Prieš 100 metų, 1919 m. lapkričio 17 d., Pervalkuose, Pasvalio valsčiuje, gimė Bronius Krivickas – poetas, literatūros tyrinėtojas, vienas pokario partizanų vadų.
Lituanistų sambūris kviečia kolegas mokytojus šimtąjį Broniaus Krivicko gimtadienį paminėti mokyklose kartu su mokiniais – skirti šį lapkritį atskirą pamoką poeto kūrybai ir asmenybei.
Skaityti toliau: Broniui Krivickui – 100
„Gimtosios kalbos“ žurnalo, leidžiamo nuo 1933 metų, skaitytojai jau yra pripratę prie tradicinių skyrelių: straipsniai, recenzijos, apžvalgos, kronika, „Aktualijos“, „Svetur“ ir kt.
2020 metais „Gimtosios kalbos“ žurnalas bus dar įvairesnės tematikos ir šiek tiek storesnis. Leidinyje bus skiriama daugiau vietos mokyklinei lituanistikai.
Mielieji Kolegos, nepamirškime prenumeruoti lituanistinės spaudos.
Skaityti toliau: Jau vyksta „Gimtosios kalbos“ 2020 metų prenumerata
Lapkričio 17 d. – poeto, partizano Broniaus Krivicko 100-osios gimimo metinės
Dabar, kai yr Broniaus Krivicko raštai, rinktinė serijoj „Lietuvių literatūros lobynas, XX amžius“, kai jo kūryba skaitoma mokyklose per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, daros vis sunkiau patikėt, kad prieš 3 dešimtmečius viso to „nebuvo“. Pastarąjį žodį apkabutinau, nes kūryba buvo išlikusi, bet, galima sakyt, visai nežinoma.
Skaityti toliau: Virginijus Gasiliūnas. Broniaus Krivicko mįslingasis sąsiuvinis
Vyriausybės forume „100 metų atkurtai Lietuvos valstybei. Ar švęsdami šimtmetį nepamiršome tautos pamato – lietuvių kalbos?“ buvo skaitytas ir dr. Ritos Miliūnaitės pranešimas apie kalbos baimes: „Lietuvių kalbos pokyčiai: (ir) ko gi mums bijoti?“. Ne visi lituanistai galėjo dalyvauti forume.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Lietuvių kalbos pokyčiai: (ir) ko gi mums bijoti?
Š.m. lapkričio 14 d. UNESCO Generalinės konferencijos 40 sesijos metu paskelbtos į 2020-2021 m. UNESCO minimų sukakčių sąrašą įtrauktos valstybių narių sukaktys. Tarp šių sukakčių pateko Lietuvos teiktosios: 2020 m. – didžiojo Lietuvos rabino, iškilaus litvakų kultūros atstovo Elijahu Ben Salomono Zalmano (Vilniaus Gaono) (1720-1797) 300-osios gimimo metinės (remiant Baltarusijai, Lenkijai, YIVO žydų tyrimų institutui (JAV) ir Lenkų–žydų tyrimų institutui (JK)); 2021 m. – archeologės, antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921-1994) 100-osios gimimo metinės (remiant Latvijai, Vokietijai ir Ramiojo v. universiteto absolventų institutui (JAV).
Skaityti toliau: Patvirtintas 2020-2021 m. UNESCO minimų sukakčių sąrašas
Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, veikiančiuose lietuvių kalbos kursuose 1992–2018 m. valstybinės kalbos yra mokęsi per 2 800 kitakalbių. Apie kursus ir jų lankytojus pasakoja Tautinių bendrijų namų direktorė Alvida Gedaminskienė.
Skaityti toliau: Alvida Gedaminskienė. Tautinių bendrijų namų valstybinės kalbos kursų organizavimo patirtis
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – lietuvių literatūros klasikas, ryškiai matomas ir vaikų literatūros horizonte. Į šimto reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašą, sudarytą 2017 m., pateko ir Vaižganto knyga Aleksiukas ir motutė (1976). Šiemet minimos rašytojo 150-osios gimimo metinės suteikia progą pasižiūrėti į Vaižganto palikimą keliant klausimą, kas tebėra vertinga ir šiandien, kodėl Vaižgantą, pasitelkiant jo paties žodžius, galima vadinti ir mūsų vaikų literatūros deimančiuku.
