Lituanistų sambūris

Šių metų rugpjūčio 1 dieną, eidamas šešiasdešimt trečiuosius metus, mirė poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, šių metų Poezijos pavasario laureatas Liudvikas Jakimavičius.  Skaityti toliau: Netektis. Liudvikas Jakimavičius (1959 08 21 – 2022 08 01)

Atsakymas dėl Lietuvių kalbos ir literatūros programos projekto

 

 

 

 

Pakviesta atsiliepti apie vidurinio ugdymo literatūros programos 11–12 klasėms projektą asociacijos „Lituanistų sambūris“ inicijuotoje diskusijoje, visų pirma turiu pasakyti, kad palankiai vertinu šio dokumento lakoniškumą ir bendrą nuostatą subalansuoti medžiagos ir jai skiriamo laiko apimtį, siekį išlaisvinti erdvę mokytojų pasirinkimui, sudaryti galimybę savarankiškai formuoti mokymo turinį, išplėsti pasaulinės literatūros apimtį.

 

Dokumento pradžioje nurodyti programos tikslai, uždaviniai ir siekiami rezultatai – kompetencijos ir dalyko pasiekimai. Iš jų suprantame, kad programa bus ugdomas „sąmoningas ir kūrybingas kalbos vartotojas ir skaitytojas“. Tikslas regisi per siauras – nors anksčiau esu viešai paminėjusi, kad skaitymas šiuo metu reikalauja specialaus mokymosi, bet vis dėlto literatūros mokymo procese tai tik priemonė, ne pats sau tikslas. Tiesa, iš kompetencijų aprašo matyti, kad šis „kalbos vartotojas ir skaitytojas“ bus kultūriškai ir skaitmeniškai išprusęs, turės dalyko (literatūros) žinių, gebės mokytis, komunikuoti, bus kūrybingas, pilietiškas, socialus, empatiškas ir sveikos gyvensenos. Galime visiems mums palinkėti, kad taip ir įvyktų. Vis dėlto iš paties dokumento nėra akivaizdu, kaip tai įvyks ir kaip bus užtikrinama, kad tai įvyktų.

 

Programos išplėstiniame variante numatytos 25 pozicijos, iš jų 6 skirtos pasaulinei literatūrai. Ką galime spręsti iš programos struktūros? Programos logiką visų pirma atskleidžia tai, kaip šios pozicijos užpildomos. Pirma,  tai daroma nurodant vieną privalomą kūrinį – šie kūriniai sudaro programos šerdį, nes juos perskaitys visi Lietuvos moksleiviai. Tai yra K. Donelaičio Metai, J. W. Goethes Fausto  ištraukos, A. Baranausko Anykščių šilelis, V. Mykolaičio-Putino Altorių šešėly, B. Sruogos Dievų miškas ir A. Škėmos Balta drobulė.  Apskritai programoje akivaizdus siekis subalansuoti žanrinį literatūros spektrą, tačiau matyti, kad lietuvių interpretacinę bendruomenę artimiausioje ateityje formuos epika, nors istorijoje tokį vaidmenį esmingiausiai yra atlikusi lietuvių lyrika. Matyt, ir čia laikai keičiasi.

 

Antra, nurodomas autorius ir galimybė laisvai pasirinkti jo kūrinį ar kūrinius (A. Mickevičius, Maironis, J. Savickis ir kt.). Trečia, nurodoma galimybė rinktis iš dviejų ar trijų autorių, arba laisvai pasirenkant jų kūrinius, arba studijuojant nurodytąjį (pvz., J. Biliūnas arba Žemaitė, pasirinkti apsakymai  ar apysaka – bent  vienas pasirinktas autorius iš nurodytų; Šatrijos Ragana, „Sename dvare“ arba J. Tumas-Vaižgantas, „Nebylys“ arba „Dėdės ir dėdienės“ – bent vienas pasirinktas kūrinys iš nurodytų ir pan.). Pastarasis atvejis problemiškesnis, nes jis implikuoja, jog nurodyti autoriai ar kūriniai yra tarsi sukeičiami vietomis, tarsi visiškai tolygios alternatyvos, tačiau taip nėra. Vis dėlto tai galima vertinti kaip kompromisą, siekiant sumažinti privalomųjų kūrinių dalį ir suteikti programos vykdytojams daugiau iniciatyvos.

