Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui: meistrystės dvasia ir klampinantis egzistencializmas

Alfonsui Nykai-Niliūnui – 100 metų.

1993 m. „Metuose“ publikuoto teksto „Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui“ esmė, rodos, labai paprasta. Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie A. Nykos-Niliūno poeziją. Tačiau tai vienas iš tų atvejų, kai formalų klausimyną praauga atsakymai, juose atsiskleidžia kalbančiojo charizma, ypatingas santykis su poeto kūryba, o apskritai – atsiveria prasmingas išgyvenimų, atradimų ir reikšmių žemėlapis.

Liepos mėnesį žymus išeivijos poetas A. Nyka-Niliūnas švenčia savo 75-metį. Redakcija kreipėsi į kelis poetus ir kritikus, prašydama atsakyti į šiuos klausimus:

1. Ką šia proga norėtumėte pasakyti poetui?

2. Kas yra A. Nyka-Niliūnas mūsų šiuolaikinės poezijos kontekste?

3. Kas labiausiai žavi, patraukia jo eilėse?

———————————

Onė BALIUKONYTĖ:

Ką gali skruzdėlė pasakyti kalnui? Tiesiog nusižeminusi žvelgti jo viršūnėn. Arba kantriai kopti… Ir kuo aukščiau, tuo mažiau lieka žodžių, ypač ganėtinai plepios, palaidos, pasipūtusios „šiuolaikinės poezijos kontekste“. Jų tolydžio mažėja ir Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje: nuo plačių ir erdvių sielos kraštovaizdžių „Praradimo simfonijose“ iki skaidriausių skausmo grynuolių „Žiemos teologijoje“ ar neseniai sklaidytuose „Metmenyse“. Tačiau, pasak Viktorijos Skrupskelytės, „ką Nyka pralaimi kiekybe, jis laimi kokybe, pvz., minties aiškumą, nepaprastai stiprų vaizdo kondensuotumą ir sugebėjimą tiriamą įspūdį išmatuoti iki pat gelmės“. Aš dar pridurčiau: ir stulbinančią VIDINĘ LAISVĘ (o tai ir nuostabus išgyvenimų raiškos įvairumas, intonacijų kaita) – visų didžiųjų kūrėjų naštą ir privilegiją. O savo sielos ir balso metamorfozę Poetas viename paskutiniųjų eilėraščių nusako labai paprastai: „…nes aš pats tuomet buvau / Tik ieškantis savęs beprasmis žodis, – / Dar ne žaizda, kuria dabar tapau.“ Taigi: ŽODIS, TAPĘS ŽAIZDA, – kad skaudėtų, šviestų ir telktų tikrumo visiems, net labiausiai netikintiems… Todėl ir įvairiai varijuojamas A. Nykos-Niliūno kūryboje NIEKAD NIEKADOS virsta galop visa apimančia savo priešybe, o nesyk ir dieviškąja visų opozicijų sinteze: VISAD. Tačiau dažniausiai – tiesiog nuostabaus grožio tragiškąja poezija – kaip „Cante jondo“:

Aš tau padovanosiu
Niekad niekados
Nesibaigianti liūdesį
Ir ilgiausią pasaulyje kelią,
Kad tavo kraujas
Niekad niekados
Nesužinotų, kas yra namai
Ir nusižudėlės langinės
Klyksmas naktį:
Niekad niekados.

