Zygmuntas Baumanas: „Pakelti visą žmoniją iki europinio gyvenimo lygio prireiktų penkių tokių planetų kaip mūsų“

Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi ir dvi viešas paskaitas skaitė žymus lenkų kilmės sociologas ir filosofas Zygmuntas Baumanas. „Vienas didžiausių mūsų laikų mąstytojų“, kaip profesorių pristatė jį pasikvietęs Leonidas Donskis. 85-ąjį gimtadienį greitai švęsiantis Z.Baumanas Vilniuje skaitė paskaitą „Mes patys kaip vartojimo objektai“.

***

Dėkoju už tokį pristatymą, kurio metu, bijau, galėjo būti sukelti pernelyg dideli lūkesčiai. Mano vienintelis šlovės momentas, jeigu tokį iš viso turiu, yra tas, kad išgyvenau nedovanotinai ilgai, turėjau labai įvairios patirties ir esu vienas iš nedaugelio dar neišnykusių dinozaurų iš senųjų laikų. Mūsų šiandieninės paskaitos kontekste senieji laikai reiškia gamintojų visuomenę.

Ponios ir ponai, aš neketinu kalbėti apie vartojimą. Vartojimas yra banalus dalykas, labai aiškus, mes tą darome kasdien, dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Ir ne tik mes, žmonės, bet visi gyvi organizmai turi vartoti. Tame nėra nieko naujo, nieko ypatingai įdomaus – kad išgyventume, turime palaikyti medžiagų apykaitą su gamta. Abejoju, ar kieno nors iš čia esančiųjų kūne yra daug molekulių, kurios ten buvo prieš 40 ar 50 metų arba gimimo akimirką. Visos jos pakeistos ir tame, kaip sakiau, nieko įdomaus.

Žinoma, jei turėčiau biologo išsilavinimą, galėčiau jums papasakoti įdomią istoriją apie tai, kas vyksta, kai kažką vartojame, bet aš apsiribosiu reiškiniu, kurį vadinu ne vartojimu, o konsumerizmu. Konsumerizmas yra gyvenimo būdas, būdingas vartotojų visuomenei, kurioje šiuo metu gyvename. Vartotojų visuomenė skiriasi nuo gamintojų visuomenės, kuri gyveno pirmojoje moderniosios eros pusėje ir kurioje, žinoma, vartojimas taip pat egzistavo.

Vartojimas neabejotinai egzistavo, bet jis buvo laikomas būtina darbo sąlyga. Žmonijos laimė buvo matuojama pramonės darbininkų, kuriuos galėjo turėti valstybė, ir potencialių kareivių, kurie ją gintų iškilus reikalui, skaičiumi. Mano manymu, gamintojų visuomenės gyvenimo būdas buvo pajungtas šiam dvigubam žmonių bendruomenės tikslui.

Jei prisimenate, po rugsėjo 11-osios JAV George’as W.Bushas paragino amerikiečius po šito siaubingo sukrėtimo grįžti į normalų gyvenimą, jį ignoruoti, išreikšti savo sutvirtintą patriotiškumą. Nesu tikras, ar jam tik išsprūdo, ar būta kokių nors gilesnių priežasčių, bet jis šį raginimą suformulavo taip: “Amerikiečiai, grįžkite į parduotuves.” Patriotiškumo ženklas, jo įrodymas ir normalumo reikšmė. Normalus gyvenimas reiškia apsipirkinėjimą. Mane dominantis klausimas – kodėl taip atsitiko?

Ponios ir ponai, jūs turbūt puikiai prisimenate ir šimtus kartų girdėjote istoriją šio didžiojo šuolio į tvarkingą visuomenę, didelius fabrikus ir milžiniškas šauktinių armijas, kurias norėjo sukurti modernybė. T.Hobbesui priklauso garsusis teiginys, kad be visuomenės žmogaus gyvenimas būtų sunkus, žiaurus ir trumpas. Mes iš prigimties esame gana agresyvūs padarai, gana savanaudiški. Kad suvaldytume save, mums reikalinga visuomenė ir jos prievartinė galia, kuri mums neleistų perpjauti vieni kitiems gerklių.

