Viljamas Sarojanas: „Tikras rašytojas yra maištininkas, kurio neįmanoma sustabdyti“

110 – prieš tiek metų gimė žinomas armėnų kilmės amerikiečių rašytojas ir itin spalvinga asmenybė William Saroyan (liet. Viljamas Sarojanas, 1908 08 31–1981 05 18).

Kai 1934 m. pasirodė pirmasis jo kūrinys „Drąsus jaunuolis ant skrendančios trapecijos“ (angl. „Daring Young Man on the Flying Trapeze“), pasakojantis apie jauną išdidų rašytoją, gyvenantį sunkiais laikais, bet iki pat mirties sugebantį išlaikyti žmogišką orumą ir dvasią, 26 metų Viljamas tapo tikra literatūros sensacija, atrodytų, tiesiog per naktį. Po daugelio metų jis rašys, kad vienintelė sėkmė, kuri iš tikrųjų jam buvo svarbi kaip rašytojui, jį ištiko tuomet, kai jis buvo tokiu pripažintas. Taigi – jis kaip asmenybė, o ne tik pavieniai jo kūriniai. Bet po greitomis sensacijomis dažnai slypi ilgas ir vingiuotas kelias iki jų ir… po jų. Tad vis dėlto koks gi buvo tasai Viljamo kelias?

Pasaulį pirmą kartą jis išvydo 1908 m. paskutinę vasaros dieną Fresne, Kalifornijoje (beje – ten tuo metu jau buvo įsikūrusi gana didelė armėnų bendruomenė). Gimė Viljamas armėnų imigrantų šeimoje, apsigyvenusioje Jungtinėse Amerikos Valstijose likus trejiems metams iki jo – ketvirtojo vaiko šeimoje – gimimo. Viljamo tėvas buvo pamokslininkas, o į tokią tolimą šalį atvyko dirbti vieno šventiko padėjėju, kadangi buvo išsilavinęs ir pramokęs anglų kalbos. Deja, mirė jis dėl apendicito sukeltų komplikacijų, kai berniukas buvo tik trejų. Nuo tada Viljamo gyvenimas visiškai pasikeitė. Kadangi vienai motinai išlaikyti visą šeimą buvo per sunku, vaikai atsidūrė našlaičių prieglaudoje Oklande. Pragyveno ten net penkerius metus. Kaip rašo Gintarė Adomaitytė, prieglaudoje (o vėliau ir mokykloje bei armijoje) Viljamas jautėsi tarsi kalėjime. Ypač ilgėjosi savo tėvo („Per Kalėdas raudonais drabužiais pasipuošęs Santa Klausas teiravosi, kokios dovanos Viljamas geistų kitais metais. Tėvo! Jis norėjo tik tėvo, ir nieko daugiau. Laukė visus metus. Gavo kaladėlių dėžę…“1), ir jau tada jautėsi kiek kitoks nei kiti vaikai.

Skirtingi šaltiniai pateikia kelias versijas, kada gi galėjo įvykti tas lemiamas Viljamo vidujis apsisprendimas būti rašytoju. Sakoma, kad tuomet, kai jo motina parodė kai kuriuos Viljamo tėvo paliktus parašytus tekstus (nors ir negalėjo suprasti jų dėl to, kad nemokėjo skaityti armėniškai). Taip pat tai, kad neišdildomą įspūdį jam padarė vaikystėje netyčia aptikta viena trumpa žymaus prancūzų rašytojo Gi de Mopasano sukurta istorija. Iš jos jis pasigriebė ir idėją – pasivadins taip, kaip ir jam artimas savo būdu novelės personažas – Biliu! Kad ir kaip ten būtų, galima neabejoti, kad apsisprendęs Viljamas savo ambicijas puoselėjo itin kryptingai ir dėjo tam visas pastangas. Žinojo – jam lemta būti tikru rašytoju.

Reikia pasakyti, kad ir iki to apsisprendimo buvo matyti, kad Viljamas itin stropus (na, išskyrus mokslus… Mokyklą jis greit metė – buvo maištininkas!) ir darbo nesibijantis vaikas – ir nakties metu telegramas po įvairias miesto vietas jam teko išnešioti, ir kapinėse padirbėti, ir laikraščius, o vėliau ir gėles jau San Fransiske (šeima vėliau ten persikėlė iš Fresno) pardavinėti. Dar būdamas trylikos jis jau buvo įvaldęs rašymo mašinėle amatą. Daug laiko Viljamas praleisdavo bibliotekoje, manė, kad ne mokykloje ar universitete, o čia – tikroje knygų karalystėje – jis gali daugiausia pasisemti. Ir vis kuo nors kur nors darbavosi.

