Viktorija Daujotytė: Salomėja Nėris išdavė pati save

Vilniaus savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė kiek anksčiau paskelbė siūlysianti Vilniaus S.Nėries gimnazijai apsispręsti ir galbūt rinktis prieštaringos praeities neturinčio kūrėjo pavadinimą. Viena žymiausių Salomėjos Nėries kūrybos tyrinėtojų prof. Viktorija Daujotytė sako, kad tragiškas S.Nėries likimas turėtų būti nagrinėjamas mokyklose, kad jauni žmonės susimąstytų kaip jie atlaikytų prievartą ir manipuliavimą.

– Prof. Daujotyte, jūs esate pasakiusi – tauta pasisako apie save ir elgesiu su savo talentingaisiais. Kaip suprantu parašėte tai mąstydama apie Salomėją Nėrį. Kaip atsparą pokalbiui apie ją aš pasirinkau Jono Aisčio refleksiją:

– „Nėris yra didžiausia lietuvių poetė. Manau, kad ji turėjo pilną teisę pasirinkti tokią politinę orientaciją, kuri jai atrodė pati geriausioji, bet josios bendradarbiavimą su okupantu negaliu vadinti kitaip, kaip tiktai tėvynės išdavimu. Gali man kas prikišti, kad jinai buvo tiktai poetė, kad jinai nei trėmė, nei žudė, o tiktai eiles Stalinui ir partijai rašė. Bet žodis taip pat ir vergia, ir tremia, ir žudo, ir jeigu manęs kas paklaustų, kas daugiau pasitarnavo rusų revoliucijai: ar jos budelis Dzeržinskis, ar jos poetas Majakovskis, tai atsakyčiau, kad Dzeržinskį baigia užmiršti aukos ir istorija, o Majakovskį ir šiandien su pasigardžiavimu kartoja visa Rusija (ir ne vien Rusija) /…/ Panašiai ir Nėries neeilinio talento palieti nuodai dar ilgai veiks ir klaidins.“ (Draugas, 1964.X.17)

– Šiais laikais kalbame apie informacinius karus dėl protų, kur žodis yra ginklas, valstybė mėgina ruošti programas, kaip apginti piliečius nuo informacinių atakų. Ar galėtume dabar laikytis Aisčio formulės, kad Nėris didžiausia lietuvių poetė, bet bendradarbiavime su okupantu ji buvo ir tėvynės išdavikė?

– Visos formulės yra labai pavojingos, kai kalbame apie kūrybą, kultūrą, dvasią. Pasakyti, kad S.Nėris yra didžiausia lietuvių poetė nėra sunku. Tai yra tiesa be išlygų, tai nėra formulė. Poezijos į formulę negali suvesti. Dėl tos kitos Aisčio citatos dalies aš esu kitaip mąstanti. Negaliu sutikti su šita formule, jai priešinuosi, bet neneigiu teisės nei Aisčio, nei kitų žmonių šitaip formuluoti. Bet pati nesutinku su šita formuluote. Turiu daug argumentų, permąstytų per ilgą laiką.

Staigiai iškelkime paprastutį klausimą: kiek mes turime herojų iš to laiko? Iš 1940 metų, iš okupacijos, aneksijos pradžios? Ką minėtume kaip herojinės laikysenos žmones tuo momentu, iki karo pradžios? Kur tie mūsų herojai, prieš kuriuos nulenkiame galvą? Pradėkime nuo prezidento, kariuomenės vadų, generolų, kultūros didžiųjų žmonių, išmintingų universiteto profesorių, Vinco Krėvės – Mickevičiaus, kur jie, tie herojai? Tada kitas logiškas klausimas – kodėl tik Salomėjai yra tokie rūstūs teisėjų žodžiai?

Salomėja NėrisSalomėja Nėris

– Apie Krėvę Midaugas Tamošaitis jau parašė politinę biografiją „Rašytojo tragedija politikoje“ – apie Krėvės kolaborantišką laikyseną ir jo pasirašytus valstybę laidojančius dokumentus.