Egzistuoja ir alternatyva hobsiškajai pasaulio vizijai, visiška jos priešingybė, kurią pateikė, mano manymu, didžiausias XX a. etikos filosofas Emmanuelis Levinas. Jis pradeda nuo kitos žmogaus būklės pusės ir sako, kad mes visi gimstame su tam tikru moraliniu impulsu. Kito žmogaus vaizdas sužadina kito buvimo ir kito žmogaus gerovės galimybės jausmą. Jis mus veikia nesąmoningai, be jokios prievartos, ir jį sukelia tiesiog kito žmogaus egzistavimas. Aš nekalbu apie elgetas, prašančius labdaros. Tas jausmas nekyla iš jokios prievolės. Ir ne dėl galingo žmogaus, kuris galėtų mus priversti jam paklusti.

Visiškai priešingai. Jis arba ji į mus kreipiasi ir mus įpareigoja savo silpnumu ir tyla. Tokia yra, pasak Emmanuelio Levino, priešsociali žmogaus būklė. Jausmas, impuslas, intuicija, kalbanti apie atsakomybę kitam žmogui.

Bet šis intuityvus jausmas nėra kodifikuotas, nėra užrašytas kaip koks nors įstatymas. Jis neapibrėžtas. Mes nežinome, kas tai yra atsakomybė kitam žmogui. Ši atsakomybė besąlygiška ir iš principo reikalauja atsisakyti visos asmeninės gerovės kito labui, bet jei tą atsakomybę priimsime tokia absoliutistine forma, rašo E.Levinas, gyvenimas taptų nepakeliamas. Neįmanoma sukurti visuomenės, remiantis šiuo absoliučios ir besąlygiškos moralinės atsakomybės kitam reikalavimu. Jis gana tiesiai sako, kad jei Dievas taip sukūrė žmoniją ir visatą, Jis ją sukūrė šventiesiems. Mes, paprasti žmonės, nesame šventieji. Mes negalime visko paaukoti vardan kito žmogaus.

Taigi kad sumažintume šią absoliučią atsakomybę iki žmogaus – jūsų ir mano – galimybių ribos, reikalinga visuomenė. Ne tam, kad suvaldyti mūsų agresiją, bet kad leistų bendrai egzistuoti moraliems žmonėms. Kitaip tai būtų neįmanoma. Kaip visuomenė tą pasiekia? Ji šiam neapibrėžtam, labai bendram, lakiam, miglotam atsakomybės už kito žmogaus gerovę reikalavimui pateikia sąrašą su tiksliomis, aiškiai suformuluotomis pareigomis. Štai jums universalios moralinės pareigos, o ten – kažkas visiškai kito. Štai ką privalai daryti, o nuo viso kito gali atsiprašyti.

Žinoma, čia atidaroma Pandoros skrynia, nes prasideda nesibaigiantys ir neišsprendžiami ginčai, ar šis konkretus moralinių pareigų kodeksas tinkamas ar ne. Anglų kalboje yra gražus posakis, kad kaltai sąžinei nereikalingas kaltintojas. Kad jaustume kaltę, visiškai nebūtina, kad kažkas ateitų ir pasakytų – žiūrėk, nepadarei pakankamai. Mes visada galime padaryti daugiau. Kad ir ką darytume, lieka tas kartus jausmas, nuojauta, kad kažką be reikalo apleidome.

Kita vertus, mes beviltiškai ieškome pasiteisinimų. Labai retai sakome – nepadariau, nes nenorėjau. Mums daug labiau patinka sakyti, nepadariau, nes negalėjau. Taip sąžinė šiek tiek aptyla. Ne visiškai nutyla, bet tampa tylesnė.

Ir čia, ponios ir ponai, galima prisiminti konsumerizmą. Jis labai keistu būdu – kitaip, nei pats E.Levinas būtų samprotavęs, bet vis dėlto sekant jo intuicija – įgalina gyvenimą kartu, kai iššūkiai, reikalaujantys mūsų reakcijos, yra paprasčiausiai per dideli ir lengvai neišsprendžiami turimomis priemonėmis.

