Vilija Dailidienė. Pamatyti ir išgirsti. „Tumo kodeksą“ pasižiūrėjus

Nors Liudvika Pociūnienė ir Eimantas Belickas „Laiko ženkluose“ yra paliudiję pagarbų santykį su istorinėmis asmenybėmis, į „Tumo kodekso“ premjerą ėjau neramia širdimi. Jau pirmą kartą perskaičius „Dėdes ir dėdienes“ susiklostė emocinis santykis su apysakos autoriumi. Vėliau jo biografijos faktai tik patvirtino nuojautą, kad Juozas Tumas-Vaižgantas įžvelgia žmogaus sielos gelmes, mato ne tik jo dvasingumą, bet ir menkystę, tačiau visomis savo išgalėmis skleidžia žmoniškumą. Todėl kai kalbama apie tokią asmenybę, baisu net ne jos vertybių perkainojimo, baisu netikros gaidos. Mano baimės pasirodė esančios tuščios – filme apie Tumą pasakojama su meile. „Tai kur čia intriga? – girdžiu klausiant. – Ar neužmigai tamsta pabaigos nesulaukusi?“ Ne, gaudžiau kiekvieną žodį ir mėgavausi kiekvienu vaizdu. Filmo kūrėjai koncentravosi į praeities rekonstravimą, kuris leistų pamatyti ir išgirsti Vaižgantą, pasvarstyti apie istorinių įvykių ir asmenybės sąveiką ir, be abejo, pamąstyti apie savo gyvenimą.
Vilijos Dailidienės straipsnis skelbtas https://www.zurnalaskinas.lt/

Straipsnis pdf formatu: Tumo kodeksas

Kinas