– Skaičiau visas tas knygas. Labai lengva yra nuteisti ir Krėvę, ir gana nesudėtinga nuteisti Salomėją Bačinskaitę-Bučienę. Bet visi tyrinėtojai, politologai, kurie kalba apie Krėvę, kalba apie asmenį, profesorių, bet ne apie rašytoją, menininką, kūrėją. Nes kai atsistoja Šarūnas, Krėvės sukurtas Šarūno elgesys, kai pasirodo Skirgaila, iškyla sudėtingas, prieštaringas ir neaprėpiamas žmogaus pasaulis. Problemų ima daugėti. Vienos tokios aiškios tiesos nėra. Tai nereiškia, kad aš besąlygiškai kalbėdama išteisinu, ar keliu ant kokio nors pjedestalo. Ne, toli gražu.

Mes visi labai norėtumėm herojiško elgesio, tragiškų likimų, pasiaukojimų, didingų, ryškių atsisakymų. Deja, to su mumis tuo metu neatsitiko. Vadinasi, žmonių situacijos buvo arba galėjo būti labai sudėtingos, dramatiškos. Kokia iš tiesų buvo S.Nėries situacija mes nežinome. Aistis sako – ji pasirinko. Ar mes turime galimybių pasakyti, kad tas pasirinkimas buvo laisvas jos valios pasireiškimas? Kiek tame pasirinkime buvo prievartos, kiek manipuliacijos? Galim gerai įsivaizduoti, kad Lietuvos inteligentai, kultūros žmonės ir ne tik jie susidūrė su labai profesionaliai parengta manipuliacine sistema, sugebančia valdyti žmones, pasiremti jų silpnumais, suteikti kažkokią perspektyvą, įsukti, viena ranka žadėti malonę, o kita – labai aiškiai grasinti.

Ar mūsų tautos patirtis nepakankama, kad matytume, kokių galimybių šita sistema buvo sukūrusi žmonių protų ir likimų valdymui? Mano įsitikinimu, S.Nėris buvo įsukta į šitą nežmonišką, sakytumėm velnišką apgaulės sistemą. Ji nebuvo politikė, vadinasi, neturėjo to politinio žmogaus užsigrūdinimo. Žinojimo, kad toje politinėje terpėje ne kiekvienas žodis reiškia tai, kas juo tiesiogiai sakoma. Kad žmogaus dvasia turi būti labai budri, įsitempusi, nepasitikinti, pasirengusi tam, kas gali su ja atsitikti. Turbūt galima taip apibendrinti – mūsų tauta pateko į šitą laiko tarpą nuo 1940 m. iki pokario morališkai nepasirengusi tokiems išbandymams. Nežinau, ar ji galėjo būti pasirengusi, bet tikrai nebuvo pasirengusi.

Kodėl nuolat vis grįžtame prie S.Nėries? Reikia paklausti šio klausimo pagaliau. Kodėl yra poreikis? Nes čia yra mazgas. Žmonių lemčių, likimų, silpnybių, neatlaikymų mazgas. Nematyti, kad S.Nėris sumokėjo labai aukštą kainą už visą tą savo gyvenimą, už poemą apie Staliną, neįmanoma. Ji sunyko. Jos ankstyva mirtis, jos mirtina liga yra to gyvenimo pasėka. Ji neteko jėgų gyventi.

– Aistis dar rašo: „Kairumo ji griebėsi kaip skęstantis šiaudo, ne kaip gyvenimo tikslo ar išganymo“. Kaip jums regisi tas S.Nėries posūkis arba perėjimas į Trečio fronto gretas? Aistis pasakoja, kaip ji 1931 m. su kitais trečiafrontininkais išeidama iš steigiamojo lietuvių rašytojų susirinkimo energingai kaukšėjo kulniukais. Ar jis buvo neišvengiamas, kaip pamatinio poeto konflikto su aplinka išraiška?

