Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Poeto mūza – Savoldo angelas

Nacionalinės premijos laureato, poeto, rašytojo, literatūros kritiko, vertėjo, įžymaus memuaristo Alfonso Nykos-Niliūno (1919–2015) šimtosios gimimo metinės minimos visoje Lietuvoje. Šis jubiliejus reikšmingas ne tik poeto talento gerbėjams, kartu su šiuo vardu į Lietuvos kultūros istoriją įrašoma dar viena, ligi šiol nežinoma talentinga išeivių menininkė, tapytoja, poeto žmona – Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė (1922–2009; draugų ir artimųjų švelniai vadinta Sandra).

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra prie dailės galerijos, kurioje vyko jos paroda. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

 

Dviejų menininkų paveldas 2016 metais buvo pargabentas į Lietuvą, į Maironio lietuvių literatūros muziejų (toliau – MLLM). Didelė paveikslų kolekcija perduota Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, dalis jų liko MLLM. 2017 metais iš Amerikos buvo parvežti ir jų abiejų pelenai – įvykdyta poeto valia – būti palaidotiems Utenoje, šalia A. Nykos-Niliūno tėvų.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra ir vaikais: Berenika, Horacijumi ir Aristidu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

 

Pagerbiant abiejų menininkų sugrįžimą į Lietuvą, A. Žmuidzinavičiaus muziejuje buvo surengtas jiems skirtas minėjimas ir pirmą kartą eksponuota retrospektyvi Sandros darbų paroda. Kita dalis paveikslų buvo eksponuojama MLLM. Saulėti dailininkės darbai stebindami, džiugindami meno gerbėjus, keliauja per visą Lietuvą: Panevėžys, Druskininkai, Šiauliai. Tobulas dviejų menininkų duetas džiaugsminga sugrįžimo gaida skamba Lietuvoje.

Savoldo angelas (ar tu žinai kodėl?),

Atskridęs prie nulaužto lūpų medžio,

Nerimstančiais varpais sudaužė naktį;

Dangus ten buvo mėlynas tik mums.

Raudonas burlaivio šešėlis laukė,

Atnešęs sunkų pasmerkimo žodį:

Išlikti! Deganti tamsa užgriuvo

Namų duris, ir pasigirdo balsas:

Yra kelių, kuriuos įžeidžia pėdos,

Kuriuos tegalima paliesti lūpom,

Atėjus iš bespalvių savo valandų.

Alfonsas Nyka-Niliūnas „Sapno fragmentas“

Alfonsas Nyka-Niliūnas ši akrostichą sukūrė savo brangiausiam Žmogui: draugei, žmonai, mylimajai, mūzai – Aleksandrai Laucevičiūtei-Čipkienei. Vertikaliai skaitydami pirmąsias eilučių raides, sudedame jųdviejų vardus: „Sandra I Nyka.“ Eilėraštis dedikuotas žmonai, kurią poetas tapatina su dailininko Giovanni Gerolamo Savoldo paveiksle „Šv. Matas ir Angelas“ pavaizduotu Angelu. Evangelistas kūrė apgobtas švelnių Angelo sparnų. Taip ir A. Nyka-Niliūnas sėmėsi įkvėpimo iš savo brangaus žmogaus – Sandros. Šis akrostichas byloja apie jųdviejų meilę, kuri tęsėsi daugiau nei šešiasdešimt metų. Rašytojas, kupinas pagarbos ir begalinio dėkingumo, visą savo kūrybą skyrė mūzai – Žmonai – Savoldo Angelui.

