Virtuali paroda „Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros persekiojimas 1957–1961 m.“

Sovietinėje Lietuvoje literatūra buvo viena iš labiausia valdžios ideologiškai kontroliuojamų ir politiškai prižiūrimų kultūros sričių. Lietuvos komunistų partija (LKP) siekė įsprausti literatūrą į komunistinės ideologijos rėmus ir panaudoti ją skiepijant visuomenei komunistines vertybes. Literatūros teorijoje ir kritikoje diegta vulgaraus sociologizmo doktrina ir marksistine metodologija, partiškumo ir klasiniu principu grindžiama lietuvių literatūros palikimo interpretacija, kūrinių vertinimo pagal politinius ir ideologinius kriterijus bei atitikimą socialistiniam realizmui schema. Nutraukus kultūros paveldo tęstinumą, iš apyvartos pašalinta ideologiškai kenksminga, „nacionalistinė“ literatūra, drausta kūrybos formų įvairovė. Visgi lietuvių literatūros lauke gyvavo kultūros tradicija, palaikiusi tautinių bei estetinių vertybių sklaidą ir oponavusi oficialiai literatūros doktrinai.

Vienas iš lietuvių kultūrinio tapatumo išsaugojimo židinių buvo Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Lietuvių literatūros katedra. XX a. 6-jame dešimtmetyje čia susitelkė rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino mokiniai, plačios kultūrinės erudicijos lituanistai: Katedros vedėja Meilė Lukšienė, dėstytojai Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė, Vanda Zaborskaitė, Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Adolfas Sprindis ir kiti, kurie rūpinosi tautinės kultūros gyvastimi ir tęstinumu, studentų estetiniu lavinimu ir jų kūrybiškumo ugdymu. Jie atmetė vulgaraus sociologizmo doktriną, marksistinę metodologiją ir komunistinės ideologijos schemas. Atsisakę klasiniu ir partiniu principu vertinti literatūros faktus, jie bandė įtvirtinti literatūros estetinės prigimties koncepciją, literatūros kūrinio, kaip pirmiausia estetinio reiškinio, vertinimo principą, gynė estetinių formų įvairovę ir kūrėjo saviraiškos laisvę. Dėstytojai ypač rūpinosi lituanistikos, kaip lietuvių tapatumo raiškos, plėtote, kūrė aplinką, palankią tautinės savimonės ir kultūros vertybių sklaidai. Jų pozicija darė didelę įtaką studentų savimonei ir vertybėms. Katedra įgijo autoritetą kultūros ir mokslo bendruomenėje, reikšmingai įtakojo jos mentalitetą. Netrukus ji tapo režimui oponavusiu lietuvių literatūros mokslo, kultūrinio tapatumo išsaugojimo ir tautinės savimonės sklaidos židiniu. Politinio atlydžio laikotarpiu Katedroje atviriau reikštos tautinės nuostatos, ryškėjo pastangos išsilaisvinti nuo komunistų ideologinės kontrolės. 1956 m. rudens įvykiai Vengrijoje ir Lenkijoje, patriotinių nuotaikų proveržiai Lietuvoje minint Vėlines suteikė impulsą Vilniaus valstybinio universiteto lituanistų drąsesniam oponavimui režimo atžvilgiu.

1956 m. LKP vadovybei sunerimus dėl visuomenės antisovietinių nuotaikų, komunistų akiratyje atsidūrė ir Universiteto Lietuvių literatūros katedra – „nacionalistinių idėjų ir koncepcijų skleidėja“. Liepos mėn. vykusiame Lietuvos SSR inteligentijos suvažiavime Katedros vedėja M. Lukšienė buvo apkaltinta nacionalizmu. 1957 m. sausio 17 d. LKP CK sekretorius Antanas Sniečkus pasitarime su Lietuvos SSR rašytojų sąjungos nariais komunistais inspiravo Lietuvių literatūros katedros ideologinę kritiką. Po kelių dienų, sausio 21 d., Universiteto partinės organizacijos susirinkime A. Sniečkus pastūmėjo komunistus pradėti Lietuvių literatūros katedros ideologinio pasmerkimo kampaniją.