 

Ketvirta, nurodoma epocha ir / ar literatūros kryptis bei literatūros laukas (lietuvių ar pasaulinė literatūra) bei pateikiamas platesnis sąrašas galimų pasirinkti autorių ir / ar kūrinių (pvz., modernizmas XX a. I pusės pasaulio ir Lietuvos kitakalbėje literatūroje – bent  vienas pasirinktas autorius: M. Bulgakovas, „Meistras ir Margarita“; T. S. Eliotas, pasirinkti eilėraščiai ar poema; V. Folkneris, „Triukšmas ir įniršis“;  E. Hemingvėjus, „Fiesta“; H. Hesė, „Stepių vilkas“; F. Kafka, „Metamorfozė“; A. Kamiu, „Maras“ arba „Svetimas“; M. Kulbakas, „Vilnius“; J. O’Nilas, „Elektrai skirta gedėti“; R. M. Rilkė, pasirinkti eilėraščiai; V. Vulf, „Ponia Delovėj“; ar kitas pasirinktas kūrinys (kūriniai)). Pagal programos nuostatas, ši ketvirtoji pozicija programoje gali būti užpildoma ir kitais nenurodytais kūriniais. Logiška, kad tokio tipo pasirinkimų programoje daugėja, chronologiškai artėjant prie dabarties.

 

Programos struktūra leidžia spręsti, kad mokytojams ir moksleiviams dalykiniu požiūriu siūloma dirbti naujojo istorizmo metodu, perimtu iš Ericho Auerbacho: sumažinus  tekstų kiekį, padidinti jiems skiriamo dėmesio intensyvumą ir nuodugniai skaitant vieną tekstą ar ištrauką, perprasti ir atskleisti autorinio meninio mąstymo ir raiškos pobūdį, epochai būdingus mentalinius poslinkius, teksto problematiką ir jos reikšmingumą praeities ir dabarties perspektyvose. Tiesa, dėl praeities perspektyvos galima abejoti: ji paminėta kompetencijų apraše kaip kultūrinio išprusimo rezultatas, bet nėra numatyta prie teksto skaitymo strategijų, tad galima numanyti, kad kultūrinių-istorinių epochų pažinimas gali ribotis paviršutiniška bruožų tipologija. Kaip bebūtų, programa numato atidaus skaitymo komfortą – vienai numatytai pozicijai (vienam kūriniui ar kūriniams, pvz., pasirinktiems vieno autoriaus eilėraščiams perskaityti ir aptarti) yra skiriama 2–3 savaitės. Tiesa, kažkur turi būti įtraukiami programos turinio apraše paminėti ir negrožiniai, kitų medijų tekstai, tačiau autorių ir kūrinių sąraše jie nenurodyti, tad reikia suprasti, jie paliekami laisvam pasirinkimui.

 

 

Kaip minėjau, tokią programos struktūrą laikau mokytojų ir moksleivių bendruomenės lauktu kompromisu. Tačiau kiekvienas programos modelis turi savo privalumus ir rizikas. Šiuo atveju programa gali būti priimama ir kaip kvietimas kūrybiniam mokytojų ir moksleivių darbui, ir kaip leidimas tą darbą susipaprastinti. Juk ne kiekvienas mokytojas ar moksleivis yra Auerbachas (ne todėl, kad negalėtų būti, bet turi ir kitų įsipareigojimų, prioritetų nei autorinis dalyko turinio kūrimas). O atskleisti, pavyzdžiui, XX a. II p. lietuvių modernizmo poezijos specifiką, „svarbius tekstus ir reiškinius“, analizuojant vieno pasirinkto autoriaus kūrinius, yra nemenkas uždavinys. Visiškai realu, kad bus tiesiog skaitomi vieno autoriaus tekstai – programa ir tokiu atveju bus vykdoma.