– Iš dalies taip, juk tai buvo žingsnis kardinaliai į kitą pusę iš ateitininkiško, katalikiško pasaulio rato. Daug ką lėmė jos vidiniai asmeniniai impulsai. Nusivylimas mylimu žmogum, meilės dramos jutimas, virpanti jos būtis, širdis. Ji troško kažkokio ryškaus judesio tame savo nusivylime. Ji jautėsi išduota kaip mylima ir mylinti moteris. Greičiausiai tai galėjo būti bandymas parodyti savo stiprybę. Mums propagandinė sovietinė ideologija suformavo akcentus, kurie nėra teisingi. Mokykloje beveik atmintinai mokėmės S. Nėries pareiškimą apie įstojimą į Trečią frontą, o juk aiškiai žinoma, kad tai ne jos rašyta. Parašyta Bronio Railos, trečiafrontininko. Galimybė pamatyti, koks buvo jos būdas ar charakteris yra čia. Ji pasirašė ne savo pačios rašytą tekstą visiškai negalvodama, koks tai svarbus dokumentas. Ji turėjo pasižiūrėti ir pasakyti: „tai ne aš, tai ne apie mane, aš negaliu pasirašyti to.“ Ji pasirašė jį, dar daugiau, ji bandė savo kūrybą modeliuoti pagal tą svetimą, jai įteiktą programą, rašyti apie piatiletkas, apie matrosus ir taip toliau. Ji elgėsi kaip pasimetęs žmogus.

Praėjus kiek laiko, jos protinga, kieto charakterio, įžvalgi bičiulė Halina Vilčinskaitė parašė jai laišką, kuriame buvo puikūs žodžiai, kurių esmė – „tu esi gera žvėriena, ir būsi medžiojama“. Trečiafrontininkai buvo gana įžvalgūs, jie žinojo, kad Nėris suteiks jiems didelių dividendų. Jeigu jau Salomėja su jais, vadinasi Trečias frontas yra stiprus. Jos bičiulės įžvalga pasitvirtino su kaupu, S.Nėris buvo sumedžiota pati pirmoji, suvokiant, kad jeigu sumedžiosime šitą Lietuvos sielą, šitą kalbančią, giedančią talentingiausią lietuvių poetę, jeigu ji tai padarys, vadinasi, lietuvių tautos galiomis ir toliau bus galima manipuliuoti.

Šitoje vietoje yra labai skaudaus mąstymo teritorija. Šiuo būdu ji be abejo silpnino lietuvių tautą. Čia nieko naujo, pagal Vydūną kiekvienas tautos narys savo stiprumu stiprina tautą, silpnumu ją silpnina. Tas mąstymas vestų prie naujų problemų, tik neišeitume iš to rato, kad žmogaus likimas yra prieštarų kamuolys. Dideliuose, sudėtinguose likimuose, didelių kūrybinių galių likimuose, tokioje įspūdingoje prigimtyje kaip Salomėjos visos prieštaros išryškėja itin aštriais kampais.

– Jūs savo knygoje „Mintys, pastabos, fragmentai“ pateikiate išeivijos poetės Julijos Švabaitės liudijimą, neva jai Juozas Lukša – Daumantas, legendinis partizanas Vokietijoje pasakė, kad partizanai neturi nieko prieš Salomėją Nėrį, kad ji yra palikusi rankraštį partizanų rankose. Tai legenda?

– Taip, J.Švabaitė man tai parašė laiške, paskui tai ir išspausdino, ir ji taip tiksliai piešė tą situaciją, kur tada sėdėjo kun. Mykolas Krupavičius, kur sėdėjo kiti, kas buvo tie žmonės. Tai dalykai, kuriais galima arba pasitikėti, arba galima atmesti. Jie nėra niekaip dokumentuoti. Bet šitaip galėjo būti. Partizanų leidiniuose buvo spausdinami S.Nėries eilėraščiai, tarp jų ir „Tolimas sapnas“. Kas turima galvoj, kai J.Švabaitė kalba apie tą rankraštį, sunku pasakyti. Ar turimas galvoje tas raktinis, skausmingai budintis mūsų sąmonėje sąsiuvinis, kuris turėjo būti su ja jos paskutinėmis dienomis ligoninėje? Ar turimas galvoje rinkinio „Prie didelio kelio“ nuorašas? Iš jo partizanams, ir ypač šviesaus proto ir intelektualinio pasiruošimo J.Lukšai-Daumantui, turėjo būti aišku, kas yra su S.Nėrimi įvykę.