Prasidėjo organizuotas puolimas prieš Katedrą, užsitęsęs penkis metus ir virtęs stambiausia politinio susidorojimo akcija sovietų Lietuvos kultūros ir mokslo lauke. 1957–1961 m. buvo vykdomi nuolatiniai Katedros dėstytojų darbo tikrinimai ir klaidų demaskavimai, organizuota įnirtinga kritika spaudoje ir įvairiuose susirinkimuose. Kampaniją pakurstė Katedros rengtas ir 1958 m. pabaigoje cenzūros uždraustas Universiteto jaunųjų literatų kūrybos almanachas „Kūryba“. 1959 m. vasario 11 d. Universiteto partinio biuro posėdyje almanachas, dėl jame vyravusių ideologiškai žalingų kūrinių, persmelktų estetizmo nuotaikomis, pasmerktas kaip „grubi politinė klaida“. Almanacho redaktorius A. Sprindis, įvado autorė M. Lukšienė, kūrinius parinkusi V. Zaborskaitė, studentų kūrybą kreipusi I. Kostkevičiūtė, redaktorių kolegijos nariai ir Katedros dėstytojai apkaltinti nacionalizmu ir revizionizmu. Užsipultas ir almanachui straipsnį parašęs I. Kostkevičiūtės studentas Tomas Venclova, bandęs „pratemti nacionalistines „vieningos srovės“ ir „nacionalistinės pasaulėjautos“ teorijas“.

1959 m. kovo 23 d. LKP CK biuras palankiai įvertino Katedros triuškinimą, pritarė M. Lukšienės bei kitų dėstytojų pašalinimui iš Universiteto ir suteikė naują impulsą persekiojimui. Paakinti LKP vadovybės, komunistai išvystė platų  puolimą prieš Katedrą ir joje surengė „kadrų valymą“.

Politinis susidorojimas su Katedra kultūros lauke buvo pateiktas kaip komunistų ideologinės kovos su buržuaziniu nacionalizmu, nemarksistine literatūros koncepcija ir metodologija akcija, Universiteto partinės organizacijos politinio budrumo atvejis.

1958–1960 m. vykusiuose LKP X–XII suvažiavimuose, 1957–1961 m. Universiteto partinės organizacijos susirinkimuose ir biuro posėdžiuose Katedros dėstytojai kaltinti nacionalizmu ir revizionizmu, buržuaziniu estetizmu ir objektyvizmu, smerktos jų koncepcijos visuose literatūros mokslo baruose, kritikuotas valdžiai kenksmingas studentų mokymas, estetinis ugdymas, įtaka kultūros ir mokslo bendruomenei. Ypač įnirtingai triuškintos M. Lukšienės, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtės ir A. Rabačiauskaitės mokslinės koncepcijos, metodologija ir lietuvių literatūros palikimo interpretacija. D. Sauka apkaltintas politiškai netinkamai vadovavęs Universiteto tautosakos būreliui, dėl ko studentai visai nesidomėjo „revoliucine tautosaka“ ir ekspedicijose surinko nemažai antisovietinių Lietuvos partizanų dainų. A. Sprindis kritikuotas neužtikrinęs ideologinės kontrolės Universiteto literatūros ir kritikos būreliui, almanachui „Kūryba“, neužkirtęs kelio studentų lituanistų „dekadentinei ir nacionalistinei“ saviraiškai.

Katedrą nuo kaltinimų gynė Universiteto rektorius Juozas Bulavas, prorektorius ir Filosofijos katedros vedėjas Eugenijus Meškauskas. Dėstytojus mėgino užtarti V. Mykolaitis-Putinas, 1958 m. Katedros vedėju paskirtas Bronius Pranskus-Žalionis. Katedrai prijautė nemažai Universiteto dėstytojų, Lietuvos kultūrininkų.

Politinį susidorojimą su Katedra nulėmė keletas priežasčių. Dėstytojų estetinė koncepcija, literatūros samprata ir mokslinio tyrimo metodai prieštaravo vulgaraus sociologizmo doktrinai ir marksistinei metodologijai. LKP tai suvokė kaip buržuazinės ideologijos, estetizmo teorijos ir objektyvistinės metodologijos apraišką, marksistinio literatūros supratimo reviziją. LKP įnirtingos ideologinės kovos su vieningos srovės teorija ir buržuaziniu kultūros palikimu kontekste Katedros pastangos plėtoti tarpukario Lietuvos literatūros mokslo tradiciją, perimti ir išvystyti lietuvių literatūros paveldą vertintos kaip buržuazinis nacionalizmas ir klasinio-partinio požiūrio į kultūros palikimą revizija. Ypač nerimauta dėl Katedros kultūrinės įtakos pasekmių: kad iš komunistų ideologinės kontrolės išsprūdusi Katedra taps lietuvybės ir kultūrinio oponavimo režimui židiniu.

