Vytautas Kavolis. Lietuvis kaip revoliucijos žmogus

Siūlome prieš penkis dešimtmečius – 1963-ųjų birželio 22-ąją – skaitytą, bet vis dar labai aktualią sociologo ir kultūros istoriko Vytauto Kavolio paskaitą, skirtą 1863 ir 1941 metų lietuvių sukilimams.


Politinė filosofė Hannah Arendt yra rašiusi, kad pasaulio, kuriame atominis karas nebeįsivaizduojamas, ateitį nuspręsią revoliuciniai sąjūdžiai. Tokio pasaulio fone minint vieną lietuviškų sukilimų (1863) ir visada, birželio mėnesį, prisimenant kitą (1941), norisi pažvelgti į lietuvį kaip į revoliucinį žmogų. Revoliucinį ne kurios nors ideologijos prasme, bet kaip žmogų, kuriame yra išsiveržęs nesunaikinamas impulsas kovoti prieš žmogaus teises paneigiantį despotizmą.

Šitokio žvilgsnio esame reikalingi, nes jau pradeda grėsti pavojus, kad save pajustume vien skriaudžiama tauta, dėl kurios likimo tegalima raudoti, užmiršę, kad buvome – ir gal tebesame – ir kovojanti tauta. Jautrumas skausmui gali būti universaliausias humanizmo pagrindas, bet kiekviena karta turi savo skausmus, kuriuos neįmanoma padaryti suprantamais jų neišgyvenusiems. Seniems su jaunais pasidalinti tegalima tik laisvės kovos impulsu, kuris drasko visų kartų širdį ir sąžinę. Tai yra antroji priežastis, dėl ko šiandien kalbėti reikia ne apie kančią, bet apie kovą – nors iš tikrųjų kova nuo kančios mūsų istorijoje vargu ar yra atskiriamos.

***

Žiūrėti į save, kaip revoliucionierių tautą, mes dar neįpratę. Kai kas lietuviuose įžiūri išlikusią baudžiauninko laikyseną. Kai kas mūsų tautos simboliu norėtų laikyti rezignuojančiai kenčiantį, ranka į kelius pasirėmusį Rūpintojėlį. O tačiau per pastaruosius pusantro šimto metų mes esame iškovoję penkias nemažas revoliucijas, kurias visas galima vadinti nacionalistinėmis ir humanistinėmis, ir nei vienos – komunistine. Nei viena iš jų nepagimdė nei savųjų teroro režimo. Mūsų, kaip ir amerikiečių, revoliucinė tradicija yra likusi nesutepta, – nors ir mes, kaip amerikiečiai, linkę primiršti, kad esame revoliucinė tauta, pasiaukojusių krauju susirišusi su naujos vizijos moderniajam pasauliui kūrimo kova. Mūsų sukiliminė tradicija yra skausmo himnas, šaukiąs protestuoti prieš silpnųjų skriaudimą ir beginklio laisvės triuškinimą, kur tai bebūtų daroma; bet ji yra ir istorijos poezija, nes laisvės impulsas mūsų nebuvo išduotas jokiais nežmogiškumo ir jėgos glorifikacijai.

Lietuvis, kaip revoliucinis žmogus, nėra dviejų didžiųjų revoliucijų, pradėjusių moderniuosius amžius – amerikiečių ir prancūzų – padarinys. Pirmuosius revoliucionierius mūsų istorija yra užregistravusi Vytauto laikais. Mums didinga Žalgirio pergalė, bet turėtume didžiuotis ir nepavykusiu 1418 m. Žemaitijos valstiečių sukilimu prieš Žalgirio nugalėtoją, laisvus valstiečius davusiu baudžiauninkais savo bajorams. Turėtume šiuo įvykiu didžiuotis, nes jis liudija, kad lietuviai ir garbingiausiais senosios savo istorijos metais kovojo ne vien dėl tautos nepriklausomybės, bet ir dėl žmogaus laisvės.

Ir kai šiandien su užtarnauta pagarba minimas Martynas Mažvydas, neturėtų būti visiškai pamirštas bendralaikis Buivydas, 1545 m. Anykščių valstiečių sukilimo prieš didėjančią baudžiavos priespaudą vadas. Atskirose vietose baudžiauninkų bruzdėjimų užregistruota ir septynioliktame, ir aštuonioliktame šimtmety. Ir šių laisvės impulso prasiveržimų neturėtume palikti, Jono Meko žodžiais, „nežinomais, neįrašytais, apsnigtais sniego ir užgultais akmenų“, nes ir juose yra žmogaus didybės paslaptis, kurią turime teisės laikyti savo paveldėjimu.