Skaityti toliau: Džiuljeta Maskuliūnienė. Vaižganto vaizduotės sukurto pasaulio vaikai
Vaižgantas daugeliui iš mūsų – pirmiausia rašytojas, Dėdžių ir dėdienių, Pragiedrulių, kitų grožinių kūrinių autorius. Vis dėlto iš dvidešimt keturių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų ir kelių leidyklų 1994–2016 m. išleistų jo Raštų tomų grožinei kūrybai skirti tik keturi. Kituose – publicistika, literatūros istorijos medžiaga, literatūros, teatro ir dailės kritika: straipsniai, recenzijos, atsiliepimai. Žinodami Vaižganto aktyvumą, plačius interesus ir visapusiškumą, neturėtume stebėtis, kad jo akiratin patekdavo ir vaikų literatūra.
Skaityti toliau: Kęstutis Urba. Vaižgantas – vaikų literatūros kritikas
Ir šiemet Joninės praėjo be Jonausko. Be progos švęsti. Jau antrosios. Juk „Jonauskas“ – aukščiausias vardo laipsnis: Jonas, Jonesnis, Jonauskas. Bent jau taip juokauta Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje, kurioje Stasys Jonauskas įvairias pareigas – skyriaus vedėjo, redaktoriaus pavaduotojo, redaktoriaus – ėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Tuo labiau kad ir jam pačiam Joninės buvo svarbios. Kaip ir apskritai birželis (nors buvo gimęs kovo pabaigoje). Sustabdytas daugelyje jo eilėraščių. Tad jeigu gerai įsiskaitai, gali išgirsti per latvių Jonines skambantį „līguo“ ar netgi užuosti iš tos kaimyninės šalies vėjo atpučiamą laužo dūmų kvapą.
Skaityti toliau: Dalia Tamošauskaitė. Metai be Jonausko, arba Bejėgis dievas
Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti modernios kultūros logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį save, savo vaidmenis ir konstruojantį savąją tapatybę. Šiandien suprantu, kad bandymas žvelgti į Vaižgantą per modernybės prizmę paaiškina tik jo laikysenos ir pasirinkimų paviršių ir neleidžia prisiliesti prie vidujybės, vidinės tikrovės klodų. Modernizmo raktu neįmanoma atrakinti ir suvokti meile ir atjauta grįsto Vaižganto santykio su pasauliu ir Kitu. Kitaip tariant, modernioji antropologija niekaip negali paaiškinti, kuo remdamasis Vaižgantas sakė: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano. Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai.“
Skaityti toliau: Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio
Kartą viešėjau Niujorke ir klausiausi paskaitos apie privačių kalėjimų statymą – didelę augančią industriją JAV. Jiems reikia žinoti, kiek kalinių bus po gero dešimtmečio, kiek vienučių jiems prireiks. Ir tokius dalykus jie gali apytiksliai numatyti pasitelkdami labai paprastą algoritmą – apskaičiavę, koks procentas 10–11 metų vaikų nemoka skaityti. Ir tuo labiau, kiek jų neskaito savo malonumui.
Žinoma, negalime radikaliai teigti, jog raštinga ir išsilavinusi tautos dalis visai nenusikalsta. Bet procentų skirtumas labai ryškus ir rodo, kad tarp neraštingumo ir nusikalstamumo egzistuoja tam tikras ryšys. Kai kurios koreliacijos labai paprastos – raštingi asmenys skaito grožinę literatūrą.
Skaityti toliau: Neil Gaiman. Kodėl mūsų ateitis priklauso nuo bibliotekų, skaitymo ir svajojimo
„Kas šautuvus valė, kas eilėraščius perrašinėjo”, – tokiais žodžiais apie poetą ir partizaną Bronių Krivicką pradeda kalbėti VIRGINIJUS GASILIŪNAS – literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno vedėjas, Broniaus Krivicko kūrybos tyrinėtojas ir jo raštų rengėjas.
Minint 100-ąsias rašytojo gimimo metines, V. Gasiliūnas pasakoja apie netikėtai susiklosčiusį, bet iki galo kūrybos pripildytą Broniaus Krivicko gyvenimą.
Skaityti toliau: Virginijus Gasiliūnas apie poetą partizaną Bronių Krivicką: dūžtant gyvenimo formoms, jis jas išlaikė kūryboje