Paskutinėje, jo paties sudarytoje, rinktinėje „Eilėraščiai“ matome įrašą – „Sandrai“; knygoje „Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000“ – „Nuostabiausiam mano pasaulyje Žmogui Sandrai.“ Likimas taip lėmė, kad pikta liga išsivedė Sandrą anapilin 2009 metais. Jos netekęs, A. Nyka-Niliūnas jautėsi visiškai sugniuždytas. Gyvenimas, pažiręs tūkstančiais mažų kristalų, skaudžiai žaižaravo atminimais, žeidžiančiais sielą…

Po žmonos mirties jautė nenumaldomą norą išsisakyti, žodžiais nutapyti savo mylimosios paveikslą, pasidalyti juo su kitais, pasidalyti tuo stebuklu, kuris tiek metų tyliai buvo šalia, kuris jį džiugino, guodė, ramino, teikė įkvėpimo ir jėgų gyventi bei kurti…. Iš skausmingų vienatvės valandų supynė ilgesingos meilės knygą: „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“ („Baltos lankos“, 2014). Joje įrašas: „Mano Sandrai“. Ši knyga rašyta ne žodžiais: tai tarsi viena skausminga aimana, vienas ilgesingas atodūsis…

Ar laikas gydo žaizdas? A. Nykos-Niliūno atveju sakyčiau – ne. Skaičiuojamos vienatvės dienos, mėnesiai, metai: „trys mėnesiai“; „devyni“; „metai“; „dvidešimt trys mėnesiai“, „dvidešimt keturi“; „dvidešimt aštuoni“; „dvidešimt devyni“. „Trisdešimt mėnesių“… „ir aš vis dar tebeklūpau savyje, nesuprasdamas, kad tavęs nebėr…“ „Dvidešimt vienas mėnuo praradimo ir tiek pat skausmo. Kathleen Battle Oh, Glory… (Sandrai)“; „Dveji metai ir septyni mėnesiai“; „Dveji metai ir devyni mėnesiai“; „Dveji metai vienuolika mėnesių“; „Treji ilgi ir sunkūs metai be Sandros.“ „Sunku man buvo rašyti paskutinių trejų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi.“

Sandros netektis atvėrė skaudžią tiesą: „Dabar aš sutinku (su kuo prieš tris mėnesius jokiu būdu nebūčiau sutikęs), kad kitas gali būti mano sudėtinė dalis ir kad galima abejoti tolimesnio gyvenimo verte ir prasmingumu.“ (1) Kiekviename puslapyje atsigręžiama į prarastį: „Bandau grįžti į rutiną. Bet kaip? Nes lig šiol visa ir vienintelė rutina buvo ji. Kaip išsimušti iš stagnacijos?“ (2) Ar įmanoma išsivaduoti iš stagnacijos, kai aplinkui viskas alsuoja mylimosios rūpesčiu. Kiekvienas daiktas priminė elegantišką jos sielą: „Lyja. Ant aukšto fotelio atkaltės beveik girdimai šnibždasi galvas suglaudę Sandros palikti mane saugoti du angelai.“

Daugiau nei šešiasdešimt metų kartu keliauta spalvingais gyvenimo keliais: kiek būta laimės, skausmo, nusivylimo valandų, kiek būta atradimo ir pažinimo džiaugsmo. Kalbėta, svajota, žadėta savo mylimąją nuvesti į paliktą Eldoradą, į Nemeikščių karalystę: „Pavasaris. Ji buvo pavasaris. Mes abu buvom pavasaris. Bet dabar… kai jos nebėr, aš vienas pareinu į vienišą mėlynom langinėm namą senojoje Nemeikščių gyvenvietėje, atidarau tebesibarančias priemenės duris ir, atsisėdęs prie šešiastiklio lango, žiūriu, kaip dar nuogose paliegėlio kaštano šakose snapu pasikrapštydamas sparnų pažastis šokinėje tik ką grįžęs iš kelionės man nebeatpažįstamas kuoduotas paukštis.“

Pasąmonėje ir realybėje ieško jos paliktų ženklų: „Vidudienį – Sandros pėdsakais su Ariu. Su ja – viskas buvo pilna ir gyva. Be jos – viskas tuščia, beveik mirę.“ Tekste vyksta monologai – kalbamasi su savimi, kreipiamasi į kitą, priekaištingi žodžiai sklinda Dievop: „Viešpatie, kodėl tu neleidai jai gyventi? Kodėl? Laikas atėmė vasarą ir ją. Jos akys. Sulysę pečiai ir rankos. Jos daiktai. Miniatiūriniai degtukai, – mažyčiai, plonyčiai kaip jos rankų pirštai. Viskas jos, ir ne mano, išskyrus akimis sunešiotas knygas. Jos daiktai – kaip žaizdos, kaip vienas didžiulis kaltinimas. Su ja mirė visos mano mitologijos, Jėzaus ir Jono meilė.“ (3)

