Vytautas Martinkus: vienišas vilkas ieško draugų, tarp jų – ir mirusių

Pačiu vasaros karštymečiu rašytoja Birutė Jonuškaitė kalbino kolegą Vytautą Martinkų. Nacionalinės premijos laureatas jam įgimta tolerancija, rimtimi ir rimtumu kalba apie filosofijos ir literatūros perdangas, pastaruosius savo romanus, rašytojo profesijos prestižą, kaitą, lietuvių ir lenkų santykius, gimtojoje kalboje neišsitenkančius kolegas. Laikas, praleistas skaitant šią publikaciją, atstos vakarą su geriausiu bičiuliu.

V.Martinkus. A.Aleksandravičiaus foto

 

 

 

 

 

 

Vytautas Martinkus / A. Aleksandravičiaus nuotr

Per nuotolį atsiradusi meilė

– Į literatūrą atėjote baigęs inžineriją, iš technokratų pasaulio, ir, kaip pats esate sakęs, jaučiatės tarsi vienišas vilkas: nepataikaujantis skaitytojui, nesivaikantis nei literatūrinių madų, nei populiarumo, visą gyvenimą tvirtai besilaikantis savo nuostatų. Kokios tos nuostatos ir koks tas vienišo vilko nueitas literatūrinis kelias nuo elektriko iki filosofo ir rašytojo, kitaip tariant – savęsp, „vidaujos link“?

– Su nuostatomis negimiau. Jos radosi pamažu, gyvenant. Kaip ir vertybės, kurių esu pasišovęs siekti. Kurti jas. Tačiau man gimus mažas upelis, vardu Vidauja, prie kurio buvo tėvų sodyba, jau laukė, kada aš jį pamatysiu, kada prie jo ateisiu, kada pradėsiu nujausti, kad ne viskas, kas maža, yra iš tikrųjų maža.

Ir tuo upeliu nemažai vandens turės nutekėti, kol jo grožį sau ir kitiems aiškinsiu ne kaip vaikas – man patinka, noriu prie jo būti. Gilesnei, egzistencinei tėviškės grožio pajautai praverčia (gal net būtina) iškeliauti, palikti ją, per nuotolį atsiradusi ir kuo gilesnė meilė tai vietovei, kur esi gimęs ir augęs. Ir kuo filosofiškesnis – nutolęs ir kartu vėl priartėjęs – žvilgsnis į ją.

Tad ilgas ir lėtas mano kelias į filosofiją kaip į ypatingą santykį su gyvenimu, pasauliu. Į vidujybę, kurios simboliu ir Vidaują galime vadinti. (Tam skatina ir hidronimo etimologija.) Ir dėl to, kad universitete mano pagrindinės studijos buvo inžinerinės, ir dėl to, kad anuomet socialinės politinės sąlygos filosofijai buvo nepalankios. Taigi pradėjau nuo inžinerijos, nes šį tą apie ją jau gimnazijoje išmaniau, o paskui penkerius metus studijavau ją.

Net suskliautus oficialųjį marksizmą, filosofijos lauko neapibrėžtumas, filosofinių šaltinių stygius, tariama klausimų „dialektinė gelmė“, o iš tikrųjų – jų prastinimas arba paviršutiniškumas, marksizmo kieta uola, o gal siaura ola, akla komunizmo ideologija – tai tik keletas akmenėlių, į kuriuos negalėjau neatsitrenkti, nesusižeisti.

Turbūt buvau pirmasis sovietmečio Lietuvos rašytojų sąjungos narys, apgynęs filosofijos daktaro disertaciją.

Keliavau, pats pasirinkdamas ir filosofinių veikalų autorius, ir jų veikalus, sau artimesnius. Jau kitiems (Romualdui Grigui, Jonui Macevičiui, Eugenijui Meškauskui) patarus, doktorantūroje bandžiau domėtis sociologija, kuri anuometinėje Lietuvoje tik mokėsi vaikščioti. Deja, ne viskas, kam sugaišau nemažai laiko, buvo prasminga. Įstrigau kažkur tarp vadinamųjų „istorinio materializmo“ ir „mokslinio komunizmo“. Prasminga (iki dabar) liko kūrybos, jos techninės, arba inžinerinės, krypties veikalų skaitymas ir analizė.

Bet turbūt buvau pirmasis sovietmečio Lietuvos rašytojų sąjungos narys, apgynęs filosofijos daktaro (anuomet filosofijos mokslų kandidato) disertaciją. Nelaikau jos moksliniu veikalu. Kitiems – tai atlikti formalumai. Beje, rašyta rusų kalba. O pats sau buvau autorius, kuriam filosofija, jos studijos, filosofinis mąstymas ar laikysena atrodė (o ir iš tikrųjų buvo) svarbi ir reikalinga rašant beletristiką. Norėjau, kad taip būtų. Nebuvo. Tik visai neseniai, saulei krypstant vakarop, pajutau ir prisipažinau, kad galiu savaip suvokti filosofijos vakardieną, šiandieną ir rytojų.

Paradoksas. Nesu gimęs filosofu, tik ieškojau filosofinių veikalų, tik skaičiau juos. Savos filosofijos paieška užtruko, bet literatūrinius kūrinius jau rašiau. Tad negaliu sakyti, kad visada turėjau tą pačią (ar bent panašią) filosofinę pasaulėjautą. Mano romanus „valdo“ skirtingos filosofinės nuostatos. Tiesa, autoriui labai svarbios. Iš vidaus, arba vidujai, – vartokime šį žodį. Manau (tariuosi), kad tik nauja knyga, kurią rašau ar parašysiu, aiškiau, skaidriau, paprasčiau išreikš, kaip susitinka filosofija ir literatūra. Mano gyvenimo atveju.

Kitos nuostatos (moralinės, politinės, pažinimo, estetinės, tikėjimo) yra vertybių pasaulis. Struktūra. Sistema. Įvairūs žodžiai, aš skolinuosi juos iš aksiologijos (filosofijos kaip vertybių teorijos ir praktikos), susiformavusios XIX a. pab.–XX a. pr. Manau, ji nepaseno, nors šiandien beveik niekas apie ją nekalba, vartoja tik (labai nevienareikšmiškai interpretuojamą) vertybės sąvoką.

Savo knygoje „Estetinė literatūros gyvybė“ esu pabandęs aptarti siauresnę – literatūros aksiologijos – sampratą. Ją man artima reikšme vartoja Viktorija Daujotytė. Kęstutis Nastopka vartoja aksiologiją kaip semiotikos, gerokai siauresnį nei filosofijoje, terminą. Na, kaip girdite, vienišas vilkas ieško draugų. Tarp jų – ir mirusių.

Viskas iš tikrųjų paprasta. Pradžioje – vidujybė. Ir pabaigoje. Kelias tarp jų netrumpas, bet pradžia kaip pabaiga, visi oksimoronai mane traukia.

Stojiškas atsiskyrėlis

– Ar sudėtinga visą gyvenimą išlaikyti tą stojišką atsiskyrėlio, populiarumo aureolės nesivaikančio rašytojo ramybę? Juk visiems menininkams taip reikia šlovės, matomumo, nemirtingumo…

– Ne, nebuvo. Kol rašau literatūros kūrinį, pasaulis tarytum išnyksta. Prie stalo esu ramus. Gali kažkiek sektis, gali visiškai nesisekti. Tada nerašai, ką nors kitką veiki. Bet rašydamas aš dirbu, o kiekvienas darbas yra visiškas pasitikėjimas tuo, ką darai. Ramybė. Panašiai kaip malda. Jeigu tik moki melstis.

Neramu, kai nerašau, nors, atrodo turėčiau. Ir tada turiu būdą išlikti, kaip sakote, stojišku atsiskyrėliu. Imuosi rašyti filosofinius, arba jiems artimus, tekstus. Parašęs romaną „Akmenys“, pradėjau doktoranto „karjerą“. Rašiau disertaciją. Trejus metus. Pirmas variantas buvo nenusisekęs (tiek mano paties, tiek disertacijos vadovo akimis) sociologinis etiudas. Jo negyniau. Net neparengiau gynimo procedūrai.

