1941 metų birželio naktį iš 24-osios į 25-ąją Rainių miškelyje raudonarmiečiai ir NKVD neregėtai žiauriai nužudė 74 Telšių kalėjime laikytus lietuvių vyrus – politinius kalinius. Kitos dvi aukos, aptiktos po kelių dienų, buvo raudonarmiečiai – galbūt (svarstyčiau) atsisakę dalyvauti nusikaltime.
Po dviejų su puse savaitės, liepos viduryje, lietuvių policijos Šiaulių bataliono nariai ir vietiniai policininkai, vadovaujami gestapo, Rainiuose sušaudė, skirtingais duomenimis, nuo 800 iki 1 500 žydų vyrų, o gruodį tame pačiame miške – Telšių geto moteris. Taip Rainiai tapo dvigubų masinių žudynių vieta.
Sodriai žalias birželis kviečia džiaugtis. Krūmais apaugusių vandenų pakrantėse plaka lakštingalos, čiurliai riekia dangų virš miestų, amžinai kvepia alyvos ir jazminai. Atrodytų, ar galėtų atsirasti tokių, kurie norėtų visa tai sudrumsti ir sunaikinti. Puikiai suprantu šių žodžių naivumą, nes istorija rodo priešingai: nusikaltėliškiems sumanymams grožis – nei meno, nei gamtos – neturėjo nė menkiausio poveikio.
Maža to, lyg tyčia didžiausios masinės žudynės kaip tik prasidėdavo pavasarį ar vasarą. Keistas dėsningumas: armėnų genocidas – balandį, tutsių – balandį, Srebrenica – liepą. Lietuva okupuota birželį, pirmosios tremtys – birželį, Holokausto pradžia – birželį. Pirčiupiai – birželį. Rainiai – irgi nuostabųjį birželį.
Žinia apie Telšių kalėjime sovietų režimo laikytų vyrų lietuvių kankinimus ir žudynes Rainių miškelyje lietuvių visuomenės kolektyvinėje sąmonėje įrėžė iki šiol neišdildomą žymę. Jei 1940–1941 metais kas nors iš lietuvių dar turėjo iliuzijų dėl sovietų režimo „privalumų“, tai po pirmųjų trėmimų, po Rainių turėjo justi tas iliuzijas išsisklaidant kaip dūmą, o sovietmečiu dirbdami Domo Rociaus vardo kolūkyje ar matydami jo vardu Telšiuose pavadintą gatvę – išgyventi dviprasmybę.
Priminsiu: Domas Rocius – vadinamojo Liaudies Seimo deputatas, 1940–1941 metais Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas, žudynių Rainiuose vienas organizatorių (kartu su Telšių NKVD viršininku Petru Raslanu ir kt.).
Maža to, lyg tyčia didžiausios masinės žudynės kaip tik prasidėdavo pavasarį ar vasarą. Keistas dėsningumas: armėnų genocidas – balandį, tutsių – balandį, Srebrenica – liepą. Lietuva okupuota birželį, pirmosios tremtys – birželį, Holokausto pradžia – birželį. Pirčiupiai – birželį. Rainiai – irgi nuostabųjį birželį.
Paskutinę 1941-ųjų birželio savaitę Lietuvą užėmę naciai ir jų vietiniai bendradarbiai netruko įžvelgti žudynių Rainiuose panaudos politiniams tikslams galimybių. Visų pirma šia istorija pasinaudota kurstant vietos gyventojų neapykantą žydams: nuo pirmųjų nacistinės okupacijos dienų juos siekta sutapatinti su komunistais ir suversti jiems atsakomybę už sovietinę okupaciją ir jos pasekmes. Niekuo dėti Telšių žydai buvo verčiami rankomis atkasinėti duobes Rainiuose, iš jų buvo tyčiojamasi.
Jau daug vėliau, atgimimo metais, Lietuvos SSR prokuratūrai ėmus aiškintis žudynių aplinkybes, seni LKP(b) nariai, tokie kaip ilgametis Partijos istorijos instituto vadovas Romas Šarmaitis, pasakojo, kad palaikus sudarkę irgi žydai: esą tai padarę jie, verčiami baltaraiščių…
Niekuo dėti Telšių žydai buvo verčiami rankomis atkasinėti duobes Rainiuose, iš jų buvo tyčiojamasi.
Sovietmečiu žudynių Rainiuose atmintis buvo išlaikyta šeimose. Ant broliško aukų kapo Telšių kapinėse per Vėlines visada degdavo žvakės. Jo vietos valdžia veik nepalietė, tik pašalino Gediminaičių stulpus ir pridengė apsodindami tujomis.
Kartais birželio mėnesį slapta po nakties ir žudynių vietoje atsirasdavo pagarbos ženklų – medinių ir (ar) metalinių kryžių, bet vietos valdžia pasirūpindavo juos iškart nupjauti. Artėjant birželio 24-ajai toji vieta buvo stebima ir saugoma. Iš pradžių valdžios nutarimu Rainių eglynas buvo netgi iškirstas – kad neliktų Rainių miškelio toponimikos apskritai, tačiau vėliau medžiai atsodinti, nes nuo kelio (vėl bėda) labai gerai matydavosi po nakties išdygę kryžiai.
Žydų žudynių vietų Rainiuose likimas buvo kitoks. Vieną iš dviejų vietų (kurioje sušaudyti vyrai) sovietų valdžia pažymėjo, tačiau čia užkastas aukas, kaip ir kitose panašiose vietose, nacionalizavo, įvardydama „tarybiniais piliečiais“. Taip siekta pasinaudoti žydų genocido kapitalu – sklandžiai tarsi pasisavinti aukas ir (su)kurti visuomenei įspūdį, jog nacių teroro objektas buvo tarybiniai piliečiai, o ne žydai.
Toks vaizdinys penkis dešimtmečius diegtas tiek per oficialias atminimo ceremonijas, tiek spaudoje, tiek muziejų ekspozicijose ar ekskursijose. Galima sakyti: lietuvių žudynių Rainiuose atmintį siekta užmaskuoti ir nugramzdinti į užmarštį, o žydų žudynių – perkeisti. Abiem atvejais – sunaikinti.
Šiandien tardami žodį „Rainiai“ daugelis turbūt turime galvoje būtent 74 politinių kalinių nužudymą, tačiau atminimo akmenis (ar žvakes) šiomis dienomis dera dėti abipus Rainių miškelio. Ne dėl kažkokios formalios pusiausvyros (kaip sakė popiežių Joną Paulių III filme „Naujasis popiežius“ suvaidinęs Johnas Malkovichius, „kančia nėra sportas“), bet kad Rainiai išties tragiškai tiksliai atspindi 1940–1944 metais Lietuvą ištikusias nelaimes: sovietinio režimo terorą, kurio aukomis tapo Lietuvos gyventojai, suklasifikuoti pagal „klasę“ ir politines pažiūras, ir nacių režimo nusikaltimus, kurių vykdytojai leido sau skirstyti žmones pagal „rasę“. Visi jie, lietuviai ir žydai, buvo sunaikintos Lietuvos Respublikos piliečiai.
Memoriae aeternae.
