Willas Gompertzas: „Kodėl šiandien Shakespeare’as yra populiaresnis nei bet kada anksčiau?“

„Tai stebėtina, argi ne? Shakespeare‘as šiandien yra populiaresnis nei bet kada anksčiau nuo pat savo mirties prieš keturis šimtus metų (po ranka nėra jokių tvirtų duomenų, kurie tą patvirtintų, tačiau mokslininkai, su kuriais kalbėjausi, su tuo sutinka)“, – apie Williamo Shakespeare‘o pupuliarumą BBC svetainėje rašo meno kritikas Willas Gompertzas.

Jo teigimu, prie Bardo prekės ženklo populiarumo prisidėjo internetas, tačiau jis taip pat yra kupinas alternatyvų, šiuolaikinio turinio, kurį galime rinktis. Tačiau vis dėlto viršuje atsidūrė Shakespeare’as – ir ne tik internete. Kaip rašo W. Gompertzas, šiandien jo kūrinių rasi tiek Afrikos knygynų lentynose, tiek nešiojamuose kompiuteriuose Laplandijoje, tiek džiunglių teatrų pastatymuose. Be to, atpažinsi jo žodžius popdainose, girdėsi cituojamus kino filmuose ir tariamus gatvėse.

„Tik ištark „būti ar nebūti“ bet kurioje šalyje ir vietiniai iš karto žinos, kad cituoji Shakepseare’ą. Kriminalinių romanų autoriai, verslininkai, futbolo treneriai ir teisininkai – visi jie narsto Shakespeare’o žodyną, kad sukurtų pagaulią antraštę ar paveikią frazę“, – konstatuoja W. Gompertzas ir klausia, kaipgi tai įvyko. Kaip nutiko, kad Shakespeare’as išliko ir klestėjo tapdamas tarptautine žvaigžde, kai tuo tarpu jo amžininkams tai nepavyko. Taip, rašo W. Gompertzas, šiandien vis dar kalbama apie Shakespeare’o amžininkus – Marlowe’ą, Jonsoną, Fletcherį –, tačiau jie toli gražu savo statusu neprilygsta šiam dramaturgui. Ką tokio turi Shakespeare’o darbai, ko neturi jų? Kas Shakespeare’o kūryboje lemia tai, kad jis pergyvena bet kokį kitą kada nors gyvenusį žodžio meistrą?

„Nėra jokio kito rašytojo visoje planetoje, kurio kūriniai būtų taip plačiai prasiskverbę į mūsų kasdienybę, kaip kad Saldžiosios Avono gulbės (kaip kad jį vadino Benas Jonsonas). Net JK Rowling ar Bobas Dylanas jo nenurungia. Šis žmogus ir jo žodžiai paliečia milijardų žmonių gyvenimus“, – konstatuoja W. Gompertzas.

Žinomas aktorius, suvaidinęs ne vieną Shakespeare’o personažą, Simonas Russelas Beale’as teigia, kad laike ir erdvėje bardo kūriniams keliauti padeda įgimtas jų pritaikomumas. „Kalbant apie Shakespeare’ą, nėra jokių taisyklių“, – teigia jis ir papasakoja seną pokštą apie tai, kaip žymus režisierius moko jauną aktorių: „Yra tūkstančiai būdų suvaidinti Hamletą, tačiau šis nėra vienas iš jų.“ Taigi, kaip rašo W. Gompertzas, yra tūkstančiai būdų suvaidinti Hamletą, ko nepasakysi, tarkime, apie Arthuro Millerio pjesės „Komivoježieriaus mirtis“ veikėją Willį Lomaną ar Samuelio Becketto personažus, kuriems autorius suteikdavo gana griežtas režisūrines nuorodas. „Be to, daug erdvės rangytis nėra ir kalbant apie tokius personažus kaip Ibseno Hedda Gabler ar Čechovo Konstantinas iš „Žuvėdros““, – rašo W. Gompertzas.

Anot jo, Shakespeare’ui pavyko sukurti labai įtikinamus trijų demencijų veikėjus, kurie gali būti interpretuojami milijardais skirtingų būdų. Anot R. Beale’o, Shakespeare’o personažai yra labai paslaugūs aktoriams.

Neseniai apie Shakespeare’ą pasirodžiusios knygos autorius Andrew Dicksonas priduria, kad tas pats yra pasakytina ir apie bardo kūrinius, kurie yra tiek „atviri“, kad gali būti kas kartą iš naujo reinterpretuojami. „Jie buvo tai sukurti, kad galėtų būti iš naujo vis perkuriami“, – teigia A. Dicksonas.

Kai buvo parašyti, Shakespeare’o kūriniai turėjo patenkinti daugybę skirtingų auditorijų – vieną popietę jo kūryba galėjo būti rodoma karališkiesiems rūmams, o jau kitą dieną – tas pats kūrinys galėjo būti atliekamas masinei publikai. Tačiau, kaip rašo W. Gompertzas, savo gyvenimus šie kūriniai pradėjo kažkur kitur. Kaip teigia Londono Shakespeare’o centro direktorius profesorius Gordonas McMullanas, Shakespeare’as visų pirma buvo puikus adaptuotojas (Dicksonas apibūdina bardą kaip „begėdį nusavintoją“). Apie „Romeo ir Džiuljetą“ jis kalba kaip apie amžių senumo istoriją, kurią Shakespeare’as paėmė ir perrašė. „Aš nesakau, kad jis buvo plagiatorius, tačiau jis buvo itin priklausomas nuo jau egzistavusių tekstų“, – konstatuoja G. McMullanas.

