Žydronė Žukauskaitė: „Dėmesio centre – mokinių pasiekimai“

Rekomenduojame paskaityti informacinio leidinio „Švietimo naujienos“ vyriausiosios redaktorės Zinos Rimgailienės parengtą interviu su projekto „Lyderių laikas 2“ Formaliųjų švietimo lyderystės studijų ISM Vadybos ir ekonomikos universitete magistre, Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktore Žydrone Žukauskaite.

Dėmesio centre – mokinių pasiekimai

Pradedant naujus metus beveik visada norisi iš naujo patikėti balta pradžia, palaikymu ir sėkme, vertybėmis, dėl kurių renkiesi gyventi būtent taip, o ne kitaip. Pagaliau norisi tikėti, kad šiais metais visi mūsų vaikai taps bent truputėlį saugesni ir laimingesni.

Į „Švietimo naujienų“ klausimus sutiko atsakyti Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė ŽUKAUSKAITĖ.

Šias itin atsakingas pareigas einate tik porą mėnesių. Ar tai tebėra intensyvios pažinties metas?

Klausimas „ar“ prašosi atsakymo „taip“ arba „ne“. Drąsiai sakau – taip, tai vis dar intensyvios pažinties metas, bet ne tik… Neslėpsiu, nėra lengva, nes ŠMM struktūra bei veikiantys mechanizmai nėra paprasti. Bet, kaip sako mokiniai, man „žiauriai“ įdomu.

Jūsų patirtis – trylika metų mokykloje, dešimt iš jų dirbote direktoriaus pavaduotoja ugdymui Skuodo Bartuvos progimnazijoje, įgijote lyderystės magistro diplomą ISM Vadybos ir ekonomikos universitete bei aktyviai reiškėtės ne tik Skuodo savivaldybėje. Ar keičiasi požiūris į bendrąjį ugdymą pradėjus dirbti ministerijoje?

Būtų įtartina, jei nesikeistų, nes aš bendrąjį ugdymą pažįstu iš kitos varpinės. Man vis dar sunku atsiriboti nuo, kaip dažnai sakau, mano mokyklos. Nubraukti trylika metų Skuodo Bartuvos progimnazijoje tiesiog negaliu, ši patirtis padeda dirbant ŠMM: kolegos manęs, kaip praktikės, prašo patarimų. ŠMM – tai nacionalinio lygmens bendrasis ugdymas. Labiausiai širdį skauda, kad tokio lygio idėjos, susitarimai nevirsta kūnu ir krauju mokyklose. Džiugu, kad priimant sprendimus dėl bendrojo ugdymo tariamasi su įvairiomis šalimis – mokytojais, mokiniais, dėstytojais, tėvais, savivaldybių atstovais ir kt. Taip stengiamasi suderinti nevienodas pozicijas. Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad pavyks dėl visko su kiekvienu sutarti, bet siekiama, jog, kaip sakoma, „dokumentai nebūtų primesti iš viršaus“, nes tada jie tiesiog negyvena mokyklose. Pasikartosiu – tada labai skauda širdį, bet ne dėl to, kad dokumentas neįgyvendintas, o todėl, kad planuotas pokytis taip ir neįvyko arba jis pasiektas tik iš dalies. Be to, prasiplėtė požiūris į steigėjo vaidmenį įgyvendinant Valstybinę švietimo strategiją, norisi dar kartą į juos kreiptis ir tikėtis bendradarbiavimo bei pasitikėjimo. Skauda širdį, kad mokyklose vis dar mokoma taip pat, kaip ir aš buvau mokoma, juk per tiek metų pasaulyje taip viskas pasikeitė. Nesakau, kad taip yra visur, bet, kad tai tiesa, niekas nenuginčys… Užteks pesimizmo himnų, tikiu Lietuvos švietimo sistema, nes tikiu ir pasitikiu žmonėmis.

Esate viešai kalbėjusi apie „pamestas vertybes“, jog „<…> praėjusioje švietimo strategijoje pamestos vertybės skatina manyti, kad ši švietimo strategija ir Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ apie jas kalba. Esu įsitikinusi, kad visų kultūrinių pokyčių pagrindas yra vertybės. Jei stiprus vertybinis pamatas, tada niekas neišmuš iš kelio.“ Ar vertybių tema Jums tebėra tokia pat svarbi?

Šiuo klausimu esu nepagydomas ligonis. Imdamasi bet kokio darbo visada ieškau prasmės, atsakymo į klausimą – kodėl. Kai jį randi, visada turi su kuo, kaip, kada ir kt. Dažnai kartoju, kad man svarbiausia – vaikas ir kaip mūsų, suaugusiųjų, priimti sprendimai jį paveiks. Sau pažadėjau: kai tik pajusiu, kad mano veikla ŠMM nebeturi ryšio su vaiku, kai prioritetu taps kažkas kitas, tada bus pats laikas išeiti. Progimnazijoje kolegos dėl tokio požiūrio ant manęs pykdavo, neva aš nevertinu mokytojo darbo. Vertinu, nes pati esu mokytoja, bet mūsų pareiga – padaryti, kad vaikas mokykloje jaustųsi gerai. Norisi pacituoti Panevėžio Vyturio progimnazijos direktorės Vitalijos Dziuričienės mintį: „Kaltas tas, kas protingesnis.“ (Tikiuosi direktorė neįsižeis dėl citatos.)

Konferencijoje „Valstybinė švietimo strategija 2013–2022 metams. Nuo ko pradėsime?“ kalbėjote, kad „gerų mokytojų yra tikrai daug, bet geri jie buvo tada, kai buvo prašoma tik perteikti žinias. O dabar poreikis kitoks. Nebegalime mokyti dalyko, reikia mokyti vaiką.“ Teigėte, kad „mokymosi procese svarbesnis vaidmuo tenka asmenybei, ne… dalykui.“ Kaip Jums atrodo, ar būdama Bendrojo ugdymo departamento direktore galite daryti įtaką šio požiūrio kaitai?

Aš šventai tikiu, kad mokydami vaiką pasieksime vis geresnių rezultatų, tą patvirtina ir nacionaliniai, ir tarptautiniai tyrimai. Deja, tenka pripažinti, kol Lietuvoje turėsime kritinę masę mokytojų, kurie ne tik taip galvos, bet ir elgsis, reikės dar palaukti. Kas skatina tokį pesimizmą? Faktai, duomenys ir įrodymai… Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) atlikta stebėtų pamokų analizė rodo, kad 15 proc. jų buvo grįstos mokymosi paradigma (dabar šis skaičius sumažėjo iki 9 proc.). Bendrieji ugdymo planai vis dar orientuoti į dalyko mokymą, nors pamažu sudaroma daugiau sąlygų įvairiems ugdymo modeliams, bet tikrosios mokyklų galimybės juos įgyvendinti yra gana ribotos. Šiuo metu patvirtinta Geros mokyklos koncepcija – tai ugdymo įstaigų kelrodis, kuris leis pasitikrinti, ar einama teisinga kryptimi. Vaiko pasiekimai čia suprantami plačiąja prasme – kaip asmenybės augimas. Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų aprašas, patvirtintas švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės, tai atspirties taškas, kuriame apibrėžiami ugdymosi rezultatai: kokio asmens, baigusio bendrojo ugdymo mokyklą, valstybė tikisi. Svarbu, kad šiame dokumente kalbama apie sąveikos paradigmą, nors tik 9 proc. vertintų pamokų grįstos mokymosi paradigma, kitose vis dar vyrauja mokymo paradigma, kur dalykas svarbesnis nei vaikas. Sakysite, kalbu žiauriai, bet vadinkime daiktus tikraisiais vardais. NMVA atliekamas išorės vertinimas patvirtina, kad itin gerai vertinama mokyklų kultūra, etosas, projektinė veikla, santykiai, žinoma, dėl to labai džiaugiamės, bet kodėl dažniausiai tobulintini dalykai susiję su PAMOKA ir MOKINIO MOKYMUSI – diferencijavimas ir individualizavimas, mokymosi lūkesčiai, motyvacija ir pan.

Ar galiu daryti įtaką požiūrio kaitai – net neabejodama sakau, kad taip, jei tuo netikėčiau, kam būčiau pradėjusi dirbti ŠMM. Svarbu suprasti, jog vertybės nepasikeičia per naktį, tam reikia investicijų – laiko ir žmogiškųjų išteklių, rasti bendraminčių, kuriems visa tai taip pat reikšminga. Dažnai kalbėdama su kolegomis klausiu, ar užteks valios, ar tik šiek tiek „padažysime langus, duris, pagražinsime stogą“, o pamatai (vertybės) liks klibantys? Čia klausimas visiems, kuriems rūpi bendrasis ugdymas…

Kokie svarbiausi darbai, susiję su bendruoju ugdymu, laukia šiais metais?

Pirmiausia, norisi pabrėžti, kad Bendrojo ugdymo departamentas, planuodamas šių metų veiklas, visas jėgas skirs, kaip galėtų gerinti mokinių pasiekimus – skaitymo pradinėse klasėse, matematikos pagrindiniame ugdyme, tiek pradinio, tiek pagrindinio ugdymo berniukų skaitymo gebėjimus, gamtos mokslų, pasiekimų atotrūkį tarp didmiesčio ir kaimo vaikų, sieks mažesnio mokinių, kurių pasiekimai žemi, skaičiaus ir didesnio – kurių labai geri.

Šiais metais svarbu: pasiruošti mokyklose diegti ir įgyvendinti lietuvių kalbos pradinio ugdymo bei lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas, pirmiesiems kaupiamojo kriterinio vertinimo žingsniams, teikti sistemingą pagalbą bei paramą mokykloms, kurių pasiekimai žemesni, gaires, kaip atnaujinti ugdymo turinį; įvesti privalomą priešmokyklinį ugdymą; priimti Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymą ir įgyvendinti jo nuostatas; gerinti kompleksiškai teikiamos pagalbos, specialiojo ugdymo mokyklų / centrų ir vaikų socializacijos centrų veiklos kokybę ir kt. Be to, primenu, kad visa Bendrojo ugdymo departamento veikla viešai skelbiama ministerijos interneto svetainėje.

Žinoma, būtina paminėti, kad 2016 m. – tai naujas Europos Sąjungos struktūrinių fondų etapas, todėl imamės visų įmanomų ir neįmanomų žingsnių, kad šios lėšos būtų panaudotos tikslingai ir darytų įtaką mokinių mokymosi pasiekimams – padėtų atpažinti gabius ir talentingus vaikus bei gerinti jų rezultatus, taip pat stiprinti STEAM gamtamokslius įgūdžius, skaitmeninti ugdymo turinį ir pritaikyti jį specialiesiems ugdymosi poreikiams, modernizuoti vaikų socializacijos infrastruktūrą bei diegti produktyviojo mokymosi modelį, atnaujinti bei aprūpinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, kurti bendrojo ugdymo turinį ir organizavimo modelius bei juos išbandyti bendrojo ugdymo veiklose, diegti virtualias ugdymosi aplinkas ir kt.

Kur, Jūsų manymu, slypi kaitos ar reformų, nesėkmių priežastys? Juk visi norime, kad švietimo sistemoje būtų gerai ir dar geriau.

Reforma, pokytis, kaita ir pan. – tai tik žodžiai ir veiksmai, į kuriuos žmonės reaguoja skirtingai: labai maža dalis tai sutinka tiesiog entuziastingai, kiti pesimistiškai ir skeptiškai, treti abejingai (maždaug taip: kiek buvo pokyčių, na ir kas, atėjo ir praeis), ketvirti tyliai imasi veiksmų ir juda į priekį, o svarbiausia, jei nėra prieštaros, tada pokytis yra užprogramuotas, kad neįvyktų. Beje, kartais mokyklose pokyčiais įvardijami įvykiai, kurie yra fragmentiški ir neturi ilgalaikės išliekamosios vertės.

Kokios nesėkmių priežastys?

Kai kurias iš jų jau paminėjau, bet yra ne viena, tad bandysiu išskirti pagrindines.