Skaitydamas A. Nyką-Niliūną nuo pat pradžių jauti: DVASIOS ARISTOKRATAS. (Matyt, ne veltui studijoms kadaise pasirinktos romanistika ir filosofija…) čia beveik neaptiksi lyg ir „privalomo“ aukštaičiams lengvumo, dainingumo, lyrinės žaismės. Regi: iš kitų, daug tamsesnių, slaptingesnių, metafizinių versmių išteka jo Poezijos Upė. Tai pasaulis intelektualaus, modernaus kūrėjo, ieškančio Tiesos ne vien apribotoje ir laikinoje žmogiškojo buvimo erdvėje, o ir bekraštėje „antrinėje realybėje“, Vakarų Europos, pasaulio kultūros archetipuose bei simboliuose. Todėl A. Nykos-Niliūno polifoniniai, daugiabalsiai, daugiasluoksniai eilėraščiai (ausylesniam atverią ir įvairius gimtosios kalbos klodus: nuo kasdieninės šnekamosios iki aukštųjų idealiosios sferos sąvokų) – ypač „Simfonijos“ ir „Elegijos“ – niaurūs ir kartu viltingi, katastrofiški ir katarsiški, uždari, hermetiški – ir nuostabiai atviri, net kosmiški. Lengvai atpažįstamas gimtųjų Nemeikščių realijas čia pat perkeičia sapnai, regėjimai, filosofo refleksijos. Tad A. Nykos-Niliūno poezija – be galo santūraus, stoiško, net asketiško, o kartu ir labai drąsaus žmogaus kalbėjimas apie Gyvenimą ir Mirtį, jo sukrečiančios NEIŠSIPILDYMŲ ISTORIJOS, neretai pasakojamos net galantiškai arba ironiškai. Tačiau tik šitaip, be baimės žvelgdamas į akis tūkstančiaveidei Nebūčiai, įstengi KELTIS! Pakilti virš totalios vienatvės, klaikios egzistencinės beprasmybės, akivaizdaus šio pasaulio pasmerktumo, realios ir metafizinės žmonijos tremties – ir vėlgi pasiekti savy jų sintezę: PRARADIMŲ PILNATVĘ. (Juk dar 1938 m. parašytos „Vaikystės“ pirmoji eilutė: „Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis!“ O paskutinioji: „Bet tu nesikeli… Ir aš dainuot imu.“ Taigi jau čia regime užkoduotą viso gyvenimo užduotį, išreikštą dviem lygiavertėm sąvokom: KELTI(S) – DAINUOTI…) Todėl net sapnai be pabudimo, keliai be pabaigos, tolydžio senkanti bei eroduojanti būtis parveda galiausiai NAMO, kur visi „Žiūrėjo jam į veidą, ir visi / Tikrai žinojo, kas yra ramybė…“ („Emmaus keleiviai“). Tokios Ramybės ir norėčiau palinkėti šiandien Poetui.

Taip, kalbėti apie A. Nyką-Niliūną – tai sunkiai mikčioti apie Aukštąją Realybę, prieš kurią jautiesi menkas ir varganas. Vien jo eilėraščių materija gali tave įtraukti ir paskandinti: tokia ji tiršta, klampi, daugiaformė ir daugialypė (ir drauge nepaprastai skaidri)! O dar poeto idėjų, pajautų, įžvalgų ir vizijų erdvė, visos modernaus žmogaus psichologijos problemos, tampančios Dvasios pasaulio atvertimi. O dar EXILIO būties veik „nepakeliama lengvybė“ (kartais atsiverianti taip apnuogintai: „Ir tik dabar aš sužinojau, / Kas yra tremtis: kapų paminklai / Tyli svetima kalba…“ – eil. „Sunkiai krito paskutinis“). Ir, žinoma, metaforų apstas, vaizdų turtingumas, eilučių plastika, kalbos muzika… Tiesiog Poezijos Dievas, nepakartojamą savo pasaulį tveriantis ČIA ir DABAR, skaitytojo akyse! Tačiau Poetas, kaip jau sakiau, kuria dažniausiai iš baisaus vidinio nepritekliaus, alinančio ir žeidžiančio stygiaus, šiurpios egzistencinės tuštumos, niekuo nepagydomos žemiškosios NYKOS. Tačiau ir jis ir iš pirmapradės gausos tveriantis Dievas mums dovanoja naujas visatas. O kas pasakytų, kiek kainuoja abiems šis chaoso tapsmas Kosmosu, ši amžina alcheminė transmutacija, blankių, kasdieniškų žodžių virsmas Poezijos Auksu? Štai kad Ir šios trumpos, karčia ŽINANČIOM ramybe dvelkiančios „Lopšinės Tanitai“ eilutės: „Miegoki / Dabar tu esi,/ Bet mirus/ Tu būsi dar labiau…“