Ramybę lengvai atgavau rašydamas porą apysakų ir romaną „Lašai“. Tada atsirado ryžto grįžti prie neužbaigtos disertacijos. Ją apgynęs, parašiau romaną „Medžioklė draustinyje“. Ir vėliau dirbdavau pakaitomis – po mokslinės knygos sėsdavau prie literatūros kūrinio arba atvirkščiai.

Iš tikrųjų rašiau taip, kad būčiau tekstu patenkintas aš pats – autorius kaip skaitytojas.

Iš kūrybos laiko visiškai liko išbraukti tik šešeri Rašytojų sąjungos pirmininko darbo metai. Rašiau ir tada, tik žanras buvo nei šioks, nei toks, biurokratinis. Pranešimai, straipsniai, dokumentų projektai. Tiesa, buvau labai priblokštas Vladimiro Zazubrino (1895–1937) apysakos „Skiedra“. Neregėtai kruvinas raudonojo teroro tekstas. Kas caro šeimos žudynes norėtų įsivaizduoti, turėtų bent jį perskaityti. Revoliucija įtikėjusiam autoriui gyvenimo atpildas – „savų“ šūviai, mirtis kalėjime. Radęs laisvesnių savaitgalių, rodos, 1990 metais išverčiau ją iš rusų kalbos. Paskelbta „Pergalėje“.

Tam tikro viešo, nors ir negarsaus, pripažinimo mano knygos sulaukdavo. Ir grožinės, ir mokslinės. Keletas romanų išversta į užsienio kalbas. Už „Medžioklę draustinyje“ 1985 metais netgi pelniau valstybinę premiją.

Dirbant, kaip aš dirbau, populiarumas nebuvo tikslas. Nė dienos nebuvau profesionalas. Ilgiausiai duoną valgiau iš pedagoginio darbo. Ramiai priimdavau priekaištus dėl sunkiai suprantamų, pernelyg sudėtingų kūrinių. Iš tikrųjų rašiau taip, kad būčiau tekstu patenkintas aš pats – autorius kaip skaitytojas. Nuo neva šlovės gerų vaistų yra prirašę Sokratas, Markas Aurelijus, Augustinas ir kiti filosofai. Tik vartok, neužsimiršk.

Kasmet vis lėčiau

– Esate iš tų autorių, kurie knygas rašo penkerius, dešimt ir daugiau metų. Jūsų rimti, dabartiniam skaitytojui gal pernelyg sudėtingi romanai, ypač pastarieji du – „Žemaičio garlėkys“ ir „Tavo bažnyčios rūsys“ – turbūt ir lėmė, kad Jums buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija „už intelektualiosios literatūros gylį“.

– Visus kūrinius – ir trumpus, ir ilgus, ir neva sudėtingus, ir neva paprastus – visada rašau atiduodamas visas jėgas. Kaip sugebu, kaip galiu. Geriau neišeina. Juk ir pats keičiuosi, vis kitoks patyrimas, kitoks prieraišumas prie literatūros estetikos.

Taip, rašau lėtai. Kasmet vis lėčiau. Dabar jau sveikata – akys, širdis, galva – kiša koją, bet gal nei ji, nei senatvė nėra dėl to lėtumo kaltos, toks rašymo būdas. Lėta prigimtis. Ir noras tekstą tobulinti. Dar – kūrinio fabulos ir siužeto sudėtingumas, ypač tam tikros siužeto vingrybės. Paskubomis jų nesuganysi. Prabanga, bet rašau variantus.

Žaviuosi kolegomis, kurie geba puikiai improvizuoti – rašyti iškart švarraštį, net diktuoti savo kūrinius. Beveik netaisyti rankraščių. O aš taisau. Daug. Dabar kompiuteris ištrina, ką pataisai, tekstas atrodo nepriekaištingai, apgaulingai švarus, o anksčiau, kol rašiau plunksna ar spausdinimo mašinėle, taisymai krisdavo į akį, net būdavo svarbesni už pirmuosius sakinių variantus. Taisymų būna visokių. Menu, „Pergalė“ rengė spaudai apysaką „Gilių kava“, aš atsiėmiau kiek paredaguoti, bet perrašiau ją visiškai iš naujo. Algimantas Baltakis sugrąžino, juodu rašalu ant titulinio užrašęs: „Blogesnis. Sugadinai.“

Gal tas „literatūros gylis“ iš tikrųjų atvirkščiai proporcingas kūrinio rašymo (skaitymo) greičiams. Bet ne visiems juk patinka ar reikalinga gelmės.

„Žemaičio garlėkiui“ ilgai rinkau archyvinę medžiagą, verčiau ją iš rusų ir lenkų kalbų. Tai savaime užtrunka, panašu į mokslinio teksto rengimą spaudai. Dėkingas Mokslų akademijos bibliotekai, kuri leido pasidaryti filosofinių Aleksandro Griškevičiaus veikalų kopijas. Visa kita perrašinėjau ranka. Nedaug per dieną tenuslenki pirmyn…

O pats literatūrinis pasakojimas irgi prašo laiko. Šito romano yra du variantai. Pirmasis su dvigubu dugnu – carinės Rusijos laikų siužetą „dubliuoja“ sovietinės Lietuvos siužetas. Lyg parabolė. Supinti siužetai ne tik skaitytojui, bet ir autoriui yra sunkus džiaugsmas.

Antrasis „Garlėkio“ variantas „palengvintas“. Jame likęs tik caro laikų įvykių pasakojimas. Bet jis kitaip pasunkintas – daugiau asociacijų: kultūrinių ir literatūrinių, daugiau sudėtingų metaforų. Tokių, kurias vadinu „intelektinėmis“ – grindžiamomis euristiniu mąstymu, susietomis su visu kūrinio tekstu.

„Tavo bažnyčios rūsys“ irgi pareikalavo daug istorinės ir archyvinės medžiagos. Ne visą susiradau. Kai kurios tiesiog nebuvo. Jos stygių iš dalies turėjau kompensuoti vaizduotės galiomis, netikrais pasakojimais. Romane veikia daug personažų, teko gaišti su jų genealogijomis. Prototipų ir prasimanytomis.

Romano architektonika, jo dalių sampyna – daug kartų keitęsis tekstas. Jam reikia laiko. Kiekvienas romano žodis yra įkalintas savos epochos ir rašymo laike. Priklauso daugeliui laikų.

Kai lėtai rašai, negali norėti, kad skaitytojas „prarytų“ knygą. Reikia susitaikyti su tuo, kad ji bus skaitoma lėtai ir ne vieną sykį. O gal užversta vos ją atsiskleidus skaityti. Esu grūdintas: nepanikuoju, kai skaitytojas prisipažįsta neįveikęs „Žemaičio garlėkio“. Juk ne kiekvienas išmoksta skraidyti, valdyti lėktuvą. Aleksandrui Griškevičiui, „Žemaičio garlėkio“ konstruktoriui, gyventi buvo sunkiau, nei man apie jį rašyti. Atverti daugiamatį jo charakterį. Dvasingumo dramą. Tragišką lemtį.

Gal tas „literatūros gylis“ (Nacionalinės premijos komisijos parašytas „pažyminys“) iš tikrųjų atvirkščiai proporcingas kūrinio rašymo (skaitymo) greičiams. Bet ne visiems juk patinka ar reikalinga gelmės. Malonu pasipliuškenti ir ten, kur negilu. Vanduo šiltesnis, nebijai nuskęsti.

Nerimi prieš srovę

– 1986 metais atėjote dirbti į Rašytojų sąjungą, po poros metų tapote jos pirmininku. Su kokiais lūkesčiais pradėjote darbus Vilniuje ir kaip paskui Jūs ir kiti rašytojai įsitraukėte į lemtingus Lietuvai įvykius? Juk didžiulės permainos vyko Sąjungoje, po jos stogu posėdžiavo ir Sąjūdžio dalyviai. Anuomet rašytojai nevengė politinių diskusijų, buvo vieni aktyviausių, matomiausių ir girdimiausių. Tačiau gana greitai politiniame gyvenime jų nebeliko. Dabar rašytojai iš viso beveik nematomi ir negirdimi. Kas nutiko? Kaip praradome autoritetą?

