Vytautas Martinkus: „Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji“ (I)

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros kritikais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais. Lietuvai atšventus Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per šiuos metus nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek kultūros, literatūros laukuose.

Rašytojas Vytautas Martinkus Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija 2018 m. įvertintas už intelektualiosios literatūros gylį. Su literatūrologu, literatūros kritiku, prozininku kalbėjome apie Lietuvos per 30 nepriklausomybės metų pasiektas pergales, kai kuriais atvejais ištikusius pralaimėjimus, skaidrią tapatybę, stiprų ryšį su gimtosiomis vietomis, pirmųjų sakinių sunkumą bei žavesį, savito kūrybinio kelio suteikiamas privilegijas bei iššūkius ir daug kitų įdomių temų. Kviečiame skaityti pirmąją pokalbio dalį. Rytoj pasirodys ir antroji. 

Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį, tad norisi į 30 nepriklausomybės metų pažvelgti iš laiko perspektyvos. Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų ir panašumų regite? Kas esmingai nekintančio išlieka arba keičiasi nežymiai?

Valstybei išnykti užtenka dienos, net valandos, o štai atkurti jai ir 30 metų nėra daug. Ką turėjome 1990-ųjų kovo 11-ąją? Tik okupuotos Lietuvos Pirmosios Respublikos gyventojų išrinktų atstovų surašytą Lietuvos valstybės istorinio tęstinumo aktą ir atkuriamos valstybės valdymo formos – Antrosios Respublikos – viziją. Dar – didžiulį beribės laisvės jaudulį. Jautėmės atsakingi ir kupini ryžto naujiems ir būtiniems politikos žingsniams. Vertybiniai valstybės tikslai – laisvė ir nepriklausomybė – buvo pamatiniai, jų pasirinkimas – egzistencinis, tai yra reikalaujantis asmeniško apsisprendimo ir atsakomybės. Gal ir nemažai.

O šiandien? Per 30 metų gyvenimas ne sykį pertvarkė svarbiausių valstybės problemų sąrašą. Tiesa, kai kurios jų liko senos, nors ir buvo, atrodo, iš esmės išspręstos. Tokia, pavyzdžiui, yra Lietuvos ir Rusijos santykių dilema. Ji tebekelia rūpesčių, nors jau 1991 m. liepos 29-ąją pasirašytoje sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų įrašyta, kad Lietuva turi „neatimamą teisę į valstybinę nepriklausomybę“, taip pat ten sutarta, kad abi šalys viena kitą pripažįsta „pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose“. Aiškiau nepasakysi, bet skaudi Ukrainos patirtis, vieša NATO abejonė, ar tikrai „realiai“ įvykdomas 5-asis jos įstatų straipsnis, taip pat ir mūsų sąjungininkių JAV politinis prioritetas „Amerika – pirmiausia“, verčia galvoti apie tai, ką darytume, jeigu Rusija nesilaikytų šitos sutarties.

Radosi visai naujų politikos, ypač užsienio, sąlygų. Štai Lietuvai tenka veikti kaip tarpvalstybinių asociacijų – JTO, NATO, ES ir kitų – narei. Vidaus politikoje valstybės kompetencijas reikia derinti su rinkos galimybėmis. Arba – ir valstybės institucijos, ir patys piliečiai nuolat turi galvoti apie „pagalvę“ socialinėms ir gamtinėms katastrofoms – būti pasirengę finansinėms ekonominėms krizėms, klimato kaitai, „karūnos“ viruso ar kitokiai pandemijai. Ar sekasi? 2009–2012 metais – ne itin. Kaip baigsime šiais metais prasidėjusią krizę, dar nežinome.

Akivaizdu, kad politinė mūsų kasdienybė yra daug sudėtingesnė nei atkurtos nepriklausomybės pradžioje. Valstybės tikslai arba interesai įspūdingai išsišakoję. Daugiau jų, atrodo, vidaus politikoje, o mažiau – užsienio. Kodėl? Kad čia mažiau pasitikime savo jėgomis? Kad pasaulis nėra toks, kokio norime, o globalūs iššūkiai ir geopolitinės jėgos kliudo jį keisti pagal mus? Gal per daug Lietuvai talkina ES ar JAV? Betgi esame tik tiek laisvi, kad, spręsdami, ką ir kaip daryti, visada galime rinktis. Tad neturėtume leisti kam nors už mus spręsti strateginius klausimus, kai tikslas – išsaugoti demokratiją ir nepriklausomybę.