Amzinaitavo.lt archyvo nuotr./Juozas Lukša-Daumantas ir Nijolė BražėnaitėAmzinaitavo.lt archyvo nuotr./Juozas Lukša-Daumantas ir Nijolė Bražėnaitė

Mano nuojauta sako, kad greičiausiai tai galėjo būti „Prie didelio kelio“ nuorašas. Bet galėjo būti ir tas sąsiuvinis, apie kurį taip skaudžiai ir mįslingai kalbama. Kurį tikriausiai, kaip aš ne pirmą kartą pereidama tą kelią tikiu, paėmė kunigas Juozas Gustas po išpažinties. Bandau atsekti tą kelią, man lyg ir pasisekė sumegzti tuos ryšius. Jis galėjo būti perduotas Vilkaviškio, S.Nėries krašto, klebonui kun. Konstantinui Ambrasui, kuris turėjo ryšių su užsieniu. Jis tikrai galėjo tą sąsiuvinį perduoti į laisvąjį pasaulį.

Kita vertus, nemanyčiau, kad tame sąsiuvinyje bėra kažkas esmingai keičiančio tą vaizdą, kuris yra susiklostęs iš rinkinio „Prie didelio kelio“, arba iš to sąsiuvinio, kuriame pradėta rašyti tarsi išpažintis. Bet tik pradėta. Neabejoju, kad sąsiuvinis tikrai buvo, Salomėja negalėjo likti be to, kame sudėtų savo vidinės kalbos begalinį bangavimą, judėjimą. Ji negalėjo būti nerašanti.

Kur prasideda ypatinga S.Nėries likimo argumentacija? Man atrodo, kad ji prasideda jos paskutinėmis dienomis, kai ji jau mirtinai serganti ir niekam nekyla abejonių, kad mirtis čia pat. Kai formuojasi S.Nėries gynybinė siena, užtvara. Su šviesiu liūdesiu galvoju apie tą pirminę gynybinę grandį, kurią sudarė kunigai – kun. J.Gustas, vėliau ištremtas ir tremty miręs, kun. K.Ambrasas, arba jau senyvas kun. Adolfas Sabaliauskas – Žalia Rūta, kuris laiko šv. mišias už Salomėją Nėrį. Arčiausiai toje gynybinėje grandinėje stovi Vincas Mykolaitis – Putinas. Būtent jam ji atidavė vieną „Prie didelio kelio“ mašinraštį. Jis jį turėjo, skaitė, pasižymėjo kažką tame rinkinyje. Jis dalyvavo mišiose už S.Nėrį su savo žmona, kalbėjo prie jos karsto. Šita kalba yra turbūt pats įspūdingiausias tekstas iš visko, ką turime iš to laiko. Tai parodo, ką žmogus gali pasakyti, kai pasakyti nieko negalima. Žinoma, ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Ji savo slapstomoje poemoje „Giria žalioji“ kalba kaip žinanti. Iš tiesų ji žinojo daug daugiau, negu buvo galima žinoti apie Salomėją. Tokia gynybinė S,Nėries siena. Jūs pacitavote mano mintį, kad tauta pasisako kas esanti tuo, kaip ji elgiasi su savo talentingaisiais. Čia aš pirmiausia turėjau omenyje šią pirmąją gynybinę sieną. Tuos žmones, tuos kunigus.

Tauta jais pasisakė – atsiimsime, kas mūsų, nesvarbu, kad mūsų žmogus skaudžiai suklydo, bet jis talentingas, jis atgailauja. Jis yra mūsų ir mes jį giname. Žinoma, pasisako tauta ir kita dalimi, kai be išlygų kaltina. Kai užmiršta savo pačios troškimą grįžti, ir grįžti, ir grįžti. Tai kiek gi tų vardų XX a. literatūroje turime? Kodėl prie jų grįžtame ir grįžtame. Tai yra tam tikras tautos situacijos aiškinimas.

Šita gynybinė siena man yra argumentų argumentas. Pačiu skaudžiausiu, grėsmingiausiu laiku, kai tas jaunas kunigas, kuris išklausė išpažinties ir, tikėtina, paėmė tą sąsiuvinį, tuoj pat buvo pats suimtas. To sąsiuvinio, tikėtina, jis jau neturėjo su savimi, buvo jį atidavęs. Kokios reikėjo ištvermės, susiklausymo, pasitikėjimo vienas kitu?