Taip, A. Nykos-Niliūno poezija man – į nieką nepanaši, su niekuo nepalyginama VISATA. Ji pažini iki tam tikros ribos – kaip pats kūrėjas. V. Skrupskelytė irgi tvirtina: „todėl Alfonsas Nyka-Niliūnas yra sau mokykla, ir raktas į jo kūrybą eina tik per jį patį, o ne per kitus. Tatai lėmė jo talentas ir išeivijos situacija…“ Tašiau drauge jis – ir mūsų visų Mokytojas nuolat teigiantis, jog IŠEITI ir GRĮŽTI, NETEKTI ir ĮGYTI, galiausiai GYVENTI ir MIRTI – tas pat, ypač atsikračius sielą žudančios ne-būties baimės. Tą visad klykia, kužda ir tyli jo nuostabioji, sudėtinga ir paprasta poezija, nuo pirmų iki paskutinių eilučių kviečianti žmogų MIRTI IR GYVENTI TOBULAI. Siekti tikrosios išminties, autentiško Žinojimo „iš pirmų lūpų“ apmokėto gyvu savo paties ir artimųjų krauju, – kaip dar 1943 m. parašytos įspūdingos „Pavasario simfonijos“ V dalies pabaigoje: „Dabar žinau, kodėl mane kaip šunį prie būties pririšo / Krauju ir gyslom motinos basos: / Kodėl nubudęs naktį klykdavau ilgai: šviesos!..“

Tad Viltis visuomet gyva – net rūsčioje „Septintojoje arba Agnostiškojoje elegijoje“, net „Inferno“ – klaikiame žmogaus be Dievo pasaulyje su jo esminiu klausimu ir tokiu pat tiesiu ir nuogu atsakymu: „Tai neparnešei mums Dievo? – / Ne. Aš jo niekur neradau…“ Toji „keista iliuzija“, be kurios žemiškoji egzilė mums būtų išties nepakeliama. Tas Tikėjimas, jog „laiko erdvėse pavysiu milžino sparnais / Plasnojantį Bellini angelą, pas Dievą nešantį jų kūnus, / Ir po sunkios kovos jiems sugrąžinsiu prarastąjį dangų…“ O visa galiausiai yra ARS POETICA –

…nes žodis
Yra daugiau nei kūnas, nes nėra
Daiktų, yra tik žodžiai:
Dievas ir žmogus.

O prieš juos – DIEVĄ ir ŽMOGŲ, anoje po sunkių sielos kovų sugrąžintoje PRARASTOJO DANGAUS realybėje, – skruzdėlė ir kalnas, istorija ir transcendencija, išnykimas ir prisikėlimas, gramatika ir alchemiją riksmas ir tyla – pagaliau lygūs.

———————————

Sigitas GEDA:

1. O ką čia gali pasakyti! Septyniasdešimt penkeri – tai jau savaime Dievo dovana žmogui. Juolab poetui, nes jie dažniausiai miršta jauni. Džiaugiuosi matęs jį gyvą ir sveiką 1988 metų rudenį. Pasakyčiau tą patį ką ir tada, kai jis mane ir K. Almeną pasitiko prie savo namo. „O, koksai jaunas!“ Visa šita generacija nuostabiai jauna. Visi žemininkai, kurie dar gyvi. Nemačiau nė vieno suvaikėjusio, kaip čia, Lietuvos šalelėj, – vaikėjimas prasideda maždaug nuo 40-ties. Laikykitės!

2. Keblu teisingai nustatyti jo vietą. Daugeliui jis – garsenybė, didžiausias lietuvių poetas. Metras, modernistas, kritiškas lietuvių literatūros analitikas ir vertintojas. Man pirmiausia – gyvas, drovus žmogus. Išeivijos poezijos kontekste jo vieta vienokia, mūsų – kiek kitokia. Žavėjausi ja prieš kokius 28 metus, paskui kiek atšalau. Kodėl?

Kartais jo poezija man regisi pernelyg knyginė. Kas joje gražiausia – tai vienišo žmogaus, tremtinio vizija. Kartais tas vienišumas irgi knygiškas, kaip ir vizija.

Jautriausia vieta – trapus ryšys su tėviške, vaikyste, Aukštaitija, jaunystės draugais. Tikros pagavos – vaikas, bėgantis per pavasario audras, alksnio žieve ištepliotom lūpom, kokia nors samdinė Uršulė, dusliai daužanti skalbinius upėj ant liepto… Čia jis tikriausias. Kartais jam kenkia intelektualizmas (juo labiausiai žavisi snobai).

