Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis

Vardas Lietuva

Lietuvos vardas istoriniuose šaltiniuose ir kalbinėje tradicijoje turi tris atmainas: su šaknimis liet– (lietuviškoji tradicija), lit– (slavų tradicija) ir leit– (latvių tradicija).
Lietuviškos tradicijos šaknis liet- slypi seniausiose vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis rašytų šaltinių formose. Greičiausiai šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos pavadinimas Leedu arba Leedumaa (maa ‘kraštas, šalis’). Mat estai, kaip ir vokiečiai, su Lietuvos vardu turėjo susipažinti tiesiog iš pačių lietuvių. Nors jie su lietuviais bendrų sienų neturėjo, tiesioginių santykių būta. Antai Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje lietuviai neretai rengdavę karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovodavę prieš Ordiną. Suomių Liettua dar tiksliau negu estų Leedu(maa) atspindi lietuvišką formą Lietuva. Bet tai greičiausiai naujas terminas, matyt, atėjęs per raštus.

Slavų tradicijos seniausia užfiksuota forma laikytina Rusios metraščių Литъва, vartota greta trumpesnės Литва. Plg. lenkų Litwa. Tai slaviškas lietuviškos formos *Lietuvā < *Lētuvā atliepinys su i vietoj ie < ē (iš balt. ei), rodantis labai seną etnonimo kilmę. Pažymėtina, kad Rusios metraščiuose terminas Лит(ъ)ва vartotas ne tik kraštui, bet ir jo gyventojams pavadinti, panašiai kaip Голядь ‘galindai’, Чудъ (Чюдъ) ‘estai, kartais ir kiti Pabaltijo finai’.

Rusios metraščiuose užfiksuoti šie ankstyviausi Lietuvos (Литъва, Литва) paminėjimai:

1040 m. kunigaikštis Jaroslavas žygiavo į Lietuvą (greičiausiai nesėkmingai, nes apie to žygio rezultatus metraštyje nutylima);

1113 m. Lietuva minima kaip Rusios kaimynė;

1132 m. aprašomas Mstislavo Didžiojo žygis į Lietuvą, nedavęs apčiuopiamų rezultatų;

Lietuva dar minima „Sakmėje apie Igorio žygį“ (apie 1187 m.).

( Slavų tradicijos formos (su šaknies i vietoj ie) vėliau įsigalėjo vokiečių (plg. Litauen) ir lotynų (Lituania) šaltiniuose. Ilgainiui šio tipo formos labai išplito ir įvairias jų atmainas imta vartoti daugelyje Europos kraštų, net kituose žemynuose.

Plg. slavų šalyse: rusų, bulgarų Литва, baltarusių Лiтва, lenkų Litwa, čekų, slovakų Litva. Iš slavų plito tolyn, pavyzdžiui, estų dial. Litva-maa (F. J. Wiedemanno žodyne), vietnamiečių Litva (šalia Li-tuy-a-ni) ir kt.

Germanų kraštuose: vokiečių, švedų, norvegų, danų, olandų Lit(h)auen, islandų Lit(h)áuen, Lithaugaland.

Daugelyje šalių Lietuvos pavadinimas savo kilme vienaip ar kitaip susijęs su lotynų Lituania, pavyzdžiui, italų, ispanų, rumunų Lituania, portugalų Lituânia, prancūzų Lituanie, anglų Lithuania, serbų-kroatų Litvanija (Литвāнuja), nauj. graikų LiJounía, albanų Lituani, estų dial. Litvani-maa (F. J. Wiedemanno žodyne), vengrų Litvania, turkų Litvanya, japonų Ritowaniya (neturi priebalsio l).)

Latviai lietuvį iš seno vadino leîtis, dgs. leîši (dabartinė forma lietuvietis yra nauja), bet Lietuvą – Lietava. Latvių forma leitis, dgs. leišos ‘Lietuvoje, pas lietuvius’ turi šaknies dvibalsį ei. Janio Endzelyno nuomone, ši forma gauta iš kuršių. Latvių tradicijos lietuvių ir Lietuvos vardas (su šaknies ei) kitose kalbose nepaplito. Be Latvijos, kiek žinoma, buvo vartojamas tik pietų Estijoje (Leitte).