– Lūkesčiai ir paprasti, ir pretenzingi: padaryti, ką tik aš galiu. O ką gali, ar žinai? Ne.

Vilnius – didysis mano gyvenimo atsitiktinumas, tikimybė persikelti į jį buvo artima nuliui. Ir nuo tokio darbo, kuris laukė Vilniuje, atrodo, buvau nuvargęs. Aštuonerius metus „vadovavau“ Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui. Tik jis nedidelis, iš keliolikos rašytojų.

1982 metais atsistatydinau, atrodė, bus įdomu kaitalioti pedagoginį ir literatūrinį darbus: paviliojo universitete tarnaujantis rašytojas. Nepriklausomas nuo honorarų. Turėti daugiau laiko literatūrai – sena mano svajonė.

Esu vyturys, tad rytus leisdavau prie rašomojo stalo, galėjau taip dienas planuoti. Po to – paskaitos, kiti darbai. Likau patenkintas. Bet, matyt, prastai pažinau save. Fernando Pessoa savo garsiojoje „The book of Disquiet“ yra užsirašęs: To know nothing about yourself is to live. To know yourself badly is to think. Gal tikrai. Ar pradėjau mąstyti? Ne iš karto, bet… Lašai akmenis pratašo. Čia ne apie filosofiją ar literatūrą, o save.

Kava lašas po lašo paplovė mano visus argumentus.

Tad pirmąją 1986 metais įvykusio Rašytojų sąjungos suvažiavimo dieną buvau tikras, kad niekas nepasikeis mano gyvenime. Bet velnias, kaip visi žino, slypi detalėse. Vakare kolegos prie puodelio kavos ėmė įtikinėti, kad mano „vadybinis“ patyrimas labai reikalingas Vilniuje. Rašytojų sąjungos pertvarkai. Būtinos naujos „jėgos“ ir pan. Kava lašas po lašo paplovė mano visus argumentus.

O atrodė tokie stiprūs tie akademinės karjeros pamatai. Bet gal ant dribsmėlio ji stovėjo. Tai ir griuvo staiga, ypač pridėjus pirštą Alfonsui Maldoniui. Paplovė jo racionalūs žodžiai, lyg vandenys, ir nunešė mane Nerimi, prieš srovę…

Vadinkim karjeros vyliais: pareigos Vilniuje. Jos anuomet buvo laikomos solidesnėmis. Pabandysiu, laikinai, visada gali atsitraukti. Be to, nuo Alfonso Bieliausko pirmininkavimo laikų Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriai, pirmininkas su pavaduotoju turėjo lengvatą – kabinetuose dirbdavo trumpesnį laiką. Tik nuo 12 valandos, be to, praleisdami porą mėnesių. Tai ir bus, naiviai pagalvojau, mano rašymų laikas, joks universitetas tokios laisvės neduotų.

Kaip bebuvę, iš vakaro suvažiavimo organizatoriams pasižadėjęs, naktį paabejojęs, kitą dieną per posėdį viešai sutikau būti renkamas ir buvau išrinktas valdybos sekretoriumi.

Ak, ir gavau barti nuo namiškių! Žmona nenorėjo keisti nei darbo, nei gyvenimo būdo ar vietos. Buvome išsilaisvinę nuo bendros virtuvės, pagal savo skonį susitvarkę buto interjerą. Vyresnioji duktė Lina jau studijavo Klaipėdos universitete, jaunesnioji, Milda, dar buvo moksleivė. Bet išbarė, kad „parsidaviau“ Vilniui.

Ak, ir gavau barti nuo namiškių! Išbarė, kad „parsidaviau“ Vilniui.

Be abejonės, nujaučiau, kad dirbti Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi bus ne lengviau nei Kauno skyriuje. Taip ir atsitiko. Gyvenimas keitėsi. Neliko jokių laisvų mėnesių kūrybai. Buvo tikrai nelengva, net sunku, bet įdomu ir prasminga.

Juk tuo metu ir Lietuvoje įsibėgėjo Gorbačiovo perestrojka, radosi Sąjūdis. Apie rašytojų vietą ir vaidmenį Sąjūdžio laikais išleista istoriko Mindaugo Tamošaičio monografija „Prieštaringas iš(si)laisvinimas: Lietuvos rašytojai tautinio atgimimo laikotarpiu“ (2016). Joje pateikiamas bendras vaizdas, tiesa, daug kas nutylėta, palikta šešėlyje, kaipo nereikšmingi dalykai.

Sąjūdis buvo itin margas ir įdomus. Didelis sąžinės laisvės išbandymas. Rašytojai – individualistai. Jų pasirinkimą dažniau nulemia literatūra nei gyvenimas, tačiau Sąjūdžio metais pats gyvenimas virto aukštyn kojomis.

Rašytojų buvo visur. Jie išėjo į gatves ir aikštes, jų balsai buvo plačiai ir visur girdimi: Sąjūdžio mitinguose, valdžios salėse ir koridoriuose. Spaudoje, televizijoje, radijuje. Aktyviausius rašytojus visi pažino, sustabdę net gatvėje, klausinėjo jų nuomonės. Ji buvo svarbi, į ją įsiklausydavo. Istorijos, kultūrinio paveldo, gamtos apsaugos ir net daugelis politinių ar ekonominių klausimų būdavo keliama ir sprendžiama tariantis su rašytojais.

Asmeninė mano pozicija buvo tokia: palaikyti Rašytojų sąjungoje įsisteigusią Sąjūdžio grupę, bet neužimti oficialios pozicijos Sąjūdžio struktūrose. Visomis mūsų Sąjungos išgalėmis remti Sąjūdį, skatinti rašytojus dalyvauti jame, o svarbiausia – esamą Rašytojų sąjungos (tuomet ji dar vadinosi LTSR rašytojų sąjunga) statusą (kuris buvo aukštas), visas jos turimas institucines ir politines galias įkinkyti į Sąjūdžio „vežimą“.

Aktyviausius rašytojus visi pažino, sustabdę net gatvėje, klausinėjo jų nuomonės. Ji buvo svarbi, į ją įsiklausydavo.

Taigi buvo imamasi arbitro, patarėjo, analitiko vaidmenų. Pavyzdžiui, pirmasis oficialus LPS ir LKP atstovų susitikimas 1988 m. birželio 18 d. įvyko Rašytojų sąjungoje. Jo TV įrašas, atrodo, yra išlikęs. Partinė rašytojų organizacija rengė viešus susirinkimus, kuriuose būta ir audringų debatų, o jų nutarimus skelbė „Literatūroje ir mene“.

Tokia pozicija buvo labai efektyvi. Konstruktyvi.

Anuometinė partinė ir vykdomoji valdžia atsiklausdavo mūsų Sąjungos nuomonės, dažnai įsiklausydavo į mūsų argumentus, vertindavo mūsų nuomonę. Valdžios dialoge su Maskva ginčytinais klausimais Lietuvos rašytojų sąjungos pasiųstos telegramos, laiškai, kreipimaisi būdavo vertinama kaip ultima ratio. Mat Maskva buvo susikūrusi SSRS rašytojų sąjungos, kaip savo talkininkės, sovietų valdžios sargės įvaizdį.

Kaip tokios įtakos pavyzdį galėčiau prisiminti sąmyšį, kuris 1988 metų spalio pabaigoje Maskvoje kilo dėl LKP CK pirmojo sekretoriaus. Vis dar sekretoriavo Ringaudas Songaila, nors Sąjūdžio mitingai prieš jį baigė jį nušalinti. Tada Rašytojų sąjungos telegrama Gorbačiovui tapo ultima ratio. Telegrama buvo kurį laiką blokuojama, išsiųsta tik įsikišus įtakingiems partiečiams. Ir Songailos nebeliko, pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas (paskirtas) Brazauskas. Toks Sąjūdžiui talkinusios Rašytojų sąjungos paradoksas.

Pati Rašytojų sąjunga ir jos būstinė, spaudos leidiniai buvo taip pat pilni politikos. Kasdien pasiskirstytomis valandomis Rašytojų klubo ir kitose patalpose posėdžiaudavo įvairiausios komisijos, grupės, vykdavo diskusijos. Nori sutikti žymiausius Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio žmones, užsuk į Rašytojų sąjungą. Sutiksi.