Norėčiau aptarti tris sritis, kur reiškiasi konsumerizmo veikla. Tai, sakyčiau, trys nepaliestos žemės. Trys nesuprekintos žmogiškosios kasdienybės ir patirties sritys, kurias kolonizavo konsumerizmo kultūra. O tada norėčiau trumpai aptarti dvi civiles aukas, nenumatytas konsumeristinio gyvenimo būdo pasekmes.

Neklauskite manęs, kodėl esu pesimistas. Nesu pesimistas. Sakyčiau, kad optimistai yra žmonės, manantys, kad gyvename geriausiame iš įmanomų pasaulių, o pesimistai įtaria, kad šie optimistai gali būti teisūs. Dar yra ir trečia kategorija – žmonių, kurie turi vilties. Tad norėčiau save priskirti šiai kategorijai.

Mano piešiamas paveikslas nėra malonus, kartais net užkabinsiu jūsų kaltą sąžinę. Taip yra, nes man visiškai nebūtina jums pasakoti istorijų apie vartojimo malonumus. Jūs juos puikiai žinote, visi juos patyrėme. Vis dėlto ne visi žinome, kokią kainą turime mokėti už vartojimo malonumus, ko mes stokojame. Visa stokos esmė yra ta, kad mes apie ją nežinome – kažko paprasčiausiai nėra. Todėl jūs nežinote, kad įmanoma ir kita alternatyva, kurios atsisakome.

Taigi pesimizmo įspūdis gali kilti dėl to. Bet aš sąmoningai nusprendžiau nekalbėti apie konsumerizmo malonumus – tam yra televizijos reklamos. O dabar įvairovės dėlei išjunkime televizorių ir aptarkime kitą reikalo pusę.

Pirmoji sritis, pirmoji nepaliesta žemė yra žmonių santykiai. Jie silpsta, jie trupa ir, visų pirma, praranda ilgalaikę perspektyvą, tampa epizodiški ir trumpalaikiai. Kai buvau jaunas, kaip jūs dabar, prisimenu, žmonės kalbėjo apie ryšį, įsigilinimą, nuodugnų žmogaus, su kuriuo palaikai santykius, pažinimą. Dabar populiariausias posakis, kurį tikriausiai vartojate labai natūraliai, yra „serfingas“. Tai, ponios ir ponai, net nereiškia plaukiojimo. Plaukiodamas sušlampi, turi ką nors daryti, prireikia rankšluosčių ar dar ko nors. O „serfingas“, jeigu esi įgudęs, tėra tik lėkimas paviršiumi – nesustojant, nepristabdant, be trukdžių.

Kad paaiškinčiau šio reiškinio mastus – pasak sociologų tyrimų, prieš trisdešimt metų JAV, kurios yra šio judėjimo avangarde, 60 proc. amerikiečių šeimų vakarieniaudavo prie vieno stalo. Jie susirinkdavo bent kartą per dieną, kiekvienas šeimos narys pasipasakodavo savo dienos džiaugsmus ir vargus, prašydavo vieni kitų pagalbos. Maža to, prie šeimos stalo vartodavo iš dalies savo pačių produktyvios veiklos virtuvėje vaisius.

Po trisdešimties metų prie vieno stalo susirenka tik 20 proc. amerikiečių šeimų. Tris kartus mažiau. Tėvai nepraleidžia daug laiko su vaikais, o vaikai greičiausiai nenori leisti laiko su tėvais. Galbūt jiems labiau patinka leisti laiką su niekada nematytais žmonėmis, kuriuos sutiko per „Facebook“, „My Space“, „Twitter“ ar kur nors kitur, o galbūt jie nieko nebesitiki iš savo šeimų. Tėvai gyvena kitame pasaulyje, jie nesupranta, jie neužduoda svarbių klausimų, jiems neįdomu, jie nebando padėti.

