties Baranausko pėdsakų, Klėtelė – visų pirma, daiktai. Tai, kas lyg kokia nuosavybė priklauso „Anykščių šileliui“, vietos, kurios paminėtos, vietovaizdžiai, lyg kokios žvilgsnio trajektorijos, vietovardžiai. Šilelyje dar galima pajusti, kas yra nematerialus paveldas, saugomas pačios gamtos, kol jo nesunaikina žmogus: paukščio balsas, vėjo garsai pušų viršūnėse, samanų spalvos. Kad galėtum saugoti, reikia pajusti, kad tai yra. Vis nesaugesnės dabar giliosios ir tyliosios žmogaus būsenos. Be jų ir saugoti tai, kas neteikia tiesioginės naudos, sunkiau.
– Galvodama, ką žmonės iš esmės reiškia vienas kitam, konferencijoje Anykščiuose 1998 m. esate apmąsčiusi poetų Antano Baranausko ir Klemenso Kairio žmogiškąjį ir kūrybinį bendrumą, teigdama, jog „po Karolinos Praniauskaitės K. Kairio mirtis buvo antras skaudus A. Baranausko praradimas – neatitaisomas. Baranauskas liko vienas, neatpažįstamas ir neatpažįstantis kitų – pagal giminingąjį asmenybės pradą. (…) Vidinė energija nenustoja plūdusi, bet jau kita kryptimi, ta, kur žmogus gali dirbti vienas – kalbotyra, matematika, tikslus ir tikslingas pastoracinis darbas, dvasininko karjera“. O prieš metus išleistoje knygoje „Užrašyta“ apibendrinote: „Visiems reikia savųjų: draugo mirtis pakeitė ir Baranausko likimą“. Kaip priėjote prie A. Baranausko šio likimo posūkio giliausio suvokimo, ką per jį mąstote apie dabartį, apie mūsų gyvenimo didžiuosius sukrėtimus, lūžius?
– Taip, tikrai galvoju, kad po ankstyvos artimo bičiulio, sielos brolio Klemenso Kairio mirties Antanas Baranauskas lyg prarado dalį savo jutiminės savasties, ryšys su savaisiais, su prigimtine kultūra nebebuvo toks stiprus. Ir graudulingosios giedotojos seserys Kairiūčios be brolio nebegalėjo sudaryti tos minkštosios terpės, kuri būtina pirminiam ryšiui su savųjų kultūra. Jaunasis Vaižgantas iš Antano Baranausko laukė kaip tik to, kas buvo prarasta su Klemenso Kairio mirtimi.
Netekę tų, kuriuos pamilstame, ypač imliausiame jaunystės amžiuje, mes liekame kiti. Ir daug ko jau nepajėgiame padaryti. Dabar gyvename laiką, kai išsiskirstome po pasaulį, mūsų ryšiai trūkinėja. Neišvengiamai silpsta ir mūsų galimybės. Kažkuo turime jas stiprinti. Pirmiausia supratimu, kad išsiskirti, juolab laisvu noru nuo savųjų atsiskirti yra ne tik sunku, bet ir sielai pavojinga.
– Anykščių šilelio trapi realybė poeto gyventu laiku ir šiandien – ką manote apie Lajų taką, nutiestą per patį šilelio centrą, kurį praeiti pušų viršūnėmis plūsta neregėti žmonių srautai? Ar jis daugiau turistinis, pramoginis, o gal tai – gilus ir tikras žmonių skverbimasis prie poeto sukurto šilelio sielovaizdžių priminių, dar išlikusių gamtinių formų?
Tas Lajų takas – tikėjausi šio klausimo išvengti. Na, neturiu teisės juo pavaikščioti. Nepalaikiau anykštėnų projekto, kai jie kreipėsi į Lietuvos Mokslų akademiją. Nepasirašiau. Neturėjau ir neturiu tikrumo, nors nieko neigti ir nenoriu. Tiesiog kitaip galvoju. Kitaip matau. Esu tikra, kad iš jokio tako tiek pamatyti ir tiek išgirsti, kiek pajėgė Antanas Baranauskas, neįmanoma. Ir kad pačios gamtos mums duoti natūralūs apžvalgos taškai – „kalnai ant kalnų“. Kad labai brangus mūsų paveldo turtas, dar nesuvoktas ir neįvertintas, — gamtinės tylos oazės; tokia oaze galėjo likti ir šilelis.
