Lituanistų sambūris

Anotacija. Janina Degutytė (1928–1990) kūrybinį kelią pradėjo ir baigė sovietinės okupacijos metais. Poetės karta, šeštojo dešimtmečio pabaigoje išleidusi pirmuosius rinkinius, jautė stiprų ideologinį spaudimą, bet ieškojo individualaus balso, anot Vytauto Kavolio, siekė užpildyti ištuštėjusią sąmonę, atgauti tradiciją. Pirmųjų rinkinių ideologinių reikalavimų tankis kreipia Degutytę ieškoti literatūrinės „genties“. Šioje poetinio kelio atkarpoje labiausiai atpažįstame Salomėjos Nėries ir Eduardo Mieželaičio eilėraščio poetiką. Ryškėja poetės kūrybai svarbi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų vaizduotė, Vinco Mykolaičio­Putino pasaulėvaizdžio kontūras, romantizmo epochos muzikos, Friedricho Hölderlino ir Rainerio Marios Rilkės poezijos įspūdžiai, kurie yra receptyvios sąmonės kūrybiniai įvykiai.
Dėmesys sutelkiamas į šių skirtingų šaltinių meninio vaizdo persiklojimus, į daugiasluoksnę poetės meninio vaizdo prigimtį. Meninio pasaulėvaizdžio šaltinių įtėkmė stebima estetiniu ir vertybiniu požiūriu, laikomasi atidaus tekstų skaitymo ir hermeneutinių pozicijų.
Skaityti toliau: Rita Tūtlytė. Dialogas su tradicija Janinos Degutytės poezijoje: vaizdo aspektas

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apdovanojimo už lietuvių kalbos puoselėjimą laureatai Irena ir Mečislovas Žalakevičiai yra sukūrę apie 11 tūkst. paukščių pavadinimų. Rengdami „Paukščių pavadinimų žodyną“ autoriai įsitikino, kad terminų kūrimas – bendras specialistų ir kalbininkų darbas, bendros kompromisų paieškos. Su ornitologijos terminija daug dirba ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos. „Kiekviena tauta kuria savus paukščių pavadinimus ir susiduria su panašiomis problemomis“, – sako Mečislovas Žalakevičius.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Apie ornitologiją, genealogiją ir apie tai, kad pradėtą darbą reikia baigti

Walto Whitmano (1819–1892) archyve[1] šiuo metu visiems besidomintiems prieinami maždaug keturi tūkstančiai laiškų – rašytų paties poeto ir adresuotų jam. „Metų“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu (iš stebėtinos daugybės) W. Whitmano laiškų motinai – jie rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais, beprasmybe ir žmogaus gyvenimo trapumu.
Skaityti toliau: Walto Whitmano laiškai motinai

Tokio klausimo per knygos Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu pristatymą sulaukiau iš „Gyvosios poezijos“ serijos sumanytojo Gyčio Vaškelio. Pirmoji reakcija: galėtų, bet neišvengtume komplikacijų – ir jas keltų ne tiek ideologinis sovietmečio kontekstas, kiek jo modernistinės poetikos specifika. Tai ne ta poezija, kuri jausmintų, teiktų psichologinio tapatinimosi katarsį. Modernistinei kūrybai reikia intelektualaus, jautraus formos eksperimentams skaitytojo.
Skaityti toliau: Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

Dviejų poetų, Bernardo Brazdžionio ir Jono Juškaičio, susirašinėjimas užsimezgė 1982 m. liepą. Juškaitis, sužinojęs Kalifornijoje įsikūrusio Brazdžionio adresą, pastarajam išsiuntė savo eilėraščių rinkinį Tolimos dainos. Taip prasidėjo ir laikui bėgant tvirtėjo dviejų skirtingose pasaulio vietose gyvenančių poetų bendrystė. Knygoje publikuojamuose laiškuose atsiskleidžia šios draugystės dinamika, išryškėja poetams svarbios pokalbių temos, asmeninės savybės, požiūriai į literatūrinius ir politinius procesus. Galiausiai šių dviejų poetų susirašinėjimai savitai atveria laikotarpį, kai Lietuva pradėjo vaduotis iš Sovietų Sąjungos gniaužtų ir paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.
Skaityti toliau: Sonata Šulcė. Brazdžionio ir Juškaičio laiškai – ne tik apie poeziją