Lituanistų sambūris

Prieš 99 metus gimė Vytautas Mačernis. Prisiminkime.
Norėtųsi, kad 2021 metai būtų paskelbti poeto Vytauto Mačernio metais.
Skaityti toliau: Alfas Pakėnas. Vytauto Mačernio kūryba – su jauno genijaus dvelksmu

„Taigi – Žemaitė kaip dažnai atsitinka ne vienam klasikui, tampa labiau simboliu negu gyvojoj literatūros apyvartoj egzistuojančia kūrėja. Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia perbėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą. Toji kūryba mus, rodos, sukrečia. Kuo? Realybės reljefais, žodžio vaizdingumu, labai gyva gamta? Be abejo, taip. Bet Žemaitės fenomenas slepia ir dar vieną momentą: jos kūryboje uždaryta išskirtinė energija, atsiradusi iš labai tikro, gal iš tikrųjų vienintelio asmenybės pasireiškimo varianto: iš tikrovės žodžiais sukurti savąją, žemaitiškąją. Dar vienas dalykas, iki pat šių dienų tebelydintis Žemaitės fenomeną, yra jos socialinė kilmė, jos, nors ir ne mužikės, bet vis tiek paprastos kaimo moters susivokimas ir užsispyrimas savyje slypinčią energiją suvaryti tik į kūrybą, tik į rašymą. Tai ne šiaip sau atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas, Aukščiausiojo nuoroda, tai ilgesys, galimas dalykas, susijęs ir su stipriai meilei linkusia moters širdimi. Apie tai visada pagalvoji, kai Ušnėnuose lankaisi P. Višinskio muziejuje ir kai įsižiūri į nepaprastai gražias Žemaitės rankas.“ (Juozas Aputis)
Skaityti toliau: Žemaitei – 175

Kaip karantinas ir nuotolinis mokymas pakeitė lituanistų darbą, ko paskatino išmokti ir ką permąstyti? „Manau, kad ši situacija privertė mokytojus atidžiau, kritiškiau į viską pasižiūrėti. Išmokome taupyti laiką, nes viskam jo neužteko, susikonkretinti veiklą, atsirinkti būtiniausią medžiagą. Tikrai daugelis patobulino darbo su informacinėmis technologijomis įgūdžius, manau, kad tai pravers ir ateityje. Dar aiškiau visi pamatė, koks beprasmis yra daugybės biurokratinių dokumentų rašymas, lentelių pildymas, apklausų vykdymas. Svarbiausia, kad būtų stiprinamas ugdymo turinys, o veiklos formas mokytojai susikurs, susiras patys,“ – „Gimtosios kalbos“ redakcijos surengtame pokalbyje teigė „Lituanistų sambūrio“ valdybos pirmininkas Kęstutis Bredelis.
Skaityti toliau: GK rašo| Lituanistai ir nuotolinis mokymas

Maironis – neišvengiamas kaip „Juoda orchidėja“ ir „Margarita“ per lietuviškas vestuves. Kaip smėlis batuose aplankius pajūrį. Kaip abėcėlė mokantis kalbos. Ironiška, bet nepaisant viso garsumo, Maironį skaityti, suartėti su jo eilėmis nėra lengva. Net priešingai.
Skaityti toliau: Tomas Taškauskas. Maironio ironija

Kaip Lietuvių kalbos institutas prisideda prie lietuvių kalbos išteklių gausinimo, plėtros ir sklaidos, pasakoja LKI Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė dr. Jurgita Jaroslavienė.
Skaityti toliau: Jurgita Jaroslavienė: Lietuvių kalbos institutas yra toji ypatingos nacionalinės svarbos institucija, reikšmingai prisidedanti prie kalbos puoselėjimo

2018 m. pabaigoje, artėjant Vietovardžių metams, Lietuvių kalbos draugija kartu su Valstybine kalbos inspekcija atliko tyrimą, kaip įvairiuose Lietuvos miestuose vadinami naujų statybų objektai – gyvenamųjų namų kvartalai, kompleksai, paskiri gyvenamieji namai. Daugiausia naujų statybų – Vilniuje. Kaip vadinami naujieji statiniai, kokie vardų sudarymo būdai vyrauja, kokių madų ir polinkių šioje srityje galima įžvelgti, kalbėjosi Aurika Usonienė ir Rita Urnėžiūtė.
Skaityti toliau: Vilnius stato, Vilnius kuria|Pokalbis su žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausiąja redaktore Rita Urnėžiūte

Jau kovo viduryje, vaikštinėjant po Paryžių, buvo justi jo stagnacijos ženklų: kaip galima daugiau kaip du milijonus gyventojų turinčiame mieste jaustis taip, tarytum vaikščiotum kone po vieną iš Lietuvos didmiesčių? Šis jausmas lydėjo per visą viešnagę ir kėlė vis daugiau klausimų. Šventė, kuri nesibaigia, virto mirusiu miestu – tokia paralelė, padiktuota Paryžiuje jau beveik tris dešimtmečius gyvenančio rašytojo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato VALDO PAPIEVIO, tiksliausiai apibūdina šio miesto ritmo kismą. Jį kalbino Agnė Grinevičiūtė.
Skaityti toliau: Valdas Papievis: „Atrodė, kad tramdomaisiais marškiniais apvilktas Paryžius niekada iš jų neišsiverš“

Vilniaus universiteto Rektoriaus priesaiką duodu ir pradedu darbą pasauliui, šaliai ir Universitetui sunkiu laiku. 441-ąjį Universiteto gimtadienį pasitinkame netikėto ir sudėtingo iššūkio, kuriam nebuvome pasiruošę, akivaizdoje. Man jis primena mano pirmąją sesiją 1991-ųjų sausį, kai semestras perėjo į kovą už nepriklausomybės išsaugojimą, o Universiteto dėstytojai ir studentai staiga pakeitė susitikimo vietą – iš auditorijų teko išeiti į viešas erdves. Kaip ir tąkart, taip ir dabar Universiteto bendruomenė iššūkį priėmė deramai, pakrikimą keičia kūrybiškumas, o solidarumas padės įveikti nesklandumus ir nerimą.
Skaityti toliau: Rimvydas Petrauskas. Oratio inauguralis. Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracinė kalba

„Šiandien visa žmonija užsidėjo kaukes. Atvirais veidais liko tik visiški vargšai, negalintys, neturintys galimybių saugoti nei savęs, nei kitų. Koks bus žmonijos, žmogaus veidas, kai „korona“ leis nusiimti kaukes – nuogas ir atviras, ar vėl su keturiais grimo sluoksniais?“ – klausia Vanda Juknaitė.
Skaityti toliau: Vanda Juknaitė: „Pats didžiausias išbandymas žmogui yra išbandymas laisve“