Yra vienas pranašiškas Robert’o Bressono filmas, „Le Diable probablement“, sukurtas prieš galbūt jau keturiasdešimt metų (1977 M. – lrytas.lt red.). Ekrane matomi tik jauni žmonės savo pačių draugijoje, bandantys išspręsti nepaprastai sunkius egzistencinius klausimus. Nelabai sėkmingai, bet svarbiausia R.Bressono filme tai, kad per pusantros valandos, kol trunka veiksmas, ekrane nepasirodo nė vienas tėvas ar motina. Tai įsivaizduojamas pasaulis, kuriame gyvena tik jaunimas. Per visą filmą tėvai paminimi tik vieną kartą, kai po ilgo ginčo ir kovos jaunuoliai išalksta ir prisimena, kad šaldytuve pilna maisto, kurį specialiai paruošė jų tėvai.

Tai buvo pranašystė apie žmonių santykių komercializaciją. Ji veikia kaip užburtas ratas. Kaip teigia nemažai šiuolaikinių mokslininkų, ji pati save skatina – ir ne tik save skatina, bet ir pati intensyvėja. Tėvai ieško būdų, kaip nuraminti kaltą sąžinę: aš nepaklausiau savo vaikų, kas jiems užduota namų darbams; nepadėjau jų atlikti; nesiklausau jų rūpesčių; manęs nėra šalia, aš dirbu, aš nuolat darbe; net kai nesu darbe, turiu savo mobilųjį telefoną ir nešiojamą kompiuterį, turiu atsiliepti, jeigu skambina viršininkas.

Mane graužia sąžinė, kad apleidau savo brangiausius žmones. Kaip atsilyginti? Čia į pagalbą ateina vartojimo rinka. Dovanos, naujo modelio sportbačiai, kokių neturi nė vienas bendraklasis, naujausios mados. Mobilus telefonas su priedais, nuo kurių iš pavydo pageltonuos visi kolegos, nes tai naujausias technologijos stebuklas.

Kalėdos, svarbiausia krikščionių metų šventė, praranda savo religinį pobūdį. Šiandien mažai kas iš jaunosios kartos beprisimena, kieno garbei mes švenčiame. Kalėdos yra didelė komercinė proga. Dosnios dovanos, brangios dovanos. Tai juk pasiaukojimo forma. Aš sunkiai dirbu, kad parduotuvėje nupirkčiau vaikams dovanų, kurios juos padarys laimingus. Tai kompensacija už tai, kad nebūnu šalia, aš aukoju savo laiką, dėmesį, meilę ir taip toliau.

Prisiminkime E.Leviną ir jo visuomenės funkcionavimo priežastį. Būtent tai dovanos ir daro, jos mažina atsakomybę. Šiuo atveju sakyčiau, kad dovanos yra tarsi moraliniai nuskausminamieji. Skausmas išties yra labai nemalonus jausmas, bet jis nepaprastai svarbus išlikimui. Skausmas perspėja, kad kažkas negerai mūsų organizme – kad reikia eiti pas gydytoją, išgerti vaistų ir panašiai. Jei staiga prarastume sugebėjimą jausti skausmą, pakliūtume į bėdą, nes nežinotume, kad esame pavojuje.

Kalta sąžinė tolygu skausmui, nes ji perspėja, kad kažkas negerai – su mūsų aplinka, su kitų žmonių aplinka. Tu su jais netinkamai bendrauji. Tada pasipila kalėdinės dovanos, gimtadienio doanos ir visos kitos dovanos, kurios uždusina kaltės jausmą. Tad jos yra moraliniai nuskausminamieji. Jos ne tik susilpnina žmonių santykius, bet dar ir neleidžia pajusti, kas vyksta.

