Lietuvoje daugėja garsinių knygų: patogu klausytis, bet ne įsigyti

Lietuvoje daugėja garsinių knygų. Leidėjai sako, kad didina leidybos apimtis. Žmonės klauso knygų, norėdami sutaupyti laiko. Patogumas ir silpnai matantiems žmonėms.

Prieš dvejus metus per mėnesį vidutiniškai buvo išleidžiama apie 2 tokios knygos, dabar – apie 10. Skaityti toliau: Lietuvoje daugėja garsinių knygų: patogu klausytis, bet ne įsigyti

„Literatūros salų“ salos

Atvykę sužinom, kad galbūt neišvažiuojamu keliu ne mes vieni automobilio dugnu žolę braukėm. Veik dauguma.
– Literatai nesirenka lengvų sprendimų, – regis, taip pajuokauja vienas organizatorių Mantas Tamošaitis.
– Vadinasi, žmonės laiškų neskaito, – su lengvu priekaištu skėsteli rankomis informaciją siuntusi Aistė Kučinskienė.
Skaityti toliau: „Literatūros salų“ salos

Kokie yra literatūros žanrai Biblijoje?

Norint Bibliją skaityti išmintingai, reikalinga suprasti jos autorių pasirinktus senovės literatūros žanrus. Jie savo mintis ir teiginius išreiškė per įvairių rūšių literatūrą. Šiame įraše patyrinėsime, kodėl svarbu gebėti tuos žanrus atskirti, kad jais perteikiamą žinią išgirstume kaip pridera.

Skaityti toliau: Kokie yra literatūros žanrai Biblijoje?

Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie

Apie Balį Sruogą jo žmona istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir kiti atsiminimų apie rašytoją autoriai ne kartą išsakė mintį, kad B. Sruogos asmenybė buvo daugiabriaunė. Jurgio Blekaičio pastebėjimu, „Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie“.

Apie tai pokalbyje pasakoja tekstologė NERINGA MARKEVIČIENĖ, pristatydama B. Sruogos „Raštus“ (t. 17, kn. 1: „Laiškai Vandai Daugirdaitei, 1919–1924“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021 m.).

Ši publikacija yra pokalbio su N. Markevičiene, vykusio 2022 m. vasarį Vilniuje, Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, ir Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje, trečioji, paskutinė, dalis.

Skaityti toliau: Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie

Brigita Speičytė apie vidurinio ugdymo literatūros programos projektą

Pakviesta atsiliepti apie vidurinio ugdymo literatūros programos 11–12 klasėms projektą asociacijos „Lituanistų sambūris“ inicijuotoje diskusijoje, visų pirma turiu pasakyti, kad palankiai vertinu šio dokumento lakoniškumą ir bendrą nuostatą subalansuoti medžiagos ir jai skiriamo laiko apimtį, siekį išlaisvinti erdvę mokytojų pasirinkimui, sudaryti galimybę savarankiškai formuoti mokymo turinį, išplėsti pasaulinės literatūros apimtį.

 

Dokumento pradžioje nurodyti programos tikslai, uždaviniai ir siekiami rezultatai – kompetencijos ir dalyko pasiekimai. Iš jų suprantame, kad programa bus ugdomas „sąmoningas ir kūrybingas kalbos vartotojas ir skaitytojas“. Tikslas regisi per siauras – nors anksčiau esu viešai paminėjusi, kad skaitymas šiuo metu reikalauja specialaus mokymosi, bet vis dėlto literatūros mokymo procese tai tik priemonė, ne pats sau tikslas. Tiesa, iš kompetencijų aprašo matyti, kad šis „kalbos vartotojas ir skaitytojas“ bus kultūriškai ir skaitmeniškai išprusęs, turės dalyko (literatūros) žinių, gebės mokytis, komunikuoti, bus kūrybingas, pilietiškas, socialus, empatiškas ir sveikos gyvensenos. Galime visiems mums palinkėti, kad taip ir įvyktų. Vis dėlto iš paties dokumento nėra akivaizdu, kaip tai įvyks ir kaip bus užtikrinama, kad tai įvyktų.

 

Programos išplėstiniame variante numatytos 25 pozicijos, iš jų 6 skirtos pasaulinei literatūrai. Ką galime spręsti iš programos struktūros? Programos logiką visų pirma atskleidžia tai, kaip šios pozicijos užpildomos. Pirma,  tai daroma nurodant vieną privalomą kūrinį – šie kūriniai sudaro programos šerdį, nes juos perskaitys visi Lietuvos moksleiviai. Tai yra K. Donelaičio Metai, J. W. Goethes Fausto  ištraukos, A. Baranausko Anykščių šilelis, V. Mykolaičio-Putino Altorių šešėly, B. Sruogos Dievų miškas ir A. Škėmos Balta drobulė.  Apskritai programoje akivaizdus siekis subalansuoti žanrinį literatūros spektrą, tačiau matyti, kad lietuvių interpretacinę bendruomenę artimiausioje ateityje formuos epika, nors istorijoje tokį vaidmenį esmingiausiai yra atlikusi lietuvių lyrika. Matyt, ir čia laikai keičiasi.

