VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis apie pirmąją darbo savaitę

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis sako, kad jau pirmąją savaitę, praleistą einant naujas pareigas, visi buvę nesutarimai padėti į šalį. Nepaisant to, kad beveik pusė komisijos narių dar ką tik viešai kalbėjo sunkiai įsivaizduojantys darbą su A. Antanaičiu, jis pats pranašauja produktyvų VLKK darbą.

Viešėdamas Alfa.lt redakcijoje, naujasis pirmininkas teigė esantis „vidurio kelio“ tarp skirtingų kalbos ideologijų šalininkas, bet išdėstė griežtą požiūrį į lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime. „Humoras turi turėti ribas“, – apie didmiesčiuose šmėžuojančias prekyviečių iškabas, kurių autoriai liberaliau pažvelgė į lietuvių kalbą, sako A. Antanaitis.

Džiaugiasi pasibaigusia mėsmale

Lapkričio viduryje net 8 iš 17 VLKK narių paskelbė nepritariantys Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pasirinkimui į komisijos pirmininko poziciją skirti A. Antanaitį, tačiau nepaisant jų ir Seimo opozicijos prieštaravimų pastarojo pažiūroms, lituanistas ir žurnalistas jau savaitę vadovauja komisijai. Darbo pradžia, pasak jo, yra sklandi.

„Galiu pasidžiaugti, jog vakar įvyko pirmasis komisijos posėdis, susirinko 15 iš 17 komisijos narių, du nariai negalėjo dalyvauti dėl pateisinamų priežasčių, ir darbas ėjosi labai puikiai. Priėmėme visus reikalingus sprendimus, visos praeities abejonės ar nuoskaudos, man regis, yra pamirštos ir jokių prisiminimų apie tuos nepasitikėjimus nebuvo.

Aš manau, kad buvo kaitinamos politinės aistros, ir labai natūralu, kad kažkas yra , kažkas yra prieš, aš visiškai nesureikšminu to dalyko. Ir jeigu kažkas Seime nesutinka su mano paskyrimu ar nesutinka su komisijos narių sudėtimi – tokia, kokia ji yra, – tai jų teisė nesutikti, gyvename demokratinėje valstybėje, labai gerai, kad jie reiškia savo nuomonę. O jeigu jie jaudinasi dėl to, kad tai yra kalbos komisijoje, tai irgi gerai, nes parodo, kad lietuvių kalba mūsų valstybėje vis dar yra svarbi. Taip, kad aš džiaugiuosi, kad pagaliau pasibaigė ta mėsmalė“, – sakė A. Antanaitis.

Jis užsiminė ir apie planus sukurti lietuvių kalbos plėtros strategiją, kurios šiuo metu esą labai trūksta. „Kad apskritai įsivaizduotume, kaip turėtų būti plėtojama, kaip turėtų būti puoselėjama lietuvių kalba, kaip turėtume jos mokyti ir kelti jos prestižą Lietuvoje ir išeivijoje“, – paaiškino A. Antanaitis.

Nelietuviški pavadinimai širdies nedrasko

Buvęs tautininkiško interneto portalo Alkas.lt redaktorius A. Antanaitis prieš paskiriant jį į VLKK kritikų vadintas „radikalių nacionalistinių pažiūrų“ atstovu. Jis pats ginasi, jog yra vidurio kelio šalininkas, ieškantis kompromisų tarp skirtingų stovyklų.

„Kol kas egzistuoja kelios, na, sakykime, ideologijos. Štai ne taip jau seniai yra pasirodžiusi knyga, kuri taip ir vadinasi – „Lietuvių kalbos ideologija“. Ir ten maždaug nuostata yra tokia, kad kalba valstybiniu lygiu nereikia rūpintis ir nereikia norminti, nes kalba pati susitvarkys, gyvename ne 19-ame amžiuje, o 21-ame, lietuvių kalba jau yra pakankamai sustiprėjusi, taip, kad vartotojas nuspręs pats. Tai yra vienas kraštutinumas. Kitas kraštutinumas yra kad viską turime reguliuoti valstybiniu lygiu – neleisti to, neleisti ano, neleisti naujadarų, nieko neleisti ir už kiekvieną kalbos klaidą labai bausti.