Bet yra ir kita pusė. Kiek dabar žmonių, kurie ieškotų tylos, vėjo, paukščių balsų. Duokite triukšmo, geležies žvangėjimo, atrakcijų ir atrakcionų. Mes virstame atrakcijų žmonėmis. Ir vaikams reikia akinių geležiniais rėmais, ausinių su trankia muzika, kabarotis aukštyn, kad tik daugiau adrenalino. Lajų taku žmonės eina. Žmonėms patinka. Tai ir paaiškina, ir pateisina. Duoda darbo. Ir pelno. Bet Antano Baranausko perspėjimas tebebudi. Ne viską begalima atsodinti. Ne, ne viską.
Beveik kiekvienoje knygoje („Saugančioje sąmonėje“, „Laisvojo mąstymo properšos“, „Lašas poezijos“ ir kitose) apmąstote ir Anykščių kultūrinę erdvę kaip gyvybingą prasmių, ženklų, idėjų, reginių, simbolių žemę. Kas joje Jums brangiausia, artimiausia kaip kultūros žmogui, rašytojai, asmenybei?
Per retai būnu Anykščiuose. Per mažai esu vaikščiojusi Šventosios pakrantėmis. Tad neturiu to intymaus sąlyčio su vieta, iš kurio randasi ir sąmonės turiniai. Mano santykis su Anykščiais labiau kultūrinis, mąstomasis. Tiesiog žinau, suvokiu. Tas ypatingas kultūrinis tankumas negali susidaryti iš nieko. Vieta teikia energijos, intensyvina žmonių dvasinį gyvenimą, daro jį jautresnį, imlesnį. Vasaromis būnu kaime už Dusetų, Šventoji ten perteka per Rašų ežerą, susitinku su upe, pagalvoju tada apie Baranauską, bet ir apie Joną Biliūną, apie jo „baltą liūdesio balandį“, atskridusį iš J. Slovackio poezijos. Gamtoje slypi kultūros prasidėjimas, nematoma ir negirdima kūrybinio veiksmo pradžia. Paskutinėje knygoje „Vartai į abi puses“, kuri išleista Jūsų jubiliejaus metais, atsakydama į Marijaus Šidlausko klausimus, esate nelinkusi savo nuveikto darbo sureikšminti ir teigiate, kad žmogaus gyvenimas matuojamas ne knygomis, o svarbu tai, kuo pats žmogus su tomis knygomis tapo. Savo išmintimi, galia suprasti kūrybos pasaulį ir vidinę tikrovę brandinate mūs ir vedate į aukštą sąmoningumo kalną. Kiek šiame kelyje Jums padėjo Antanas Baranauskas bei anykštietiškieji sielovaizdžiai?
– Negalėsiu daugiau ko pasakyti. Norėčiau, kad tarp mano knygų, tarp to, ką sakau apie gyvenimą, ir manęs pačios nebūtų didelio tarpo. Bet plyšys, aišku, lieka. Gal knygos yra tik horizontas, į kurį vis žvelgi, matai, artėji, bet nepasieki. Mane formavę sielovaizdžiai yra žemaičių, Žemaitijos. Bet galiausiai ir Lietuvos. Šventoji, kurią dažnai išvystu jau pravažiuodama Antalieptę ir kurios vandeniu nusiprausiu kokį vasaros rytą, yra ir mano patirčių gaivinantis vanduo.
Pirmosios Viktorijos Daujotės žemaitiškai ir bendrine kalba parašytos trilogijos knygos „Balsa ūkus’ Balsai ūkuos“ įvade, pavadintame „Pasiaiškinimu“, apibendrinate, teigdama, kaip žmogaus patiria gyvenimą: „Galvoju, kad taip ir yra: iki dvidešimties metų augame užaugame, kaip kempinės sugeriame pasaulį, tą, kurį turime, ir tą, kurio ilgimės; paskui tik atmetimai ir papildymai, kristalizacijos, permąstymai. Nuo šešiasdešimties, jei jų sulaukiame, grįžtame: laikas, kai bandome suvokti, ką esame suvokę, patyrę.“ Ką ir apie ką dabar daugiausia Jūs mąstote, kas Jums nūnai svarbiausia?
