Adrijus Jalmokas: „Literatūroje labai svarbu kalbėti apie tai, ką patyrei, kitaip kūrinys neturės sielos“

Alytaus šv. Benedikto gimnazijos absolventas Adrijus Jalmokas – Jaunųjų filologų konkurso (2024 m., Palanga) prozos sekcijos laureatas, I laipsnio diplomo laimėtojas. Jį kalbina rašytoja, Jaunųjų filologų konkursų ištikima puoselėtoja Daina Opolskaitė. Konkursuose ji dalyvavo, kai buvo mokinė ir gerokai vėliau, jau tapusi mokytoja. Dabar rašytoja Daina Opolskaitė – komisijos narė ir portalo menobangos.lt bendraautorė.

Šiais metais buvai įvertintas I laipsnio diplomu už prozą Jaunųjų filologų konkurse. Kaip Tavo gyvenime atsirado kūryba? Ar tai buvo laipsniškas ėjimas į save, atrastas saviraiškos būdas, o gal spontaniškas poreikis rašyti?

Vienokia ar kitokia forma kūryba mano gyvenime egzistavo visada. Jei reikėtų paminėti įsimintiniausius įvykius, kuriuos galėčiau įvardyti kaip svarbiausius kūrybai atsirasti, jų būtų trys. Ir dabar prisimenu, kai dar būdamas visai vaikas su tėčiu vakarais skaitydavau Tolkino „Hobitą“. Na, iš tiesų skaitydavo tėtis, o aš klausydavau, bet nuo to laiko pajaučiau kažkokią trauką kūrybos link, ypač domino viduramžių fantastiniai siužetai, pasakos, nors tai, ką parašiau konkursui, nieko bendro su tuo neturėjo. Taip pat tas jausmas sustiprėjo, kai jau būdamas vyresnis perskaičiau „Žiedų valdovą“. Tuose puslapiuose tiek meilės, aistros ir atsidavimo kūrybai, kad negalėjau nesvajoti ir pats ką nors parašyti. Taip pat daug prisidėjo ir mano senelis. Seniau mes su šeima daug keliaudavome automobiliu ir, savaime aišku, karts nuo karto atsibosdavo skaičiuoti mašinas ar klausytis kalbų apie politiką (kurios tuomet dar nesupratau ir nenorėjau suprasti), norėdavosi ką nors įdomesnio nuveikti. Pasiūliau seneliui rašyti kartu su manimi. Jis diktavo man pasakas, aš užrašinėjau. Tos pasakos nebuvo tradicinės ar keliaujančios iš kartos į kartą, kaip užrašinėjamos liaudies pasakos. Pirmoji buvo apie tai, kaip dykumoje klajojusi antropomorfinė musė susidraugauja su dinozauru, drambliu ir liūtu ir kartu jie įkuria miestą slėnyje, kur amžinai vyrauja laimė ir draugystė. Toliau ir rašėm abu antrą dalį, po to trečią, rašėm apie lyderystę, draugystę, pagarbą. Iš tikro daug prirašėm, o kai kelionės baigėsi, man beliko sukurti tai pasakai apie musę pabaigą. Buvau dar mažas, tad ir pabaiga atitinkamai buvo kupina veiksmo, sprogimų ir didvyriškų monologų, kurie greičiausiai tik man vienam patiko.

Galiausiai pradėjau rašyti savo malonumui. Pasisekė man ir su lietuvių kalbos ir literatūros mokytojomis, kurios tiek vidurinėje, tiek gimnazijoje labai skatino mokinius kurti. Alytaus Dzūkijos mokykloje, kur mokiausi nuo pirmos iki aštuntos klasės, dažnai gaudavome užduotį parašyti sakmę ar sukurti kokią nors kitą istoriją, o gimnazijoje, nors tokių kūrybinių užduočių jau nebuvo, mokytoja visuomet skatindavo mus kurti pačius ir padėdavo po pamokų. Taigi iš esmės kūryba mano gyvenime buvo visada, o noras kurti atsirado savaime dėl to, kad mane visad supo kūryba. Ir namuose, ir mokykloje.

Ar dabar jautiesi rašytoju? Beje, kaip vertini konkurse įgytą patirtį? Ar pats jauti savo augimą? Ar Tau svarbi kritika, komisijos narių nuomonė?