Savo pagrindines idėjas, projektus Rašytojų sąjunga aptardavo su dailininkų ir kompozitorių sąjungomis (jos buvo ne mažiau aktyvios), jungtiniai posėdžiai, nutarimai atrodydavo kaip didesnė politinė galia. Įdomiausios rašytojų kalbos, esė ar straipsniai buvo sudėti į rinkinį „Atgimimo balsai“ (1991, išleido LRS ir „Vyturio“ leidyklos).

Rašytojų balsas ėmė silpnėti, kai susiformavo Lietuvos Respublikos vyriausybė ir išryškėjo nauja politinių partijų struktūra. Visi socialiniai politiniai rūpesčiai savaime susitelkė ten.

Rašytojų balsas ėmė silpnėti, kai susiformavo Lietuvos Respublikos vyriausybė ir išryškėjo nauja politinių partijų struktūra. Visi socialiniai politiniai rūpesčiai savaime susitelkė ten. Kur jie ir privalo būti. Rašytojai iš inercijos daug kur dalyvaudavo, bet iš esmės jau galėjo sugrįžti prie rašomųjų stalų. Pavieniai rašytojai elgėsi labai skirtingai.

Tai, kad jų, rašytojų ir RS, nuomonės politiniais klausimais vis rečiau kas atsiklausdavo, arba ilgainiui vis mažiau kreipdavo į jų nuomonę dėmesį, demokratijos nepadaugino. Ar tai padėjo protingiau spręsti valstybės (visuomenės) turto privatizavimo problemas? Manau, kad ne. Tik didino visuomenės skaidymąsi į tarpusavyje nesutariančias grupes.

Iš televizijos, radijo, spaudos išnyko rašytojų veidai, ir tai labai suprastino visuomenės politinį gyvenimą. Jį tvarkė, iš esmės, valstybės tarnautojai, Seimo nariai. Dažnai už rašytojus pilkesni, ne tokių spalvingų charakterių, paradoksalu, mažiau suinteresuoti gilesniais visuomenės gyvenimo procesais. Politiką daugelis keikia, bet ją, o ne literatūrą, laiko savo dėmesio akiratyje.

Grožinė knyga vis mažiau reikalinga buto interjere, nors užtinku butus, panašius į paveikslų galerijas. Naujausias dizainas išsiverčia su vos viena kita knyga. Vaizdo technologijos svarbesnės. Atsitiko tai ne staiga.

Grožinė knyga vis mažiau reikalinga buto interjere. Naujausias dizainas išsiverčia su vos viena kita knyga. Vaizdo technologijos svarbesnės. Atsitiko tai ne staiga.

Didžiajai gyventojų daliai sunkiai verčiantis, dešimtajame XX a. dešimtmetyje sumenko dėmesys visai kultūrai ir konkrečiai – literatūrai, nebeliko eilių knygynuose prie pabrangusių knygų, ir jas leisti ekonomiškai buvo sunku. Literatūra – ne Gariūnai, kur per dieną galėjai uždirbti milijoną. Autoriai gaudavo simbolinius honorarus, gyventi iš literatūros įstengė vos vienas kitas. Visi menai vargo. Dabar akiratis šviesesnis, ir rašytojams knygų mugės kelia vilčių, bet leidybinė rinka gyva labiau užsienio, o ne lietuvių, literatūra. Šiokia ar kitokia nauda – mūsų vertėjams.

Tad esame, kas esame. Bet tai nėra joks negrįžtamas krytis, nesakyčiau, kad mūsų visai nėra. Be to, visada gali rastis autorius, kūrinys, kuris su kaupu grąžintų rašytojams jų prarastą prestižą. Net jų bendrijoms. Kantrybės. Gyvenimo ratas tebesisuka.

Permainų laikai įdomūs, bet ir grėsmingi

– Jums teko pirmininkauti pereinamaisiais metais, kai vieni puolė statyti valstybingumo pamatus, o kiti – bet kokiais būdais išnaudoti tą laiką savo gerbūviui. Kiek žinau, Jums reikėjo atlaikyti įvairiausių personų spaudimą ne tik idėjiniais klausimais, bet ir apginti Rašytojų sąjungos būstinę – daug kam apetitą keliančius rūmus Vilniaus centre. Papasakokite apie tuos laikus.

– Permainų laikai ne tik įdomūs, bet ir grėsmingi. Griūva senoji tvarka, o naujos dar nėra. Kiekvienas akmuo tada išjuda iš savo vietos. Palankus metas sukčiauti, vogti, plėšikauti, praturtėti. Sau naudos ieškant kyla daugiau gundymų. Teisėtų ir neteisėtų.

Privačios nuosavybės atkūrimas buvo daugiau drumstas nei skaidrus. Juo labiau – teisingas. Rašytojų sąjunga irgi įkliuvo į Lietuvos žmonių turtą malančias restitucijos girnas.

Rašytojų sąjunga irgi įkliuvo į Lietuvos žmonių turtą malančias restitucijos girnas.

Kas ir kam istoriškai priklauso, buvo nelengva suprasti, įrodyti, pripažinti. Teisėtai.

Per skyrybas su SSRS rašytojų sąjunga 1989 metais buvome išsiderėję poilsio (kūrybos) namus Palangoje ir Nidoje. Jie buvo statyti (rekonstruoti) iš Literatūros fondo lėšų. Rūmų kompleksas Konstantino Sirvydo (anuomet – Rašytojų) gatvėje, XIX a. statytas ir rekonstruotas, 1909–1940 metais buvęs kunigaikštienės Marijos Oginskienės nuosavybė, per Antrąjį pasaulinį karą tapo savivaldybės turtu. Sovietinė valdžia 1945 metais jame įkurdino Rašytojų ir kitas kūrybines sąjungas, o nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio panaudos teise rūmais disponavo tik Rašytojų sąjunga.

Vykdydama turto restituciją Lietuvos rašytojų sąjungos valdžia su rūmų kompleksu galėjo pasielgti savo nuožiūra – palikti Sąjungai teisę naudotis jais (kaip panaudą ar leisti nuomotis juos) arba rasti kitą jų naudotoją, gal net pirkėją.

Nemanėme, kad bet kas, panorėjęs, gali rūmų kompleksą užvaldyti, o rašytojų bendriją iš jo išvaryti. Bet grėsmę netekti rūmų jutome. Jaunalietuviai ir kitos dešiniosios politinės jėgos 1989–1990 metais ragino mūsų bendrijos veiklą uždrausti, o rūmus, kaip organizacijos būstinę, „atimti“.

Būta ir „draugiškų“ administracinių pastangų perimti kompleksą. Kurį laiką teko nepasiduoti vilionėms, neatsiliepti į vieno kito Lietuvos Respublikos ministro, diplomato telefono skambutį. (Užsienio šalių pasiuntiniai tuomet ir patys dairėsi savo atstovybėms išvaizdžių būstinių.) Aišku, ir privatus kapitalas, naujieji milijonieriai, turėjo planų.

Tačiau tuomet Rašytojų sąjungos (kaip ir žymesnių rašytojų) prestižas buvo dar nesumenkęs, pavykdavo juo pasiremti ir apsiginti. Rūmai visų atmintyje tebebuvo simbolinė Sąjūdžio veiklos vieta, o atmintyje gyva istorija – gana stiprus argumentas.

Seimo (Aukščiausiosios Tarybos) nariai nebuvo pamiršę, kad ne vieno jų politinė karjera prasidėjo šitoje vietoje, tarp tų sienų. Rūmuose niekam nepasisekė apgyvendinti užsienio valstybių pasiuntinybių, įkurdinti ministerijos, banko arba kitokios reprezentacinės įstaigos, kuriai toks rūmų ansamblis labai tiko.

Per šį laikotarpį teko išsiaiškinti rūmų savininkų kaitos istoriją, įrodyti, kad rūmai 1940 metais buvo perimti Vilniaus savivaldybės. Tai labai nuvylė kai kuriuos kunigaikštienės Marijos Skuževskos-Oginskienės giminaičius, tarp jų ir mano gerą pažįstamą, Čikagoje leidžiamo mėnraščio „Akiračiai“ redaktoriaus Liūto Mockūno žmoną Pranutę (ji turėjo dokumentais patvirtintų genealoginių sąsajų su Oginskiais).