Šita generacija labai smarkiai bėgo iš lietuviško ketureilio. Pavyzdžiui, Mačernis. Bet jis pirmas (sonetuose) į jį ir sugrįžo. Nykos bėgimas kartais man atrodo dirbtinis. Ne man mokyt vyresnį poetą, tačiau jei sudėtume abi poezijas į daiktą (laikas sudės), regis, Nykos avangardizmas pasirodytų kiek forsuotas, nenatūralus.

3. Laisva intonacija, muzikalumu. Išvaduota eilėdara. Tik kad Nyka viską per greit įklampina į egzistencinę filosofiją. Man čia artimesnis jo jaunystės draugas H. Nagys, siekęs gilyn, ėjęs link to, ką aš vadinčiau „pirminiu poezijos instinktu“. Nyką traukia pažinimas (jo paties rašomas iš didžiosios). Man artimesnė poezija, kur pažinimas gelmėj, o ne paviršiuj.

Šiaip ar taip, tai jau modernizmo klasika, ir apsiplunksnavęs Lietuvos jaunimas, bepradedąs rašyti angliškai, pasmerktas Nyką rimtai studijuoti.

Dar rimtesnių studijų reikalauja jo straipsniai apie lietuvių literatūrą, jo vertimai. Nebūtinai tam, kad visur jam pritartum.

———————————

Nijolė MILIAUSKAITĖ:

1. Jeigu jį pamatyčiau, tai tikriausiai nieko nedrįsčiau pasakyti. Turbūt prarasčiau amą, nes esu tiktai mažas vaikas priešais Meisterį. Tačiau mano tylėjimas reikštų giliausią pagarbą ir dėkingumą. O dabar, kai jis taip toli, tai norėčiau tik dar kartą patvirtinti, kad mano širdy, tamsioj kamaraitėj su dulkėtu langeliu, aptrauktu voratinkliais, yra sena skrynia, o toj skrynioj visi mano skarbai, ir kad dažnai išsitraukiu iš ten mašinėle perrašytą „Balandžio vigiliją“ (kokie pageltę ir nušiurę lapai). Būtent šis varganas egzempliorius, gautas kažkada dovanų man mielesnis už kitus. Ničnieko tada nežinojau apie poetą – užrašyta tebuvo pavardė, pavadinimas, išleidimo metai ir paskyrimas – Sandrai. Bet ta knyga buvo kaip žaibas, nutvieskęs besiformuojančios sielos tamsą, stebuklinga permaina, po kurios visa tikrovė iš tikrųjų pasikeitė, nors atrodytų ir ta pati tebesanti. Gal nedaug tada supratau, tačiau daug pajutau. Visi juk turime keletą knygų savo gyvenime, keletą autorių, kurie tiek daug mums reiškia, prie kurių vis grįžtame. Nuo to laiko myliu šios poezijos pasaulį ir trokštu jame gyventi, nors tebesijaučiu tik vaikas, keverzojantis pirmas raides.

2. Nors „Būties erozija“ išleista 10 000 egz. tiražu, esu tikra, kad dar nesam deramai įvertinę A. Nykos-Niliūno. Jo pavardė mūsų literatūriniame gyvenime vis dar lyg kokio svetimšalio. Panašiai kaip O. Milašiaus ir Cz. Miłoszo, kurių taip pat dar nesame tinkamai priėmę ir įvertinę. Juk turėtume jausti pareigą ir džiaugsmą pažinti, mokytis, studijuoti jų kūrybą. O gal man tik taip atrodo, gyvenant toli nuo Vilniaus? Bet kartais pasijuntu, lyg tebebūtume barbarai – su savo fanaberijom, įsitikinimu, kad esamo pasaulio bamba, užsirištom akim, sakykim, norėtųsi žinoti, ar po šimto metų (o gal kada anksčiau?) sulauksime visų septynių M. Prousto tomelių lietuviškai (juk neužtenka to vieno!). Argi tai nebūtų visos mūsų kultūros garbės dalykas, brandos įrodymas? Miniu M. Proustą. žinodama, kad šis vardas brangus A. Nykai-Niliūnui. Negalėčiau atsakyti, kas yra A. Nyka-Niliūnas mūsų šiuolaikinės poezijos kontekste. Žinau tik, kad ne vienas poetas šį vardą taria su tikra pagarba, ir jaučiu, kad jo kūryba yra mums visiems tarsi didžiulis išbandymas.