Anot W. Gompertzo, improvizacija buvo Shakespeare’o stichija – eilės ar net dalys buvo pridedamos ar šalinamos pagal užgaidą, o neretai tas pats kūrinys turėjo net kelias versijas (žinoma, kad yra bent trys skirtingi „Hamleto“ rankraščiai).

Shakespeare’as nebuvo sukaustytas dogmų ir, pasak W. Gompertzo, jei jam nepavykdavo rasti tinkamo žodžio ar frazės apibūdinti tam tikrą veiksmą, jis paprasčiausiai ją sukurdavo. Jei jis nebūdavo tikras dėl to, kaip užbaigti sceną ar veiksmą, tai jis dėl to nesikankindavo visą naktį, o paprasčiausiai surašydavo galimas įvairias alternatyvas ir palikdavo klausimą spręsti savo aktoriams.

W. Gompertzo teigimu, būtent Shakespeare’as pats ir sukūrė precedentą, kad jo draminius kūrinius galima įvairiai modifikuoti. „Pirmyn, perdaryk savaip mano kūrinį, trink, pridėk, adaptuok ir reinterpretuok – tokia buvo pagrindinė jo žinia visiems ateities rašytojams, aktoriams ir režisieriams“, – rašo W. Gompertzas. Jie išgirdo šį patarimą ir, tarkime, Stephenas Sondheimas ir Leonardas Bernsteinas „Romeo ir Džiuljetą“ pavertė miuziklu „Vest Saido istorija“, o Bolivudo režisierius Vishalas Bhardwajus pagal „Makbetą“ pastatė gangsterių filmą pavadinimu „Makbūlas“. Ir tai, kaip rašo W. Gompertzas, yra tik du pavyzdžiai iš tūkstančių visų Shakespeare’o reinterpretacijų visame pasaulyje. Ir tai verčia klausti, kodėl Shakespeare’o kūryba paplito taip plačiai ir taip sėkmingai?

Pirmas argumentas, kaip pažymi W. Gompertzas, yra susijęs su tuo, kad poetinio Shakespeare’o žodžio paplitimui labai palankūs buvo imperiniai Anglijos vėjai. Anglijai ir tada Didžiajai Britanijai plečiant savo valdas visame pasaulyje, Shakespeare’o kūriniai tapo svarbiu indoktrinacijos, o Dicksono požiūriu, ir kontrolės veiksniu: „Shakespeare’as Indijos vaikams buvo primestas tam, kad jiems būtų įskiepyta britiška kultūra ir vertybės.“ Anot jo, visas kolonijinis projektas rėmėsi nuostata „išmokyk Shakespeare’o ir jie taps tokie kaip jūs.“ Kaip rašo Dicksonas, tu privalėjai atmintinai mokėti cituoti Shakespeare’o kūrinių dalis tam, kad galėtum gauti darbą Indijos civilinėje administracijoje, ir šis testas buvo išlaikytas iki pat praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio.

Tačiau, anot W. Gompertzo, žmonių taip lengvai nepalenksi. Dicksonas teigia, kad indai greitai suvokė šio angliško eksporto svarbą. Jiems patiko Shakespeare’o istorijos ir todėl jie perrašė jas neretai suteikdami toms adaptacijoms ir antibritišką kaloritą. Tokias revizijas, W. Gompertzo nuomone, įmanomomis padaro pati Shakespeare’o kūrinių prigimtis. Daugelis jo istorijų vyksta abstrakčiose vietose, o siužetai gali būti pritaikomi skirtingoms kultūroms – Hamletas kalba apie kerštą, Otelas – apie pavydą, o „Dvyliktoji naktis“ yra senas geras farsas, paremtas klaidinga tapatybe. Būtent šis universalus kūrinių aspektas padaro Shakespeare’o kūrybą antlaikiška.

Anot W. Gompertzo, Ruandos žmonės į Hamleto istoriją žvelgia kaip į pasakojimą apie kerštą, o šiandieninė Manheteno auditorija gali vesti paraleles tarp karaliaus Lyro nuosmukio ir menkstančių Amerikos galių. Kinams, anot Dicksono, yra labai aktualus „Venecijos pirklys“, o to priežastys glūdi dar jų kare su Japonija ir nepilnavertiškumo jausme.

Galiausiai, anot W. Gompertzo, viskas atsiremia į patį rašymą. Kai Shakespeare’as yra verčiamas į kitas kalbas, proceso metu gali būti daug kas prarasta, tačiau jo darbuose vis \dėlto išlieka genijaus kibirkštis ir, nors žodžiai nebėra tie patys, prasmės ir ritmo pajutimas išlieka tie patys. Shakespeare’as buvo be galo talentingas žmogiškųjų dramų stebėtojas, turėjęs literatūrinių gabumų visa tai įamžinti taip, kad jo darbai lieka aktualūs ir mums šiandien.

Parengė Donatas Puslys

Bernardinai.lt