 

Tuomet kyla klausimas: kaip realiai bus užtikrinama, kad numatyti programos rezultatai bus pasiekti; kaip tų kompetencijų formavimas išsidėlios programos apimtyje? Juk vieni tekstai išties parankesni ugdyti literatūros kaip meno pažinimui, kiti – bendresniam kultūriniam išprusimui, socialumui ar pilietiškumui. Dabartinė veikianti programa buvo kritikuojama dėl esą jos vienpusiškumo. Tačiau, jei siekiame tų numatytų rezultatų visumos ir pusiausvyros, – kaip šiuo atveju galimo vienpusiškumo bus išvengta? Šis klausimas kyla, svarstant programoje numatytus pasirinkimus. Juk alternatyvos „Žemaitė arba Biliūnas“, „J. Aistis arba B. Brazdžionis, arba H. Radauskas“ diktuoja skirtingus teminius siužetus, skirtingus tos pačios literatūros rūšies ir krypties profilius. Taip ir minėtas XX a. II p. lietuvių poezijos pobūdis skirtingai skleisis, pasirinkus nagrinėti Just. Marcinkevičiaus ar A. Nykos-Niliūno, J. Degutytės ar A. Mackaus kūrybą. O dar iškyla uždavinys „Žemaitę arba J. Biliūną“ įkomponuoti į užsienio realizmo literatūros lauką. Žinoma, programa leidžia ir nekomponuoti – tiesiog pirma perskaityti Biliūną, o tada – Stendhalį ar kurį kitą nurodytą autorių pagal mokytojų pasirinkimą. Sveikas profesinis protas sakytų, kad jei vienoje vietoje iš siūlomų alternatyvų pasirenku B. Brazdžionį, kitoje vietoje turiu rinktis kito stilistinio profilio autorių, tarkime, A. Mackų, bet jei pasirinksiu Just. Marcinkevičių – irgi įvykdysiu programą, net jei sudarysiu moksleiviams klaidingą įspūdį, kad visa lietuvių modernioji poezija yra panašios stilistinės tonacijos.

 

Taigi ši programa gali skatinti mokytojus individualiai kurti ambicingus ir turiningus intelektualinius ir kultūrinius siužetus, bet lygiai taip pat – dirbti pagal principą  „paskaitysim vieną, paskaitysim kitą“, ar, prisimenant Stanislovą Moravskį, – „iš visur po truputį“. Šios programos paradoksas yra tas, kad iš tiesų ją sunku vertinti kūrinių pasirinkimo požiūriu – neįmanoma teigti, kad joje ko nors nėra, nes programa neužkerta kelio, kad būtų, bet ir negarantuoja, jog bus. Ten, kur numatytos plačios pasirinkimo galimybės, juk galima pasirinkti ir kokį nors nenurodytą autorių, tarkime – juokaujant – kokį Paulo Coelho, ir programa bus įvykdyta. Manau, kad taip pat reikalingas orientacinis rekomenduojamų negrožinių tekstų ir kitų medijų kūrinių, aktualių studijuojant programą, – egodokumentikos, kultūrinės, filosofinės eseistikos ir publicistikos; filmų, spektaklių ar kt. – sąrašas.

 

Taigi programa iš dalies atrodo tarsi tasai plakatas, protestuotojos atsineštas į aikštę Maskvoje, su užrašu „Du žodžiai“. Jos efektyvumas iš esmės priklausys nuo šaltinių, metodinės medžiagos, vadovėlių, mokytojų pasirengimo ir motyvacijos. Tad šis projektas – tik pirmasis žingsnis; kur kas daugiau darbo ir lėšų reikalaus jį papildančios metodinės medžiagos ir kokybiškų šaltinių pateikimas, siekiant sumažinti „iš visur po truputį“ modelio riziką.

Š. m. kovo 14 d. (pirmadienį) 16 val. Lituanistų sambūris pakvietė į viešą diskusiją „Ką duotų Lietuvos jaunimui naujoji Lietuvių kalbos ir literatūros programa“.

Diskusijos įrašą galite žiūrėti Lituanistų sambūrio youtube kanale:

https://www.youtube.com/watch?v=ixOSbnY-zUU&t=10s

 

Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendroji programa – dokumentas, nuo kurio priklausys, kokį išsilavinimą įgis Lietuvos jaunimas per ateinantį dešimtmetį. Lituanistų sambūris kviečia svarstyti: Kokia yra literatūros programos paskirtis ir tikslai? Kokie yra kūrinių atrankos principai? Koks yra programos turinys?