– Gal tą S.Nėries sąsiuvinį būtų ne mažiau svarbu rasti, kaip ir Nepriklausomybės akto originalą?

– Visiškai su jums sutinku. Čia labai panašus atvejis. Kaip aš sakau – vargu, ar mes ten rasime daugiau negu ji jau pasakė apie save. Ji galėjo tik tiesioginiu tekstu suformuluoti savo atleidimo prašymą, savo kaltės pripažinimą. Bet kaip tik dėl to. Kaip ir Nepriklausomybės akte – mes juk žinojome, kas jame parašyta, jis juk išspausdintas, o mums vis tiek reikėjo pamatyti kad tai yra. Jeigu mes išvystume tą sąsiuvinį, viskas, turbūt, atrodytų kitaip..

– Viena vertus, Aistis rašė: „negaliu kitaip vadinti bendradarbiavimo su okupantu, tik kaip tėvynės išdavimu“, bet kitoje vietoje jis klausia – „kas nužudė du jaunu, nepriklausomybės pagimdytu ir užaugintu talentu – Cvirką ir Nėrį“?

Taip, Aistis buvo laisvas pilietis, jam niekas negrėsė, jokių išbandymų iš jo nepareikalavo. Kalbėti iš šito saldaus pasaulio apie mėsmalėje atsidūrusius žmones yra nesunku. Aistis pirma kalba kaip publicistas, lietuvis patriotas, bet staiga prasideda jo paties kaip kūrėjo programa, ir jis neišvengiamai pajunta solidarumą, suvokia, kad tai yra sistemos nužudyti žmonės. Iškankinti ir nužudyti. Pačiame kūrybiniame pakilume, pačioje jėgoje.

– Ar turėtų literatūros mokytojai mokyklose atspindėti ne tik tą faktą, kad S.Nėris yra didžiausia lietuvių poetė, nagrinėti tai liudijančią jos kūrybą, bet pateikti ir jos kaip sistemos aukos kūrybos pluoštą ir biografijos dalį?

– Be abejo, negalima turėti jokių iliuzijų, kad, maždaug, kalbėsime apie poetę, poeziją, o visa kita neliečia. Nėra šitos perskyros. Žmogaus likimas yra vientisas, kūrėjo likimas yra vientisas, o ypač tokios prigimties kaip S.Nėries. Reikia kalbėti apie tai, dar daugiau, galvoju, kad tokiu sudėtingu, tragišku likimu kaip S.Nėries reikia bandyti kalbėti ir į ateitį, kalbėti apie tai jauniems žmonėms, kad kyla tragedijos, kai žmogų dideli išbandymai ištinka visiškai nepasirengusį tokiam moraliniam išbandymui. Žmogus turi iš anksto žinoti, kad juo gali būti manipuliuojama, kad jis gali būti gundomas.

Kūrėjų, žmonių likimai, kurie yra prieš mus, yra likimai, iš kurių turime semtis kažką sau, tvirtinti savyje pamatus, galvoti kaip aš turiu gyventi, save ugdyti, save auklėti – ką turiu imtis iš gyvenimo, kad manęs toks išbandymas nesunaikintų. Kad žinočiau, jog renkuosi sąmoningai, kad nepatekčiau kaip aklas kačiukas į profesionaliai parengtą mėsmalę. Kiek galimybių žmogus turi išlikti tokiomis situacijomis?

Juk neatlaikė lietuvių tauta didžiąja dalimi išbandymo Holokausto situacijomis, ji nebuvo pasirengusi tam, nebuvo pakankamo ugdymo, vidinės sąmonės struktūros stiprumo. Daugybė mūsų jaunų žmonių, kaimiečių, mažo mokslo, mažos patirties, buvo įtraukti į šią kruviną mėsmalę be pačių sąmonės veikimo, kol galiausiai jiems nebuvo kelio atgal. O jeigu kam ir buvo, jis vis tiek buvo per daug sunkus, kad dar galėtų žmogus kaip nors gyventi.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Minėjimo akimirkaLuko Balandžio / 15min nuotr./Minėjimo akimirka

Tas atvirumas žmogaus situacijoms yra mūsų tautai ypač svarbus. Septyniolikmetis yra subrendęs žmogus, jis turėtų sąžiningai pagalvoti – ar aš atlaikyčiau tą prievartą, manipuliavimą manimi, ar imčiausi rašyti tekstą, pasirašyti ką nors? Tos manipuliacijos kartais atrodo tokios paprastos – pasirašyk šitą tekstelį. O kas čia tokio? Kaip tas S.Nėries Trečio fronto pareiškimas… Juk niekas Lietuvai negresia… O iš tikrųjų, tai buvo pirmas kibimas ant šito kabliuko. Kiekvienas turėtume klausti, ką aš būčiau daręs šioje situacijoje, kaip būčiau pajėgęs?