Įvyko kuriozas su Vilniaus arkivyskupijos kurija. Ji pareiškė pretenzijas į rūmų kompleksą kaip šalimais veikusios kunigų seminarijos dalį.

Įvyko kuriozas su Vilniaus arkivyskupijos kurija. Ji pareiškė pretenzijas į rūmų kompleksą kaip šalimais veikusios kunigų seminarijos dalį. Teko aiškinti, kad šito nesusipratimo dingstis – pasikeitusi Konstantino Sirvydo (Rašytojų) gatvės namų numeracija.

Vis dėlto didžiausias rūpestis buvo rūmų komplekso kaip Lietuvos rašytojų sąjungos nuosavybės įteisinimas pagal Lietuvos Respublikos teisę. Tam sugaišome net kelerius metus. Jau tik suvieniję jėgas, kartu su kitomis menininkų organizacijomis, po to, kai 1995 metais įsteigėme Lietuvos meno kūrėjų asociaciją, kai buvo priimtas (1996) atskiras įstatymas dėl valstybinio turto perdavimo meno kūrėjų organizacijoms, rūmų kompleksas ir galėjo tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nuosavybe.

Artėti, o ne tolti

– Esame maža, didelių valstybių apsupta šalis. Mūsų istoriją dažnai perrašinėja ir lenkai, ir baltarusiai. Apie Rusiją net nekalbu. Buvo laikas, kai svarbias Lenkijos–Lietuvos problemas svarstė, išmintingą žodį tardavo dvi garsios asmenybės – Czesławas Miłoszas ir Jerzy Giedroycas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėjos puoselėtojai. Į jų žodžius įsiklausydavo ir Varšuva, ir Vilnius. Kaip Jums šiandien atrodo mūsų ryšiai su Lenkija? Ar daug kas pasikeitė, kokių nuostatų turėtumėm laikytis dabar, Europos Sąjungos pamatams klibant, kai tokių asmenybių nei šiapus, nei anapus sienos nėra?

– Šis klausimas – ne man, o Jums. Prisipažįstu, per mažai išmanau, per retai galvoju apie juos. Na, bet… Miłoszas (ir Giedroycas) visaip mums artimi ir brangūs, bet daugiausiai Lietuvai jiedu padėjo jos Nepriklausomybės atgavimo byloje 1988–1991 metais.

Tuomet jiedu labai apmaldė prieštaravimus, kurie, deja, kartais kyla tarp Lenkijos ir Lietuvos, kai paliečiami esminiai pilietinės tapatybės, istorijos, Vilniaus, valstybių sienų ir panašūs klausimai. Man regis, į jų nuomonę, svarstymus, pasiūlymus atidžiau įsiklausydavo Varšuva, bet ir Vilniuje, ypač lenkų tautybės gyventojams, anuomet jie būdavo svarbūs.

Man teko laimė bendrauti su Miłoszu 1989 metais Vygriuose, kai jis dar tik svajojo po Antrojo pasaulinio karo vėl sugrįžti į Lietuvą, o paskui, kai jis 1992-aisiais, po 52 metų, sugrįžo į Vilnių, pabuvau ir jo gidu, ir vairuotoju. Todėl ne iš antrų lūpų ar tolimų šaltinių žinau šį tą apie jo mintis. Ir šiandien laikau jas gana aktualiomis, man priimtinomis dėl istorinių Lietuvos–Lenkijos įvykių vertinimo tolerantiškumo, dvasiškai ypač svarbiomis Lietuvoje tiems, kurių gimtoji kalba – lenkų.

Ne iš antrų lūpų ar tolimų šaltinių žinau šį tą apie jo mintis.

2000 metais jis vėl viešėjo Vilniuje kartu su kitais, net trimis, Nobelio literatūros laureatais. Nepavyko pasikalbėti, Rotušėje tik pasilabinome. Nemanau, kad ši viešnagė, iš jos dienotvarkės sprendžiant, pilna susitikimų, įspūdinga, Miloszui buvo emociškai turtingesnė už pirmąją.

Gal Lenkijoje giedroicininkai ir šiandien tebeturi daugiau oponentų nei Lietuvoje. O mūsuose iš jiems prijaučiančių kalbų nyksta tikrai nuoširdus susirūpinimas lietuviškumu. Pastarasis gal dažniau tik priemonė, o ne tikslas. Būdas prie ko nors priartėti, iškelti klausimą. Akademiniuose, ypač jubiliejiniuose, leidiniuose to nepastebėjau.

Štai, Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko studijoje „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“ (2011) niekur neužtikau vietos, kur skambėtų priekaištas poetui (jo tėvams, gyvenimo ir kūrybos bendražygiams) už „nepakankamą“ lietuviškumą ar stygių, etninių šaknų užmaršumą. Būtų puiku, jei tai rodytų ne tik akademinę, bet ir bendrą lietuvių mąstymo poziciją. Artėti, o ne tolti. Daugiau knygų vertimų, bendrų tyrimų, diskusijų. Čia – rašytojo šūksniai.

Bendrame politiniame ir kultūriniame gyvenime Lietuvos ir Lenkijos ryšių neturiu už ką labai girti. Tie ryšiai trūkinėja, jiems trūksta nuoširdumo ir mūsų noro bendrai veikti. Europos Sąjungos kriticizmas, kalbant apie „nacionalizmą“, mano akimis, yra jau anksčiau mano minėto politikos suprastinimo pavyzdys.

Lenkija daugeliu atveju bando giliau pažvelgti į istoriją, šiandieną ir rytdieną. Tačiau ir jai tokios pat gelmės pritrūksta, kai svarstoma Lietuvos istorija. Abi šalys galėtų ne siekti, o ieškoti santykio ir su tautinės savo valstybės šaknimis, ir su Europos Sąjungos teikiamu ekonominiu stiprėjimu, atvirumu pasauliui. Atskirybės (ypatingybės) bendrybės dialektikos (čia – iš Hegelio žodyno) mums reikia kaip šviežio oro ligoniams.

Prisipažįstu, gedžiu pernelyg anksti išėjusio Algio Kalėdos, jis bent lietuvių ir lenkų literatūras dalykiškai palygindavo. Kartais pasvajoju, kad Tomas Venclova ar Adamas Michnikas galėtų imtis abiejų tautų mediatorių vaidmens, bet, atsivertęs jų straipsnius, turiu pamiršti svajones. Trūksta jųdviejų svarstymuose kažko esmingo, pirmiausia gal pakankamos pagarbos Lietuvai, gal net žinių apie ją.

Kartais pasvajoju, kad Tomas Venclova ar Adamas Michnikas galėtų imtis abiejų tautų mediatorių vaidmens, bet, atsivertęs jų straipsnius, turiu pamiršti svajones. Trūksta jųdviejų svarstymuose kažko esmingo, pirmiausia gal pakankamos pagarbos Lietuvai, gal net žinių apie ją.

Neseniai perskaičiau Nidos Gaidauskienės monografiją apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ir pagalvojau: prieš šimtą metų būta drąsių ir šviesių asmenybių, ir jos dirbo darbą, kurį kažkas turėtų tęsti šiandien. Aišku, ir pačią Nidą galėčiau vadinti Sofijos intencijų tęsėja. Jau minėjau Viktoriją Daujotytę ir Mindaugą Kvietkauską. Ir Jus matau šalia jų. Gal dar Valdą Adamkų.

Deja, nors ir norėčiau, bet nieko konstruktyvaus negaliu pasakyti apie Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumą. Įkurtas bene prieš septynerius metus, jau šiandienėmis mūsų dvišalių kultūros santykių sąlygomis, jis karingas, „gina“ lenkiškąją pusę. Ar čia reikia ką ginti? Reikia kartu dirbti kultūrinį literatūrinį darbą.