 

Diskusijoje dalyvauja akademikė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, prof. dr. Brigita Speičytė, poetas prof. Tomas Venclova, doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas, doc. dr. Darius Kuolys, mokytojos Rita Černiauskienė, Rūta Česnienė, istorikas Virginijus Savukynas, politologas Vladimiras Laučius, LR Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė. Diskusiją moderuoja Lituanistų sambūrio valdybos pirmininkė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė.

Kalbėsiu tik vienu konkrečiu klausimu – apie skaitinius, rekomenduojamus 11-12 klasei. Nemanau, kad ta problema buvo pakankamai apgalvota. Šiaip jau norėtųsi, kad būtų du kursai: lietuvių literatūros kursas ir pasaulinės literatūros kursas. Aišku, gal tai tik svajonė.

Kaip žinia, J. Ambrazevičių politiniu ir istoriniu atžvilgiu vertinu neigiamai. Bet jo ir dviejų bendraautorių,  J. Griniaus ir A. Vaičiulaičio,  pasaulinės literatūros vadovėlis (dvitomis), išleistas tarpukariu, yra pavykęs – išprusęs žmogus turėtų žinoti visus autorius, kurie ten nagrinėjami. Vargu ar visus mokykloje perskaitytų, bet sulaukęs brandesnio amžiaus galėtų prie jų grįžti. Taip pat esti elektroninė literatūros chrestomatija, joje galima rasti labai gerų dalykų.

Programoje pasirinkimo spektras turėtų būti žymiai didesnis, literatūros sąrašas platesnis.

 

Apšvieta:

Be J. W. Goethe‘s „Fausto“, kurio, beje,  siūlomi tiktai fragmentai (nemanau, kad tai gerai),  turėtų būti bent jau F. Schillerio „Vilius Telis“, Voltaire‘o „Kandidas“, G. Lessingo „Natanas Išmintingasis“, J. Swifto „Guliverio kelionės“. Be to, J. Austen „Puikybė ir prietarai“ priklauso šiam, o ne realizmo  laikotarpiui. (Pastebėtina, kad supainioti J. Austen ir E. Orzeszkowos veikalai).

 

Romantizmas:

Turėtų būti: G. Byrono „Kainas“, koks nors V. Hugo kūrinys, H. Heinės eilėraščiai. Reikėtų mokinius supažindinti su Taraso Ševčenkos kūryba, ypač turint omenyje dabartinę situaciją.

 

Realizmas:

1. Biliūną reikėtų nukelti toliau, kur yra Šatrijos Ragana, Vaižgantas.

Iš dviejų seserų Bronte reikėtų palikti tik vieną – Emiliją (ji buvo geniali rašytoja, o Ch. Bronte – tiktai gera). Trūksta Ch. Dickenso. Kyla abejonių dėl G. de Maupassanto (prancūzų ir taip daug). A. Čechovas, kaip ir J. Biliūnas, yra būtinas, bet priklauso vėlesniam metui. Neįsivaizduoju moksleivio, kuris baigtų vidurinę, nieko negirdėjęs apie L. Tolstojaus „Karą ir taiką“.

 

Modernizmas:

Kiek abejoju dėl V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Tas kūrinys šiandien atrodo jau truputį anachroniškas. Bet turi būti Mykolaičio eilėraščiai.

Yra H. Hesse, o kur Th. Mannas? Taip pat reikėtų įtraukti Ch. Baudelair‘ą, nors dauguma jo vertimų man neatrodo geri.

Prie W. Faulknerio, E. Hemingway‘aus (gal palikti vieną iš jų?) galima pridėti F. S. Fitzgeraldą.

Turėtų būti A. Achmatova ir jos kūryba, ypač „Rekviem“.

 

12 klasė:

 

Kiek abejoju dėl B. Krivicko – tai garbingas žmogus, bet nespėjo subręsti ir nėra to masto poetas, kaip V. Mačernis ar S. Nėris.