Tai gali tęstis ir tęstis. Kad parūpintum vaikams naujus prietaisus, apie kuriuos jie svajoja ir kurie tiesiog privalomi mokyklos kompanijoje, privalai daugiau dirbti. Kad daugiau dirbtum, turi dar labiau sutrumpinti laiką, kurį skiri tiesioginiam bendravimui. Jei taip padarysi, kaltės jausmas dar labiau stiprės ir reikės dar brangesnių, dar įspūdingesnių dovanų nei anksčiau. Kad jas įpirktum, turi dirbti dar daugiau, ir taip toliau. Štai kodėl tai yra užburtas ratas arba Gordijaus mazgas, kurį gali tik perkirsti, bet ne atrišti.

Antroji sritis yra ne tiek tapatybės, kiek tapatinimosi sritis. Manau, kad šį klausimą daug protingiau aptarti nenutrūkstamo tapatinimosi proceso sąvokomis, o ne sustingusių, duotų ir gatavų tapatybių. Mūsų laikais tapatybės problema yra ta, kad bandoma sujungti nesuderinamus dalykus.

Viena vertus, mes gana pagrįstai norime, kad mūsų tapatybės būtų stabilios. Visų pirma tam, kad kokia nors staigi socialinė katastrofa mūsų neišspirtų iš visuomenėje užimamos padėties, kuri mums leidžia pasitikėti savimi, jaustis saugiems ir panašiai.

Kita vertus, norime lanksčių tapatybių. Norime turėti galimybę tapti kažkuo kitu. Kodėl? Aplink mus nuolat ir labai greitai keičiasi įvairios galimybės ir jei mes prisieksime ištikimybę vienai nekintančiai tapatybei, nebegalėsime perbėgti ten, kur žolė žalesnė. O kaip sako anglai, žolė visada žalesnė kitoje tvoros pusėje.

Taigi turime prieštaravimą, du reikalavimus, kurių negalime patenkinti kartu. Iš to ir kyla niekada nesibaigiantis tapatinimosi procesas. Tokiuose puslapiuose kaip „Facebook“, „My Space“ ir kituose gali palaikyti kelias skirtingas tapatybes vienu metu – tai puiki vieta tuo užsiimti – bet atsijungus nuo interneto viskas sudėtingiau.

Ir čia pasitarnauja rinka. Kaip galima pakeisti tapatybę? Pakeičiant įvaizdį, išvaizdą, parodant, kad esi mados viršūnėje, stileivų bandos priešakyje. Mes praktiškai esam bombarduojami informacija apie naujus produktus. Ne brutaliu, naiviu ir vulgariu būdu – kad jie mums suteiks malonumo. Reklamos teigia, kad jie pakeis mūsų gyvenimą, leis tapti kažkuo kitu. Gali būti savimi ir kažkuo kitu tuo pat metu. Pirkdamas ir viešai demonstruodamas kai kurias parduotuvėse prieinamas prekes gali paveikti ir priversti kitus žmones tave pripažinti tuo, kuo tu pats nori būti.

Kalbant apie trečiąjį elementą, esama tam tikro malonumų – asmeninių malonumų – pomėgio. Kraštutiniais atvejais tai vadinama gana menkinančiu terminu „hedonizmas“. Amour de soi – meilė sau. Čia vėl konsumeristinė kultūra aukštyn kojomis apverčia rūpinimosi modelį, paremtą šiuo intuityviu, bet vis vien labai stipriu, kartais neįveikiamu atsakomybės impulsu.

Žiūrėdami televizijos reklamas dažnai išgirstame tokią frazę – tavo pareiga sau. Tu to nusipelnei, tu tai užsitarnavai. Žinoma, iš anksto aišku, kas „tai“ yra, ką tai reiškia. Tu turi pareigą sau pasirūpinti savo paties laimingu gyvenimu. Margaret Thatcher viename kvailiausių savo užfiksuotų pareiškimų, už kurį ji prisimenama, pasakė, kad gerasis samarietis nebūtų gerasis samarietis, jei neturėtų pinigų. Na, visų pirma tai liudija, kad ji neskaitė Biblijos, bet kartu ji pasielgė kaip vartojimo pramonės agentė. Tau reikia visų šitų dalykų ne tam, kad patenkintum savo hedonizmą, bet todėl, kad nori būti gerasis samarietis mylimiems žmonėms. Tai tavo pareiga jiems, privalai tai padaryti, privalai save praturtinti.