Atramos ir paguodos ieško gamtoje, tačiau ir ten iškyla mylimosios paveikslas: „Nuostabus nesuskaitomų spalvų ir atspalvių ruduo. Tavo ruduo. Ruduo be tavęs. Nesuvaldomas noras atsiklaupti ir išsiverkti.“ Muzika, kuri juos abu džiugino, teikė peno ir įkvėpimo, atneša tik trumpalaikį nuskaidrėjimą: „Grįžus namo – Albinoni / Liona Boyd: Sandros muzika, Sandros Venecija“; „Sandros gimimo diena. Ravelio Pavane pour une infante défunte ir trys blyškiai raudonos gėlelės jos (mirusiai) šventei“; „Rytą ir naktį: metų metais pajėgdavę viską nuplauti ir užgydyti žaizdas Mozarto Kvintetas in A klarnetui ir styginiams ir Piano koncertas nr. 21 in C (K. 581 ir K. 467)“.

Išties Mozarto muzika galėjo užgydyti žaizdas, bet ne dabar, kai mintyse skamba mylimosios balsas: „Ji turėjo puikų aukštą koloratūrinio tipo sopraną, kurį kažkodėl nuo visų slėpė, – kaip ir dar daug ką. Klausiama tik apsiniaukdavo ir nutildavo. Taip ir nepasakė, kas ji…“ Ilgesingais vakarais rankose tekstai – spurdantys žodžiai, trumpam atnešantys atgaivą: „Yra žodžio šedevrų. Bet yra ir šedevrų šedevrų. Toks žodžio šedevrų šedevras – Jono evangelija (lotyniškai Vulgatos tekstas), ir aš niekad negaliu susilaikyti to nepasakęs.“

Trejus metus rašytuose tekstuose skausmingai pulsuoja praeitis, gyvenimo ratas sukamas atgalios, kaip filmo kadruose iškyla vaizdai: vaikščiojama kartu išvaikščiotais takais, kur skleidėsi meilės žiedai, kur gyventa ateitimi. „Baigiasi vasara. Paskutinė vasara. Tavo ir mano vasara. Mūsų vasara, kuri niekad neturėjo baigtis. Aš visuomet norėjau ją pratęsti. Atsimeni, kaip aš tau tada laiške iš Tiubingeno rašiau, kad mūsų vasara amžina, kad mums ją nutapė savo aguonų lauke Monet ir kad aukštutinėje kairėje einanti su motina mergaitė – tai tu…“ (4)

Kas gi iš tiesų buvo ta jautrioji menininkė – Aleksandra Laucevičiūtė, gelmingu dvasiniu pasauliu pavergusi poetą?

Aleksandra Čipkienė savo namuose Baltimorėje. 1955 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė. Baltimorė, 1955 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas, vertindamas kūrėjas, rašė: „Moterys yra kitoki, moraliai pranašesni kito pasaulio žmonės. Jos kitaip žino, kitaip jaučia, kitaip mato, kitaip girdi, kitaip reaguoja, kitaip supranta ir interpretuoja realybę. Kalba kita kalba. Todėl ne tik galima, bet ir reikia kalbėti apie moterų poeziją, muziką, tapybą etc. Viso gyvenimo nepakanka joms suprasti. Aš visą savo gyvenimą norėjau išmokti gyventi šalia, nuošaliai, kol pagaliau išmokau (deja, per vėlai).“ (5)

Enciklopedinės žinios apie Aleksandrą Laucevičiūtę negausios, o šių eilučių autorei, bendraujant su ja, nepavykdavo išklausinėti apie jos vaikystę ir paauglystę. Sandra tuojau pat nukreipdavo kalbą apie savo vyrą. Nesureikšmindama savęs, prasitardavo, kad dailė jai buvo tik saviraiška, – pasirinkta gyvenimo forma.