Laikyčiausi bendresnio požiūrio – neatskirčiau nei eilėraščių nuo asmens, nei asmens nuo likimo, nei likimo nuo gyvenimo, nuo daugybės manipuliacijų, piktybinių vienų žmonių, įgijusių galią, žaidimų kitais žmonėmis, kurie tų galių neturi. Kurie turi kažkokių iliuzijų, nes jų sąmonė nėra nuėjusi saviugdos, saviauklos kelio.

– Kažkokias silpnybes jos atrado?

– Būtent, bet tų silpnybių mes turime visi. Yra problema, kaip su jomis žmogus gali tvarkytis. Ar kaukšėti tais kulniukais demonstruojant, kad aš esu stipri ir nuosekli – jau kartą aš čia įstojau, tai ir išeinu? Ar kitais būdais grįžti, kol ne vėlu. S.Nėris yra buvusi ant savižudybės slenksčio, labai aiškiai ir ryškiai, apie tai yra rašiusi. Tiksliau negalima pasakyti kaip eilėraštyje Maironiui: „Ar galėjo iš pusiaukelės sugrįžti,/ ar galėjo tais pačiais keliais?/ Veja, veja pikto dievo rykštė/ atgalios ir atsigręžt neleis“. Aisčiui tie eilėraščiai nebuvo žinomi. Jis kalbėjo kaip didis teisusis, bet ir didieji teisieji paprastai turi savo silpnų vietų. Bent tuo, kad jie nežino Salomėjos eilėraščio Maironiui. Bet šiaip ar taip, mes kalbame apie du didelius lietuvių poetus, ir jaučiu pareigą pasakyti, kad Jonas Aistis taip pat yra didis lietuvių poetas.

– Aistis rašo: „Sprendžiant iš Nėries poezijos, atrodo, kad jos sieloje turėjęs įvykti kažkoks baisus ir staigus sielos lūžis, kuris ją sukrėtė iki pačių gyviausių sielos gelmių. /…/ Kas ta jos žaizda, greičiausiai pasiliks paslaptis visiems laikams, nes, atrodo, ji to neatskleidė nei dešinei, nei kairei, anei patiems artimiausiems savo bičiuliams“. Čia kalbama apie jos lūžį po mylimojo išdavystės?

– Aistis kalba kaip poetas. A.Greimas, rašydamas apie Aisčio poeziją sako – „jos centre kaip jurgino žiedas išbujojusi žaizda“. O Aistis kaip poetas girdi ir nujaučia ir S.Nėries žaizdą, jos paslaptį. Jos negali nebūti. Ji kyla iš poetinės prigimties, kitaip poezija neprasidėtų. Žaizda prasideda labai anksti, tik keičiasi jos gilumas, jos pavidalai. Ji kartais užsitraukia. Trečio fronto laiku ta žaizda buvo atsivėrusi, visame jos elgesyje ji buvo matyti. Paskui ji lyg užsitraukė. Buvo jos Palemonas, vedybos, kūdikio gimimas, ji ramino ir glostė savo gyvenimą. Sodino medžius – Eglės vaikus, kūrė gyvenimą, kaip kad A. Mickevičius rašė „Poną Tadą“ – kaip savo būties, likimo raminimą. Palemoną ji kūrė kaip paralelę – bus gyvenimas, žmogiškas, tikras. Žaizda tikrai traukėsi. „Diemedžiu žydėsiu“ rinkinį ji parašė iš gyvenimo prasmės jutimo, iš susitaikymo su prasme, kuri sunki, skaudi, bet ji yra. „Ir vienąkart, pavasari,/ tu vėl atjosi drąsiai…“ Ji jungė pavasario amžinumą su žmogaus gyvenimo pabaiga („manęs jau neberasi“) ir tai labai ramino.

