Vilija Niauronytė-Erlickienė: „Donelaitis – tai amžinas kvietimas lietuviams lavintis“

Paradoksalu, jog K.Donelaitis Lietuvių klasikinės literatūros kontekste iškyla it mistinė figūra: jis yra visiems gerai žinomas ir kartu taip menkai pažįstamas autorius. Minėdami 300-ąsias jo gimimo metines mes, tartum mėginam atsigręžti atgal ir iš naujo susipažinti su šia žymia asmenybe. Natūralu, kad šiame pažinimo kelyje kyla daugybė įvairių klausimų, susijusių su šio autoriaus kūrybos aktualumu modernios šiandienos kontekste. Kodėl mums taip sudėtinga suprasti K. Donelaitį? O gal problema ta, jog vis dar neišmokome deramai jo skaityti?

Pamąstymais apie K.Donelaičio kūrybą dalijasi Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos teatro studijos „Žodžio judesys“ vadovė Vilija Niauronytė-Erlickienė.

Veikiausiai retai tenka išgirsti, o ypač iš mokyklos suole sėdinčių jaunų žmonių, jog jų mėgstamiausias autorius – Kristijonas Donelaitis arba mėgstamiausia knyga – poema „Metai“. K. Donelaitis šiandien daugumai ne tik svetimas, bet ir didelio įdomumo nekeliantis anachronizmas. Kodėl jaučiamės tokie tolimi nuo šio autoriaus?

Humanitarinio išsilavinimo siekiantys žmonės šiandien atrodo egzotiškai, todėl nenuostabu, kad mūsų praeities intelektualas yra nesuprantamas ir nepasiekiamas. Donelaitis sėdi aukštai, prie jo veda nemažai laiptelių. Norinčiam jais užkopti, reikia mokėti antikinį hegzametrą ir gaudytis po antikos epą, pusėtinai mokėti lietuvių kalbą ir žinoti vakarų aukštaičių tarmės ypatumus, truputį mokėti vokiškai – be to nepaklus donelaitiškoji, lietuviška hegzametro atmaina; skaitytojas, be abejo, turi būti muzikalus, turėti vaizduotę ir temperamentą, išmanyti fonetiką, jausti žodžio skonį… Pagaliau Donelaičio skaitytojas turėtų būti tiesiog patyręs skaitytojas, to dalyko mėgėjas. Atrodo, daugoka?

Vien akimis skaityti Donelaitį neverta. Balsu skaityti padrikai, ne hegzametru, reiškia pretenziją iš Donelaičio daryti arba prastą poetą, arba nevykusį prozininką. Mano nuomone, negerai, kad būsimi aktoriai per scenos kalbos egzaminą (teko stebėti) visi vieningai žaloja hegzametrą (vadinasi, metro nevaldo jų dėstytojas). Dar blogiau, kad profesionalūs aktoriai scenoje elgiasi lygiai taip pat (pvz., Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Pavasario linksmybės“): per neišmanymą nejučia stumia tautą nuo Donelaičio. Nuo tokių pastangų Donelaitis netaps mažesnis, neatsidurs ir aukščiau negu yra. Bet pavojus tautai atsidurti per žemai, ko gero, realus. Tokie laikai: visko norisi be pastangų ir iš karto.

Su K. Donelaičio kūryba dažnas susipažįsta pirmose vidurinės ar gimnazijos klasėse. Mokykla ir mokytojas šiuo atveju tampa pagrindiniu mūsų vedliu, turinčiu raktą nuo išminties vartų. Tačiau ar lengva pedagogui atverti šias „duris“? „Prijaukinti“ šio autoriaus tekstus? Juk šiandien mes jaučiamės tokie nutolę nuo tų laikų problemų ir gyvenimo būdo…

Didelės klasės, į kurią susirenka įvairiausių polinkių ir skirtingų gabumų žmonės, geriausiu atveju pasitaiko keli išmanūs skaitytojai, keli (irgi geriausiu atveju) rimtai muzikuojantys, kelių kalba kiek išsiskiria žodingumu, – vedlys labai toli nenuves. Ne paslaptis, kad ir vedlys vedliui nelygu.