Politinis susidorojimas su Katedra turėjo rimtų padarinių. 1958–1961 m. iš darbo Universitete atleistos  M. Lukšienė, I. Kostkevičiūė, A. Rabačiauskaitė, V. Zaborskaitė, Katedros sekretorė aspirantė Stasė Litvinaitytė. Persekiojimą ir ideologinį spaudimą patyrė su Katedros dėstytojais susiję įvairių lituanistų darbo grupių nariai, Katedrą palaikę Universiteto dėstytojai, kitose aukštosiose mokyklose dirbę kolegos. 1959 m. pasmerkta įžymaus lietuvių bendrinės kalbos puoselėtojo prof. Juozo Balčikonio lingvistinė koncepcija. Kampanija palietė ir Universiteto studentus, pirmiausia lituanistus, kurie svarstyti dėl ideologiškai netinkamos kūrybinės raiškos, antisovietinių nuotaikų. 1960 m. iš Universiteto pašalintas almanacho „Kūryba“ redaktorių kolegijos narys, „aršus dekadentizmo ir formalistinio meno gynėjas“ studentas Juozas Eugenijus Tumelis. Studentas T. Venclova buvo priverstas pasitraukti į akademines atostogas. Kvalifikuotus dėstytojus pakeitus komunistais ir komjaunuoliais, įsigalėjo vulgaraus sociologizmo doktrina ir marksistine metodologija. Buvo peržiūrėti lietuvių literatūros dėstymo ir mokslinių tyrimų planai ir programos, dirbtinai išplėstas sovietinės literatūros kursas, padidintas sovietinės tematikos studentų kursinių ir diplominių darbų skaičius. Katedra orientuota tirti sovietinės literatūros raidą. Sugriežtinta dėstytojų mokslinės ir pedagoginės veiklos, studentų ugdymo, lituanistų būrelių veiklos kontrolė. Politinis susidorojimas su Katedra tapo viena iš svarbesnių akcijų, griežtinant sovietų valdžios kultūros politiką ir atlydžio laikotarpius susilpnėjusią kultūros lauko priežiūrą.

Visgi LKP nepavyko M. Lukšienės ir jos bendraminčių pasukti oficialios literatūros doktrinos linkme ir įsprausti juos į komunistinės ideologijos rėmus. Katedroje likę dirbti V. Mykolaičio-Putino mokiniai išsaugojo tautinės kultūros tęstinumo tradiciją, vystė lituanistikos mokslą, išugdė gabių lituanistų kartą. Iš Universiteto atleistos dėstytojos M. Lukšienė, V. Zaborskaitė ir I. Kostkevičiūtė režimo leistinumo ribose tęsė mokslinius tyrimus, plėtojo savo  koncepcijas ir padėjo šiuolaikinio literatūros mokslo bei estetikos pagrindus. Jos toliau gynė lietuvybę, rūpinosi lietuvių kultūros plėtojimu, telkė apie save tautinio mentaliteto kultūrininkus. Tautinio atgimimo metais jos įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdį, parengė tautinės mokyklos koncepciją, atkūrus Nepriklausomybę dalyvavo švietimo reformoje. Katedros puolimo kampanijoje kritikuotas T. Venclova įsijungė į antisovietinį judėjimą, 1975 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę. 1977 m. išvykęs į JAV, atsidėjo mokslui ir kūrybai, dalyvavo lietuvių išeivijos kultūriniame gyvenime ir Lietuvos laisvinimo sąjūdyje.

Sovietinės okupacijos metais Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra buvo vienas iš pagrindinių lituanistikos centrų, XX a. 6-jame dešimtmetyje oponavęs sovietinio režimo kultūros politikai, oficialiai literatūros doktrinai ir primestoms komunistinės ideologijos schemoms. Katedros dėstytojų pastangos išsaugoti ir plėtoti tautinės kultūros tapatumą, perimti ir išvysti lietuvių literatūros tradiciją darė įtaką Lietuvos visuomenės mentalitetui, ugdė tautinę savimonę, palaikė lietuvybę ir stiprino atsparumo komunistinei ideologijai dvasią.

 

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.

 

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, 1030 p.

STREIKUS, Arūnas. Minties kolektyvizacija. Cenzūra Sovietų Lietuvoje. Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2018, 438 p.

Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1940 – 2000. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002, 347 p.

 Parodą matyti galima čia