Nežinau, keista ar ne, bet rašytoju nesijaučiu. Na, galbūt ne ta visiems suprantama prasme. Aš esu žmogus, kuris rašo, bet nesu rašytojas. Asmeniškai man rašytojas yra žmogus, kurio darbas yra literatūra, jos kūrimas. Aš visada rašiau ir, manau, rašysiu tik dėl to, jog jaučiu malonumą tai daryti ir turiu ką pasakyti, bet nelaikau to darbu ir juo labiau neturiu kažkokio tvarkaraščio, kaip, pavyzdžiui, Stivenas Kingas, kuris, jei neklystu, lietus, audra ar pasaulio pabaiga yra nusistatęs sau parašyti 2000 žodžių per dieną. Iš tiesų, jei literatūra ir kūryba taptų mano darbu, nemanau, kad ji man patiktų tiek, kiek patinka dabar. Man rašymas turi būti spontaniškas veiksmas, kada to užsinori, nes kai atsiranda struktūros, planai, tai ir magija dingsta. Be abejo, konkurso rezultatai pamalonino, bet net ir su tokiu įvertinimu jaučiuosi esąs tik eilinis vaikinas prie klaviatūros su galva, pilna istorijų.

Kalbant apie konkursą ir jo patirtis, sakyčiau, kad tai galbūt pats didžiausias žingsnis, kokį teko žengti kūryboje. Prozos sekcijoje teko klausytis daugelio dalyvių kūrybos ir iš tiesų ten sėdėdamas pagalvojau, jog čia susirinkusių negali įvertinti nei medalis, nei diplomas. Tokio kūrybiškumo, tokių talentų, tokios išminties ir gilumo retai tenka išgirsti, o štai čia visas kabinetas perpildytas. Vien tik išklausius tiek dalyvių ir tiek komisijos komentarų labai daug ką gali prisitaikyti ir sau. Iš tikrųjų būtent tą ir darau, rašydamas prisimenu tai, kad reikia sudominti skaitytoją, nes pats esu linkęs rašyti ilgas pastraipas, kurios gali pabosti, kaip išgirdau iš komisijos.

JFK prozos sekcijos komisijos nariai rašytojai Alvydas Šlepikas,
Daina Opolskaitė, Laura Sintija Černiauskaitė. Fotografavo Regimantas Tamošaitis

Sulaukiau, žinoma, ir pagyrų, ir kritikos, ir netgi negaliu pasakyti, kas labiau džiugina. Iš vienos pusės, kam gi nesmagu girdėti, koks esi protingas ir kokia gi graži tavo kūryba, bet iš kitos pusės neapsakomai malonu išgirsti, kad dar yra kur tobulėti. Iš tiesų, juk sakoma, kad tai, kas neturi trūkumų, greit pabosta. Tad kritika man be galo svarbi dėl to, kad dalis kūrybos smagumo yra tas tobulumo siekis. Smagu išgirsti, ko dar trūksta, smagu galvoti, kaip tai panaudosi kituose darbuose. Trumpai tariant, esu dėkingas komisijai už pagyras, bet dar labiau už kritiką, kuri daro rašymą dar įdomesnį.

Iš tiesų, pažintis su Tavo kūryba ir Tavimi man buvo toks sprogdinantis įspūdis. Gal dėl to, kad po daugybės metų skaičiau moksleivišką kūrinį, kuriame tarsi pulsavo sufokusuota visa Tavo kartos energija – toks stiprus ir nesumeluotas tas įspūdis buvo. Papasakok, kaip rašei savo romaną „Kaleidoskopas“. Tai buvo kankinantis ar džiuginantis procesas?

Malonu girdėti, kad „Kaleidoskopas“ pasirodė toks geras. Išgirdus tokius žodžius ir prisiminus komisijos komentarus konkurso metu atrodo, kad dabar turėčiau papasakoti apie kokias nors nuostabias ir neįtikėtinas kūrinio rašymo sąlygas. Tiesą sakant, jos buvo niekuo neypatingos.