3. Ši poezija pavergia savo grožiu – tai pajutau pirmiausia, dar viai jaunutė. Negalėjau atsiskaityti (ir dabar negaliu! norėtųsi cituoti nuo pradžios iki galo „Himną Mistiškajai Rožei“, „Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm šiaurėje“, „Žiemos elegiją“, „A l’ombre des jeunes fllles en fleur“, „Madoną su žuvim“, „Euridikės kapą“, „Cinquecento“, „Vergilijus grįžta į Brundislumą“ (vardinti galėčiau dar ir dar!). Ar galima būtų buvę kada pagalvoti, kad lietuvių kalba yra sukurtas toks grožis? Tokio lygio kultūra? Tai tikri kerai, kurių nelaisvėje liksiu visą gyvenimą. Šis grožis telkia tikrą laimę, panašiai kaip netikėtas pojūtis – esu, gyvenu. Su džiaugsmu mokiausi A. Nykos-Niliūno poezijos kalbos, stengiausi pažinti paminėtus vardus ir kūrinius, daugybę laiko praleidau vartydama dailės albumus… Džiaugiausi atpažinus (gal tik tariausi atpažinus) aliuzijas, užuominas, citatas, sutartinius ženklus… Nors žinau, kad šios poezijos pasaulis yra neišsemiamas, begalinis. Tai nepaprastai gili kūryba, pasiekianti tolimiausias mūsų vidaus sanklodas. Tai tikra, gyva sielos kalba, pasakanti neįmanomai daug.

Kai kurios eilutės tapo man tarsi kokiom magiškom formulėm, burtažodžiais, užkeikimais. Sakykim: „Šiandien ir vėl atėjo žiema“ (cituoju iš mašinėle perrašyto egzemplioriaus). „Sausom lyg vabzdžio rankom ir be lūpų // Klastingu hieroglifo veidu celio // Ir skaudžiai negražus, bet šilto šypsnio, // Juodais dvasiškio rūbais kontrabosas“, „Elisabeth von Österreich ant balto žirgo…“, „Per petį persimetęs mandoliną bėgo // Princas Gesualdosu manim… Vaiduokliai apleistų // Tiuringijos pilių koridoriuose…“ (šie žodžiai visada išspaudžia man ašaras, tik nežinau kodėl, juk visai visai nepažįstu Tiuringijos pilių…), „L’été sera fini! L’été sera fini!“ Tokių eilučių yra daug daugiau, tapusių lyg ir slaptažodžiais, kažkokiu keistu susikalbėjimu (kieno ir su kuo?). Tai tarsi kokie prie jūros rasti akmenys, kuriuos bet kada panorėjus išsitraukiu iš skrynios ir pasidėjus ant delno žiūrinėju.

———————————

Kęstutis NASTOPKA:

A. Nyka-Niliūnas yra apibūdinęs kūrybą kaip nepertraukiamą ir nuolatinį sienos statymą savo nuolat mažėjančiai teritorijai ginti:

Neilgai trukus
Aš būsiu
Karalius be valstybės,
Valstybė be teritorijos,
Vienintelis pasaulyje valdovas,
Gyvenąs ir puotaująs
Sienoje.

Poezijos karalystėje valdžia nepaveldima, „nes mokiniai, nors ir geriausi, / Suprofanuoja savo mokytojų dideles idėjas, / Bandydami paversti jas / Materija ir kasdienybe: duona, / Vynu ir žudančiu peiliu“. A. Nyka-Niliūnas nesubūrė poetinės mokyklos, nesusilaukė pamėgdžiotojų. Jo kontekstą apibrėžia sėjėjo rankos mostas, nuo kurio priklauso sėklos ateitis. Kaip ir kiti šio amžiaus poetai, siekiantys ne aprašyti, o išsakyti pasaulį, jis sukūrė poetinę kalbą, galiojančią tik jo kūrybai.

