Netektis. Rūta Zita Saukienė (1929 03 03 – 2021 11 01)

VU Lietuvių literatūros katedra rašo: „Lapkričio 1-ąją, per Visus Šventus, mirė Rūta Saukienė (1929-2021) – Vilniaus universiteto lituanistė, ilgametė „Vagos“ leidyklos redaktorė, vertėja, mūsų profesoriaus Donato Saukos žmona ir bendradarbė, kruopščiai redagavusi jo akademinius darbus.
Skaityti toliau: Netektis. Rūta Zita Saukienė (1929 03 03 – 2021 11 01)

Lietuvių kalbos mokėjimas bus vertinamas pagal bendrą Europos kalbų mokymosi ir vertinimo sistemą

Vyriausybė pritarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymui valstybinės kalbos mokėjimą vertinti pagal Europos Tarybos priimtus Bendruosius Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenis (BEKM). Lietuvių kalbos mokėjimo lygiai bus taikomi užsienio lietuviams ir užsieniečiams, siekiantiems, kad jų lietuvių kalbos žinios būtų įvertintos ir įteisintos.
Skaityti toliau: Lietuvių kalbos mokėjimas bus vertinamas pagal bendrą Europos kalbų mokymosi ir vertinimo sistemą

Viktorija Daujotytė. Talentinga provincijos tango šokėja, muškietininkė

Spalio paskutinę dieną savo 80-metį būtų minėjusi poetė Elena Mezginaitė.
„Elena Mezginaitė turėjo prigimtinę poetinę struktūrą: gamtos jutimą, dainos, muzikos jausmą (nemažai dainų, dainuojamų tekstų), stiprią sąmonės reakciją, rizikos trauką. Į savo galimybių zenitą iškilusi rinkiniu „Šaltas ginklas“, ji liko poeziją maitinančioj terpėj, palaikančioje tikėjimą, kad poezija būtina, kad be jos kaip be oro. Maitinančioji terpė – be jos neišdygsta nei grybai, nei beržai. Nesusidaro į kūrybą ar į kultūros veiklą nukreipiamų bendrijų. Iš maitinančios terpės Elenos Mezginaitės poezija leido ūglius, gražius, išbūnančius tarp kitų, bet neišsiskiriančius, neįgyjančius būtinojo vienkartiškumo“, – apie poetę yra rašiusi prof. Viktorija Daujotytė.

Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Talentinga provincijos tango šokėja, muškietininkė

Literatūros pamoka su literatūrologe Donata Mitaite

Šioje literatūros pamokoje literatūrologė Donata Mitaitė nagrinėja Vilniaus temą Tomo Venclovos poezijoje. Pristatydama eilėraščių kontekstus, kritikė atskleidžia esmingą šio poeto ryšį su Lietuvos sostine, kurią autorius prisimena galvodamas apie „sielos kaina perkamą deguonį“ ir „mirtį arba dangų“.
Skaityti toliau: Literatūros pamoka su literatūrologe Donata Mitaite

Renata Šerelytė: nemyliu žmonijos, myliu žmones

Renata Šerelytė – rašytoja, aprėpianti gausybę žanrų ir formų (novelės, esė, eilėraščiai, pasakos, detektyvai, istorinės apysakos ir romanai etc.), puikiai pažįstama Lietuvoje. Jos skaitytojai – vaikai, paaugliai, suaugusieji. Nors esame kolegės, niekada artimiau nebendravome, gal tik susitikusios Rašytojų sąjungos suvažiavimuose, renginiuose. Bet augant mano vaikams nutiko įdomus dalykas. Nupirkau jiems Renatos knygą „Krakatukų pievelė“ (2007), kurią skaitydavau balsu kone kasdien, pamėgdžiodama visus personažus, net ir švepląją musę Buntę. Mažieji kvatodavo, laukdavo kiekvieno skyriaus tęsinio – jiems buvo įdomi istorija, žavėjo veikėjų charakteriai, gundė vis nauji įvykiai. Tad vėliau įsigijome visas serija virtusias knygas apie Birbindoną bei Krakatukų pievelės gyventojus, kad su pasimėgavimu skaitytume lietuvių literatūrą, dar nelabai nutolusią nuo pasakos, bet jau artimą geriausiems pasaulio nuotykiniams kūriniams.
Skaityti toliau: Renata Šerelytė: nemyliu žmonijos, myliu žmones

Jurgis Ambraziejus Pabrėža – mokslininkas, pranciškonas

Vienuolis, pedagogas ir botanikas, vaistažolininkas – štai tokia įvairiapusė buvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, gyvenusio XIX amžiuje, veikla. Dabar jis apibūdinamas ir kaip įžvalgus mokslininkas, jautriasielis gydytojas, didis savo krašto istorijos gerbėjas, minias uždegantis oratorius ir dvasininkas, kuris savo gyvenimą ir talentą buvo paskyręs tarnauti žmonėms. Gal ir nieko keisto, kad jo vardas šiandien geriau prisimenamas Žemaitijoje, o ne visoje Lietuvoje – čia jis buvo laikomas net šventuoju.
Skaityti toliau: Jurgis Ambraziejus Pabrėža – mokslininkas, pranciškonas

Kalbos klubas. Kodėl poetus palieka kalba?

Tęsiame pokalbius apie skaitmeninėje epochoje vykstančius giluminius kalbos pokyčius. Taip jau nutiko, kad linijinę, analoginę kalbos raišką, kai žodžiai (literatūroje, publicistikoje, per žinias ir t. t.) eina vieni paskui kitus ir jų junglumas kuria aukščiausią komunikacijos pakopą – prasmę, pakeitė skaitmeninis, trijų dimensijų kalbos raiškos būdas. Analoginėje epochoje prasmė nebuvo pagaminta iš anksto, dabar, kai jos raiška tapo skaitmeninė, virtualybėje nuolat atsiranda paruoštų kalbos pluoštų, kuriuos galime naudoti „copy-paste“ būdu. Jie jau turi per semantiką sugeneruotą prasmę. Gal todėl poetai pradeda jausti, kad juos „palieka kalba“? O kas lieka vietoj senosios analoginės kalbos?
Skaityti toliau: Kalbos klubas. Kodėl poetus palieka kalba?