Pradėsiu gal nuo jau minėto Tolkino. Noras rašyti kilo paklausius jo interviu BBC, kur jis pasakoja, kaip pradėjo rašyti „Hobitą“, kai tuščiame studento egzamino lape užrašė: „Giliai po žeme, oloje, gyveno Hobitas.“ Tuomet jis, esą, klausė pats savęs, kas tas Hobitas, kodėl gyvena oloje. Mano kūrybos procesas iš esmės panašus. Aš niekad nekuriu kokio nors plano, struktūros, yra tik keletas minčių, bet visada keliu klausimus kas, kodėl ir kaip tai paveiks veikėjus. Pavyzdžiui, rašant tas „Kaleidoskopo“ dalis, kur protagonistas sėdi su ginklu sau prie galvos ir žaidžia rusišką ruletę, man kyla klausimas, kodėl jis tai daro, o tada ieškau atsakymo į šį klausimą ir iš jo kyla dar daugiau klausimų, pavyzdžiui: jis tą daro, nes liūdi dėl savo gyvenimo situacijos, o kodėl, kas prie to privedė? Ir taip galų gale tikrai nustebini pats save, nes rašydamas tyrinėji. Rašymas tampa ne tiek pasakojimu, kiek nuotykiu, kurio pabaigos pats nežinai.

„Kaleidoskopą“ rašiau kompiuterio ekrane ir savo galvoje. Pirmasis būdas kaip ir savaime aiškus. Dažniausiai vakare prisėsdavau prie kompiuterio, namuose ar kavinėje su puodeliu kavos ar kokio kito šilto gėrimo ir rašydavau. Na, o kitas būdas jau net ir man pačiam įdomesnis. Kūrinio idėjas nešiojausi galvoje labai labai ilgai. Klausydamas muzikos įsivaizduodavau, kas galėtų vykti, koks veiksmas, dialogas. Didžioji dalis to kūrinio parašyta klausantis tam tikros muzikos ir išgyvenant jos sukeltus jausmus. Pavyzdžiui, kūrinio pabaigą parašiau klausydamasis „Sea Power“ Want To Be Free. Netgi klasėje, ypač per literatūros pamoką, išgirdus įdomią eilutę ar mintį ar iš Kafkos, ar iš Granausko, ar iš Škėmos, visada mąsčiau apie tai, kas galėtų įvykti mano kūrinyje, o vakare telikdavo užrašyti taip gerai, kaip galiu.

Na, o kančia ar malonumas buvo rašyti, pasakyt sunku. Kankinausi dėl poros dalykų. Manau, ne vienam rašytojui yra tekę susidurti su tuščio puslapio baime arba baime, kad kūrinys nepateisins tavo lūkesčių. Dažnai būdavo baisu rašyti vien dėl to, kad atrodydavo, jog tai, ką sugalvojau, tiesiog neįmanoma užrašyti arba nuskambės kvailai. Antras dalykas, dėl kurio buvo sunku, tai, kad dalis kūrinio buvo parašyta iš asmeninės patirties ir nelabai malonios. Buvo scenų, kurias rašant reikėjo sugrįžti prie tų nemalonių jausmų vien tam, kad juos aprašyčiau.

Visgi patyriau ir daug džiaugsmo. Gavau progą pasakyti, ką norėjau, ir tuo esu patenkintas. Džiugu rašyti apie žmones, kurie nėra tropai, klišės ar šiaip personažai. Žmonės yra žmonės, o jie ir yra geriausi prototipai. Norėjau parodyti, kad ir koks žiaurus, kad ir tragiškas būtų pasaulis, kokį aš jį vaizduoju, jis nėra vien blogas, nėra vien žiaurus. Jame tikrai yra blogio, bet esmė yra ta, kad pasaulis yra geras. Aš tikiu, kad žmonės yra geri ir kad gali būti geri, jei tik to nori. Tai, kas daro pasaulį blogą, kai kuriems žmonėms yra psichikos liga, kuri, mano nuomone, yra neįtikėtinai baisus dalykas. Galbūt sunku ir liūdna apie tai rašyti, bet be galo džiugu, kad pavyko pasakyti tai, ką norėjau.