Vėliau, tyrinėjant parsivežtą kultūrinį paveldą, archyvalijas: dokumentus, nuotraukas; skaitant biografinio pobūdžio tekstus – dienoraščius, laiškus; klausantis artimųjų ir draugų prisiminimų, susidėliojo Sandros gyvenimo ir kūrybos kelias.

Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė gimė 1922 m. balandžio 25 d. Kuršėnuose. Tėvas Antanas Laucevičius dirbo čia teismo tardytoju. Persikėlusi iš Žemaitijos į Kauną, mokėsi gimnazijoje, mėgo piešti, domėjosi daile, o ypač mistiniu M. K. Čiurlionio pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. Tačiau jauną, liauną, strazdanotą gimnazistę pakerėjo Danutės Nasvytytės modernaus šokio studija. Pastaroji, baigusi mokslus Vokietijoje, atvyko į Laikinąją sostinę – Kauną, pradėjo populiarinti Europoje jau plačiai paplitusį meną. Išskirtinėmis studijos auklėtinėmis tapo Birutė Vaitkūnaitė (būsima Nagienė), Aliutė Čiurlytė (būsima Barnet) ir Aleksandra Laucevičiūtė. Šokio studijoje parengtos programos buvo rodomos Valstybės teatre, su jomis važinėta po Lietuvą. 1943 metais Sandra nutarė gilintis į šokio meno paslaptis ir išvyko į Vieną. Mokėsi pas talentingą šokėją Rozaliją Hladek ir Tamarą Rauser.

Istorinės 1944-ųjų pervartos daugeliui jaunųjų intelektualų tapo naujo gyvenimo atskaitos tašku. Antrosios sovietų okupacijos išstumti iš gimtosios žemės, jie atsidūrė Vokietijoje, kuri po karo buvo padalyta į okupacines zonas: rusų, vokiečių, anglų ir prancūzų. Daugelis lietuvių išeivių atsidūrė prancūzų zonoje. Studijavo Tiubingeno, Freiburgo universitetuose.

Sandra, ilgėdamasi lietuvių, retkarčiais iš Vienos atvykdavo į Freiburgą. Čia jos draugė Dalia Galaunytė-Kaupienė ir supažindino su jaunu poetu A. Nyka-Niliūnu. Pažintis tapo lemtinga: suartino bendri pomėgiai – teatras, literatūra, muzika, modernus menas. Abiejų menininkų sielos troško laisvės, – laisvės būti savimi. Sunkios materialinės sąlygos, skurdi buitis netrukdė jiems pilna burna sotintis intelektualinėmis gėrybėmis, o jų, gyvenantiems prancūzų zonoje, buvo apstu. Karinė valdžia rūpinosi kultūriniu išeivių gyvenimu – rodomi naujausi filmai, vyko pasaulyje garsių dailininkų parodos, koncertai, veikė bibliotekos.

Sandros laiškuose, rašytuose A. Nykai-Niliūnui, spurda jaunatviški jausmai, veriasi anuometinis gyvenimas: „Paukšti mano! Kaip be galo būtų sunku, jei Tavęs nebūtų, mano paukšti, Tu – Vėl kažkaip gera man pasidarė gyventi, vėl tiek daug begalinių svajonių, vėl taip baisiai norisi šokti – Nykeli, mano mielas, kai Tu man pasitaisysi ir nebebūsi toks šiaudelis ir man nerūpės, kad Tu per daug plonas, aš taip be galo daug turiu svajonių – dėl jų ir dėl Tavęs darosi taip be galo gražus gyvenimas… Kai aš žinau, kad Tau yra gera, aš tada turiu taip daug jėgos savy, bet jei Tu jautiesi silpniau, aš taip nepakeliamai palūžtu – Mano vaike, aš taip daug daug noriu dirbti, kai tik Tu čia persikelsi ir viskas susitvarkys, aš būsiu su tiek daug saulės širdy ir turėsiu tiek daug jėgų visa išreikšti – Nykeli mano. Sandra.“ (6)

Dailininkas Vytautas Aleksandras Jonynas Freiburge įsteigė Meno ir amatų mokyklą – Ecole des Arts et Métiers, kurioje dėstė iš Lietuvos išvykę profesionalūs dailininkai. Čia mokėsi visas būrys talentingų jaunuolių – buvo tapybos, skulptūros, grafikos skyriai. Sandra svarstė galimybes persikelti į Freiburgą, būti arčiau draugo ir studijuoti dailę.