(Užfiksuotas Tartu mieste 1648 m. pasirodžiusioje (pietų) estų kalbos gramatikoje, kurios autorius buvo J. Gutslaffas. Veikiausiai estai jį gavo iš kaimynų latvių. Minėtoje gramatikoje jis turi ‘lenko’ reikšmę. Lietuvius su lenkais anuomet supainioti buvo nesunku, nes pietų Estija 1582–1625 m. (oficialiai iki Altmarko sutarties 1629 m.) buvo valdoma Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Nors minėtoje gramatikoje Leitte reiškia ‘lenką’, nėra abejonės, kad žmonės šį vardą vartojo ir lietuviams pavadinti.)

Vardo priešistorė

Visų trijų tradicijų Lietuvos vardo (su šaknies ie, i, ei) pirmapradis šaltinis – lietuvių forma *Lietuvā < *Lētuvā (iš *Leituvā). Kada jis atsirado?

Į šį klausimą atsakyti nelengva. Lietuvių kalbõs, žinoma, ir tautõs ištakas sudarė rytinių baltų pietinė dalis, buvusi arčiau vakarų baltų – prūsų ir jotvingių. Skirtingai negu šiaurinėje dalyje, kur baltai sudarė naujesnį kalbinį klodą finų gyventoje teritorijoje, rytų baltų pietinė dalis buvo senosiose baltų žemėse, kuriose jie gyveno jau ne vieną tūkstantmetį. Čia baltai nepatyrė ryškesnio finų poveikio. Su finais buvo šiek tiek suartėję tik tolimi šių baltų protėviai, bet tų ryšių būta silpnų. Todėl čia baltų kalba išliko mažai pakitusi – buvo maždaug tokia kaip ir iki rytų baltų ryškesnio suskilimo epochos, t. y. dar prieš VII a. Išliko beveik sveikas, mažai tepakitęs, baltų vokalizmas ir konsonantizmas. Beveik nebuvo žodžio galo redukcijos, ji atsirado vėliau ir nebuvo tokia intensyvi kaip šiauriniame areale (bent latvių kalboje). Išlaikyta archajiška linksniavimo ir asmenavimo sistema, kurią šiauriniame areale imta intensyviau prastinti.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad rytų baltų kalbinis suskilimas turi būti suprantamas kaip šiaurinės dalies laipsniškas nutolimas nuo konservatyvios pietinės dalies, kurioje senovinė būklė išliko bemaž nepakitusi.

Šis pietinis rytų baltų arealas ir davė pradžią lietuvių kalbai. Iš čia kilo ir lietuvių tauta. Čia jos ištakos.

Schemoje visa tai galima pavaizduoti taip:

Kadangi šiauriniai rytų baltai – kuršiai (kilę turbūt iš vakarų baltų), žiemgaliai, sėliai ir latgaliai (tapatinti su latviais) – kalbos požiūriu nutolo nuo pietinių rytų baltų, t. y. būsimųjų lietuvių, kurie ir toliau išlaikė senąją kalbos būklę, tai teoriškai lietuvių kalbos pavadinimas galėtų būti taikomas rytų baltų kalbiniam vienetui ne nuo šiaurinės dalies atsiskyrimo laikų (maždaug VII a.), bet ir anksčiau. Beje, archeologai lietuviams būdingą materialinę kultūrą aptinka jau maždaug nuo V a., o jos elementus konstatuoja buvusius net II–III a. Maždaug nuo tų laikų vartotas ir Lietuvos vardas. Kaip netrukus matysime, tai rodo slavų Litva (su šaknies balsiu i). Taigi etninė lietuvių kultūra (ir Lietuvos pavadinimas) egzistavo jau rytų baltų gelmėse.

Vėliau, susikūrus Lietuvos valstybei ir jai sparčiai plečiantis daugiausia buvusiose baltų žemėse, kito ir geografinė Lietuvos vardo reikšmė. Ilgainiui juo imta vadinti ne tik etnines lietuvių žemes, bet ir visas tas, kurios buvo prijungiamos prie Lietuvos valstybės, taigi ir nelietuvių gyvenamas. Visą tą valstybę oficialiai imta vadinti Didžiąja Lietuvos Kunigaikštija.

( Jos teritorija atskirais laikotarpiais kito. Vytauto laikais Lietuva pasiekė savo apogėjų (užėmė teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros), vėliau vis mažėjo. Po Liublino unijos (1569 m.) Lietuvos vardu siauresniąja šio žodžio prasme imta vadinti tik penkių vaivadijų – Vilniaus, Trakų, Minsko, Naugarduko ir Bresto – teritoriją, platesniąja – prie šių dar priskirdavo tris „gudiškąsias“ vaivadijas: Polocko, Vitebsko ir Mstislavlio. Po Lietuvos-Lenkijos padalijimų Lietuvos vardu buvo vadinamas dar mažesnis plotas, o vietoj buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pavadinimo ilgainiui ėmė įsigalėti Lietuvos ir Gudijos vardai.)