Reikšmingiausias valstiečių sukilimas įvyko 1769 m. Šiaulių ekonomijoje. Sukilėlių valdžia Joniškyje išsilaikė ilgiau kaip 1941 m. sukilimo pastatytoji vyriausybė – tris mėnesius. Sukilimą numalšinus, tuometinė „sava“ Lenkijos–Lietuvos valdžia vieną sukilimo vadų gyvą įpynė į tekinį, o kitų kūnus sukapojo į keturias dalis ir, kaip 1947 m. partizanų lavonus (tik žymiai mažesnį jų skaičių), pasmaigstė ant vieškelio. Visi šie valstiečių sukilimai panašiai pasibaigdavo – visi jie buvo pralaimėti. Tačiau jie yra brangesnis prisiminimas už tėvynės žemės saują, nes jie liudija, kad baudžiava niekada nebuvo lietuvyje sunaikinusi to, kas žmoguje vis kovoja ir kovoja dėl teisingumo ir dėl trapios laisvės vizijos.

***

1794 m. įvyko pirmasis nacionalinis sukilimas, kuriame lietuviai dalyvavo. Sukilimas rėmėsi tuomet paskutinius savo metus gyvenusios Lenkijos–Lietuvos karališkosios respublikos tradicijomis. Tačiau jame jau buvo ir modernių impulsų, kuriems atstovavo pats sukilimo Lietuvoje vadas generolas Jokūbas Jasinskis. Persisunkęs prancūzų revoliucijos idėjomis, aristokratiškas masonas Jasinskis siekė uždegti liaudį lygiai su bajorais sukilime dalyvauti. Už tai prieš jį prasidėjo intrigos, ir Jasinskis turėjo mirti, ne Vilnių, o Varšuvą begindamas.

Save lietuviu laikęs, viso sukilimo vadas Tadas Kosciuška buvo, Amerikos revoliucijai iškilus, nuskubėjęs kovoti dėl šito, tuomet radikalių idealų, krašto nepriklausomybės. Juk laisvės kova yra nedaloma, ir visur ji lygiai šventa. Lenkijos–Lietuvos sukilimui prasidedant, šis Amerikos generolas grįžta namo ir deklaruoja „neginčijamą teisę pasipriešinti tironams ir ginkluotai priespaudai“.

1831 m. prasiveržė antrasis sukilimas, kurį Lietuvoje pradėjo Salantų ir Ginteliškio valstiečiai, tik vėliau bajorijos tepasekti. Telšių apskrities sukilėlių vadas Anupras Jucevičius liudija liaudyje tebegyvą laisvės impulsą: „mačiau“, rašo jis, „kaip pradžioje kaimo žmonės užsidegę veržėsi į tėvynės gynėjų eiles… Gilus ir opus yra paprasčiausio žmogaus laisvės pajautimas. Bemaž kiekvienas žemaičių valstietis, eidamas į (sukilėlių) kariuomenę, pareikšdavo ir reikalaudavo aiškiai įrašyti kontrolėje, kad jis einą savo paties noru, bet ne iš paskyrimo nuo žemės…“ Ir ką toliau Jucevičius rašo, tai tinka ir 1918 – nepriklausomybės kovų – metams: „Kiek pažįstu mūsų liaudies balsą, galiu tvirtinti, jog, gindama savo laisvę ir žemę, yra apsiryžusi kovoti ligi paskutiniosios plikomis rankomis ir aukoti savo gyvybę, bet reikia, kad ji turėtų tą laisvę ir žemę“.

Po kiekvieno nuslopinto sukilimo ateina (iš toliau žiūrint) tyla, ir atrodo, kad pelenuose tebevyksta mažesnis gyvenimas, ir nebėra jėgų visuomenę sukrečiančiai kovai. Bet nei keturi šimtai savo baudžiavos metų nesunaikino to laisvės pajautimo, apie kurį kalba Jucevičius, nei svetimos valdžios represija jo užgožti nepajėgė. Nuo 1794 m. vidutiniškai kas 37 metai mūsų tautoje iš tariamųjų pelenų yra įsižiebusi sukiliminė ugnis, tarytum kiekvieną sykį reikėtų visiškai naujos generacijos, kuri būtų užmiršusi kartuvių vaizdą, bet jaustų vergijos kartumą.