Taigi štai kokios trys sritys, trys nepaliestos žmogiškosios patirties žemės, labai bendros žmogiškosios patirties – maniškės taip pat, nes ir aš kenčiu nuo tos pačios būklės kaip ir jūs. Vienintelis skirtumas tarp mūsų greičiausiai tas, kad aš vis dar prisimenu kitokias būkles, o jūs gimėte į šitą, kuri jums atrodo normali ir egzistuojanti nuo visatos sukūrimo.

Bet dar norėčiau aptarti du klausimus, dvi civiles aukas. Jas taip vadinu, nes tai nebūtinai sąmoningų sprendimų padariniai. Kartais sociologai juos vadina nenumatytomis tam tikrų veiksmų pasekmėmis. Jų niekas nesiekia, bet jei jau pasirinkai šį veiksmo kelią, jos neišvengiamai pasirodys.

Pirmoji, ponios ir ponai, konsumeristinės kultūros civilė auka yra mūsų santykiai su gyvenimo partneriais. Dominuojantis santykio modelis, kurį mes mokomės atpažinti nuo pat gyvenimo pradžios, yra modelis, kurį taikome parduotuvėse nusipirktoms prekėms. Kai įsigyji daiktą, neprisieki amžinos ištikimybės, neištari priesaikos „kol mirtis mus išskirs“, o gana aiškiai ir pagrįstai žinai, kad rytoj pasirodys geresnis produktas, taigi tu išmesi šitą ir nusipirksi kitą. Tai puikiai suvokiama, be jokių diskusijų.

Be to, jei įsigyta prekė sugenda, neveikia taip, kaip tikėjaisi, tavęs netenkina – tikrai nedėsi milžiniškų pastangų ir laiko jį taisydamas, stengdamasis išmokti juo naudotis, perprasti slaptus veikimo principus. Tiesiog nuneši atgal į parduotuvę ir grąžinsi. Kartais atgausi savo pinigus, kartais ne, bet seną prekę pakeisi nauja. Na, jeigu nustotume taip elgtis, greičiausiai įstumtume savo šalį į ekonominę krizę, nes išties patenkintas klientas – priešingai nuolatiniams tvirtinimams – yra vartojimo pramonės košmaras. Tik įsivaizduokite, jei esi taip patenkintas preke, kad net nepagalvotum jos pakeisti nauja, ateitų galas vartojimo ekonomikai.

Tačiau jei paimi ir perkeli šį modelį į santykius su partneriu, tada mes visi – ir ne tik tu vienas, kuris taip elgiesi, o visi mes kartu – patenkame į bėdą. Didysis britų sociologas Anthony Giddensas tai vadina grynaisiais santykiais. Jis, tiesą sakant, džiaugiasi grynųjų santykių atsiradimu.

Kas tai yra grynieji santykiai? Tai santykiai be jokių papildomų sąlygų. Juos užmezgame tik dėl vieno tikslo, tikėdamiesi pasitenkinimo. Tikiesi, kad partneris, kaip ir prietaisas parduotuvėje, tave patenkins. Jei pasitenkinimo nėra – arba jis tapo toks įprastas, kad net nuobodu, nėra naujų pojūčių – nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtum tęsti santykius.

Kažkada seniai seniai partnerystės buvo laikomos neišardomomis bendruomenės ir visuomenės plytomis. Negali paprasčiausiai išimti vienos plytos, nes tą patį padarys ir daugiau žmonių, kol galų gale pastatas gali sugriūti. Tai nepaprastai pavojingas žaidimas. Bet šiuo atveju jis atrodo natūralus ir suprantamas. Kol santykiai tenkina.

Santykiams užmegzti reikia dviejų žmonių. Kartais būna ménage à trois, bet paprastai dalyvauja du žmonės. O kad išardytum santykius, visiškai pakanka ir vieno. Tokia yra šiuolaikinių partnerysčių vidinė įtampa. Štai kodėl žmonės taip stengiasi jas užantspauduoti, eina į bažnyčią, į sinagogą ar į meriją ir prisiekia ištikimybę nuo šiol ir visada.