Pirmoji – tai bendradarbiavimo ir susitarimų kultūros stoka tarp ŠMM, savivaldybių ir mokyklų. Visi šie trys lygmenys pateikia save kaip atskirus vienetus ir bendraudami aiškiai girdime JŪS ir MES, o iš esmės visiems rūpi vienintelis dalykas – mokinio pasiekimai ir gera savijauta mokykloje. Tad būtų gerai, jei ši takoskyra mažėtų ir bendromis jėgomis galėtume sakyti, jog esame MES – ta jėga, kuri rūpinasi vaiku.

Antroji svarbi priežastis – tinkama mokyklos vadyba. Džiaugiamės, kad turime mokyklų, kurių vadovai yra savo srities profesionalai, puikiai moka vesti ugdymo įstaigą kaip organizaciją tobulėjimo link, nes jiems svarbu ne tik mokykla kaip pastatas, bet kaip gyvas organizmas. Deja, tenka pripažinti, kad apie 40 proc. ugdymo įstaigų vadovų rūpinasi pastatu, ūkiu, o mažiau tiek mokinių, tiek mokytojų ugdymosi reikalais, todėl tyrimai atskleidžia aiškią koreliaciją tarp šių dedamųjų: jei direktorius neskiria dėmesio mokinių pasiekimams, tai tos ugdymo įstaigos auklėtinių gebėjimai paprastai būna žemesni. Norėtųsi, kad mokytojų tarybos posėdžių, metodinių būrelių susirinkimų, rajono metodinių ratelių, švietimo skyrių ir mokyklų bei ŠMM susitikimų su steigėjais, vadovais pagrindinė tema būtų – kaip turimomis priemonėmis ir sąlygomis pagerinti mokinių pasiekimus.

Tikimės, kad netrukus bus patvirtintos lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bei lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendrosios programos. Klausimas – kaip jos pradės veikti mokyklose? ŠMM organizavo programų pristatymus ir analizes, viešąsias konsultacijas su savivaldybių švietimo skyrių ir padalinių lietuvių kalbą kuruojančiais atstovais bei lietuvių kalbos mokytojais. Dabar reikšmingas dalykas, kaip elgsis švietimo skyrių ar padalinių atstovai bei mokyklų vadovai – ar jiems svarbu, kad pokytis įvyktų, ar svarbu, kad programos ateitų į mokyklą ir, kaip mėgstu sakyti, virstų kūnu ir krauju. Anot mokslininko Mihos Škerlavajaus, kad pokytis įvyktų – būtina tinkama organizacinė mokymosi kultūra: gavau informaciją, ją perskaičiau, interpretavau, aptariau su kolegomis, tada pradėjau elgtis ir veikti taip, kaip pateikiama. Tik tada galimi kognityviniai pokyčiai, žinoma, tam reikia laiko, bet manau, jis būtų investuojamas tinkamai.

Trečioji priežastismokytojai. Moksliškai įrodyta, kad iki 20 proc. organizacijos narių yra entuziastai, tikintys tuo ką daro, bandantys vesti kitus, o likusieji, kaip sakoma, plaukia pasroviui. Taip yra ne tik mokykloje. Taigi, Lietuvoje turime tiek gerų gydytojų, teisininkų, seimo narių, kirpėjų ir pan., matyt, tiek yra ir gerų mokytojų.

Dar viena svarbi priežastis – Lietuvos švietimo politika, bet čia jau ne mano sritis, tegul apie tai kalba šios srities profesionalai. Matyt, visi tikėjosi, kad pasakysiu, jog svarbiausia priežastis – pinigai. Taip jie svarbūs, bet nepamirškime, kad tai tik priemonė siekti švietimo tikslų. Be to, moksliškai patvirtinta, kad didesnis atlygis žmones motyvuoja tik 3 mėnesius. Žinoma, priežasčių yra ir daugiau, čia tiesiog mano trylikos metų darbo švietimo sistemoje įžvalgos.

Dėkojame už mums skirtą laiką.

Zina RIMGAILIENĖ

Šaltinis: Zina Rimgailienė „Mokykla orientuota į mokinį“. „Švietimo naujienos“, 2016 m. sausis, Nr. 1 (356), , p. 4–5 (originali nuoroda).