Kur dingo toji 1990-ųjų Giedroyco ir Miłoszo politinė kultūrinė išmintis ir santarvė? Žymiausi intelektualai turėtų stovėti draugiškai nusiteikusių tautų ir valstybių sienų sargyboje. Neseniai perskaičiau Stefano Zweigo „Vakarykštį pasaulį“, jo atsiminimus apie tarpukario Europą. Galvoj ėmė nesutilpti visi meno ir mokslo šviesuoliai, kurie kartu su autoriumi mūru stojo prieš karą, o karas prasidėjo. Ir Zweigas prarado viltį, pats išėjo. Išmintinga, bet liūdna toji knyga, ji privertė susimąstyti, palyginti tarpukarį su mūsų dienų Europa, kuri, beje, visų laimei, tebeišvengia karo.

Bet kadangi ES vyriausybės, partijos, visuomeninės organizacijos, kultūrai reikšmingos asmenybės tik formaliai imasi taikos ir santarvės reikalų, o iš tikrųjų nei drįsta, nei moka gydyti valstybių ir tautų (ne tik Lietuvos ir Lenkijos) santykių vėžį, Zweigo kliovimasis giliąja išmintimi ir gera literatūra, aukštuoju menu, jo taikli savianalizė ar tarpukario Europos psichoanalizė tik spaudžia ašaras. Prie jo karsto. Ne iš fronto parvežto, Brazilijoje, toli nuo karo liepsnų sukalto.

Belieka laukti ne geresnių, o prastesnių naujienų. Jų turinys senas kaip pasaulis: stipresniojo galia ir yra teisingumas.

Taigi esu tik liūdnas optimistas. Taika mūsų krašte tebėra trapi. Pasaulyje pilna karštų vietų, kur liejasi kraujas, žūsta žmonės, griaunama, kas ilgai ir nelengvai buvo sukurta. Belieka laukti ne geresnių, o prastesnių naujienų. Jų turinys senas kaip pasaulis: stipresniojo galia ir yra teisingumas. Pagal jį kartais mums už nugarų, nežinant, perbraižomi politiniai žemėlapiai. Būtų puiku, jeigu Lietuva su Lenkija padėtų viena kitai esamą žemėlapį kuo ilgiau išsaugoti.

Kas gyva, o kas mirę

– Pastaraisiais metais aktyviai buvo diskutuojama apie lietuvių kalbos supaprastinimą ir apskritai apie laisvę kalbėti be jokių kalbos taisyklių. Žinoma, šios diskusijos – ne naujiena. Nuo pat „Varpo“ laikų dėl kalbos ietis laužė būgininkai, jablonskininkai, dabušininkai, žaibus svaidė Vincas Krėvė, Vaižgantas, Balys Sruoga ir kiti. Skirtumas tik tas, kad mūsų laikais „blusininkai“ tapo „kalbajobais“. Kaip Jūs žiūrite į tokį, tarkim, Sauliaus Tomo Kondroto tvirtinimą, kad „mūsų literatūrinė kalba tiek tetinka gyvenimo reiškinių pilnatvei atvaizduoti, kiek tinka sonetas atvaizduoti skerdyklų darbui“. Arba Marius Ivaškevičiaus: „Tai, ką kasdien vartojame, – per skurdu, o tai, ką tariamės turį ir išties kadaise turėjome, – be gyvybės, nenatūralu, neskamba“.

– Būtų gerai, kad eilutė iš „Tautiškos giesmės“ stebuklingai prašalintų „tamsumas“ iš rašto žmonių – kolegų – galvų. Nereikia menkinti ar net visai nurašyti mūsų kalbos normų, taisyklių, kaip ir apskritai viso kalbos mokslo. Na, kam lietuvių kalbos turtų nereikia, kas labiau pasitiki svetimomis kalbomis, – Dieve jiems padėk.

Aš pavydžiu poliglotams, bet tik dėl erdvės bendraujant su pašnekovais ir pasirenkant knygas originalo kalbomis. Rašymo erdvė savarankiška, ji nepriklauso nuo gyvų ir mirusių pasaulio tautų kalbų, kol gyva mano tautos kalba. Esu parašęs (skaitytojai dažnai juos vadina „sudėtingais“) ne tik grožinių, bet ir mokslinių tekstų. Rašant nė vienam jų nepritrūko lietuvių kalbos žodžių.

Leidžiame originalius, lietuvių autorių parengtus, tarptautinių žodžių, filosofijos, estetikos, psichologijos ir panašius žodynus. Tad lietuvių kalbai būtinus specialiuosius terminus taip pat turime. Filosofinių ir humanitarinių mokslų terminų kūryba vyksta savaime, rašant atitinkamo turinio knygas, straipsnius.

Negaliu pateisinti Mokslo tarybos ir kitų institucijų spaudimo lituanistams ir kitiems humanitarams rašyti lituanistikos veikalus svetimomis kalbomis, visokiais mokslingumo balais labiau vertinti užsienio spaudoje paskelbtus tekstus.

Negaliu pateisinti Mokslo tarybos ir kitų institucijų spaudimo lituanistams ir kitiems humanitarams rašyti lituanistikos veikalus svetimomis kalbomis, visokiais mokslingumo balais labiau vertinti užsienio spaudoje paskelbtus tekstus.

Lituanistikos centras yra Lietuva, ir paradoksalu pasauliui patiems lituanistams prisistatyti ne originalo kalba. Tegu išsiverčia mūsų mokslinius veikalus į savas kalbas. Kartais bičiuliai ir mane pabara už retesnius tarptautinius žodžius. Aš mėgstu juos vartoti, bet ne lietuvių kalbos sąskaita.

Pavyzdžiui, romano „Lašai“ paantraštėje yra graikų kilmės žodis „klepsidra“ – vandens laikrodis (pažodžiui – laiko vagis). Man klepsidra puikiai skamba, geriau nei jos lietuviškas atitikmuo, tiesiog girdžiu vandens lašų tekšėjimą, be to, palieka semantinės paslapties.

Tarmių, tarptautinių, svetimų kalbų žodžių ar žargono, savo paties naujadarų nei reikia, nei būtina vengti, bet saikas autoriui yra geriausias patarėjas ir redaktorius. Tik tas, kuris nori ar tegali rašyti šablonais (klišėmis), įkrinta į savo paties sau pasispęstus žodyno skurdo spąstus.

Galima visaip ir įdomiai rašyti. Tai įrodo žemaitiškai leidžiami žurnalai, rašomi kūriniai. Pagaliau – Rimanto Kmitos tarmiškai parašyto romano „Pietinia kronikas“ populiarumas. Amerikiečio Thomo Pynchono „juodojo humoro“ romanai man sunkiai įkandami dėl išskirtinės jų anglų kalbos. Bet bandžiau skaityti, autoriaus už jo vartojamą kalbą nekeikiau.

Tegu pradeda rašyti lotyniškai, angliškai ar vokiškai, išspręs ir gimtosios kalbos klausimą: anksčiau ar vėliau pajus, kas ir kurioje kalboje gyva, o kas mirę.

Ką sako mūsų autorių skepticizmas kalbant apie jų gimtąją lietuvių kalbą? Manau, kad patys S. T. Kondroto kūriniai paneigia jo abejones. Juose apstu filosofijos, kuri sutaria, lydosi su lietuvišku tekstu. Manau, kad ir M. Ivaškevičiaus kūriniai lygiai taip pat prieštarauja jo pesimizmui.

Gal mano kolegos nėra nuoširdūs. Gal rūpi pamaištauti, ką nors neigti ar peikti. Provokuoti. Puiku. Kodėl ne? Tegu pradeda rašyti lotyniškai, angliškai ar vokiškai, išspręs ir gimtosios kalbos klausimą: anksčiau ar vėliau pajus, kas ir kurioje kalboje gyva, o kas mirę.

Gyvas tarmių atlasas

– Daug metų dėstėte universitete būsimiems pedagogams. Nemažai esate bendravęs ir su jaunaisiais rašytojais, skaitote jų knygas. Ar, lygindamas su savo karta, įžvelgiate jaunosios kartos kūrėjų lietuvių kalbos pajautimo skirtumų? Kokia jų kasdienė ir literatūrinė kalba?