Bet šiandien mes mieliau tiesiog eksperimentuojame. Pagyvenkime kartu ir pažiūrėkime, kas išeis. Kodėl tai blogai? Nes pakeičia tavo atskaitos taškus. Jei žinai, kad su tą patį žmogų matysi rytoj, kitą savaitę, kitą mėnesį, kitąmet, po penkerių metų – atsiranda pasiryžimas, kokį sunku įsivaizduoti išsivystant tokiuose eksperimentiniuose santykiuose. O mąstydami ilgalaikėmis sąlygomis mes esame labiau pasiryžę susiderėti dėl modus vivendi.

Su meile nesielgiama kaip su gatvėje rastu daiktu, kuriam praradus patrauklumą iškart jį išmeti, nes gatvėje mėtosi daugybė kitų. Matote, meilė yra toks daiktas, kurį reikia atgaminti kiekvieną dieną, beveik nuo nulio. Tai nuolatinis vargas. Taigi susiderėjus dėl modus vivendi greičiausiai pamatysi, kad net dideli ginčai – o du kartu suėję individai yra nuolatinių konfliktų receptas – negali nustelbti fakto, jog geriau gyventi su šiais nesutarimais, kad ir kokie tragiški jie būtų, nei prarasti vienam kito draugiją.

Tačiau jei kalbame apie eksperimentinį gyvenimą kartu – sumeskime skudurus ir pažiūrėkime, kaip seksis – tada net ir mažiausias ginčas išsipūs iki debesų. Žinoma, bus neverta švaistyti vienam kito laiko ir – atsiprašau, vėl angliškas posakis – mesti gerus pinigus paskui blogus.

Paskutinis klausimas, kurį noriu iškelti, dar viena civilė auka, yra tai, kas šiandien populiariai vadinama mūsų planetos išsaugojimu. Čia aš būsiu priverstas skelbti patį pesimistiškiausią nuosprendį – nes paprasčiausiai jis neišvengiamas, tokia yra žiauri nuoga tiesa. O tiesa tokia, kad jei norime visus, visą žmoniją, pakelti iki vartojimo lygio, koks yra čia, Europoje ir Šiaurės Amerikoje, mums, ponios ir ponai, prireiks ne vienos planetos, o penkių planetų.

Jei tie du su puse milijardo gyventojų, kurie dabar gyvena iš mažiau nei dviejų dolerių per dieną, pakeltų savo gyvenimo lygį iki mūsiškio, planeta paprasčiausiai nebepavežtų. Todėl mes, ponios ir ponai, susiduriame su tikriausiai didžiausiu iššūkiu per žmonijos istoriją. Mes beveik priėjome savo planetos galimybių ribą, jos išteklių ir sąlygų, kurias ji sudaro gyviems organizmams.

Ir mes vis vien kasdien elgiamės taip, lyg to nežinotume. Žinoma, ypatingomis progomis, kurias aš vadinu sąžinės paradais, mes kartojame – turime išsaugoti planetą, kovoti su klimato atšilimu, turime taupyti išteklius. Bet dažniausiai tik kokių nors kovos su klimato kaita kampanijų dalyviai atvažiuoja į konferencijas savo asmeniniais automobiliais ir taip tik prisideda prie problemos, užuot ją sprendę.

Bet esmė ne tame. Esmė tame, kad mūsų požiūris ir elgesys kiekvieną dieną, o ne ypatingomis progomis, kasdienėje veikloje mes darome visiškai priešingai. Mes prieštaraujame tikslui išsaugoti planetą. Nes jos išsaugojimui reikia mažų mažiausia mažinti vartojimą. Ne toliau jį didinti, o amerikiečiams po rugsėjo 11-osios ne masiškai grįžti į parduotuves leisti pinigų. Ne lipti iš krizės skatinant vartojimą, lendant į skolas, naudojant kredito korteles ir leidžiant pinigus. Visiškai priešingai.