***

Prieš šimtą metų Lietuvoje buvo pasklidusi nauja – iš baudžiavos išsivadavimo – viltis. Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ žodžiais, „žmonės vergai, dar neseniai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiai prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti…“ Ir jaunas baudžiauninkas Petras Banys „negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti… Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs, o apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tačiau žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs.“ Ir jis su draugais pasigamino kažkokius „ilgus geležiniais galais pagalius“ kovoti prieš carinę kavaleriją, kaip 1953 m. rytinio Berlyno jaunuoliai akmenimis prieš sovietų tankus.

1863 m. sukilimo Lietuvoje vadui Zigmantui Sierakauskui tais pačiais metais pastatė kartuves Vilniuje; trijų šimtų dalgiais ginkluotų valstiečių kovos būrį savo pamokslais uždegusiam kunigui Antanui Mackevičiui – Kaune. Ir „Liūdnos pasakos“ Juozapota, išprotėjusi kartuvėse siūbuojančio savo vyro akivaizdoje, dešimtį metų slankiojo klaiki ir nelaiminga, visų sutiktųjų klausinėdama: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ Tepaliko sukilėlių radikaliojo sparno vado Kosto Kalinausko žodžiai: „Nes aš tau, liaudie, sakau iš po kartuvių, jog tik tada laiminga gyvensi, kai ant tavęs nebebus maskolio.“

***

Kiekvieną sukilimą užgniaužus, akcijos herojus pakeičia darbo realistai. Po 1794 m. atėjo Vilniaus universiteto lituanistų sąjūdis, po 1831 m. mažesnė Valančiaus ir Daukanto, o po 1863 m. didesnė Basanavičiaus-Maironio-Kudirkos-Šliūpo grupė. Bet po herojiškos fazės atėjusi realistinė nesumažina žmogiškojo įsipareigojimo. Visą gyvenimą skriaudžiamai tautai dirbti, kai už tai niekas neužmoka, nėra menkiau, kaip vieną sykį už ją numirti. Ir kas šitokiame realistiniame periode sukaupiama, tai maitina sekančią revoliucinę kartą.

Realistiniame „Aušros“ ir „Varpo“ periode subręsta tautinė sąmonė, kuri perkūnais prabyla 1905 m. revoliucijoje, radikaliausioje iš visų lietuviškų sukilimų. „Taigi meskime nuo savęs jungą caro vergijos, ir iškovokime sau Lietuvą, valdomą mūsų pačių krašto žmonių“, skelbė tuomet laisvės kovos avangarde buvę Lietuvos socialdemokratai: „Stokite kovon… už liuosesnę ir laimingesnę darbininkų buitį, už savarankią savo reikaluose, žmonių valdomą Lietuvą, už seimą Vilniaus mieste.“ Dešimtys tūkstančių darbininkų – lietuviai, lenkai ir žydai – solidariai streikavo Vilniuje ir Kaune, o iš miestelių buvo išvaryti carinio režimo valdininkai. Sukilimo įkarštyje susirinko Didysis Vilniaus seimas, pareikalavęs Lietuvai autonomijos.

Šiandien 1905 m. sukilimas kai kam atrodo diskredituotas, nes kai kuriais jo šūkiais naudojasi ir dabartinis Lietuvos okupantas. O kiti, užsimoję sukurti savo kovos monopolistinę legendą, yra pasiryžę užmiršti, kad visų laisvės kova yra toji pati, tokių pat žmonių žaizdomis išpinta istorijos poezija, mūsų širdis ir darbus angažuojąs jos palikimas. 1905 m. sukilimas mus suriša solidarumo ryšiais su šiandienėm „naujausiom“ tautom, kurios pergyvena panašią fazę, su panašiom aspiracijom, kaip mes 1905 metais. Ir jeigu – apsupti privilegijomis, kurios šiandieniam pasauly vis dar yra retenybė – užmirštume šį solidarumą, tai prisiminkime, kad tik revoliucija, Vaclovo Biržiškos žodžiais, „sukūrė politiškai sąmoningą tautą“.