Suaugęs ir subrendęs („Neaukštas, bet stuomeningas. Puošnus. Veido bruožai griežti. Šviečiančios, gyvos akys. Tamsūs plaukai. Jausminga burna, visada pasirengusi juoktis – toks Sarojano portretas.“2) nusprendė kryptingai bandyti tapti rašytoju Niujorke. Daug rašė (yra ne kartą sakęs, kad rašymas jam – terapija). Buvo sunku, nes kaip tik prasidėjo Didžioji depresija. Savo kūrybą siuntinėjo visur, kur tik galėjo, bet nebuvo matyti jokių rezultatų net šešerius metus (į San Fransiską grįžo labai nusivylęs)… Iki jau minėtosios pirmosios istorijos pasirodymo ne bet kokiame, o tuo metu įtakingame Story žurnale. Net ir ilgai nesulaukdamas jokio dėmesio jis niekada nebandė kurti taip, kad jo tekstai būtų komerciškai sėkmingi, visuomet liko ištikimas savo stiliui. Taigi – užsispyrimo Viljamui netrūko. Vėliau jo tekstai pasirodė tokiuose leidiniuose kaip Harper’s, Scribner’s, The Yale Review ir t. t. Po metų išėjo ir pirmasis tokiu pačiu pavadinimu jo apsakymų rinkinys. Jis tapo bestseleriu.

Šiuo kūrybos klestėjimo ir pripažinimo gyvenimo etapu V. Sarojanas daug keliavo. Jam svarbu buvo nuvykti aplankyti Armėniją, pamėginti ją pažinti iš arčiau, sužinoti, ar ir ten jo kilmės žmonės tokie pat kaip Fresne. Vykdamas aplankė daug kitų šalių, gėrė į save skirtingas kultūras, kraštovaizdžius. O tuomet ėmė rašyti pjeses. Čia ir vėl jis laužė standartus, nesilaikė įprasto pjesės formato, nepaisė to, kad konfliktas laikomas svarbia dramos struktūrine dalimi. Kūrė įkvėptas savo asmeninių potyrių – tokia visa V.Sarojano kūryba. Pirmoji Niujorke pastatyta pjesė, pavadinimu „Mano širdis kalnuose“ (angl. „My Heart’s in the Highlands“, 1939), buvo komiška istorija apie armėnų berniuką ir jo šeimą. Tačiau bene geriausiai žinoma V.Sarojano pjesė yra „Tavo gyvenimo laikas“ (angl. „The Time of Your Life“), pasirodžiusi dar tais pačiais metais. Už ją autorius gavo garbingąją Pulicerio premiją, tačiau jos atsisakė, teigdamas, kad menas neturėtų būti vertinamas komercija paremtais kriterijais. Taip pat už šią pjesę jis gavo ir New York Drama Critics’ Circle apdovanojimą– jį priėmė. Vėliau, 1948 m., pjesė virto ir tuo metu gana populiariu filmu. Paminėtinas ir kitas kūrinys – „Žmogiškoji komedija“ (angl. „The Human Comedy“, 1943), kurį V. Sarojanas parašė kaip scenarijų filmui ir skyrė savo motinai. Filmas susilaukė didžiulės sėkmės, tačiau pačiam jam ne itin patiko. Vėliau nusprendė scenarijų paversti apsakymu. Sėkmė ir vėl čia buvo jo geriausia draugė, tai – vienas garsiausių jo kūrinių.