Krikščionybės atėjimas į Lietuvą

Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose buvo susijęs su krikščionybės artėjimu prie Lietuvos. Mūsų šalį krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga, pasiekusi dabartinę Lietuvą net daugiau negu šimtmečiu anksčiau nei Vakarų krikščionybė. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis – tokie žodžiai kaip bažnyčia, gavėnia, krikštas, Kūčios, taip pat krikščioniškų švenčių pavadinimai Kalėdos, Velykos, krikštavardžiai Povilas ir kiti, gauti, be jokio abejojimo, iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie X–XII a. Dar anksčiau Rytų krikščionybė, tada nedaug tesiskyrusi nuo Vakarų krikščionybės, pasiekė dabar jau išnykusius lietuvius toliau rytuose, jų gyvento ploto ribas šiandien nelengva tiksliau apibrėžti. Tai turėjo atsitikti tuoj po rytinių slavų – dabartinių rusų, baltarusių ir ukrainiečių protėvių – krikšto (988–989 m.), kai buvo vykdomos krikščionybės skleidimo misijos į pagonių baltų žemes.

Tiesioginiai ar netiesioginiai slavų ir lietuvių kontaktai turėjo prasidėti labai seniai. Jie prasidėjo prieš pačių slavų krikštą. Ypač aiškiai tai matome iš slaviško Lietuvos vardo Litva, turinčio balsį i, kilusį iš baltų dvibalsio ei (vėlesnio ie). Taigi slavai tą vardą turėjo gauti tada, kai patys tebeturėjo dvibalsius arba bent kai vyko jų monoftongizacija, kurią linkstama nukelti net maždaug į IV a. (!). Labai seną vardą rodo ir latvių vartojamas mūsų tautovardis leitis ‘lietuvis’ su išlaikytu senuoju dvibalsiu ei. Taigi jau labai senais laikais Lietuvos vardas turėjo būti plačiai vartojamas ir aplinkinių tautų žinomas. Tačiau į istorinius šaltinius jis pateko daug vėliau, mažiausiai po penkių šimtmečių, kaip minėta, krikščionybei artėjant prie Lietuvos iš Vakarų.

(Visa tai prieštarauja tvirtinimui, kad senovės lietuviai „gyvenę pelkėse“ ir dėl to vėlai buvę pakrikštyti. Pelkėse lindėjusi tauta negalėjo būti plačiai žinoma, juolab kad su slavais lietuvių etninis plotas, bent jau seniausiais laikais, nesiribojo, juos skyrė kitos baltų gentys. Slavai lietuvių nesiekė, bet apie juos puikiai žinojo! Vėlyvo Lietuvos krikšto priežastis buvo kita, o ne „tūnojimas pelkėse“. Jos reikia ieškoti Lietuvos geografinėje padėtyje. Iš Vakarų ir Rytų atslenkančios krikščionybės bangos susidūrė ties Lietuva. Ar Lietuva būtų priėmusi krikštą iš Vakarų, ar iš Rytų – vis tiek būtų buvusi paskutinė.)

Rytų krikščionybės banga buvo labai intensyvi ir lietuvių gyvensenoje paliko gilių pėdsakų. Viduramžiais su krikščionybe ėjo pažanga: sklido materialinė ir dvasinė kultūra, žmonių švietimas. Viso to gamtmeldžiai lietuviai ir kitos baltų tautos neturėjo. Tas pat pasakytina apie kitų neseniai pakrikštytų Vidurio ir Rytų Europos tautų ankstesnį gyvenimą. Pažanga per krikščionybę sklido iš Vakarų (nuo Romos ir kitų svarbiųjų Vakarų kultūros centrų) ir Rytų (nuo Konstantinopolio, apskritai nuo Bizantijos imperijos), kur klestėjo mokslas, turėtos gausios ir turtingos bibliotekos, buvo išsilavinusių žmonių. Visa tai vyko tuo metu, kai Europoje kūrėsi klasikinės tautinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos. Lietuva nuo jų atsiliko dėl pavėluoto krikšto. Tai buvo svarbiausioji priežastis, kodėl Lietuvos valstybėje lietuvių kalbą ilgainiui užgožė kitų, anksčiau pakrikštytų, tautų kalbos. Ji išliko tik kaip prastuomenės bendravimo ir šeimos kalba.