***

Visos lietuviškos revoliucijos, kokius kitus tikslus jos bebūtų turėjusios, kilo iš skriaudžiamo žmogaus šauksmo, kuris yra neatsiejamas nuo laisvės vilties. Bet niekada šis skausmas nebuvo tokiu aštrumu tiek daug sužeidęs, kaip 1941 – koncentracijos stovyklų ir nekaltųjų išvežimo – metais. Niekada senovinių despotizmų inkvizitoriai nėra tiek dedikavęsi žmonių laužymui, kaip Muravjovo Koriko palikuonys kiekvienos žmonių revoliucijos idealus išdavusio sovietinio despotizmo tarnyboje. Ir niekada nėra 40.000 nieku net šiam režimui nenusikaltusių žmonių per savaitę gyvuliniais vagonais ištremta į amžinųjų šalčių dykumas.

„Aš noriu būti žmogum“, šaukė Antano Škėmos „Pabudimo“ Kazys, enkavedistų kankinamas. „Jo akys susiraukšlėja, iš akių ištrykšta ašaros, iš gerklės išsprūsta kriokiantys garsai.“ Iš šitokio kankinamo žmogaus šauksmo, atsiliepusio ir tūkstančiuose, kurie patys nebuvo paliesti (o kaip jis galėjo atsiliepti?), prasiveržė, progos sulaukus, tautos sukilimas. Jaunųjų akademikų ir karininkų nustatytuose organizaciniuose griaučiuose gyvybę ir jėgą sukilimui suteikė gimnazistai, su plaktukais ėmę šarvuotus automobilius; puskarininkiai, kurie tapo sukilimo vadais, nes jie vieninteliai savo būriuose mokėjo šaudyti; žmonės, kurių niekas nešaukė ir neragino ir kuriuose prieš sukilimą visiškai nebuvo minties, kad „teks partizanauti“. Laikinas laimėtas sukilimo vaisius buvo Lietuvos nepriklausomybės atstatymas.

Iš šio sukilimo išaugo iki 1952 m. veikęs pogrindinis laisvės kovų sąjūdis. Visiems lietuviškiems sukilimams būdingą nuosaikumą ir humaniškus tikslus liudija Kęstučio apygardos vado Visvydo žodžiai slaptame Vilniaus suvažiavime 1947 m. sausio 12: „Jie (partizanai) ir ateityje norės būti kovotojais dėl laisvos demokratinės Lietuvos… kurioje visiems be išimties jauku, šviesu ir gera būtų gyventi, viešpatautų socialinis teisingumas, paremtas naujais principais, ir niekad daugiau nebūtų sūnų ir posūnių.“ Partizano likimą susumuoja tolimesni jo žodžiai: „Laisvės kovos sąjūdžio narys su granata kišenėje veža slaptąją spaudą, laisvės kovos sąjūdžio narė lietuvaitė… tamsią darganotą naktį neša slaptąją korespondenciją, laisvės kovos sąjūdžio narys… apsuptas iš visų pusių priešo, iššaudęs paskutinius šovinius, žūsta susisprogdinęs granata.“

Ką galime teisingiau apie mūsų rezistenciją pasakyti, kaip tai, ką nežinomas poetas 1956 m. vengrų sukilimo metu užrašė Budapešto barikadų griuvėsiuose:

Jūs esate didvyriai –
Bet ne didvyriai mūsų praeities dainų.
Mes neturime žodžio jums –
Bet nenurimsim, kol jo nesurasim.

Baudžiauninkas Buivydas, aristokratiškas masonas Jasinskis, revoliucinis kunigas Mackevičius, 1905 m. radikalūs socialistai, 1941 m. konservatyvūs katalikai, dabartinės okupacijos rezistentas Juozas Lukša – visi jie be jokio skirtumo yra gyvenime neįžiūrimo ir mirtyje menko žmogaus didybės monumentas, degąs naktyje.*

Po keturiasdešimties tūkstančių kovoje prieš sovietinė despotizmą žuvusiųjų aukos, lietuvių tauta vėl pergyvena porevoliucinį laikotarpį, kada, atrodo, pelenuose vyksta menkesnis gyvenimas, kada veiksmo herojų pakeičia darbo realistas ir kada kaupiama medžiaga tam, ką ateities kartos apsispręs vykdyti.