Deja, amžinas, tiesiog užburtas valstybės tikslų kainos rūpestis. Ko verta mano, kaip asmens, laisvė, netgi gyvybė, kitų žmonių laisvės ir išgyvenimo – skurdo ar žudynių – akivaizdoje? Gal gyvybės draudimo kompanijos žino? Tai – Izaoko, kaip jo tėvo galimos aukos, rūpestis. Ir Dievo žmoniškumo klausimas. Iš branduolinių raketų aukščio žmogaus egzistencijos trapumo ir vertingumo beveik nematyti. Pro valdžios žiūronus neįžiūrimos ir todėl pateisinamos tiek pavienės, tiek masinės mirtys. Kartkartėmis daromos revizijos – nugriaunamos karvedžių ar brolžudžių (politikų?) statulos. Šį nenykstantį (ne)rūpestį vadinčiau blogąja politikos amžinybe.

Kas man atrodo šventa ir labiausiai saugotina? Norėčiau, kad kuo mažiau keistųsi mūsų valstybės geografinė ir etnografinė situacija, kad kalba ir etninė istorinė kultūra visada liktų Lietuvos valstybės pamatu.

Kokios, Jūsų akimis, didžiausios šalies pergalės, o kai kuriais atvejais – pralaimėjimai?

Tiek vienų, tiek kitų buvo daug. Tarp pirmųjų dažniausiai minima demokratija, žmogaus teisės, sąžinės ir kitos laisvės, okupacinės kariuomenės išvedimas, NATO ir ES narystė – pirmosios ir didžiosios mūsų valstybingumo projekto dalys. Asmeniškai pabrėžčiau diplomatinį korpusą. Sunku jį pervertinti globalios strategijos ir kasdienių politinių rūpesčių sankryžose. Diplomatai, pasiuntiniai, atašė – mūsų valstybės įvaizdis pasaulyje. Pradėta nuo nulio, dabar jau galime vertinti, ką turime. Branginti talentingiausius, šviesiausius, išmintingiausius. Be abejonės, ir Seimui, ir Vyriausybei visada trūksta talentingų žmonių, bet diplomatijoje – ypač. Visi jie turėtų būti parengti politikos filosofais. Nemanau, kad, absoliutinant konstitucinę nuostatą, prezidentas vienas turėtų diriguoti šiam ansambliui. Juk prezidentai mainosi. Kiekvienas savaip ribotas. Diplomatų tarnyboje ypatingą vaidmenį vaidina asmenybių santalka, diskusijose (tarp prezidento, diplomatų, Seimo ir Vyriausybės narių) gimstanti tarptautinė valstybės strategija. Kas be ko, turėtų rastis pastarosios ir vidaus politikos dialogas. Strateginės nuostatos turėtų būti ne deklaruojamos, o suformuluojamos, puikiai žinomos politikams ir jų vykdomos. Sakyčiau, dažniau slaptai nei viešai.

Gaila, kad primiršta Pirmosios Respublikos tradicija – skirti į diplomatinę tarnybą rašytojų, kitų meno žmonių. Iš tarpukario diplomatų menu žymius poetus Jurgį Baltrušaitį ir Oskarą Milašių, prozininkus Jurgį Savickį ir Igną Šeinių. Tarp šiandienos vardų matau kur kas kukliau literatūros baruose pasidarbavusius – poetą Evaldą Ignatavičių, prozininkus Alfonsą Eidintą, Arvydą Juozaitį, Mečį Laurinkų. Gal kitus kalbų barjeras sustabdo?

Kaip netesėtą (pakeistą, užmirštą) valstybės tikslą vertinčiau XX a. pradžios ir 9-ojo dešimtmečio tautinių Sąjūdžių iškeltas, 1992 metais į Konstituciją kaip atkuriamo valstybingumo pamatą įrašytas mūsų valstybės piliečių etnografines, jų tautines, net filologines šaknis. Paradoksalus šiandienių politikų užmaršumas ir ciniškumas, kai jie nutyli, ignoruoja ar net nukapoja jas. Filologų, o ne karžygių sukurta Lietuva – Pirmoji Respublika – retas ir brangintinas XX a. pr. Europos istorijos įvykis. Deja, kalba, tikėjimas, estetinė pajauta, etiniai papročiai ir visos kitos tautinės dvasinės vertybės šiandien vis dažniau minimos kaip globalios kultūros ir ekonomikos stabdis. Tautiškumui prikišamas jo neva euroskepticizmas, ant jo verčiamos „nacionalizmo“ ydos ir istoriniai ar šiandieniai pavojai žmoniškumui. Politikos technologai nesivaržo itin laisvai interpretuoti valstybės gyvenimo faktus. Pavyzdžiui, milijono (trečdalio visų valstybės piliečių!) emigracija vertinama kaip sėkmingas „globalios Lietuvos“ iššūkis. Nieko sau! Kam atstovauja tokia nuomonė? Tik ne istorinei Lietuvai. Kodėl užmirštamas saiko dėsnis, kurį minėjau? Mano akimis, didžioji emigracijos banga yra vienas skaudžiausių netesėtos valstybės politikos padarinių. Jie sunkiai pataisomi.