Šalia B. Sruogos „Dievų miško“ turėtų būti K. Borutos „Baltaragio malūnas“.

Abejoju dėl M. Kunderos, S. Aleksijevič, O. Tokarczuk, Liūnės Sutemos.

Turėtų būti daugiau Cz. Miloszo – ir eilės, ir eseistika, ir „Isos slėnis“.

Aiškiai trūksta A. Nykos-Niliūno, gal ir J. Meko.

 

Dramaturgija:

1. Marcinkevičius kelia klausimų, bet jo dramos (nebūtinai „Mažvydas“) istoriškai svarbios ir teikia medžiagos diskusijoms, taigi telieka.

Galėtų būti įtrauktas K. Saja, jo absurdistinės pjesės.

Lietuvių šiuolaikinė drama: galėtų būti M. Ivaškevičius – atrodo,  jis šiuo metu pats įdomiausias.

Šalia Becketto galėtų būti Ionesco „Raganosiai“, tai gera pjesė apie stereotipų galią.

Žodžiu, reikia atidžiai peržiūrėti autorių sąrašą ir jį redaguoti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Programa yra valstybinis, strateginis dokumentas, kuris dešimtmetį turės galioti kaip lituanistinio ugdymo konstitucija. Lietuvių  kalbos  ir  literatūros  programa  programuoja  visuomenės   lūkesčius, viltį,  kad  jos  jaunoji  karta  jungsis  prie  tų  vertybių,  kurias  tvirtina  literatūra,  pastebės ir kritiškai  vertintinus jos momentus.

Iš  esmės  teigiamai  vertinu  tai,  kas  programos  rengėjų  padaryta ir    siūloma  mokyklai.  Susilaikau  nuo    pageidavimų  —  to  ir  dar  kito,  ypač  kitos.   Manau,  kad  gerai   parinkti  autoriai kalba  ne  tik  už  save.

Pastabos,   kurias    galima  būtų   bent  permąstyti. Juk  norime,  kad  programa  būtų  kaip  įmanoma  geresnė. Visiems  gera nebus  niekad,  tą  jau  esu  patyrusi,  bandykime  susitarti.  Ypač svarbus  mokytojų  balsas.

 

Teisinga,  nors  jau  ir  ne nauja, kad į  lietuvių  literatūros akiračius įsiterpia pasaulio literatūra, tačiau daugiau  klasikos,  beveik  nėra  dabarties. Tai rodo, kad nepakankamai pasaulio,  net ir  Europos,  kultūros   dabartį ir tejaučiame.   Tinkamai  (ir  dabartiniam  momentui) parinktas  A.  Čechovas.   „ Žuvėdrą“  naujai  pastatė  ką  tik  studijas  baigęs  aktorių  kursas,  bendrakursis  ir  režisierius. A. Čechovas  ramina žmogaus  klausimų,  net  skaudžiųjų,  amžinybe.  Kas  beįvyktų,  kol  gyvi,  mylėsime,  norėsime  išreikšti,  kaip  nors  įkūnyti  savo mintis,  emocijas,  vaizdinius.  Kentėsime.

Teisinga,  kad programoje  išplėstas alternatyvų ir pasirinkimų laukas.   Tik  turime  iš  anksto  suvokti,  kad  pasirinkimas  sunkus  ir  atsakingas.  Kai  kuriuos  pasirinkimo atvejus, ypač klasikos autorių,  reiktų dar  pergalvoti.    Šatrijos Ragana ir Vaižgantas – abu   atrodo  būtini. Jų  būtinumą  siečiau  ir su  vis  labiau  būtinėjančiais  moralės klausimais.  Dar niekad  moralės  filosofai  taip  griežtai  neteigė,  kad  moralė šiandien   yra  būtinybė, o   ne  pasirinkimas  (kad  ir Jonathanas  Sacksas).  Sunkoka  būtų  argumentuoti ir šių  autorių prieskyrą modernizmą.    Tikslingiau  modernizmą  pradėti  nuo  Jurgio  Savickio,  bent  paminint  ir  Igną  Šeinių.   Iš  Binkio  modernizmui  labiau  tinka  „Šimtas  pavasarių“.  Bet  „Generalinė  repeticija“  būtina moralinių  kolizijų  požiūriu.

