Sausio 20 d. Tel Avive eidamas 94-iuosius mirė Grigorijus Kanovičius, žydų kilmės rusų ir lietuvių rašytojas, vertėjas, dramaturgas, poetas ir scenaristas. Visą savo gyvenimą jis skyrė tautos, sunaikintos Holokausto gaisruose ir dujų kamerose, atminimui.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos žydų, litvakų, naivių išminčių, sukūrusių savo unikalų pasaulį, liko tik prisiminimai, tik tautos šešėlis. Kanovičius stengėsi būti visais jais – sudegintais, nukankintais, išnykusiais. Jis nekūrė patosinio memorialo antisemitinėje šalyje, jis tapo šios išnykusios tautos siela. Tai buvo net ne pašaukimas, tai buvo misija.
Grigorijus Kanovičius
Jakovas Semionovičius Kanovičius (tikrasis Grigorijaus Kanovičiaus vardas) gimė 1929 metų birželį Jonavoje, siuvėjo šeimoje, 1953 metais užbaigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą.
Spausdintis pradėjo 1944 metais. Eilėraščių rinkinių rusų kalba, literatūrinių epigramų ir parodijų lietuvių kalba autorius. Kanovičiui priklauso apie 30 pjesių ir kino scenarijų (kai kurie su bendraautoriais) šiuolaikinėmis temomis. Vertė prozą iš lietuvių kalbos ir idiš į rusų kalbą.
Kanovičiaus proza rusų kalba beveik visa skirta Lietuvos žydų gyvenimui. 1989-1993 metais jis vadovavo Lietuvos žydų bendruomenei. 1989-1991 metais buvo renkamas SSSR deputatu. 1993 metais repatriavo į Izraelį.
Už nuopelnus kultūros srityje 1995 metais buvo apdovanotas vienu aukščiausių Lietuvos ordinų – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Izraelio rašytojų sąjungos premijos, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
„Jis buvo svetimas tarp rusų rašytojų, nes rašė apie žydus“
Žinoma, kaip ir už kiekvieną misiją, kuri skyrėsi nuo „generalinės linijos“, jam teko paaukoti didelę rašytojo karjerą. Iki persitvarkymo jj galėjo leisti knygas tik gimtojoje Lietuvoje – būtent taip aš susipažinau su jo kūryba, kai stovėjau eilėje prie vieno Vilniaus knygyno jo romano „Kvailių ašaros ir maldos“.
Jis buvo svetimas tarp rusų rašytojų, nes rašė apie žydus. Ir jis buvo svetimas tarp žydų rašytojų, nes rašė apie tuos žydus, kurių sovietinė literatūra nenorėjo pažinti ir pastebėti – apie Knygos ir poelgio žydus, apie žydus, kurie ne tik nesigėdijo savo kilmės, bet ir nelaikė savęs „jaunesniaisiais broliais“, nenorėjo pataikauti „vyresniajam broliui“, pasakoti jam kvailus anekdotus ir dalytis kulinarijos receptais.
Bet jis buvo savas mums – tiems, kurie nenorėjo prarasti savęs spaudžiami bukinančio režimo, tiems, kurie tikėjo, kad kiekviena tauta verta savo Knygos, savo atminties, savo valstybės. Žydai – ne išimtis. Ir lietuviai – ne išimtis. Ir ukrainiečiai – ne išimtis.
Tai yra būtent tai, ką gali duoti žmogui sumaišties laikais didžioji literatūra – pasididžiavimo, savigarbos jausmą, perspektyvos pojūtį.
„Jis sugrąžindavo mums į biblinius laikus, į padavimų ir pranašų laikus“
Kanovičius rašė apie tragediją, bet apie tragediją tų žmonių, kurie net neišvengiamos žūties akivaizdoje neprarasdavo nei savigarbos jausmo, nei priklausymo savo tautai ir savo civilizacijai jausmo. Jis sugrąžindavo mums į biblinius laikus, į padavimų ir pranašų laikus. Mes, jo skaitytojai, jautėmės esą žmonės, mes jautėmės stiprūs. Mes jautėme save sklendžiant.
Jau daug vėliau jis pasakojo man, kad noras rašyti atsirado tada, kai jis pamatė Marko Šagalo paveikslus, fiziškai pajuto šį sielos skrydį virš seno miestelio – ir nutarė, kad skrydis tapyboje gali virsti skrydžiu literatūroje. Galbūt dėl to vienas iš jos romanų pavadintas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – nes Kanovičiaus personažas, sudegintas ir išnykęs, savo skrydyje negali nesusitikti su angelais ir nepamatyti Dievo šypsenos.
„Jis mirė, kai tragiški jo personažų išgyvenimai tapo realiu naujųjų kartų išgyvenimu“
Jo kūrybos ir asmenybės mastą suvokiame tik dabar, kai jo romanai verčiami į „didžių“ literatūrų kalbas, kai jo skaitytojai, įvairių tautybių žmonės, visiškai kitaip suvokia jo personažus ir tą sudėtingą laiką, kurį jie išgyveno paskutiniais dešimtmečiais. Mes ieškojome juose savęs – ir galbūt dėl to ir nepraradome savęs. Ir galbūt dėl to neprarandame tikėjimo žmogiškumo pergale šiais sumišusiais bombardavimo, prievartavimo ir vaikžudystės laikais, nes sudegintųjų ir nukankintųjų sielos verčia mus gyventi už save ir juos ir kovoti už save ir juos. Bet kaip mes būtume sužinoję apie šiuos žmones, tokius paprastus, tokius išmintingus ir tokius nuoširdžius, jeigu ne Grigorijus Kanovičius?
Karo laiko vaikas, tėvų išgelbėtas nuo mirties, jis grįžo į šalį, įpratusią gyventi nuo karo iki karo, nuo vieno teroro akto iki kito. Jis mirė, kai tragiški jo personažų išgyvenimai tapo realiu naujųjų kartų, naujo karo ugnyje prarandančių savo vyrus, vaikus ir tėvus, išgyvenimu. Tada, kai išgyvenę per Holokaustą Ukrainos žydai šąla rūsiuose, slėpdamiesi nuo bombardavimo, arba žūsta savo butuose nuo raketų smūgių. Tada, kai jau jo sūnus rengia koncertus Irpene ir Bučoje.
Koncertus išgyvenusiems
Bet, kita vertus, visa Grigorijaus Kanovičiaus kūryba buvo tokiu koncertu išgyvenusiems – noktiurnu vienai stygai, primenančiu, kad kūrėjas niekada nepasiduoda. Niekada. Net kai jis netenka tautos. Net kai mėginama iš jo atimti skaitytojus. Net kai silpsta viltis, kad žodis gali įveikti blogį.
Ir būtent todėl blogis pralaimi. Nepaisant visko nugali pagyvenęs muzikantas, kuris ligi paskutinės akimirkos neišsiskiria su savo smuiku. Muzikantas, kuris nepamiršta žuvusių ir griežia išgyvenusiems.
Bet kad mes išgyventume, kad išliktume savimi, kad išsaugotume atmintį, kad mes nugalėtume, melodija turi skambėti.
Vitalijus Portnikovas, ukrainiečių politologas
Į lietuvių kalbą vertė Aldona Paulauskienė.