(Turint visa tai omenyje, naivūs atrodo dabartinių naujųjų pagonių siekiai grąžinti Lietuvą į pagonybę, lietuvius vėl padaryti gamtmeldžiais. Tuo einama prieš pasaulio istorijos vyksmą. Be to, norima atgaivinti tai, kas nebeatgaivinama. Juk per mažai žinome apie senąjį savo protėvių tikėjimą. Istorinių šaltinių duomenys iškreipti ir nepatikimi. Remiantis tautosaka ir mitologija galima atkurti tik etnografiją, bet ne religiją. Pagaliau, pagonybė pagilintų Lietuvos tautinių grupių priešpriešą, ypač Vilniaus krašte. Lenkų ekstremistai vėl pritaikytų modelį lenkas – katalikas, lietuvis – pagonis, praeityje padariusį labai didelę žalą lietuvių tautai. Jau XIII a. pagonybė buvo mūsų tautos atsilikimo rodiklis. O dabar norima vėl grįžti prie jos! Žinoma, kas kita visuomenės supažindinimas su senaisiais papročiais, tarp jų ir susijusiais su senuoju tikėjimu. Tų dalykų nereikia painioti.)

Kaip minėta, Rytų krikščionybė davė mums seniausią bažnytinę terminiją. Vėliau Lietuvoje įsitvirtinusi Vakarų krikščionybė tų terminų nebeatmetė, bet juos pasisavino. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad tarp anksti pakrikštytų lietuvių buvo garsių žmonių. Minėtinas Nalšios kunigaikštis Daumantas, po karaliaus Mindaugo nužudymo pasitraukęs į Pskovą ir tapęs žymiausiu šios kunigaikštijos valdovu, net Rytų Bažnyčios šventuoju. Jo bendraamžio Gerdenio (Girdenio?), viešpatavusio Nalšioje, sūnus Andrius tapo Tvėrės vyskupu. Iki XV a. vidurio net apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo pakrikštyti pagal Rytų Bažnyčios apeigas, dalis jų tapo vienuolynų kūrėjais ir vienuoliais. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis (W. Urban, Žalgiris ir kas po jo, Vilnius, 2004, 51, 56, ypač 41 išnaša, 61, 84).

Lietuvoje ilgą laiką (oficialiai iki 1697 m.) buvo vartojama su Rytų krikščionybe susijusi slaviškoji raštinių kalba, kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos.

Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose

Iš Vakarų atslenkanti krikščionybės banga Lietuvą pasiekė mažų mažiausiai šimtmečiu vėliau negu rytinė banga, taigi anksčiausiai XI a. Bet jai, o ne ankstesnei iš Rytų atslinkusiai bangai buvo lemta galutinai įsitvirtinti Lietuvoje. Taip atsitiko dėl susiklosčiusios palankios situacijos. Juk Vakarų civilizacija kitų civilizacijų atžvilgiu tais laikais užėmė lyderės vietą. Rytams tada buvo sunkūs laikai. 1204 m. kryžininkai užėmė Konstantinopolį. Bizantija 1371 m. tapo Turkijos vasale, vėliau visai žlugo. Sunaikintas tos civilizacijos centras. Didžiausia tos kultūros šalis – Kijevo Rusia gyveno sunkius laikus. 1237 m. ją užpuolė totoriai bei mongolai ir netrukus užkariavo. Jos politinė padėtis tapo apverktina. Tai, matyt, ir buvo svarbiausia lietuvių orientacijos į Vakarų kultūrą priežastis nuo Mindaugo laikų.

Senosios Lietuvos valstybės vadovai buvo išmintingi ir nuovokūs politikai. Jie pasirinko Vakarų, o ne Rytų krikščionybę, nors pastaroji Lietuvoje buvo jau beįsigalinti. Tačiau mūsų valdovai nekovojo ir prieš Rytų krikščionybę, jos nepersekiojo. Siekė abi vis labiau tolstančias krikščionybės atmainas suderinti. Tuo tikslu sudarė Bažnyčios uniją. Nors buvo persekiojami vienybės priešų, unitai išliko iki šių dienų.

Su Vakarų krikščionybės bangos priartėjimu prie Lietuvos yra susijęs seniausias Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose, kurio tūkstantmetį 2009 m. minime. Tasai paminėjimas yra maždaug 30 metų ankstesnis už pirmąją žinią apie Lietuvą Rusios metraščiuose (1040 m.). Tai – lotyniškas įrašas Kvedlinburgo vienuolyno analuose (pametiniuose įvykių užrašymuose), kur skaitoma (pateikiamas lietuviškas vertimas):

1009 m. šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, antraisiais savo atsivertimo metais, Rusios (gal Prūsijos?) ir Lietuvos (vns. klm. Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų.