Kaip mes, ponios ir ponai, matuojame gerą arba blogą šalies ekonominę padėtį? BVP statistika. Tai indeksas, kurį naudoja visi žurnalistai bei politikai ir apie kurį kasdien skaitome laikraščiuose. Kas tai yra BVP? Tai pinigų suma, kuri pereina iš vienų rankų į kitas. Kitaip tariant, tai matas to, ką žmonės išleidžia vartojimui.

Esama keistų tokio matavimo padarinių. Jei, pavyzdžiui, patenki į avariją ir tau prireikia brangaus gydymo, BVP auga. Šis žmogaus ir valstybės laimės indeksas pakyla. Tačiau tai vis vien didžiausias mūsų tikslas. Kai ištinka vadinamasis nulinis augimas, tikimės nevilties šūksnių iš valdžios. Ką jau kalbėti apie neigiamą augimą, kuris būtų tikra katastrofa, kaip cunamis. Ką daryti, susvyruoja visa tvarka, kaip per žemės drebėjimą. Artinasi armagedonas, išsipildys apokalipsės pranašystė.

Tai problema, ponios ir ponai, su kuria turėsime susirungti visomis jėgomis. Žinau, kad šiandien, 2010 metais, nepaprastai sunku įtempti vaizduotę ir bent pabandyti įsivaizduoti, pasaulį, kuris galėtų suktis ir suteikti mums kažkiem malonumų, kad nereikėtų būtinai keliauti po parduotuves.

Iki antros XIX a. pusės visi ekonomistai, tokie kaip Jamesas Millis, Davidas Ricardo, vėliau ir Johnas Stuartas Millis, buvo įsitikinę, kad egzistuoja toks dalykas kaip žmonių poreikiai. Ir juos netgi įmanoma išmatuoti. Kai tik visi šie poreikiai bus patenkinti – bus pagaminta pakankamai jiems tenkinti reikalingų prekių – ateis galas ekonomikos augimui, visoms toms sunkioms pastangoms statant naujus fabrikus, stengiantis pakelti gamybą iki visų žmonijos poreikių lygio. Jų manymu, ekonomikos augimas tebuvo laikinas galvos skausmas, kuris praeis, kai visi žmonijos poreikiai bus patenkinti.

Nuo to laiko, kaip žinote, XIX a. pabaigoje atsirado naujos sąvokos ir naujos kryptys. Kokie dar poreikiai? Poreikiai praktiškai dingo iš ekonomikos kalbos. Vietoje jų atsirado troškimai, noras pirkti. Kitaip nei poreikiai, troškimai pagal savo apibrėžimą yra tamprūs. Jei poreikiai patenkinti, jie patenkinti ir taškas. O kaip patenkinti troškimą? Ar tai išvis įmanoma? Ko trokšta troškimas?

Troškimas trokšta troškimo. Ir vartojimo rinkos tikslas nėra patenkinti poreikius, bet kurstyti ir auginti troškimus. Štai kodėl, kaip jau sakiau, patenkintas klientas yra košmaras. Svarbiausia išlaikyti nuolat rusenantį troškimą.

O tokiai padėčiai išmatuoti labai tinka BVP kaip klestėjimo indeksas, nes jis parodo, kad troškimas vis dar gyvas, kad jis auga, kad šiandien žmonėms reikia daugiau nei vakar, o poryt greičiausiai reikės daugiau nei rytoj.

Štai tokie, ponai ir ponios, mano manymu yra iššūkiai. Ir labai atsiprašau, bet esu per senas, kad galėčiau padėti jums juos išspręsti, nes man liko pernelyg mažai laiko čia. Bet mano kukli prognozė tokia, kad jūs greičiausiai susidursite su šiais iššūkiais ir prieštaravimais visu jų stiprumu. Šias gigantiškų mastų problemas turėsite išspręsti per savo gyvenimą.

Parengė Justinas Šuliokas

lrytoLogoFb