Tačiau tiek sėkmės, tiek nesėkmės atvejais sukaupiama patirties. Politikai mėgsta sakyti – „išmokstame pamokas“. Gerai. Blogai, jeigu ta patirtis neišsaugoma, jos gėdijamasi, ji nevertinama arba tos pamokos „užmirštamos“. Politinė atmintis, kaip ir kiekviena kita, turi savo šviesių ir tamsių, kartais juodų it naktis, pusių. Manyčiau, kad juodųjų naktų neturėtų būti, jos man asocijuojasi su „ilgųjų peilių“ ir panašiomis naktimis.

Poetas A. Nyka-Niliūnas viename straipsnių yra rašęs: „Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyvenimo ir pamažu virsta ekskliuzyvistiniu, siauram elitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kam lygiai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Skaitytojas šiandien nebeieško poezijos – ji tam per daug komplikuotas menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos.“ Pažvelkime į šią mintį plačiau, ją taikydami aptariant literatūrą ir kultūrą. Kokius laikus šiandien, Jūsų manymu, išgyvena kultūra, humanitariniai mokslai, o ypač literatūra?


Evgenios Levin nuotrauka

Gerus. Autoriai laisvi, rašo, ką nori ir kaip nori. Nereikia jiems šokti pagal ideologų ar politikų muziką. Tiesa, yra tabu – pagal Konstituciją, tarptautines konvencijas. Ir turime daug naujų knygų. Bet perskaitome visas ir (kartais) pasakome, kad nėra geros literatūros. Tad atsiverčiame „Pavasario balsus“, „Dievų mišką“. Arba „Altorių šešėly“. Gal visos naujos knygos yra „elitinės“? Tikrai ne. Be to, sunku ir spręsti, kas tinka tik „elitui“, o kas – „masėms“. Teoretikai sako, kad viena ir ta pati knyga gali patikti abiem pusėms. Paradoksalu, bet iš tikrųjų. Postmodernizmas sujungia, ką tik nori. Tad poeto Nykos-Niliūno rūpestis, sakyčiau, daugiau jo paties, individualus, gal kiek vakarykštis. Nesudomins jis net Y kartos, tad ką kalbėti apie Z kartą, ateities talentus. Jauni žmonės išblaško vyresniųjų abejones – ar ten ta mūsų literatūra krypsta? Ten, nes jauni autoriai rašo, kas jiems egzistenciškai svarbu. Jų skaitytojas irgi kitoks. Gerai, kad įvairios knygos randa savo skaitytojų. Tegu ir ne po daug. Gerai, kad nereikia skaityti, kas ne prie širdies ar per kietas riešutas galvai. Tiesa, ne visada. Mokiniai ir toliau kala svetimus knygų vertinimus ir patys pagal lojalumą mokytojų nuomonėms įvertinami per egzaminus. Taip sutrypiami ir geros literatūros daigai. Trypia, kas tik turi kojas, kietesnius batų padus.

Nedrįstu sakyti, kad humanitarams, taigi ir literatams, visada ir labai erdvu visai laisvoje rinkoje. Pastaroji, deja, šykštoka meno kūrėjams ir jų mūzoms, nes vertybinius popierius spausdina labai konservatyviai. Tik biržose ir bankuose. O platina juos per ekspertų ar influencerių inkubatorius. Kartais pavadintus spaudos ar kultūros „fondais“. Prieš dvejus metus ieškojau paramos poros savo knygų spaudai, tuoj tapo aišku, kad mecenatams esu per prastas jaukas. Bet puiku, kad, kaip ir visur, visas gyvenimo problemas išsprendžia laisvi, savaip talentingi žmonės. Gal ne visada protingiausi. Ne visada labai dori ir tikrai talentingi. Kur rasi nepriekaištingų ekspertų? Yra sąmyšio. Juk susigaudyti, kas yra kas literatūroje (ir mene), yra sunkiau nei ekonomikoje ar politikoje, moksle ar filosofijoje. Tad ir liūdnų gaidų iš kolegų išgirstu, ir jos turi pagrindo – nebūna dūmų be ugnies.