(Stebina Mariaus Ivaškevičiaus duotas tų analų vertinimas. „Šiaurės Atėnuose“ (2002.XII.7) Ivaškevičius rašo: pirmą kartą pasauliui Lietuva prisistatė kriminalinėse Europos metraščių skiltyse (šių tradicijų tebesilaikoma). Vadinti Kvedlinburgo analus kriminaliniu metraščiu yra tiesiog nepadoru. Bet Ivaškevičius prie tokių dalykų buvo pripratęs.)

Aprašomas įvykis – vienas iš nepavykusių Vakarų krikščionybės misionierių bandymų krikštyti baltų gentis. Čia minimas Lietuvos vardas turi slavišką formą Litva (lotyniškai anuomet buvo rašoma Litua, raidė u žymi priebalsį v), lotyniška vienaskaitos kilmininko forma parašyta Lituae. Taigi įrašytoją šis vardas bus pasiekęs iš slavų, kuriems Lietuva, kaip matėme, jau seniai buvo gerai žinoma.

Ryšium su šv. Brunono žūtimi, kartu ir seniausiu Lietuvos vardo paminėjimu, istoriniuose šaltiniuose minimi šių dviejų to krašto, kuriame žuvo šv. Brunonas, kilmingų žmonių vardai: kunigaikštis Netimeras (šaltiniuose rašoma Nethimer) ir jo brolis Zebedenas (rašoma Zebeden, Zebedem). Kas jie buvo: vakarų baltai (prūsai, jotvingiai) ar rytų baltai (lietuviai)? Dėl jų tautybės (kilmės) ginčijamasi. Tradicinė nuomonė – aprašomi įvykiai buvę prūsų (jotvingių) pasienyje su Lietuva. Dabar plinta naujas požiūris – tai atsitikę Lietuvoje.

Norint išsiaiškinti, kas buvo tie Netimeras ir Zebedenas – lietuviai ar nelietuviai – reikia atlikti jų vardų lingvistinę analizę.

Vardas Netimeras, be abejojimo, yra dvikamienis asmenvardis, sudėtas iš dėmenų Neti– ir –meras. Dėmens Net(i)– lietuvių antroponimijoje nerasta. Nėra ir Noti-, Nerti-… ar panašių dėmenų (bandoma įvairiai perskaityti). Tačiau šis asmenvardis artimas prūsų vardynui. Gali būti iš *Nauti-mer, plg. pr. Nawte-mer R. Trautmanno žodynas, 1925, 147: pr. nautin ‘bėdą’. Neišleistinas iš akių Gintauto Iešmanto nurodymas, kad Netimero vardas galįs būti susijęs su Netos upele ir buvusiu to paties vardo bažnytkaimiu Augustavo dekanate, taigi jotvingių žemėje (G. Iešmantas, „Kur ieškoti Netimero žemės?“, Lietuvos aidas, 2003.VII.17).

Antrasis Netimero vardo dėmuo –meras irgi būdingas prūsų vardynui, plg. Luthy-mer, Mane-mer, Nawte-mer. Bet jis turimas (retas) ir lietuviškoje antroponimijoje, pvz., Ró-meras, Zù-meras ir kt., taigi yra bendrabaltiškas.

Netimero brolio Zebedeno vardas irgi sunkiai paaiškinimas lietuvių antroponimikos duomenimis. Jis taip pat laikytinas dvikamieniu asmenvardžiu, sudėtu iš dėmenų Zebe– ir –denas. Tačiau tokių dėmenų lietuvių antroponimijoje nėra. Betgi šis asmenvardis, kaip ir Netimeras, yra artimas prūsų vardynui. Vardo Zebedenas pirmasis dėmuo Zebe– gali būti sietinas su prūsų Sebe-, esamu dvikamieniame jų asmenvardyje Sebe-gaude (ten pat, p. 91): pr. sebbei ‘sau’. Antrasis dėmuo –den(as) galėtų būti prūsų dėmens –ding (Po-dinge, Sam-dinge, Ner-dinge ten pat, p. 135) iškraipyta liekana.