 

Antra, nurodomas autorius ir galimybė laisvai pasirinkti jo kūrinį ar kūrinius (A. Mickevičius, Maironis, J. Savickis ir kt.). Trečia, nurodoma galimybė rinktis iš dviejų ar trijų autorių, arba laisvai pasirenkant jų kūrinius, arba studijuojant nurodytąjį (pvz., J. Biliūnas arba Žemaitė, pasirinkti apsakymai  ar apysaka – bent  vienas pasirinktas autorius iš nurodytų; Šatrijos Ragana, „Sename dvare“ arba J. Tumas-Vaižgantas, „Nebylys“ arba „Dėdės ir dėdienės“ – bent vienas pasirinktas kūrinys iš nurodytų ir pan.). Pastarasis atvejis problemiškesnis, nes jis implikuoja, jog nurodyti autoriai ar kūriniai yra tarsi sukeičiami vietomis, tarsi visiškai tolygios alternatyvos, tačiau taip nėra. Vis dėlto tai galima vertinti kaip kompromisą, siekiant sumažinti privalomųjų kūrinių dalį ir suteikti programos vykdytojams daugiau iniciatyvos.

 

Ketvirta, nurodoma epocha ir / ar literatūros kryptis bei literatūros laukas (lietuvių ar pasaulinė literatūra) bei pateikiamas platesnis sąrašas galimų pasirinkti autorių ir / ar kūrinių (pvz., modernizmas XX a. I pusės pasaulio ir Lietuvos kitakalbėje literatūroje – bent  vienas pasirinktas autorius: M. Bulgakovas, „Meistras ir Margarita“; T. S. Eliotas, pasirinkti eilėraščiai ar poema; V. Folkneris, „Triukšmas ir įniršis“;  E. Hemingvėjus, „Fiesta“; H. Hesė, „Stepių vilkas“; F. Kafka, „Metamorfozė“; A. Kamiu, „Maras“ arba „Svetimas“; M. Kulbakas, „Vilnius“; J. O’Nilas, „Elektrai skirta gedėti“; R. M. Rilkė, pasirinkti eilėraščiai; V. Vulf, „Ponia Delovėj“; ar kitas pasirinktas kūrinys (kūriniai)). Pagal programos nuostatas, ši ketvirtoji pozicija programoje gali būti užpildoma ir kitais nenurodytais kūriniais. Logiška, kad tokio tipo pasirinkimų programoje daugėja, chronologiškai artėjant prie dabarties.

 

Programos struktūra leidžia spręsti, kad mokytojams ir moksleiviams dalykiniu požiūriu siūloma dirbti naujojo istorizmo metodu, perimtu iš Ericho Auerbacho: sumažinus  tekstų kiekį, padidinti jiems skiriamo dėmesio intensyvumą ir nuodugniai skaitant vieną tekstą ar ištrauką, perprasti ir atskleisti autorinio meninio mąstymo ir raiškos pobūdį, epochai būdingus mentalinius poslinkius, teksto problematiką ir jos reikšmingumą praeities ir dabarties perspektyvose. Tiesa, dėl praeities perspektyvos galima abejoti: ji paminėta kompetencijų apraše kaip kultūrinio išprusimo rezultatas, bet nėra numatyta prie teksto skaitymo strategijų, tad galima numanyti, kad kultūrinių-istorinių epochų pažinimas gali ribotis paviršutiniška bruožų tipologija. Kaip bebūtų, programa numato atidaus skaitymo komfortą – vienai numatytai pozicijai (vienam kūriniui ar kūriniams, pvz., pasirinktiems vieno autoriaus eilėraščiams perskaityti ir aptarti) yra skiriama 2–3 savaitės. Tiesa, kažkur turi būti įtraukiami programos turinio apraše paminėti ir negrožiniai, kitų medijų tekstai, tačiau autorių ir kūrinių sąraše jie nenurodyti, tad reikia suprasti, jie paliekami laisvam pasirinkimui.

 

 

Kaip minėjau, tokią programos struktūrą laikau mokytojų ir moksleivių bendruomenės lauktu kompromisu. Tačiau kiekvienas programos modelis turi savo privalumus ir rizikas. Šiuo atveju programa gali būti priimama ir kaip kvietimas kūrybiniam mokytojų ir moksleivių darbui, ir kaip leidimas tą darbą susipaprastinti. Juk ne kiekvienas mokytojas ar moksleivis yra Auerbachas (ne todėl, kad negalėtų būti, bet turi ir kitų įsipareigojimų, prioritetų nei autorinis dalyko turinio kūrimas). O atskleisti, pavyzdžiui, XX a. II p. lietuvių modernizmo poezijos specifiką, „svarbius tekstus ir reiškinius“, analizuojant vieno pasirinkto autoriaus kūrinius, yra nemenkas uždavinys. Visiškai realu, kad bus tiesiog skaitomi vieno autoriaus tekstai – programa ir tokiu atveju bus vykdoma.