– Apie ką mąsto žmogus, peržengęs septyniasdešimties slenkstį? Kad gyvenimas, kaip sakė Justinas Marcinkevičius, yra tai, kas greitai praeina. Ir kad žmogui leista tai vis labiau suvokti. Ir kad gyvenimo nors trupiniu daugėja, jei gali dirbti, jei dar pajėgi mąstyti. Apie ką? Apie gimtąją literatūrą daugiausia. Apie begalinį, neišsemiamą jos siužetą, neatskiriamą nuo žmonių likimų, gamtovaizdžių ir sielovaizdžių. Daugiausia, ko dar noriu: kad dar išauš rytas, bus leista išgerti gurkšnį kavos ir atsisėsti prie savo stalo, pažvelgti pro šiaurės langą, įsijungti Čiurlionį ar Leopoldo Digrio atliekamą Bachą, atsiversti tuščią lapą.
Ko tikiuosi? Kad žmonija suvoks, kad reikia ne tik skverbtis į priekį, bet ir grįžti, jei kelias ne tas. Kad būtina mažinti prabangos apetitą, mažiau pasitikėti ginklais ir ginkluotėmis, kad ten, kur žmonės, visada turi likti ir bent mažiausia susitarimo galimybė. Net su žmonėmis, kuriuos vadiname teroristais. Terorizmas nebėra tik atskira valstybė – jo piktybinės ląstelės gali persimesti ir į artimus kūnus.
Jau sunku mąstyti apie Lietuvą atskirai nuo pasaulio.
Antano Baranausko literatūrinė premija Jums suteikta už dvi paskutiniąsias trilogijos knygas „Gyvenu vina. Gyvenu viena” ir „Tata pariejau. Tai parėjau”, kurias parašėte žemaitiškai ir greta – bendrine kalba. Tarmiškai gimtinėje kalbėjote 18 metų, o bendrine kalba kelias dešimtis knygų parašėte bendrine kalba, kurią kūrė ir Antanas Baranauskas. Kas Jums šiandien yra prigimtoji kalba, ką ji turi savyje daugiau nei bendrinė?
Prigimtinė kalba, tarmė, namų kalba neatskiriama nuo bendrinės lietuvių kalbos, didžiojo mūsų turto. Bendrinė kalba lyg upė Šventoji (ak, kaip man patinka tas vardas), į kurią suteka daug mažų ir visai mažyčių kalbėjimo upelių, upeliukų, upulyčių, kaip gražiai ištarta žemaičio Romualdo Granausko. Žemaičių kalba, o tiksliau – kalbėjimu, parašytais tekstais norėjau sugrįžti į savo prigimtąjį erdvėlaikį, išgirsti brangius, artimus balsus, kurių kitaip išgirsti negalėjau, tik rašydama taip, kaip kadaise kalbėjau, jokios kitos kalbos dar nemokėdama. Jaučiau, kad atlieku ir kažkokį kultūrinį veiksmą, kuris gal ir atskirai yra svarbus, bet stengiausi apie tai negalvoti.
Bet juk ir tam mano mažam takeliui kryptį yra parodęs Antanas Baranauskas. Juk turime „Anykščių šilelį“ ir anykštėnų tarme. Ir tai daryta sąmoningai.
Anykščiuose kaip ir visoje Lietuvoje yra daug Jus skaitančių, mylinčių, pasitikinčių kultūros žmonių, laukiančių Jūsų žodžio, Jūsų išmintingo gerumo. Anykščiuose su dideliu džiaugsmu buvo sutikta žinia, kad Jums skiriama premija, kad turėsime dar vieną galimybę sulaukti Jūsų Anykščiuose, jau naujojoje mūsų bibliotekoje. Ką palinkėtumėte šiai kultūros žemei ir jos žmonėms?
Laikas – dar Advento, o jau artėjame prie Kalėdų. Visad tą laiką jaučiu kaip ypatingą, lyg persmelktą gailesčio, bet kartu ir vilties, šviesos. Visad mintyse pakartoju didžią rusų poetę Aną Achmatovą: pavasaris man prasideda nuo Kalėdų.
Dėkodama už didžią garbę, už Antano Baranausko premiją, norėčiau ir anykštėnams, ir visiems Lietuvos žmonėms palinkėti tos šviesios prabangos, kurią mūsų dvasiai gali suteikti kultūra, literatūra, muzika.

Šaltinis čia

Profesorę Viktoriją Daujotytę pasveikino Lituanistų sambūrio valdybos narė mokytoja Dangira Nefienė.
03 02 01