Ir  atnaujinta Programa kol  kas  lieka ne literatūros, o literatūros istorijos programa.   Dar  atidedame  laiką,  kai   lietuvių  ir  pasaulio  literatūra,  jos  ženklais  ir  estetinėmis    formomis  bandysime    padengti žmogiškųjų  prasmių  ir  kolizijų   lauką. Pagrindinis dalykas – vidinis kūrinio turinys.   Svarbiausia  juk  ne  tai, kad,  pavyzdžiui,  A. Mickevičių priskiriame romantizmui.

Programos turiniu turėtų būti išreiškiami  mūsų, visuomenės, bendruomenės,  tautos  lūkesčiai: ko laukiame  iš  literatūros  skaitymo,  aptarimo,  analizių,  rašinių. Programos rengėjai,  aišku,  veikia  savo,  bet  ir bendruomenės vardu. Programa turėtų padėti  jungtis  prie  tradicijų,  kad susipažindami   (ne  tik  pažindami) galėtų  jas  keisti,  atnaujinti.    Jaunas žmogus turėtų įgyti literatūros jutimą, mokėti svarbiausius   literatūros ženklus, mokėti  juos perskaityti, galėti apie juos pasakyti. Tai būtų pagrindinis dalykas.  Programos  autoriai  tai  jaučia,  į  centrą  keldami  kūrinius.   Bet  gal   siekiniai  turėtų būti  aiškiau  formuluojami. Trūksta  literatūros kritikos. Ar  esė,   stiprinančių  mąstomąjį  lygmenį.  Geras esė yra  kūrinys, priklausantis bendrajam humanistikos laukui.

 

Literatūros vartotojas,  kad  ir  koks  sąmoningas,  kad  ir  koks kompetentingas,  nėra gera, priimtina sąvoka. Literatūra, kaip ir apskritai  menas,  jei  ir  yra  vartojama,  tai,  skirtingai  nuo  kitų  prekių,  nėra  suvartojama.  Kuo  daugiau  Šekspyrą  „vartojame“ ,  tuo jo  daugiau.  Reikėtų kažkaip kitaip pasakyti, apibūdinti. Programa turėtų pati iškelti ir pasakyti adresatą, pagrindinį subjektą – jo negalima sugalvoti.

Kompetencijos. Ar  tikrai  čia  neužtenka  gebėjimų,  jau įtvirtintų?  Ar  tos kompetencijos  iškyla  iš  autorių  ir  jų  kūrinių ?  Ar nėra  perimtos,  perrašytos? Per   didelės  pastangos   konkretizuoti,  per smulkiai aprašyta,   ar  tikrai  gebėjimai,  jei  ir  vadinami  kompetencijomis,  yra  tokie atskiri,  išskaičiuojami?   Vienu atveju vienos, kitu – kitos kompetencijos. Kompetencijos turėtų būti bendresnės,    net gal   truputį žaismingesnės. Kaip  Aido  Marčėno „įtakos“  –  nepaneigiama,  kad  eilėraščio  subjekto    emocinę kompetenciją  yra  stiprinęs  ir  „jaunas  vėjas  —  tris  kartus…“.  Tą  jauną  vėją  galime  priskirti  ir  sveikai  gyvensenai…

 

Kelia  abejonių nuolat kartojama sąvoka „ugdosi“, pati žodžio     forma. Moksleivis ne tik ugdosi,   bet  yra  ir  ugdomas (  ne tik mokyklos,  bet  ir  šeimos,  bendruomenės,  aplinkybių,  skaitmeninių  technologijių,  kurioms  skiriama  daug  dėmesio),   veiksmas yra bendresnis,  keliakryptis.

Vertinimas, kuris suprantamas kaip ugdymo  komponentas,  per daug  detalizuotas,  per daug  vertinimo lygių, apsunkinančių  mokytojo darbą.   Galbūt  galima  pagalvoti,  kad  Programa  nerodo  pastangų  mokytojui  pagelbėti,  bet  daug  iš  jo  reikalauja.

Nežinau.  Gal  mokytojai  yra  labai  pasikeitę,  gal  jiems      tai tinkama.