Bet sunku patikėti, kad realistams pakeitus herojus (šis procesas vyksta ir išeivijoje), lietuvių revoliucinė tradicija būtų pasibaigusi. Ji yra nuėjusi požemin, kaip po kiekvienos užgniaužtos revoliucijos, ir, galbūt, jinai ten turės bręsti tiek pat ilgai, kaip praeityje – vidutiniškai trisdešimt ir septynerius metus, kol bus užmirštas kovos skausmas ir iš gyvenimo skausmo vėl gims kova. Kaip kiekvienas kovos etapas, jis bus vedamas kitokių žmonių (gal net tų, iš kurių mes šiandien nieko nesitikime) kitokiais būdais ir kita dvasia, ir kitokias progas išnaudojant. Bet, galbūt, ir mes galime bent kai kuo – partizanų vadas Visvydas minėjo „naujus principus“ – prisidėti prie nepajuntamai lėto kovai dėl žmogaus ir tautos laisvės medžiagos kaupimo.

***

O tai yra didžiausia istorinė ir žmogiška atsakomybė, kokią savo šiandieniniame gyvenime galime turėti. Istorinė atsakomybė, nes lietuvių laisvės kova nėra vien kova dėl savo gėrio, bet visos žmonijos kovos dėl laisvės ir teisingumo visiems svarbi dalis. Ją apleisdami, išduodame tūkstančio tautų – baltų, geltonų ir juodų – slaptus sapnus ir neištariamą viltį.

Kai kas iš mūsų, grįžę iš mitingo prieš sovietinį imperializmą, šiandien siuntinėja Illinois legislatūrai protestus prieš įstatymą, uždrausiantį namų savininkams diskriminuoti prieš juodos spalvos žmones, prieš šimtą metų dar tebesidalinusius su lietuviu valstiečiu baudžiauninko likimu.** Kuo mes galime spinduliuoti į pavergtąjį kraštą, jeigu savo darbais imame liudyti, kad mūsų prietarai mums svarbesni už žmogaus teises? Šiandien turėtų būti jau visų sąžinėms aiški istorijos tiesa, kad visi turi atsakomybę dėl visų laisvės kovoti, nes tie, kurie gyvi, yra kalti už nukankinamus, ir tie, kurie skriaudžiami, yra iššaukimas kiekvienam neskriaudžiamajam.

Tačiau dar giliau už šią istorinę atsakomybę mumyse yra žmogiškas ryšys su save už kitus paaukojusiais. Dėl laisvės kovojęs, kurio jau nebėra, neturi nieko kito, ką jo auka ligi kaulų smegenų sukrėstų, kaip tik mus. Bet ir mes, kurie kiekvieną akimirką galime, kaip Jobas, viską prarasti, nieko daugiau nebeturime, kaip tik pakartųjų ir granatomis susisprogdinusiųjų sutrupintą ilgesį. Ir todėl tiems, kurių „pelenai vėjo kvape dega amžiams“, priklauso mūsų galutinė žmogiškoji ištikimybė.

1963
* Dėl šio sakinio „Draugo“ birželio 26 d. numeryje rašančiajam padarytas priekaištas, kad 1905 m. „sukilimo kreditus“ priskyriau „vien tik Lietuvos Socialdemokratų Partijai“, o 1941 m. sukilimo naštą konservatyviems katalikams.“ Net ir principiniam priekabių ieškotojui turėtų šiuo atveju būti aišku, kad, kaip nesuvedami visi vėliausios rezistencijos žygiai į vieną Juozo Lukšos asmenį, taip nesusiaurinama nei 1905 m. revoliucija į socialistų, nei 1941 m. sukilimas į katalikų darbus, nors šios grupės minėtų sukilimų organizaciniame aspekte turėjo, mano supratimu, raktinį vaidmenį. Į minėjimus be partinio graužiko aistrų ateinančiam turėtų, rodos, būti suvokiama, kad šios pastraipos išvardinimu nemanyta pateikti pilnutinė faktų analizė, o tesiekta parinktais ryškesniais pavyzdžiais pailiustruoti visų visuomenės sluoksnių ir idėjinių krypčių dalyvavimą amžinojoje kovoje dėl laisvės.

** Mūsų moralinį galvų pametimą iliustruoja tai, kad korespondencijas, raginančias prieš šį įstatymą agituoti, man teko skaityti tame iš Chicagos lietuviškųjų dienraščių, kurio idėjinėje tradicijoje lygus žmoniškumas visiems yra labiausiai spindinti (ir neišduota) vertybė.
Lietuvis kaip revoliucinis žmogus [Paskaita skaityta Chikagos Lietuvių Bendruomenės apygardos rengtame birželio įvykių minėjime 1963 m. birželio 22 d.], Margutis, 1963, Nr. 7, 9–13.

Šaltinis čia