Tuo kūrybinio pakilimo laikotarpiu pasirodė ir apsakymų rinkinys „Mano vardas Aramas“ (angl. „My Name is Aram“, 1940), kuris susilaukė itin gerų vertinimų, išgarsino jį ir ten, kur galbūt iki tol buvo nežinomas. Knygoje vaizduojamas armėnų imigrantas berniukas Aramas Garoghlanianas, augantis Kalifornijoje (beje, čia vėlgi svarbūs šeimos narių santykiai – tai viena dažniausių šio autoriaus analizuojamų temų, kaip pamatysime vėliau). Jį, be abejo, galima būtų laikyti paties autoriaus prototipu, nors pats jis apie šį kūrinį rašo taip: „Nors nė vienas iš šioje knygoje veikiančių personažų nėra jokio realaus gyvo ar negyvo asmens portretas, vis dėlto nė vienas jų nėra ir fantazijos kūrinys. Nė vienas mano šeimos narys šioje knygoje neras savęs, bet tuo pačiu ras bent dalelę savęs kiekviename iš jų.“3

Vis dėlto daug V. Sarojano istorijų yra tampriai susijusios su jo vaikystės atsiminimais ir vaiko imigranto patirtimi – tema, kuri iki šiol labai aktuali. Apskritai armėnų kultūra yra labai svarbi V. Sarojano kūrybos dalis. Per savo tekstus jis tarytum ir kalbasi su armėnų tautybės žmonėmis, ir kartu kalba apie juos visiems kitiems. Jis supažindino savo skaitytojus su šia kultūra, padėjo ją suprasti ir įvertinti. Jo tekstai – liudijimas apie armėnų imigrantų gyvenimą Amerikoje XX a. pradžioje. V.Sarojanas yra sakęs: „Nors rašau anglų kalba ir vis dėlto esu gimęs Amerikoje, laikau save armėnų rašytoju. Žodžiai, kuriuos vartoju, yra anglų kalba, aplinka, apie kurią rašau, yra Amerikos vietovės, bet siela, kuri man padeda rašyti, yra armėniška.“4

Nors V. Sarojano literatūrinis gyvenimas klestėjo, politinė situacija šalyje, deja, ėjo tik blogyn – prasidėjo II-asis pasaulinis karas, ir rašytojas buvo pakviestas tarnauti armijoje. Tai rašytojui buvo itin psichologiškai sunki patirtis, kadangi ten jis jautėsi ne savo vietoje ir apskritai buvo pacifistinių pažiūrų. Tačiau tuo metu nutinka ir džiugesnių dalykų – būdamas 33-ejų Holivude Viljamas sutiko Kerolę – jauną aktorę – ir ją įsimylėjo. Jiedu susituokė ir susilaukė dviejų vaikų: 1944 m. Aramo ir po kelerių metų – Liusės. Visgi taip jau nutiko, kad vesdamas Kerolę Viljamas nežinojo, kad ji – žydė. Kaip žinia, buvo tokie laikai, kad prisipažinti, kad esi žydų kilmės, buvo pavojinga net mylimajam. Viljamas vis dėlto jautė didelę nuoskaudą dėl to. Tad santuoka nutrūko po šešerių metų, tačiau netrukus jiedu ir vėl susituokė. Ir… vėl išsiskyrė. Šįkart – visam laikui. Dėl tokios šeiminės laimės nesusiklostymo Viljamas labai išgyveno ir daugiau niekada nebevedė. Tuo metu jo literatūrinis gyvenimas irgi ėmė nesisekti. Rašytojas ėmė daug gerti ir lošti… Šis laikotarpis V. Sarojanui buvo itin sunkus ir jam padarė didelės įtakos, atsigauti buvo sunku. Tačiau kūrybinis pakilimas dar atėjo, kaip tik tada pasirodė ir dvi apysakos, išverstos ir išleistos ir Lietuvoje – „Mama, aš tave myliu“ (angl. „Mama, I love you“, 1956), kurią rašytojas skyrė savo dukteriai, ir „Tėti, tu keistuolis“ (angl. „Papa you‘re crazy“, 1957) – skirtą sūnui. Tai kūriniai (nors, kaip jau aptarta anksčiau, žinoma, ne vieninteliai, tad apmaudu, kad neturime jų išverstų) leidžiantys aktualizuoti V.Sarojaną kaip rašytoją vaikų literatūros kontekste.