Karališką poeto išdidumą A. Nyka-Niliūnas apibūdina provokuojančia antifraze: „Kad mano poezija būtų / Kaip žiedas, išsiskleidęs / Totalioje vienatvėje, / Kurį temato negyvos / Rytą nubudusio / Vabalo akys.“ Tikrasis jo poezijos adresatas nesitenkina amžinu gamtos dvelkimu, vabalo, kirmino, minioje išnykusio pingvino ar sienoje gyvenančios trandies sėsliąja tiesa, o renkasi „pažinimo darganą ir liūtį“. Anapus daiktų regimybės jam veriasi žmogiškoji būtis.

XX a. lietuvių poezijos kontekste A. Nykos-Niliūno kūryba yra laisvinimasis „iš privalomos prasmės į prasmę be prievartos“ (V. Kavolis). Kaip ir H. Radauskas, A. Nyka-Niliūnas demistifikuoja ritualinį patriotizmą „nes kas yra / Ideologijos prieš ryto šviesą / Ir valstybės / Prieš paukščio riksmą aušroje“. Poeziją atsisakiusi mokyti ir teisti, tikrina žmogaus atsparumą prisiimtajai reikšmių naštai: „Teisėjas neateis. Teisėjas, / Kurio jūs laukiat, niekad neateis, / Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs.“ Paneigęs laimingą šešėlinį gyvenimą ir mirtį tų, kurie neturi paslapties, poetas kviečia maitintis šviesą, kuri neturi šešėlio, ir mirti savo paslaptim.

Žilpinanti pažinimo šviesa lydi A. Nykos-Niliūno poezijos proveržius į tikresnę ir tobulesnę būtį. Jo žodyje nyksta laiko ir erdvės nuotoliai, kultūrų pertvaros. Paslaptingame Emmaus apšvietime ryškėja – tarsi dievadirbio išskaptuotos – kaimiečio šeimynos figūros, Nemeikščių peizažas įsilieja į ezoterinį viduramžių aprašymą, tai pačiai lašo ir akmens paradigmai priklauso balandžio mirtis ir „tąsyk Kartaginoje“, ir „tąsyk Vilniuje“. Lietuviškąjį regėjimo tašką atpažįstame ne vien iš įvardytųjų realijų, bet ir tada, kai jos nutylėtos:

Einant gatve,
Staiga pakilęs vėjas
Sušiaušė juodus tulpės plaukus,
Ir aš dar kartą pajutau,
Kad gyvenu svetimame krašte.
               („Pavasaris Washingtone“)

Svetimumas šiuo atveju primena ir išeivio dalią, ir poeto situaciją pasaulyje, kurio neįmanoma prijaukinti. A. Nykos-Niliūno poezijoje tautos problemos drauge yra ir žmonijos problemos, istorinių epochų garsai, kvapai ir spalvos kreipia į būties universalijas.

Istorija skleidžiasi A. Nykos-Niliūno eilėse kaip žmogaus buvimo pasaulyje legenda. „Visa, kas gimsta ir nenori / Mirti, sūnau, yra legenda“, – Marko Aurelijaus žodžiais kreipiasi poetas į žmogų, stovintį ties trečiojo mūsų eros tūkstantmečio slenksčiu. Ar atsilieps į poeto kreipimąsi suokalbininkas skaitytojas? Ar išskaitys poeto piktogramose „geologinį procesą akmens ir laiko dialogo žodžiuose“?

———————————

Judita VAIČIŪNAITĖ:

1. Norėčiau pasakyti dėkingumo, pagarbos, meilės, susižavėjimo žodžius. Žinau, kad juos surasti nėra lengva, beveik neįmanoma. Bet pabandysiu. Alfonso Nykos-Niliūno jau pats vardas man ir kitiems mano generacijos literatams buvo lyg magiška formulė. Pirmąkart perskaičiau tuos pasaulio vėjais padvelkusius jo eilėraščius vėlokai – septintojo dešimtmečio pabaigoj. Į Lietuvą tada man nežinomas knygnešys atgabeno „Balandžio vigiliją“. Pačios knygos savo rankose niekada nelaikiau. Mane pasiekė aptrintas kažkelintas mašinraščio egzempliorius. Laikiau jį pas save ne kelias naktis, o gal kelias savaites. Neturėjau rašomosios mašinėlės, bet turėjau neseniai gimusią dukterį ir nemigos naktis, todėl tų niūrioj kasdienybėj stebuklinga žiemos saule sušvitusių eilėraščių nepersirašiau ranka, kaip ankstyvoj jaunystėj. Todėl toji įstabi lyrika liko nugrimzdus giliai atminty, pasąmonėj, ji susipynė su asmeniniais išgyvenimais. Naujųjų metų naktį, gal 1967, mudvi su Aušra Marija Sluckaite iki svaigulio skaitėm juos prie degančios žvakės ir iš jų mėginom išsiburti. Štai tie eilėraščiai, sukeliantys anų dienų virpulį – „Rytas“, „Žiemos elegija“, „Requiem Gelsominai“, „Mėlynos žolės gatvė“, „Madona su žuvim“, „Himnas Mistiškajai Rožei“, „Euridikės kapas“ ir kiti. Anais tolimais metais jie tiesiog sukrėtė ir išliko širdy. Žymiai vėliau mane pasiekė gilus, subtilus ir santūrus „Vyno stebuklo“ ir „Žiemos teologijos“ žavesys. Šias knygas aš jau turiu. Ir tik dabar jau Lietuvoj išėjusi rinktinė „Būties erozija“ parodė visą kūrybos atodangą. Didelė laimė, kad mes visi šito sulaukėme. Nors meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man lengva kalbėti ir kad šie žodžiai atskleidžia visa, ką jaučiu. Kažkoks mūsų visų pergyventas kartėlis, sunkiai įvardijamos nuoskaudos, nedrąsa, išsilavinimo stoka sulaiko arba iškraipo kalbėjimą. Tie šiurpūs dešimtmečiai paliko jau nebe geležinę, bet ledinę sieną. Dar norėčiau pridurti, kad ką tik „Poezijos pavasary-94“ perskaičiau Jūsų prisiminimus apie Vytautą Mačernį „Never more“, man atrodo, kad nieko nuostabesnio nesu skaičiusi.

2. Mūsų šiuolaikinės poezijos kontekste Alfonsas Nyka-Niliūnas pirmiausia yra aukštos prabos poetas, jo lyrika, be abejonės, patenka į mūsų literatūros aukso fondą. Didžiulė poeto erudicija, Vakarų kultūra, filosofija, miesto estetika, kurios gilios šaknys išmaitintos gimtųjų Nemeikščių dirvos, pagaliau didžiulis poeto talentas, genialumas daro jį ryškia žvaigžde. Didelė laimė, kad jis yra. Nesu kritikė, literatūros mokslininkė, todėl man sunku išsamiai atsakyti į šį klausimą. Kiekviename gyvame literatūros procese daug netikrų vertybių, mados, purvo, o dabar ypač. Juk visa taip politizuota, susikerta slaptosios raudonosios jėgos su tokiom pačiom nemaloniom „tautinėm“, juk taip dažnai šlamštas iškilmingu veidu pateikiama kaip tauri vertybė. O čia dar ir purvo, pornografijos, tuščių mados blizgučių, miesčionijos, prieškarinio raugo prasiveržimas. Tokiame fone A. Nykos-Niliūno estetinė vertė dar padidėja, ją sunku net aprėpti. O tai, kad jis laikomas hermetišku poetu, man artima. Izoliacija, man atrodo, yra šiuolaikinio žmogaus normali būsena. O jo eilėraštis „Užgavėnių kaukės“ iš „Žiemos teologijos“ atrodo lyg parašytas dabar:

Po neramios kankinančios atodrėkio nakties
Miestus ir kaimus nežinia iš kur
Užplūdo šiurpios Užgavėnių kaukės.
Dabar jos tyko mus visur, visur mus seka;
Jų pilnos gatvės, medžiai ir langai. Jos sėdi
Už mūsų stalo, valgo mūsų duoną, ir mes žinom,
Kad Jos netruks apsigyventi mumyse. Jų balsas
Skamba mūsų žodžiuose ir sunkiai
Išsikovotame rašte………..

3. Alfonso Nykos-Niliūno poezija labiausiai žavi savo emocingais vaizdais, kontaktu su Vakarais, miesto kultūra, tikrovės ir meno sinteze. Bet, žinoma, tai mano tuščias kalbėjimas. Labiausiai žavi tas kažkas – dvasia, kuri lyg vėjas iš teksto, lyg medžių šlamesys – nesugebu to įvardyti.

METAI, 1993 m. Nr. 7

metai-logo