Laiške Nykai rašė: „Nykeli mano, paukšti – man čia taip be galo nyku – atvažiavus taip apsirgau… Jaučiausi, lyg koks pamestinukas tarp svetimų – žmonių, dabar kažkaip esu savim – Atvažiuosi Tu, aš dirbsiu šį tą. Mane kankino tas mano nedirbimas, aš kažkaip jaučiausi prieš Tave prieš save kalta, mano Nykeli, vaikeli mano, Tu nepamiršk pavalgyti sočiai, nepervark ir neperšalk, tas man labai rūpi – kalbėjau su Vizgirda dėl mano tapybinių gabumų… jis labai puikus žmogus – Šiandien man žymiai geriau, dėkui Dievui. Linkėjimai Daliai nuo visų ir Tau nuo manęs. – Sandra“ (7)

Vienos meno mokyklos studijų knygelė, išduota Aleksandrai Laucevičiūtei. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Danutės Nasvytytės ritminės gimnastikos ir meno šokio studijos liudijimas, išduotas Aleksandrai Laucevičiūtei. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

 

Sandros noras studijuoti meno mokykloje išsipildė: buvo įtraukta į tapybos studiją. Prisimindama anas dienas rašė: „Dailę pradėjau studijuoti pokariu Freiburge, prof. V. Vizgirdos ir A. Valeškos klasėse, lankiau prof. Galdiko akvarelės kursą, ir kt.“ (8) Šioje mokykloje studentai buvo lavinami visapusiškai: dėstomi meno pagrindai, mokoma kalbų, filosofijos, meno istorijos – dėstė A. Čipkus, H. Nagys, A. Rannit, V. Vizgirda, A. Valeška, V. Kmitas, A. Galdikas.

Sandrai studijos buvo kupinos nuotykių, teikė peno, džiugino naujais atradimais: „Visus mus anuomet žavėjo poimpresionistinė mokykla, ir pirmą kartą originalai buvo prieinami mums. Gal tuo laiko tarpu didžiausias Dievas buvo Picasso, kuris stebino priblokšdamas. Bonnard’as atrodė labiau emocionalus, niuansuotas, artimesnis. Čia teko pirmą kartą matyti Braque, Van Gogh“ (9), – prisiminė A. Laucevičiūtė.

Sandra sėkmingai baigė Meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą. Kartu su savo bendramoksliais rengė parodas. Dailininkas Romas Viesulas, jau Amerikoje vertindamas menininkės kūrinius, rašė: „Nuo pat meno mokyklos dienų nebuvo abejonių, kad Sandra turi didelę spalvos pajutimo dovaną. Pažvelgus į darbus detaliai, ankstyvesniu laikotarpiu, kur netrūkdavo spalvinio skaidrumo, pasitaikydavo ir komplikuoto, kartais prieštaraujančio, peizažinio monologo. Vėlesnieji ir dabartiniai darbai rodo didelį apsisprendimą ir išreikštos minties bei priemonių tiesumą. Tai geros tapybinės brandos ženklai.“ (10)

Vokietijoje Sandra daug skaitė, su A. Nyka-Niliūnu aptarinėjo knygas, ragindavo jį kurti ir laukdavo eilėraščių, o gavusi ką tik parašytus – jausmingai dėkodavo: „Nykeli, mano mielas vaike! Šiandien čia kažkoks tikras pavasaris ir taip kažkas apėmė tokiu keistu jausmu mane, kad negaliu nerašyti – Nykeli mano – Be to, taip džiaugiuosi, kad nuo sekančio modelio jau būsiu tapyboje pas P. Vizgirdą ir man bus nepalyginamai įdomiau, tiesa, kad puiku! Vakar kelionėje, kai atvažiavau į Hintersartenį, ten išgyvenau tikrą pavasarį iš Tavo septintos dalies. Ir nežinojau, kur tikriau: ar eilėraštį skaitant ar matant – buvo nepaprasta – Nykeli, yra kažkas taip daug, kad galiu Tau rašyti, nors pati žinau, kaip neišeina tas, ką noriu, pasakyti – bet yra nepaprastai, kad aš taip be galo jaučiu – Nykeli mano, aš taip daug verkiau, dabar galvodama apie Tave, nei pati nežinau kodėl – Jaučiau labai keistai ir verkiau taip nesulaikomai, ne iš liūdesio, ne iš džiaugsmo, stačiai nei pati nesuprantu kodėl – Vaikeli, Tu mano… Aš taip laukiu, kai Tave čia matysiu vaikščiojantį iškėlus savo išdidžią galvelę su šviesėjančiais plaukais pavasario vėjuose, kūdiki mano – Sandra“ (11)

Aleksandra Čipkienė savo parodoje Niujorke. V. Maželio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė su dailininku Adolfu Valeška. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė su dailininku Vytautu Ignu. Čikaga, apie 1954 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

 

Sandros ir Nykos meilė skleidėsi jautriais žiedais: „Kokia didelė laimė, kad Tu kiekvieną minutę būni many – ach! Svajoju sukurti nuostabų gyvenimą su Tavimi, aš svajoju dar daug daug šokti, kad kiekviena diena būtų kaip visas amžius ir kartu jaudinuosi. Taip be galo silpna, kad nepajėgiu gyvenime jo kažkaip apvaldyti – Aš jaučiu, kad kartais tiek daug kažko ateina į mano dvasią ir pasilieka, kaip ore nuo didelės laimės ir negalima tada neverkti – taip – koks didelis ir puikus gyvenimas. Tavo galva taip be galo šviesi ir neįsakoma, jaučiu, kad mano rankos ją apkabina ir jaučiu Tavo plaukus arti manęs – ach – bet Tavęs nėra, o aš visai tą patį išgyvenu savo rankomis – Nykeli mano – Tu dabar Augsburge – mano mintys visur su Tavim kaip plonas audinys apsupa Tave ir padaro gyvenimą daug puikesnį – ach tai mano troškimas… aš dar turiu jėgos ir tikiu, kad aš sukursiu save tokią didelę, kad man niekas netrukdys kelio į Tave. Nykeli, mano vaike, aš Tave be galo myliu. Sandra“ (12)

Kitame laiške: „Nykeli mano, brangus kūdiki, Kelios dienos tik, kai Tu išvažiavai, o mane vėl toks ilgesys apėmė – Kaip mano gyvenimas pasirėmęs į Tave, kaip vijoklis, ir kai Tavęs nebus, aš palūšiu. Man gera dabar, kad vėl galiu judėti salėj pamiršdama visa aplink, paskui vėl tapyboj pasineriu, spalvų ieškojime ir kiekvieną sekundę jaučiu, kad esu be galo stipri – Tu esi, mano vaike, todėl jaučiu, kad esu stipri – bet vieną kartą Tavęs nebus ir aš tada palūšiu. Ach, bet ar tai svarbu, aš daug nenoriu, gyventi dar truputį dienų – dar viskas taip gražu, Nykeli mano – Aš šiandien sėdėjau prie upės – ji jau visai išsekusi ir pilna žaidžiančių vaikų (vieną suradau, labai panašų į Tave) – aš sėdėjau tarp jų ir galvojau, kaip Tau bus nepaprastai gera, kai Tu grįši namo – ten Tavo medis ir namai, ir vėjai, ir laukai, ir visi daiktai, ir viskas Tavo – Nykeli, kai Tau bus nepaprasta – čia Tau viskas svetima ir Tavo akyse tiek daug liūdesio yra – o aš – aš niekur negrįšiu, nieko niekur aš neturiu palikusi, Tu esi čia, todėl ir mano gyvenimas čia pilnas. Man nėra veržtis ko ilgai gyventi, bet tik tiek aš gyvensiu, aš noriu būti šalia Tavęs – nebark manęs Nykeli, žinau, kad Tu norėtum, kad aš kovočiau už savo tokį nepriklausomą gyvenimą, bet aš esu tokia paprasta ir nenoriu daug gyventi – nebark manęs, Nykeli – ir vis dėlto taip neišsemiamai liūdna, Nykeli, brangus mielas mano vaike, man taip gera, kad Tu esi, taip baisiai gera – Nykeli, pernai pavasarį mes išeidavom naktį pasivaikščioti, aš visada eidavau užsimerkusi ir jausdavau visu kūnu Tavo ranką, būdavo tamsu… Dabar taip viskas žydi be galo ten pas Tave, o aš sėdžiu čia savo urve ir mirštu nuo visko, greičiausiai reiktų sakyti nuo savęs – o Nykeli, daug prisirinko nevilties ir baisaus nerimo ir mano gyvenimas – kaip vijoklis, kuris atsirėmęs į Tave – vaikeli, aš taip visas valandas su Tavim.“ (13)

Alfonsas ir Aleksandra susituokė bažnyčioje, susilaukė Vokietijoje sūnaus Aristido ir dukros Berenikos. Pranciškonas Tėvas Leonardas Andriekus rūpinosi šią menininkų šeima, siuntė jiems maisto, drabužių, o vėliau parūpino iškvietimus į Ameriką. Išvykimas svetur, į nežinią, buvo sunkus labiau ne fizine, o dvasine prasme – tolo nuo gimtosios žemės. Lėktuvu su vaikais pasiekė naują žemę, apsigyveno Baltimorėje.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra. Vašingtonas, apie 1980 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

 

Kaip ir kiekvienam atvykusiam išeiviui, reikėjo susikurti materialinį pagrindą: ir vienas, ir kitas dirbo fizinius darbus. Amerikoje gimė sūnus Horacijus. A. Nyka-Niliūnas visomis išgalėmis siekė, kad žmona neapleistų savo talento: „Mano dideliam džiaugsmui, Sandra vėl pradeda po truputį tapyti. Tik bėda, kad viskas (drobė, dažai, aptraukiamieji rėmai), atsižvelgiant į mūsų pajamas, gan brangiai kainuoja, bet žinoma, tai smulkmena. Netrukus žada įsirašyti į vieno amerikiečio tapytojo studiją ir ją lankyti (dirbti – ne mokytis) šeštadieniais, kai aš esu namie.“ (14)

Sandra kupina įkvėpimo dirbo privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku Joanu Westermanu, lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją Keithą Martiną. Prie jos meninio lauko ir braižo formavimosi prisidėjo ir vienas garsių dailininkų ekspresionistų Jacksonas Pollockas. Sandra buvo vertinama lietuvių ir amerikiečių dailininkių pasaulyje. A. Valeška surengė Čikagoje jos personalinę parodą. Aptardamas menininkės paveikslus, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena Nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos.“ (15)

Nyka džiaugėsi žmonos sėkme, tačiau ne visada galėjo dalyvauti ir būti kartu su ja parodose. Likęs vienas namuose, ilgėdavosi jos artumo: „Sandros laiškas iš Čikagos. Ji pasigendanti mūsų. Aš taip pat, nes, Andre Gide žodžiais tariant, aš visad buvau įpratęs „rapporter à elle la récolte de ma journée et de l’associer en pensée a mes tristesses ou a mes joies.“ Pirmadienį ji grįžtanti namo, ir tyloje nebebus tiek tuštumos.“ (16)

Guvi, nerimstanti, nenustygstanti vietoje menininkė ieškojo naujų raiškos būdų ir naujų stilistinių priemonių – jos pagalbininkais tapo dažai ir laki vaizduotė. Taip gimė ekspresyvių potėpių paveikslai, išmargintos keraminės vazos. Amerikoje pasinėrė į abstraktų ekspresionizmą. Artimai susibičiuliavusi su Rita Kavoliene, lankė meno galerijas, studijas, daug laiko abi praleisdavo piešdamos gamtoje. Jos drobėse veriasi gaivalinga gamtos jėga: neįtikėtini spalvų deriniai ritmingai subėga į ekspresyvius vaizdus. Tapant ar liejant akvarelę namuose, nuolat klausėsi klasikinės muzikos, tai buvo jos gyvenimo fonas. Muzika tapo įkvėpimo šaltiniu, atverdavo jausmingus potyrius. Sandra, žvelgdama į pasaulį gėrio ir meilės sklidina širdimi, kūrė šviesius, nuo pilkos kasdienybės pakylėjančius paveikslus. Dailininkės meno kūriniai saviti: šiltų tonų, įmantrių linijų, spalvingi.