Bronys Savukynas tvirtino, kad vardas Zebedenas, kaip ir Netimeras, senovėje lietuvių buvo turėtas, tik neišliko. Tai nepatikimas spėjimas, nes vardai paprastai nebūna izoliuoti, įeina į giminiškų vardų grupes, kurių visi nariai neišnyksta, vienas kitas paprastai visuomet išlieka. Antai asmenvardžio Gediminas pirmasis dėmuo Ged(i)– išliko daugiau negu 30-yje lietuvių asmenvardžių: Gedas, Gedys, Gedutis, Gedaitis, Gedonis, Gedeikis… Ne prasčiau paliudytas ir antrasis šio asmenvardžio dėmuo Minas: Minius, Miniūnas, Mineikis… (31 asmenvardis). Taigi Gedimino vardo lietuviškumas (jeigu juo abejotume) lengvai įrodomas. Tačiau vardo Zebedenas, kaip ir Netimeras, jokių „liekanų“ lietuvių antroponimijoje nėra. Neigiamai reikia vertinti ir Savukyno kaip įrodymas pateiktus, aiškiai pritemptus vardyno duomenis. Tokiu metodu dirbant galima įrodyti viską, ką tik panorėsi. Bandymas asmenvardį Zebedenas sieti su Živinbutu taip pat labai jau dirbtinis.

Šv. Brunono žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės. Jotvingių, lietuvių ir rytinių slavų žemių sandūros srityje iš tikrųjų buvo upelė Aitra (suslavinta Jatra – Molčadės dešinysis intakas), kurią būtų galima tapatinti su Alstra (šaltinyje iškraipyta) ir kuri yra netolimose nuo Lietuvos jotvingių žemėse.

Visi šie duomenys rodo šv. Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos. Beje, iki šiol tai prisimenama žmonių tradicijoje. Mozūrų krašte (buv. jotvingių žemėje, dab. Lenkija) prie Negotyno ežero, vadinto Šventaičiu, ant kalno maždaug prieš šimtmetį buvo pastatytas atminimo kryžius neva šv. Brunono žūties vietoje. Netolimame Gižycko (anksčiau vadinto Lötzen) mieste esama bažnyčios, pavadintos šventojo vardu. Prisimintina, kad šv. Brunono žūties vieta Kvedlinburgo analuose nurodoma prie Lietuvos (Lituae) ir Rusios (rašoma Ruscia) sienos. Taigi ne Lietuvoje! Beje, parašymas Ruscia gali būti netikslus vietoj Pruscia ‘Prūsija’, nes lietuviai iš seno gyveno kitų baltų genčių apsuptyje, su Rusios žemėmis tik vėliau pradėjo siektis.

Baigiamosios pastabos

Taigi arkivyskupas Brunonas greičiausiai krikštijo tiesioginėje Lietuvos kaimynystėje buvusią jotvingių gentį, valdomą Netimero. Kaip žinoma, jotvingiai buvo artimi prūsams vakarų baltai, suskilę į atskirų kunigaikštukų („karalių“) valdomas sritis ir bendros valstybės nesudarę. Į vieną iš tokių sričių lietuvių etninių žemių kaimynystėje ir nutaikė šv. Brunono misija. Taigi ji terodo krikščionybės iš Vakarų priartėjimą prie pat Lietuvos. Vadinti tą misiją pirmuoju Lietuvos krikštu (ir taip daroma) yra tiesiog netikslu. Beje, tokią nuomonę sunku suderinti su istoriniais šaltiniais, tvirtinančiais, kad tada buvo krikštijami prūsai. Lietuvius su Brunono misija sieja tai, kad tada krikštijamas kraštas po maždaug pusantro šimtmečio jau priklausė Lietuvai.

Šiaip ar taip, visa tai tebėra ginčų objektas, o kol tebesiginčijama, nereikėtų rašytojui istoriniame romane (girdėta apie du tokius) Netimerą besąlygiškai traktuoti kaip Lietuvos valdovą. Patartina formuluoti apdairiau, kad būtų išvengta galimos neteisybės. Kūrėjas, žinoma, turi teisę nutolti nuo tikrovės, betgi čia liečiama Lietuvos istorija!

Lietuvos krikšto pradžią reikia nukelti bent dviem šimtmečiais nuo Netimero epochos – į karaliaus Mindaugo laikus, kai įvyko pirmasis Lietuvos krikštas, be galo svarbus įvykis, istorikų iki šiol nepakankamai įvertintas. Tai daryti trukdo šmeižtas ir dezinformacijos kampanija prieš Mindaugą, pradėta Lietuvos priešų dar Mindaugo laikais ir iki šiol tebevykdoma.

Šaltinis čia