Kaip apibendrinti? Kai gausybė meno (ir literatūros) krypčių, kai margi estetinio vertinimo kriterijai, sunku pasakyti, kas yra literatūros kūrinys. Negi visi teisūs ir visi klystame? Meno filosofai, atrodo, kažką sako, pataria, bet ne vienareikšmiškai. Todėl mūsų dienų žmogus ir kultūroje, ir meno pasaulyje, ir literatūroje visada yra kryžkelėje – pats atsakingas už laisvę, kurios sąlygomis renkasi. Pasirenki kūrinius pagal save. Dažnai ir suklysdamas. Bet svarbu, kad laisvai renkiesi.

Pakalbėkime apie literatūrą. Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai? Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos apskritai labiausiai įstrigusios atmintin?

Žaviuosi istorinėmis biografinėmis knygoms. Jos ir atgijo, tai yra jų padaugėjo, jos, man regis, vis įvairesnės ir įdomesnės. Po 1990-ųjų irgi laisve „krikštytos“. Aišku, jas reikėtų dalyti į konkretesnius žanrus. Kaip ir kitos, ši literatūros kryptis – plati, joje puikiai dera gyvenimo ir vaizduotės, istorijos, gal ir futurologijos, sandai. Matyt, dėl to dokumentiniai publicistiniai žanrai čia susimaišė su grožinės prozos žanrais – istoriniu romanu, novele, esė. Didžiausią įspūdį (kol kas) man yra palikusi Petro Dirgėlos „Karalystė“. Savo užmoju, gilumu, stiliumi (poetika). Pagal daugybę kriterijų „Karalystė“ sąraše laimi naujausios lietuvių literatūros gero kūrinio konkursą. Suprantu, kodėl retas kuris man pritaria. Lengviau perskaityti tris tomus Juozo Baltušio dienoraščio, nei keturis Dirgėlos „postmodernaus epo“. Ne sykį esu sugrįžęs prie šito veikalo, ir nuomonė nesimainė, kaip nesikeis, matyt, ir tų, kurie neperskaitė nė sykio.

Atkūrus nepriklausomybę, skaitytojų viltys, atrodo, pirmiausia telkėsi aplink naujus autorius, ypač – jaunus. Taip manė ir anuometinės kritikos autoritetai – A. Zalatorius ir V. Kubilius. Iš tikrųjų tik talentas ir jau minėta laisvė rašyti, kaip sugebi ir nori, galėjo būti lūžio taškas po sovietmečio literatūros. Tikrai ne visi sovietmečiu literatūros pavilioti rašytojai buvo pasirengę (iš naujo) spręsti savo pašaukimo ir kūrybos laisvės problemą. Iš esmės tai reiškė jų literatūrinio darbo prasmės klausimą. Iš naujo kylantį ir naujai sprendžiamą. Galbūt mano kartos (juo labiau – vyresni) rašytojai turėjo liautis rašę? Nes tai bene geriausia jiems išeitis – pabaiga be naujos pradžios. Pailsėti nuo plunksnos, imtis kitokių darbų. Juk nauja gyvenimo realybė nebemaitino autorių nei vien tiesos (ypač – draudžiamos) alkiu, nei dideliais honorarais. Iš dalies taip ir nutiko. Vyresnieji pritilo, į literatūrą atėjo naujų autorių. Jų motyvacija buvo adekvati naujoms gyvenimo sąlygoms. Buvo gyvi savo žodžių grožiu. Istorikai, sociologai, filosofai ėmėsi tiesos slėpinių – toks jų pašaukimas. Vienas kitas vyresnės kartos rašytojas turėjo atsiversti Aristotelio ar Hegelio literatūros estetikos abėcėlę. Jiems priderėjo pramokti skirti grožinę literatūrą nuo kitokių knygų. Tačiau tai nereiškia, kad literatūra eina tik tobulėjimo, gerėjimo keliu. Joje ir šiandien daug prastų knygų. O gerų tarp jų ne tiek ir daug, nors ir norėtume.

Dabar vis mažiau skaitau, akis tenka „taupyti“ labiau negu elektrą, o vaikystėje buvau žiaurus knygų rijikas. Didelį įspūdį tada paliko J. Londono „Baltoji iltis“, J. Verne‘o „Kapitono Granto vaikai“, S. Zweigo „Magelano žygis“. Kai pats pradėjau rašyti ir ieškoti savojo literatūrinio kelio, buvau susižavėjęs W. Faulknerio romanų apie Snoupsų šeimą trilogija. Taigi knygos favoritės mainosi su metais. Dabar iš naujo mėgaujuosi (jau išversta į lietuvių kalbą) Fernando Pessoa „Nerimo knyga“.

Bus daugiau

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Bernardinai-2020