Sandra surengė nemažai personalinių parodų, kartu su kitais dailininkais dalyvavo grupinėse – Niujorke, Vašingtone, Čikagoje, Baltimorėje. Jautri, draugiška moteris traukė žmonės. Ji mokėjo išklausyti, patarti, paguosti. Draugai ir artimieji ją vadino švelniu vardu – Sandra. Taip ji ir pasirašinėjo savo paveikslus. Ji mokėjo branginti savo vizijas, svajones. Kartu su dukra Berenika leisdavosi į keliones – labiausiai traukė įstabioji Italija.

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Donato Inio nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Donato Inio nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Sandros gabumai skleidėsi ne tik dailėje. Artimiausio A. Nykos-Niliūno draugo, filosofo Juozo Girniaus paprašyta, rašė apžvalginius tekstus meno temomis Lietuvių enciklopedijai, leistai Bostone. A. Nykos-Niliūno ir Sandros draugais tapo Henrikas ir Vera Radauskai, su kuriais daug laiko praleisdavo galerijose, koncertuose. Artima draugystė siejo su dailininku Žibuntu Mikšiu, Kašubų šeima, Jurgiu Blekaičiu, Kostu Ostrausku. Linksmi, nuotaikingi pobūviai vyko ir jų namuose Baltimorėje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji ėmėsi labdaringos veiklos – ruošdavo ir siųsdavo siuntinius artimiesiems, globojo našlaičius, moteris kūrėjas. Sandra puoselėjo svajonę atvykti į Tėvynę ir čia rengti parodas. Deja, ji taip ir neišvydo savo išsvajoto Kauno, gimtųjų Kuršėnų. 2009 metais po sunkios ligos iškeliavo anapilin.

A. Nyka-Niliūnas buvo užsibrėžęs išsaugoti žmonos kūrybą: „Šiandien, sėdėdamas savo įprastinėje vietoje prie lango į gatvės pusę, absoliučiai vienas, galvojau, ką daryti su jos paveikslais (kurių liko apie pusantro šimto) ir dvidešimčia vazų? Nesugalvojau nieko gudraus. Reikės tartis su Berenika.“ (17)

Dabar Berenikos ir Ario Čipkų dėka dviejų talentingų menininkų – Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės ir Alfonso Nykos-Niliūno – kultūrinis palikimas Lietuvoje. Su juo gali susipažinti ir pasidžiaugti plačioji visuomenė. Nuoširdžiausiai dėkoju Berenikai ir Ariui Čipkams už archyvinės medžiagos perdavimą ir finansinę paramą, siunčiant archyvus į Lietuvą, ir Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai paveldo parvežimą.

Nuoširdžiausiai dėkoju Berenikai ir Ariui Čipkams už archyvinės medžiagos perdavimą ir finansinę paramą, siunčiant archyvus į Lietuvą, ir Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai paveldo parvežimą.

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

1 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“. – „Baltos lankos“, Vilnius, 2014.

2, 3, 4, 5 Ten pat.

6 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Freiburgas, 1947-01-04.

7 Ten pat.

8 „Dailininkai apie dailininkę ir dailininkė apie save“ / „Draugas“, 1964, vasario 23.

9 Ten pat.

10 R. Viesulas. „Sandra“ (mašinraštis).

11 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Freiburgas, 1947-04-06.

12 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Tiubingenas, 1947-04-12.

13 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Kresbronas, 1947-07-06.

14 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 1938–1978“. – Čikaga, 1998.

15 Dailininkai apie dailininkę… op. cit.

16 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 1938–1978“, op. cit.

17 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“, op. cit.

„Naujoji Romuva“ (2019 m. Nr. 1)

Bernardinai.lt