Apsakymo „Mama, aš tave myliu“ pagrindinės herojės – mama ir dukra. Čia, kaip ir galima tikėtis, matyti nemažai autoriaus biografijos detalių. Viljamo motina Takuji buvo labai artistiška moteris, mėgdavo įsijausti į aktorės rolę pamėgdžiodama vieną kitą sutiktą žmogų. Kaip užsiminta anksčiau, aktorė buvo ir žmona. O vėliau netgi ir jo paties dukra. Kūrinyje vaizduojama mama irgi trokšta tapti teatro aktore, tad kartu su dukra tiesiog vieną vakarą, apimta spontaniškumo (Spontaniškumas! Tas trumpos akimirkos žavesys dažnai aptinkamas V. Sarojano tekstuose, ne veltui ir jo kūryba dažnai apibūdinama kaip impresionistinė) nusprendžia vykti užkariauti Niujorko scenos. Greitai tampa pastebėtos – bet ne tiek mama, kiek dukra, kurios troškimai visai kitokie, ji norėtų būti… beisbolo metiku. Štai čia turbūt ir vėl justi V. Sarojano maištinga prigimtis. Vis dėlto jos mokosi ir rengiasi vaidinti spektaklyje ir suvaidina. Visas veiksmas gana ištęstas, aprašytas itin smulkmeniškai – ir trumpas pasivaikščiojimas parke čia reikšmingas, galintis pasiūlyti įdomių potyrių ir pokalbių. Kūrinyje gerai justi amerikietiško kultūrinio gyvenimo vyksmas, jam būdingi atributai. Skaitytojas supažindinamas su to meto teatro gyvenimo užkulisiais.

Tai nėra tipiški mamos ir dukros santykiai. Ne mama, o greičiau dukra atrodo brandesnė. Gal ir nenuostabu – vaikams, kurių tėvai išsiskiria, matyt, tenka užaugti kiek greičiau. Vis dėlto kartu tai apmąstančių aplinką, lygiaverčių nepaisant jokio amžiaus asmenybių nuoširdus santykis, patirčių, suvokimo nuolatinis keitimasis. Jos abi viena iš kitos turi ko pasisemti. Knygoje „Tėti, tu keistuolis“ taip pat analizuojama skyrybų, sudėtingų suaugusių žmonių santykių tema. Abiejuose kūriniuose parodoma, kokie jie iš tiesų gali būti gražūs, nuoširdūs ir pagarbūs, nepaisant netgi išsiskyrimų. Vis dėlto vaikai dėl skyrybų išgyvena skaudžiai – bet juk kitaip ir būti negali.

Kūrinys „Tėti, tu keistuolis“, kurio centre jau tėvo ir sūnaus santykiai, kitaip nei aptartasis prieš tai, daug poetiškesnis ir itin giliai persmelktas filosofinių, egzistencinių svarstymų. Abu jie gyvena pajūrio namelyje, kur laiko tėkmė visai kitokia ir dėl pačios vietovės, ir dėl to, kad tėvas yra rašytojas, kuriam įprasto dirbančio amerikiečio gyvenimo tempas nėra artimas. Abiem jiems gyvenimas veriasi visų pirma per mažiausio dalyko stebėjimą ir pastebėjimą. Impulsu pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę gali tapti mažiausias akmenėlis, rastas pakrantėje.

Abiejuose kūriniuose slypi idėja, kad viskas yra įmanoma, jei tave veda troškimas. Jei nori – gali būti bet kuo: aktore, rašytoju ir net beisbolo metiku, nors esi mergaitė. Gali ir į Mėnulį nuskristi, kas ten žino? Savitumas – prigimtinė savybė, kurią turime kiekvienas, tik kartais užmirštame, paklydę tarp visuomenės primetamų normų. Vertybė – džiaugtis kasdieniais dalykais, gerėtis akimirka. Tėtis čia – išmintingas patarėjas, atsakantis į sūnaus klausimus, bet kartu ir leidžiantis jam pačiam jų ieškoti, suvokiantis, kad tik pats vaikas sau į juos atsakys iki galo („– Tėti, kas yra supratimas? / – Mielai tau paaiškinčiau, bet, po teisybei, joks žmogus to negali paaiškinti kitam – netgi tėvas sūnui. Sužinosi, kai jį įsigysi. Būtinai sužinosi. Tai pats nuostabiausias dalykas pasaulyje.“5). Taip pat ir draugas, su kuriuo gera žaisti žaidimą, kas šįkart toliau nubėgs pakrante. V. Sarojanas net ir suaugęs rašė vis dar lyg nepamiršęs, ką reiškia būti vaiku, tačiau kartu ir kaip jau savyje subrandinęs daug gyvenimo išminties. (Beje, paminėtina, kad, be šių knygų, lietuvių kalba dar yra pasirodęs apsakymų rinkinys „60 mylių per valandą“ (tai iš kelių knygų surinkti apsakymai, tokį pavadinimą pasirinko patys sudarytojai), tačiau leidimas labai senas, dar 1957-ųjų.)