– Kai pradėjau dirbti Pedagoginiame institute (tada šitaip universitetas vadinosi), dar buvo stojamieji testai. Gana pinklūs, sukti. Pavyzdžiui, reikėdavo atpažinti teksto autorių arba argumentuoti, kodėl konkretus Biliūno ar Žemaitės kūrinys (jo ištrauka) kelia estetinį malonumą. Ar panašiai.

Ir mane maloniai stebino prof. Alberto Zalatoriaus (tuomet Lietuvių literatūros katedros vedėjo) tikėjimas, kad galima lyg kokiu rentgeno aparatu peršviesti būsimo fukso literatūrinius gebėjimus – analizuoti, interpretuoti, pajausti kūrinio grožį, pagaliau – pačiam kurti.

Maloniai stebino prof. Alberto Zalatoriaus tikėjimas, kad galima lyg kokiu rentgeno aparatu peršviesti būsimo fukso literatūrinius gebėjimus – analizuoti, interpretuoti, pajausti kūrinio grožį.

Kalba buvo siejama su kūriniu, jo estetine verte. Stojamųjų egzaminų (testų) derlių lėmė „medžiaga“ – abiturientai, įteikę prašymus studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Konkursai būdavo gana dideli, atestatų pažymiai – aukšti, viename kurse, menu, nebuvo nė vieno be aukso ir sidabro medalio…

Pradžioje turėjome daugiau studentų, kurie pedagogams kalbininkams buvo gyvas visų tarmių atlasas. Ne visi atvažiavo su sava tarme, ne visų kalbos šaknys buvo kaime, bet mokėjo jie lietuviškai neprastai, mylėjo savo kalbą. Universitetui liko patobulinti, įskiepyti, ko trūko.

Iš pirmakursių išsiskyrė Vilnijos abiturientai, baigę lenkų ir rusų mokyklas. Jiems buvo taikomos lengvatos stojant, studijuodami privalėjo pasistengti, pasivyti. Ir vijosi, nors jiems tikrai buvo nelengva. Lenkų, rusų, tuteišių žodžiai – minos, jas reikėdavo išrankioti, susprogdinti. Per ketverius metus dauguma pasivydavo, užmiršdavo net akcentą.

Bet kurios kalbos šaknys – gerai, jos praverčia.

Vėliau padėtis keitėsi, šaknų mažėjo, plito išmokta, mokyklose įskiepyta kalba. Jos pajauta ne tokia gili, atsiranda daugiau šiukšlių, slengo, žargono. Kompiuteriai, telefonai pradėjo „ryti“ žodžių galūnes, raides diakritiniais ženklais, o iš jų toks raštas ar kalbėjimas plito ir kitur. Kokia dar žodžio grožio pajauta, kai viso žodžio nėra?

Literatai, kurių mūsų fakultete nemažai užderėjo, aišku, tokių riktų negalėjo sau leisti. Be to, literatūrinė kalba pagal bet kuriuos apibrėžimus yra savaime kitokia nei kasdienė. Literatūrinės raiškos priemonės, kūrinio forma turi savo dėsnius. Bet jaunųjų literatūrinių kūrinių kalba, aišku, irgi modernėjo. Būtų keista, jeigu jie sektų tik klasikų, nors ir puikių, pėdomis. Sakyčiau, kalbos turtingumas ir jos individualumas jaunųjų autorių kūriniuose radosi (randasi) kitais būdais, kitais keliais. Taip ir turi būti.

Iš literatūrinės pusės išversti į gyvenimiškąją

– Sklando tokia frazė, kad kritikas turi daugiau rašyti apie tai, kas tekste yra, o ne apie tai, ko nėra. Kokia ta šių dienų literatūros kritika? O gal, kaip kad daug kas tvirtina, jos apskritai nėra? Kad šis žanras jau nunyko ir mes turime tik šiek tiek į recenzijas panašias knygų anotacijas, kurių autoriai daugiau demonstruoja savo aštrų liežuvį nei stengiasi išanalizuoti kūrinį.

– Tai vis mūsų bandymas primesti literatūrai gyvenimo ženklus. Žaidimas literatūros ir gyvenimo paradoksais. Literatūra – apie ką? Literatūra – kaip? Kas pasakys, ko literatūroje yra, o ko – ne? Aišku, yra kritikų, kurie geba skirti, ką panorėję. Tik ką tai duoda?

Mano akimis, kūrinys yra tekstas, kuris nuo pirmo iki paskutinio žodžio yra toks audinys, iš kurio nėra kaip ar ko siūlų traukyti, kaip nors jį karpyti, iš literatūrinės pusės išversti jį į gyvenimiškąją. Ir atvirkščiai. Kritikas turi priimti kūrinį, koks jis yra, o ne pasigaminti iš jo sau patinkantį. Kūrinio vientisumas, jo visetas yra didžioji jo taisyklė, vienodai sunkiai perprantama autoriaus ir kritiko (skaitytojo).

Kritikas turi priimti kūrinį, koks jis yra, o ne pasigaminti iš jo sau patinkantį.

Lengva parašyti anotaciją, atsiliepimą, trumpą nuomonę, sunkiau – recenziją. Mokyklos ir universitetai moko rašyti kūrinio „analizes“. Nežinau, ar jų reikia. Matyt, pažymiams rašyti. Mokytojams, pedagogams, kurie nori primesti skaitytojams savą kūrinio vaizdą, pasidžiaugti, kad jų mokiniai geba pakartoti, ko mokytojai tikisi. Ko laukia. Tad literatūros mokymuisi to gal reikia, o pačiai literatūrai – ne. Nes ji tokia analize dažnai numarinama, net negimusi.

Sunku daryti tai, apie ką kalbėjau ankstesnėje pastraipoje. Pajausti ir įvertinti kūrinį kaip estetinę vertybę (tikrovės duotybę, pajautą, estezę ir pan.). Sunku, ne kasdien pavyksta, nes kiekvienam kūriniui reikia individualaus būdo. Vertintojas turi susirasti (atitikti) kūrinį, antraip jiedu prasilenks, nesusitiks. Todėl tiek mažai literatūros darbų tėra įvertinta pagal jų meninę (estetinę) vertę.

Todėl niekada nebus daug kritikos. Tikros, vertingos kritikos. Net jeigu redaktoriai galėtų mokėti dešimteriopai didesnius honorarus.

Poezija niekada neprarado aukščio

– Kokia apskritai Jūsų nuomonė apie šių dienų lietuvių literatūrą, kokių esminių pokyčių matote per pastaruosius dešimtmečius, ar jie teikia vilčių, ar priešingai – liūdina?

– Daugiau džiugina. Man pačiam netikėta, nes ilgokai buvau didelis niurzglys. Džiugina autorių, leidyklose išleidžiamų knygų, literatūrinių veikalų spaudoje (popierinėje ir virtualioje) skaičius. Maniau, kad mirs mūsų maža literatūra iš bado, juk išgyventi iš jos retas tegali. Klydau. Ir gerai.

Tai rodo, kad ne pinigai viską gali. Yra kažkas galingesnio. Trauka aukštyn. Vertikalė, tik nežinau, kaip ją vadinti. Nudėvėti, nuvalkioti visi pamėgti žodžiai, nors ir gražūs. Iš bėdos, nieko geresnio nesugalvojęs, pasakysiu, kad kelia visus aukštyn literatūros aitvarai. Visokiomis – metaforinėmis ir tiesioginėmis – to žodžio reikšmėmis. Kažkas jų, aitvarų, prigamino, dabar jie skraido, vaikus ir suaugusius traukia paskraidyti, ne vienam maga pačiam savą aitvarą susimeistrauti.

Kokia vertė? Pamatysim. Gal ne aš, ne mes, kiti įvertins, bet ji irgi išryškės. Gimę skraidyti – kitokie nei žeme ropojantys.

Tai čia gal vis dėlto metafora.

Talentų, aišku, kaip visada, reikia su žiburiu dieną ieškoti. Bet verta.

Poezija niekada neprarado aukščio. Ji ir dabar išdidi, gal kiek per išdidi, kai sutinka kokį varganą prozininką ar dramaturgą. Eseistą.