 

Tuomet kyla klausimas: kaip realiai bus užtikrinama, kad numatyti programos rezultatai bus pasiekti; kaip tų kompetencijų formavimas išsidėlios programos apimtyje? Juk vieni tekstai išties parankesni ugdyti literatūros kaip meno pažinimui, kiti – bendresniam kultūriniam išprusimui, socialumui ar pilietiškumui. Dabartinė veikianti programa buvo kritikuojama dėl esą jos vienpusiškumo. Tačiau, jei siekiame tų numatytų rezultatų visumos ir pusiausvyros, – kaip šiuo atveju galimo vienpusiškumo bus išvengta? Šis klausimas kyla, svarstant programoje numatytus pasirinkimus. Juk alternatyvos „Žemaitė arba Biliūnas“, „J. Aistis arba B. Brazdžionis, arba H. Radauskas“ diktuoja skirtingus teminius siužetus, skirtingus tos pačios literatūros rūšies ir krypties profilius. Taip ir minėtas XX a. II p. lietuvių poezijos pobūdis skirtingai skleisis, pasirinkus nagrinėti Just. Marcinkevičiaus ar A. Nykos-Niliūno, J. Degutytės ar A. Mackaus kūrybą. O dar iškyla uždavinys „Žemaitę arba J. Biliūną“ įkomponuoti į užsienio realizmo literatūros lauką. Žinoma, programa leidžia ir nekomponuoti – tiesiog pirma perskaityti Biliūną, o tada – Stendhalį ar kurį kitą nurodytą autorių pagal mokytojų pasirinkimą. Sveikas profesinis protas sakytų, kad jei vienoje vietoje iš siūlomų alternatyvų pasirenku B. Brazdžionį, kitoje vietoje turiu rinktis kito stilistinio profilio autorių, tarkime, A. Mackų, bet jei pasirinksiu Just. Marcinkevičių – irgi įvykdysiu programą, net jei sudarysiu moksleiviams klaidingą įspūdį, kad visa lietuvių modernioji poezija yra panašios stilistinės tonacijos.

 

Taigi ši programa gali skatinti mokytojus individualiai kurti ambicingus ir turiningus intelektualinius ir kultūrinius siužetus, bet lygiai taip pat – dirbti pagal principą  „paskaitysim vieną, paskaitysim kitą“, ar, prisimenant Stanislovą Moravskį, – „iš visur po truputį“. Šios programos paradoksas yra tas, kad iš tiesų ją sunku vertinti kūrinių pasirinkimo požiūriu – neįmanoma teigti, kad joje ko nors nėra, nes programa neužkerta kelio, kad būtų, bet ir negarantuoja, jog bus. Ten, kur numatytos plačios pasirinkimo galimybės, juk galima pasirinkti ir kokį nors nenurodytą autorių, tarkime – juokaujant – kokį Paulo Coelho, ir programa bus įvykdyta. Manau, kad taip pat reikalingas orientacinis rekomenduojamų negrožinių tekstų ir kitų medijų kūrinių, aktualių studijuojant programą, – egodokumentikos, kultūrinės, filosofinės eseistikos ir publicistikos; filmų, spektaklių ar kt. – sąrašas.

 

Taigi programa iš dalies atrodo tarsi tasai plakatas, protestuotojos atsineštas į aikštę Maskvoje, su užrašu „Du žodžiai“. Jos efektyvumas iš esmės priklausys nuo šaltinių, metodinės medžiagos, vadovėlių, mokytojų pasirengimo ir motyvacijos. Tad šis projektas – tik pirmasis žingsnis; kur kas daugiau darbo ir lėšų reikalaus jį papildančios metodinės medžiagos ir kokybiškų šaltinių pateikimas, siekiant sumažinti „iš visur po truputį“ modelio riziką.

Diskusija „Ką duotų Lietuvos jaunimui naujoji Lietuvių kalbos ir literatūros programa“

Š. m. kovo 14 d. (pirmadienį) 16 val. Lituanistų sambūris pakvietė į viešą diskusiją „Ką duotų Lietuvos jaunimui naujoji Lietuvių kalbos ir literatūros programa“.

Diskusijos įrašą galite žiūrėti Lituanistų sambūrio youtube kanale:

https://www.youtube.com/watch?v=ixOSbnY-zUU&t=10s

 

Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendroji programa – dokumentas, nuo kurio priklausys, kokį išsilavinimą įgis Lietuvos jaunimas per ateinantį dešimtmetį. Lituanistų sambūris kviečia svarstyti: Kokia yra literatūros programos paskirtis ir tikslai? Kokie yra kūrinių atrankos principai? Koks yra programos turinys?

 

Diskusijoje dalyvauja akademikė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, prof. dr. Brigita Speičytė, poetas prof. Tomas Venclova, doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas, doc. dr. Darius Kuolys, mokytojos Rita Černiauskienė, Rūta Česnienė, istorikas Virginijus Savukynas, politologas Vladimiras Laučius, LR Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė. Diskusiją moderuoja Lituanistų sambūrio valdybos pirmininkė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė.