Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Prarastojo rojaus atgavimas

Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015) vardas plačiai žinomas Lietuvos kultūros ir literatūros pasaulyje. Vienas iškiliausių modernių lietuvių poetų, reikliausias literatūros kritikas, spalvingiausias bei įžvalgiausias memuaristas, pasaulinės literatūros klasikų kūrinių vertėjas, praeitais metais sugrįžo į savo išsvajotąją Uteną. 2017-aisiais šių eilučių autorė iš Amerikos parvežė dvi kuklias urnas su rašytojo A. Nykos-Niliūno ir jo žmonos dailininkės Aleksandros Laucevičiūtės palaikais. Vėliau į laidotuves atskridusi jų duktė Berenika Čipkus atvežė jauniausiojo brolio Aristido Horacijaus pelenus. Tais pat metais, birželio 27-ąją, Utenoje įvyko privačios laidotuvės, tokios, kokių pageidavo pats rašytojas. Jomis rūpinosi šių eilučių autorė kartu su poeto sūnėnu Šarūnu Traneliu. Įvykdėme rašytojo priešmirtinį norą atgulti amžino poilsio šalia tėvų – Veronikos ir Adomo bei anksti mirusio brolio Juozo. Liepos 15 d. minint rašytojo 99-ąsias metines, brolio Stasio ir jo anūko Mariaus rūpesčiu buvo sutvarkytas rašytojo kapas.

Dviejų menininkų sugrįžimas tapo išskirtinis: dailininkės Aleksandros-Sandros meno kūriniai (apie 100 darbų) sugrįžo į Lietuvą, dalis – į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Direktorius Osvaldas Daugelis pats atrinko ir eksponavo A. Žmuidzinavičiaus bute-name daugiau nei 50 darbų. Šiemet menininkės darbai keliauja per Lietuvą – jau buvo eksponuojami Druskininkų V. K. Jonyno galerijoje, rudeniop pasieks Panevėžį.


Fragmentas iš debiutinės A. Nykos-Niliūno knygos „Praradimo simfonijos“ Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

A. Nyka-Niliūnas savo gyvenimą paskyrė kūrybai – lietuviško žodžio tarnystei. Nepriklausomos Lietuvos universitetų auklėtiniai Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir A. Nyka-Niliūnas, 1944-asias pasitraukę iš tėvynės nuo sovietinės okupacijos į Vokietiją, ten subūrė tvirtą intelektualų branduolį. Puoselėdami gimtąją kalbą, jie sėmėsi dvasinių turtų iš Vakarų Europos kultūros, išlaikydami aukštą meninį bei estetinį savo kūrybos lygį. K. Bradūnas parengė ir 1951 metais išleido jaunųjų literatų antologiją Žemė, sutelkdamas joje ne tik savo, A. Nykos-Niliūno, H. Nagio, bet ir jiems dvasiškai artimų poetų – Vytauto Mačernio bei Juozo Kėkšto – eilėraščius. Filosofas Juozas Girnius, parašęs įžanginį Žemės tekstą – jų kūrybinį manifestą, tapo šios kartos ideologu. Apibendrindamas jų kūrybą teigė, kad tai „žmogaus prasmės žemėje poezija“. Iš žemininkų kartos A. Nyka-Niliūnas išsiskyrė unikaliu, lig tol lietuvių literatūroje neskambėjusiu balsu, tapo gelmingos egzistencinės poezijos pradininku. Išleido penkias poezijos knygas: Praradimo simfonijos (1946), Orfėjaus medis (1953), Balandžio vigilija (1957), Vyno stebuklas (1974), Žiemos teologija (1985).

Reikšmingą vaidmenį lietuviškoje kultūroje A. Niliūnas atliko ir būdamas įvairių leidinių redakcinės kolegijos nariu arba bendradarbiu: metraščio Tremties metai, antologijos Žemė, žurnalų Aidai ir Literatūros Lankai, Bostone leistos Lietuvių enciklopedijos. Jis yra vienas iš monumentalios studijos Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990, išleistos 1992 m. Čikagoje, bendraautorių. Jis – vienas žymiausių XX amžiaus vertėjų: atskiromis knygomis išleido V. Shakespeare‘o Hamletą, Charles’o Baudelair’o Paryžiaus spliną, Vergilijaus Georgikas, Senojo Testamento Giesmių giesmę. Jis parengė lyrikos vertimų knygą Poezija iš svetur, ji 2010 m. išleista Lietuvoje. Nuo 1938-ųjų iki pat mirties A. Nyka-Niliūnas rašė dienoraščius, kurie atskiromis knygomis Dienoraščio fragmentai išleisti Čikagoje, o vėliau – Lietuvoje. Šiuose savo turiniu, stiliumi, žanriniu aspektu, minties gilumu, apimtimi analogo lietuvių literatūroje neturinčiuose tekstuose per rašytojo, jo artimųjų ir draugų gyvenimus veriasi XX–XXI amžiaus kultūrinės, istorinės, politinės aspiracijos. 1997 metais už nuopelnus kultūros ir literatūros srityje A. Nykai-Niliūnui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, o Vytauto Didžiojo universitetas suteikė jam Garbės daktaro vardą.


Fragmentas iš debiutinės A. Nykos-Niliūno knygos „Praradimo simfonijos“ Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Savo kūrybinį ir kultūrinį palikimą A. Nyka-Niliūnas patikėjo Maironio lietuvių literatūros muziejui, jame gausu dokumentų, nuotraukų, epistolikos, meno kūrinių, memorialinių daiktų, spaudinių, jis pasižymi ir rinktine memorialine biblioteka. Kultūros paveldas tyrinėjamas, tvarkomas, eksponuojamas ir skelbiamas. Itin vertingas rašytinis palikimas, kuriame yra rankraščių bei mašinraščių su įdomiais autoriaus taisymais, braukymais ir pastabomis. Išskirtinę reikšmę turi du pirmieji kūrybiniai sąsiuviniai, supažindinantys su poeto kūrybinio kelio pradžia: Dainos apie mane, vaikystę ir daiktus, kurie buvo mano draugai ir Praradimo simfonijos. A. Nyka-Niliūnas savo Dienoraštyje rašė: „Nuostabiausia ir giliausiai įsijungusi juslinė gamtos patirtis mano buvo erdves užliejęs pavasario vandens šniokštimas balandžio naktį Nemeikščiuose, nuo kurio aš pradėjau kalbėti kita kalba ir aš tapau aš…“

Kiekvienam, branginančiam A. Nykos-Niliūno vardą, maga išvysti jo debiutinės knygos Praradimo simfonijos kūrybinį rankraštį, tačiau unikalus originalas akylai saugomas ir branginamas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Minint rašytojo sugrįžimo į Lietuvą metines, jo vaikams Berenikai ir Ariui pritarus bei paskyrus lėšų, pirmą kartą skelbiama šio rankraščio fotografinė kopija. Knygą sudaro dvi dalys: pirmojoje skelbiamas įvadas, rankraštinio bei spaustuvei parengto maketo apžvalga ir Praradimo simfonijų pristatymas. Antrojoje dalyje – fotografinis Praradimo simfonijų kūrybinis rankraštis. Įvade siekta rekonstruoti praeities įvykius ir iš arčiau žvilgtelėti į poeto gyvenimo ir kūrybos kelią Lietuvoje (1919–1944) ir Vokietijoje (1944–1949). A. Nykos-Niliūno išgyventoji epocha subrandino rašytojo vertybines nuostatas ir suformavo jį kaip eruditą, plataus intelektualinio akiračio asmenybę. Įsigilinus į kūrėjo gyvenimą išeivijoje – Vokietijoje, siekta suvokti žmogaus, patekusio į netradicines sąlygas, būtį, jauseną. Svariais tyrinėjimo šaltiniais pasitelkti gausūs biografinio lygmens tekstai: dienoraščiai, epistolika, atsiminimai. Cituojami „gyvi liudijimai“, t. y. šio teksto autorės pokalbių su rašytoju, jo artimaisiais bei draugais ištraukos. Per biografinio lygmens tekstus ir archyvalijas – nuotraukas, dokumentus, rankraščius – veriasi A. Nykos-Niliūno ir jį supančių žmonių kasdienybė: gyvenimas, kuris savo esatimi tampa neįkainojama vertybe mums, skaitytojams.


Fragmentas iš debiutinės A. Nykos-Niliūno knygos „Praradimo simfonijos“ Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Bernardinai.lt