Vedliauti geriau sekasi entuziastų grupėje arba dirbant individualiai. Imi taip mokinį už rankos ir kopi. Pirmiausia krauni jam ant kupros antikos epą su jo hegzametru; jei mokiniui akys dega, jis nori dar, verti ant jo dalimis visa kita. Kuo aukščiau kopiate, kuo mokinys daugiau paneša, tuo linksmiau, tuo svaigiau ir lengviau kopti. Svarbu neperdozuoti – Donelaičio eilių koncentracija kartais milžiniška. Yra žmonių, kurie savarankiškai, internetu, sėkmingai mokosi lotynų kalbos. Pavieniai gabūs ir atkaklūs skaitytojai galbūt galėtų prieiti ir prie Donelaičio.

Ne kartą ne su vienu esu dirbusi prie Donelaičio, tačiau šiuo metu ypač džiaugiuosi savo studijos Žodžio judesys aktoriumi-mokiniu Eriku Siliuk. Šiame jaunuolyje pagaliau kryžiuojasi net keli reikalingi dalykai: donelaitiškas temperamentas, antikos kultūros mokymasis nuo ketvirtos klasės, žodžio aktorystė – nuo penktos, lotynų kalba – nuo devintos, patirtis skaityti senąją Lietuvos literatūrą originalo kalba įvairiais metrais ir vesti renginius, sportininko ištvermė ir atkaklumas, žavėjimasis daile ir istorija, atvirumas kalbai (beje, ne gimtajai!), pasitikėjimas mokytojais ir savimi, mokėjimas atrasti, džiaugtis, žavėtis).

Šį sezoną dirbome su Eriku prie „Žiemos rūpesčių“, kartu, vis labiau – kaip partneriai ir bebaigiant jis paleido vedlio ranką ir džiūgaudamas nudūmė pats vienas Donelaičiop. Rezultatas puikus.

Rodos, norint iš tiesų suprasti K. Donelaičio kūrybą, reikia turėti nemenką išmanymą ir žinių bagažą. O jeigu jo neturime? Ar vis vien su malonumu galime išmokti skaityti šio autorius kūrybą?

Malonumas – svarbus dalykas, ir mūsų klasikas gali suteikti stiprų malonumą. Tereikia prie jo prieiti. Kažkodėl nestebina, kad daugybė gabių sportininkų kasdien treniruojasi valandų valandas, kad patektų į aukšto rango varžybas ir jose gerai pasirodytų. Muzikantu laikomas taip pat ne kiekvienas, žinantis, kaip paimti instrumentą, ir mokantis skaityti natas. Tik kažin kodėl skaityti mokančiais save laiko žmonės, kuriems iš raidžių sudėti žodžius – jau pusė skaitymo, o jei bent apytikriai supranta žodžių reikšmes sakinyje („maždaug apie ką“), jau ir skaitytojai, jau veržiasi reikšti nuomonę. Nebūtin išėjusios būrų gyvenimo realijos tikriausiai ne visiems įdomios, todėl žmonės, tekstuose pratę ieškoti informacijos „kas? kur? kada?“, nusivilia ir gali nusivilti visam gyvenimui. Jų reikalas.

Buities realijos – tik paviršinis Kristijono Donelaičio tekstų sluoksnis. Amžinai artimas gali būti Donelaičio kalbos ir hegzametro grožis. Tas grožis gyvas, jame nieko muziejiško nematau. Donelaitis – tai amžinas kvietimas lietuviams lavintis. Skaitytojai, kaip ir bet kurias kitas sritis atakuojantys žmonės, tiesiog turi dirbti. Be pastangų Donelaitis nepriartės. Ir nebus dėl to kaltas.

Kalbino Laura Kešytė

Bernardinai.lt