[…] Aš esu vidurio kelio šalininkas ir linkęs įsiklausyti į visus – ir į tuos, pavadinkim, kalbos puristus, ir į tuos, kurie sako, kad kalba susitvarkys pati. Mano galva, pati kalba nesusitvarkys, kaip gali susitvarkyti pati kalba? Įsivaizduokime, išleidžiame žodyną ir jo neaprobuojame, tai kas nori galės išleist lietuvių kalbos žodyną, ir tie žodynai bus visiškai skirtingi, painiava prasidės. Bet negalima į žodyną neleisti ir naujų žodžių, naujų terminų, negalima palikti to 19-ame amžiuje. Ir mes turime atsakyti pirmiausiai, kaip mes tvarkysime lietuvių kalbą. Tai lietuvių kalbos plėtros strategija numatys, kaip mes tvarkysime, kokia bus ta ideologija“, – sakė A. Antanaitis.

Mūsų šalyje, pasak pašnekovo, pastebimos niūrios tendencijos, jog viešajame gyvenime lietuvių kalba savo patrauklumu ima užleisti vietą kitoms. Vienas tokių pavyzdžių – naujosios kartos verslininkų požiūris į kalbą.

Daugybės aptarimų pastaraisiais metais sulaukė kryžiaus keliai, kuriuos įmonių kūrėjai turi nueiti, jog užregistruotų pavadinimus, neatitinkančius norminės lietuvių kalbos. Pavyzdžiui, prekės ženklo „Atsikeli ir varai“ autorei Aušrai Šeduikytei, tik vargais negalais pavyko pramušti kalbos biurokratijos sieną – Registrų centras neleido kūrėjai registruoti pavadinimo, nes VLKK jis užkliuvo dėl nevartotinų svetimybių.

Skandalingos užkandinės „Keulė rūkė“ vadovai apėjo įprastas procedūras, registruodami įmonę Europos Bendrijos mastu, tačiau tai jiems, žinoma, kainavo daug pastangų ir finansinių lėšų. A. Antanaitis išsakė savo nuomonę apie tokį reguliavimą:

„Kai aš einu Vilniaus centru ir matau tuos užrašus, negalvokite, kad man širdis krauju apsipila ir kad aš norėčiau juos nudraskyti. […] Kai patys lietuviai kuria nelietuviškus pavadinimus, aš pats sau keliu klausimą – jeigu jie ruošiasi eiti į užsienio rinkas, na, matyt, čia yra verslo logika ir prie jos reikia derintis. Jeigu jie ruošiasi dirbti tik savo provincijos miestelyje, įkurti kokį restoranėlį ar kavinę, ir duoda užsienietišką pavadinimą, kurio nieks negali ištarti iš vietinių žmonių, tai, mano galva, tai yra visiškas pižonizmas“, – teigė VLKK galva.

„Skamba iš tikrųjų žargoniškai, – apie prekės ženklą „Atsikeli ir varai“ kalbėjo A. Antanaitis. – Sutikite, kad yra tam tikras momentas pagarbos lietuvių kalbai. „Atsikeli ir varai“ – mes galime su jumis kokioj stovykloj iš palapinės išlindę pasakyti tą, o vis dėlto iškabą tokią daryt… Na, tam tikra pagarba būtų reikalinga“, – pridūrė jis.

„Keulė rūkė“ atveju jis teigė esąs griežtesnis, mat tokiais pavadinimais lietuvių kalba yra iškraipoma, tai gali būti žalinga, mat ne visi supras, jog klaida įvelta tyčia. „Humoras turi turėti ribas tam tikras, aš tai taip sakyčiau“, – teigė VLKK vadovas.

Tarp mėgstamiausių knygų – ne vien lietuviškos

VLKK pirmininkas sakė prieštaraujantis pozicijai, kad lietuvybės ugdymas gali būti paliktas savieigai, todėl kaip pilietis nepritaria naujiems valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pakeitimams, pagal kuriuos abiturientai galės egzamine nesiremti lietuvių autoriais. Paklaustas, kokia knyga jam asmeniškai yra geriausia, A. Antanaitis išvardijo keturias: V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, M. Servanteso „Don Kichotą“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ ir A. de Sent Egziuperi „Mažąjį Princą“.

„Tai parodo, kad aš esu ir Lietuvos – pradėjau nuo lietuvio, – ir pasaulio žmogus, nepriešpastatau vieno kitam“, – duodamas interviu Alfa.lt pabrėžė A. Antanaitis.

alfa logoKalbino ir spaudai parengė Ronaldas Galinis