Kiek to laiko jai buvo skirta, ir – vėl ta nauja drama, žaizda iš naujo vėrėsi. Ji rašė tuos mechaninio ritmo Stalino šlovinimo posmus. Bet viduje ta žaizda gilėjo ir vėrėsi, galiausiai ji atsivėrė toje svetimybėje, Rusijoje. Kur ji gyveno dvilypį gyvenimą, rašydama ir tokius eilėraščius, kuriuos spausdino, ir tuos tikruosius. Ir nuo tada žaizda neužsitraukė, kol virto mirtina liga. Tai kitas žaizdos pavidalas.

Ji galėjo prasidėti nuo išdavystės, kai ji jautėsi pati išduota, o paskui žaizdos pavidalas pasisuko kita linkme. Aš negaliu ištarti: „ji išdavė“. Bet Salomėja pati vartojo šituos žodžius, ji jautė savo kaltę, matyt, būdavo akimirkų, kai ji sutikdavo, kad jos kaltė neatleidžiama. Sau ji nelinkėjo nieko daugiau, tiktai būti „tėviškės arimų slieku,/ mėlyna rugiagėle rugiuos“. Bet kitomis akimirkomis ji tvirtino – „neišdaviau tavęs aš niekad“. Paskutinė identifikacija buvo su mirtinai sergančiu žvėrimi: „Neilsėjos, neėdė,/ vilkė bėgo takais“… Alkanas, baimės genamas žvėris – vilkė, tokia buvo paskutinė jos identifikacija. Perėjo visą kelią iki pragaro, iki tokios žmogaus dvasinės būsenos: „Baimės genamą žvėrį/ šaukia miškų gūdi tankmė“.

– Bet tauta nenorėjo, kad ji liktų tuose pragaro gniaužtuose?

– Tauta yra žmonės. Mes, kaip žmonės esame įvairūs, turime įvairių požiūrių. Bet bendrasis tikslas – atsiimti, išvaduoti Salomėją. Juk mes ją paliekame okupuotą, kai ją teisiame, kai atsisakome jos. Atrodo, kad Lietuva jau laisva, o Salomėja lieka okupaciniuose gniaužtuose. Reikia padėti jai, einančiai tuo išsilaisvinimo keliu, juk kalbame ne apie bet ką. Jeigu negalime savimi pasikliauti, pasikliaukime Aisčiu. Ji yra didžiausia mūsų poetė.

Man padarė įspūdį perpasakojimas, kaip S.Nėris yra dainuojama kalinių, sunkių nusikaltimų žmonių. Kažkas juose atsiveria, atsidaro, likimas pradeda pulsuoti. Taip veikia menas, jis atveria kažką iš žmogaus, kažką, kas leidžia pasijusti žmogumi, net jeigu už jo nugaros sunkūs nusikaltimai. Kitas pasakojimas apie vienuoles, kurios šventė vienos sesers vienuolės devyniasdešimtmetį. Ji norėjo vienintelės dovanos, kad seserys jai visą vakarą skaitytų S.Nėries eilėraščius, dainuotų, giedotų. Tai buvo jai dovana. Tai rodo, kad jos vienuoliškoje prigimty yra kažkas, kas reikalauja išlaisvinančio, mylinčio, kenčiančio, gyvenimo prado atvėrimo. Tada žmoguje jo paties likimas ima kitaip pulsuoti, kitaip jis pats save jaučia.

Laisvindami Salomėją mes ir toliau laisviname save. Daromės vis mažiau okupuoti, kai laisviname Salomėją iš tų okupacinių gniaužtų. Niekur neužsimerkdami, atvirai į viską žiūrėdami, atsakomybę prisiimdami. Juk negali jos vien šlovinti ir nematyti, ką ji sau padarė. Ji pirmiausia nusikalto sau. Ji išdavė save. Labai skausmingai. Ir čia yra tragedijos šaknis. Nusikalsti sau yra didžiulė kaltė. Ir kančia.

Parengta pagal pokalbį SRTVF remiamai „Žinių radijo“ laidai „Vardan tos Lietuvos“.

15min.naujas