Džiugina, kad daugėja prozos. Ji įvairesnė nei vakar. Jau turime filosofinės, nuotykinės, istorinės, detektyvinės, fantastinės. Daug memuarų. Stebina ne tik autorių gausa, bet ir literatūrinis profesionalumas ar raštingumas. Gal redaktorių irgi daugėja. Talentų, aišku, kaip visada, reikia su žiburiu dieną ieškoti. Bet verta. Jie gal nematomi. Holografiški, kaip dabar sakoma. Reikia tam tikro projektoriaus, ekrano. Erdvės.

Beje, ta nuoskauda dėl prozos. Kol visi skaitys tik poeziją (per Poezijos pavasarį ir kitomis šventinėmis progomis), kol didiems poetams statysim monumentus, mūsų literatūra vis dar vaikštinės po Europą su vaikiškomis kelnaitėmis ar net visai be jų. Literatūros brandą turėtų pasiekti ir didžiuosius jos aruodus turėtų užpildyti prozos (dramos) veikalai. Jų ir dairykimės.

Silva studentauja

– Jums, kaip niekam kitam, labai jau tinka Kultūros ministerijos skirtas garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Be Nacionalinės, esate gavęs Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premiją, Lietuvos mokslų akademijos vardinę Vinco Krėvės mokslo premiją, Juozo Paukštelio, Liudo Dovydėno ir daugybę kitų apdovanojimų. Kuris iš jų Jums pats brangiausias? Ir apskritai, ką manote apie literatūrines premijas, kurių turime tikrai nemažai.

– Geriau patylėti. Nes viskas – iš tuštybių mugės. Trumpam, laikinai paglosto širdį, smagu – pastebėjo, įvertino, apdovanojo. Negali nedėkoti. Gal ir naudos kokios apturėti. Ne viską į CV ir surašau, dėl kai kurių – nesmagu, gėda. O kodėl gavai? Kodėl apdovanojo?

Kaip dabar vertinti kokį garbės raštą, kuriuos masiškai 1970 metais visiems per Lenino šimtmetį dalijo?

Kaip dabar vertinti kokį garbės raštą, kuriuos masiškai 1970 metais visiems per Lenino šimtmetį dalijo? Arba buvo „darbininkiška“ Prano Ziberto šilko kombinato literatūrinė premija Kaune. Ją man skyrė už romaną „Medžioklė draustinyje“. Viskas tame romane ne tiek jau apie darbininkus, bet jame – fabrikas, inžinieriai, direktorius, sekretorė, medžioklės, anuomet valdžios pamėgtos… Nelimpa ta premija prie romano, bet buvau premijuotas.

Yra daugybė premijų, kurių negali įvardyti, nes jos ir neturi vardų. Kaip maloniausios premijos ženklą spintoje saugau lapelį su savo klasės auklėtojos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Elenos Paulikaitės-Striaukienės eilėraščiu. Gal prieš dešimtmetį jos ranka surašytu, man dedikuotu. Dabar jai per 90. Linkiu Auklėtojai sulaukti Šimtmečio. Visai neseniai dar paskambino telefonu, sveikino, priminė, kad gerai suvaidinau Silvą Kazio Sajos komedijoje „Silva studentauja“. Įvykis, tik dabar premijuotas, įvyko prieš 60 metų, 1959-aisiais. Buvau dešimtokas.

Moterys pasirenka

– Nelabai drįstu, bet jeigu papasakotumėte ir šiek tiek apie šeimą, apie a. a. žmoną Violetą, apie tai, ką duoda kūrėjui artimo žmogaus buvimas šalia, apie dukras Liną ir Mildą, būčiau labai dėkinga. Ir ta dabartinė Jūsų vienatvė su ištikimu keturkoju draugu ką dar žada atnešti skaitytojams?

– Atiduota jos man daug, visas gyvenimas. Augo ji gydytojų šeimoje, gausioje (penki vaikai), kilmingoje, garbingoje. Buvo ir graži, ir visaip talentinga. Gimė muzikuoti. Ypač – dainuoti. Baigusi Panevėžio muzikos mokyklą, grojo ir dainavo mokyklos, vėliau – instituto, įvairiuose džiazo ansambliuose. Su Romualdu Grabštu, tuomet dar labai jaunu, kartu grojo. Prigimtis buvo ją apdovanojusi puikiu, sodriu altu. Mėgo dainuoti romansus, ypač čigoniškus, rusų, baltųjų karininkų.

Galėjo rinktis anais laikais dainininkės karjerą. Bet įsimaišiau į jos gyvenimą aš. Ir viską sugadinau. Pirmagimė Lina, vėliau ir Milda. O dar mano rašymai, mano filosofijos. Žodžiu, mano egoizmas. Dainininkės likimą ji sumainė su manuoju, rašytojo, likimu. Manau, ne lygiaverčiu. Tačiau taip išėjo, ji rinkosi. Ji visada sakė, kad moterys, o ne vyrai pasirenka. Ir jaunikį, ir likimą. Gal taip ir buvo, negalėjau nieko pakeisti, tačiau jaučiu kaltę. Esu pasakęs, kad negalės visur į repeticijas suspėti. Gal pavydėjau jos talento kitiems. Nepasidalijau juo. O reikėjo. Būtų abiem per akis.

Ji visada sakė, kad moterys, o ne vyrai pasirenka. Ir jaunikį, ir likimą.

Sunku kalbėti apie žmogų, su kuriuo gyventa 52 metus. Ir ligos, ne vienos, spaudžiama, labai troško išeiti pirm manęs. Vaikiškai ginčydavomės, katras tas pirmas. Ji, kaip sakiau, rinkosi. Ir užgeso ji ant mano rankų, namuose, kuriuos pagal jos projektą buvome pasistatę Pavilny. Išėjo rudenį, spalį, vos kelios minutės po vidurnakčio, o buvo gimusi pavasarį, kovo pabaigoje, 7-ą vakaro.

Jaunesnioji dukra, Milda, gyvena visai greta, namus jungia bendras kiemas. Trys anūkai jau suaugę, studijos ir darbai, tad jiems senelis ne itin reikalingas ar įdomus. O štai keturkojis bičiulis, vokiečių aviganis Regentas, Regiu šaukiamas, pagal registracijos vietą turintis gyventi kitame name, pas dukrą Mildą, sergi mane. Ir jis man rūpi. Šeriu, gydau, kalbinu. Bičiuliaujamės. Po kiemą, gatvėmis vaikštinėjame. Jis visad nori būti pirmas. Aš velkuosi įkandin, stabdau jį. Jam aštuoneri, man netrukus 80. Iš jo akių nematau, kad norėtų palikti mane vieną.

Ir jis man rūpi. Šeriu, gydau, kalbinu. Bičiuliaujamės. Po kiemą, gatvėmis vaikštinėjame. Jis visad nori būti pirmas. Aš velkuosi įkandin, stabdau jį. Jam aštuoneri, man netrukus 80. Iš jo akių nematau, kad norėtų palikti mane vieną.

Ant rašomojo stalo mansardoje, kur Regentas labai retai mane teaplanko, visokie, anot Valentino Sventicko, raštų trupiniai – guriniai, trumpi tekstai. Įsipareigojimai, užsakymai redakcijoms, kurios dar nepamiršo manęs. Dainos Miniotaitės į anglų kalbą puikiai išverstas meno filosofijos veikalas „Estezės beieškant“, deja, jau ketvirtus metus nerandantis leidėjo. Mokslų akademijos raginimai šį ar tą nuveikti. Meno (literatūros) filosofijos paskaitų metmenys, iš kurių galėtų rastis tekstas. Tik abejoju, ar yra jame tiek prasmės, kad tvarkyčiau, redaguočiau, išleisčiau.

Didesnis rūpestis – prisiminimų ir eseistikos kryžkelių rankraštis, kurio žanrą pats susigalvojau – minties gyvastys. Antraštė, aišku, irgi yra, bet gali keistis. Šį sykį nesu dėl jos tikras. Kada ir ką parašysiu, negalėčiau pasakyti, bet svarbu, kad, kai geriau jaučiuosi, sveika, net smagu, prie jo valandėlę kitą pabūti.

Birutė JONUŠKAITĖ

LRT