Vytautas V. Landsbergis. Kubilinskas ir mes

I

Daugelį mūsų nuo vaikystės lydėjo ir tebelydi paprasti, žavūs Kosto Kubilinsko eilėraščiai.
Sovietmečiu niekas per daug nesiaiškino, ką kuris iš rašytojų veikė pokario metu, – skaitėme K.Kubilinsko poeziją, mokėmės atmintinai.

Ir staiga šokas – Lietuvai laisvėjant pasklinda žinia, kad K.Kubilinsko rankos suteptos partizanų krauju. Pasirodo, 1947 m. rašytojas buvo užverbuotas sovietinio saugumo ir infiltruotas į partizanų būrį (partizaniškas slapyvardis – “Kapsas”, MGB duotas agentūrinis slapyvardis – “Varnas”.) 1949 m. kovo 7 d. jis nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną ir išdavė visas jam žinomas partizanų slėptuves. Tąkart žuvo 15 partizanų.

Vėliau buvo išspausdinti ir partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiai. Juose aprašoma, kokiomis aplinkybėmis K.Kubilinskas išdavė partizanus:

[…] Ši žinia tarytum perkūnu nutrenkia mane. Pasidaro silpna, ir kurį laiką tyliu. Dieve, Dieve, nejaugi rado mūsų bunkerius? Nejaugi visi žuvo, nejaugi mes netekom viso savo kelerių metų sunkaus darbo vaisių? Aš nepajėgiu galvoti. Guoba pasakoja tai, ką girdėjo. Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakaro prasidėjo sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog žmonės už 4–5 km matė iškylant iš miško dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodydavo vienodai: vieni į Lelionių pusę, kiti – į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgus perspėti mus, kad atgal nevažiuotume.

Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O, galbūt, abudu kartu? […]

Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi:

– Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?

Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio… Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. […]

Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti tik išdavus mus. […]

Geriau išduoti ir tokiu būdu grįžti į tarybinių rašytojų eiles, gi čia, turint šitiek gabumų, atsiveriančios plačiausios perspektyvos gerai uždirbti, gerai gyventi. […]

II

Daugelį nesmagių dalykų, vykusių ar tebevykstančių Lietuvoje, norisi atmesti, ištrinti iš atminties – tarsi jie būtų ne mūsų. Holokaustas – ne mūsų, pokaris, stribai, išdavystės, žmogžudystės – ne mūsų, patyčios mokyklose, interneto komentatoriai – ne mūsų, valdžia, nesugebanti susitarti dėl svarbiausių valstybės siekių, – irgi ne mūsų.

Mintijant tokiu būdu, trinasi lietuviškos tapatybės kontūrai – nes su neigiamais reiškiniais tapatintis nesmagu, o gražių, kilnių dalykų beveik nesimato. Nebent laidotuvių prakalbose… Tačiau tiek vieni, tiek kiti yra mūsų gyvenimo pusės, mūsų genetinis kodas: tiek partizanavimas (apsisprendimas aukotis, kariauti, apsisprendimas žudyti ir būti nužudytam), tiek kolaboravimas (apsisprendimas išlikti, bendradarbiaujant su okupantu). Abu jie karo metu pateisinami ir reikalingi.

Vis dėlto kartais kyla pagunda į reiškinius, kurie Lietuvoje atpažįstami kaip negatyvūs, nedarantys garbės, pažvelgti kitaip – bandant suvokti ir priimti juos kaip asmeniškus įvykius: viskas, kas vyko ir vyksta Lietuvoje, vyksta ir su manimi. Ne kaimyno namas dega, o visų mūsų namai dega. (Net ir platesniame kontekste – jei Japonijai nesiseka, tai yra visų mūsų skausmas ir problema.)

Taigi – ar įmanoma priimti stribus, išdavikus, nusidėjėlius? Suprasti jų motyvus, atleisti? Ar reikia viso to? Ir kaip suderinti itin prastus K.Kubilinsko poelgius su itin gražiais jo eilėraščiais vaikams? Viešumoje pasigirsta komentarų, kad jų iš viso nebereikėtų spausdinti (ar mokyti mokyklose).

Bet galima į šį klausimą pažvelgti ir kitaip – kokia turėjo būti žmogaus atgaila, koks noras pabėgti nuo suaugusiųjų pasaulio beprotybės, nuo savo paties demoniškumo, jeigu jis taip giliai nėrė į vaikų poezijos pasaulį, ieškodamas atgaivos ir tyrumo! Panašus atvejis – iškrypėlio, girtuoklio, komunisto P.P.Pasolini’o tyras evangelinis filmas “Evangelija pagal Matą”.

Antra vertus, krikščioniškai pasaulėžiūrai turėtų būti priimtina ir tokia pažiūra, kad žmogus gali keistis: net žmogžudys gali tapti šventuoju, kaip Saulius tapo šventuoju Paulium. Prostitutė Magdalena irgi tampa šventąja…

Neteisinant išdavikiško K.Kubilinsko poelgio, mokyklose vis dėlto privalu dėstyti jo poeziją, kartu pateikiant ir istorinį-biografinį kontekstą. Geresnės (paradoksalios) psichodramos nesugalvosi – žudikas ir vaikų poetas. O juk meno užduotis ir yra išmokyti mąstyti bei atleisti. Savo istorijai, tai yra – sau. Ne tik mokytis spalvinti juodai ir baltai.

 

Šaltinis čia