V. Sarojano istorijos itin autobiografiškos – taigi ir labai atviros. Kartais gal per daug sentimentalios. Daug literatūros kritikų dėl to jį peikdavo – gal pernelyg jau apie save buvo užsigalvojęs ir prirašęs? Tarytum pats sau nusibrėžęs ribas ir galbūt neišnaudojantis viso potencialo. (Be to, V. Sarojanas nebuvo pats stropiausias redaktorius – dirbdavo greitai ir nemėgo taisyti savo tekstų, tad buvo kaltinamas ir tekstų „negrynumu“.) Bet tos vadinamos ribos ir sukūrė tokį savitą jo braižą, skaidrų ir gyvą žvilgsnį į pasaulį, kurį tikrai galima pavadinti sarojanišku. Pasakysi, ir iškart kitas supras, ką turi omenyje, jei tik yra skaitęs šio autoriaus kūrinių. Jo autobiografiškumas persmelktas poetiškumo, kurį V. Sarojanas sugebėdavo sugerti į save iš visko, kas jį supa. Jo vaizduojama tikrovė tiršta ir sodri dažnai niūrių to meto realijų, bet jose daug daugiau šviesumo nei tamsumo. Nuoširdumas, viltis, įkvėpimas ir aistra – štai kas svarbu jo kūriniuose. Jis tikėjo prigimtiniu žmonių gerumu. Pats alsavo aistra kurti. Galbūt mažai kam žinoma ir kita V. Sarojano kaip menininko pusė – jis ne tik rašė, bet ir tapė, buvo ir yra vertinamas ir už šį talentą.

Gyvenimo pabaigoje nemažai laiko V. Sarojanas pragyveno Paryžiuje, bet paskutiniuosius metus praleido Fresne. Deja, tuo metu V. Sarojanui buvo diagnozuotas vėžys. Likus visai nedaug iki mirties, jis prasitarė: „Žinojau, kad visi turės mirti, bet aš visada tikėjausi, kad man bus padaryta išimtis…“ Mirė jis 1981 m. gegužės 18-ąją. Dalis V. Sarojano palaikų ilsisi Fresne, dalis– Jerevane Armėnijoje. V. Sarojanas paliko labai daug prisiminimų. Po jo mirties iki šiol išėjo ne viena dešimtis autoriaus gyvenimą pristatančių knygų. V. Sarojanas buvo itin produktyvus autorius, per visą savo gyvenimą jis parašė aibę kūrinių, jie išversti į daugybę kalbų.
Bibliografija lietuvių kalba

  • Mama, aš tave myliu: apysaka / William Saroyan; iš anglų kalbos vertė Birutė Sabonienė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 284 p.
  • Tėti, tu keistuolis: apysaka / William Saroyan; iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 172 p.
  • Tėti, tu keistuolis; Mama, aš tave myliu: apysakos / William Saroyan; iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis ir Birutė Sabonienė; iliustravo Eglė Kuckaitė. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 454 p. – (10+).
  • Tėti, tu keistuolis; Mama, aš tave myliu: apysakos / Viljamas Sarojanas; iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis; Birutė Sabonienė. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 280 p.
  • 60 mylių per valandą: apsakymai / William Saroyan; iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis.– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – 149 p.

 

Rekomenduojame paskaityti

  • Gintarė Adomaitytė. Gražuolės vaikai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 125–143.

_____________________________

1Gintarė Adomaitytė. Gražuolės vaikai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 125.

2Ten pat, p. 138.

3William Saroyan. My name is Aram. – New York: Harcourt, Brace and Company, 1940, p. 1

4http://williamsaroyanfoundation.org/ (Žiūrėta 2018-08-24)

5William Saroyan. Tėti, tu keistuolis. – Vilnius: Alma littera, 2015, p. 46.
Parengė Goda Baranauskaitė-Dangovienė

Rubinaitis