Visgi skaitydama Tavo puikų kūrinį jaučiu kažin kokias gijas, besidriekiančias link Škėmos, jo „Baltos drobulės“. Štai, žvilgtelkim: svarstai tas pačias kūrėjo, kūrybos, ligos, savidestrukcijos, savižudybės problemas. Ar čia iš tikrųjų esama kokios škėmiškos linijos, ar visa, ką išvardinau lygindama, yra grynas atsitiktinumas?

Malonu, kad pastebėjote. Iš tiesų tai ne atsitiktinumas. Škėmos kūrybą ir jo „Baltą drobulę“ teko skaityti klasėje ir labai išsamiai analizuoti su mokytojos pagalba. Gal kiek ir juokinga, kad mano kūrinyje tiek daug panašumų su tuo romanu. Juokinga dėl to, kad dar dabar pamenu, kai pirmąkart atsiverčiau „Baltą drobulę“. Ne tik visiškai pasimečiau pirmame skyriuje, bet nebuvau pratęs prie tokio minčių srauto, tokio rašymo stiliaus, šokinėjimo laike. Reikėjo analizės, kad tas temas ir idėjas išsigryninčiau. Bet tik tiek ir reikėjo, kad jos man prigytų. Visuomet mėgau tokias knygas, jos man artimos. Galėčiau paminėti dar daug autorių, kurie savo idėjomis mane įkvėpė, bet Škėma turbūt labiausiai. Būtent jo rašymo stilius privertė permąstyti, ką galvoju apie tekstą ir jo struktūrą, taip pat ir idėjas. Tad ir sugalvojau prisėsti ir pabandyti parašyti ką nors panašaus.

Įdomu – koks Tavo santykis apskritai su klasika, su lietuvių literatūra?

Su užsienio klasika santykis geresnis nei su lietuvių literatūra. Su bendraklasiais dažnai juokaudavom, kad lietuvių literatūroje rašoma kuria nors viena iš keturių temų: kaimas, sovietmetis, tremtis arba tų trijų mišinys. Nemeluosiu, kad nemaža lietuvių literatūros dalis man asmeniškai gal kiek nuobodoka, o ypač poezija, kurios niekada nesupratau ir nemanau, kad kada nors suprasiu. Lietuvių literatūra įdomi gal tada, kai ji laužo minėtus stereotipus. Todėl ir pamėgau Škėmos „Baltą drobulę“. Žinoma, ten yra to sovietmečio ir kaimo, bet kūrinys daugiau kalba apie kūrybą, ligas ir, kaip minėjote, savidestrukciją, kas šiaip nebūdinga mūsų literatūrai. Taip pat be galo patiko Balio Sruogos, „Dievų miškas“, apie koncentracijos lagerius nacių Vokietijoje, bet ta ironija kažkaip sudomina. Kartais pagauni save juokiantis iš kokio sakinio, tada sustoji ir pagalvoji: „O Dieve, iš ko aš juokiuosi? “

Su užsienio klasika kiek kitaip, ten daug įvairių temų ir autorių. Daugiausia laiko ir praleidau ją skaitydamas. Manau, kad klasika kažkiek svarbi ir moderniosios literatūros autoriams, nes juos skaitydamas matai, kaip interpretuojama šiandiena. Ko tik ten nėra, nuo visokiausių filosofų ir jų nuomonių apie gyvenimo prasmę, egzistenciją, iki autorių, rašančių apie karą, didvyriškumą, meilę. Milijonai knygų viena už kitą geresnių ir tikrai daugelis mano idėjų ir minčių kyla iš klasikos. Skaitydamas supranti, kad mūsų žvilgsnis į pasaulį nepasikeitė tiek daug, kaip atrodo, yra gal tik to žvilgsnio interpretacija. Trumpai tariant, labai draugauju su klasika, bet ne su lietuvių literatūros.

Kokios temos literatūroje Tau svarbios apskritai? Kokiomis, esi įsitikinęs, yra verta kalbėti? O gal dar to nesi išsigryninęs, esi paieškose?

Manau, kad literatūra yra labai subjektyvumu pasižyminti meno forma, joje turi būti kalbama apie viską, kas autoriui svarbu. Tikrai nemanau, kad vienos temos svarbesnės už kitas. Rašyti reikia apie viską, nes mes, žmonės, domimės viskuo. O jau apie ką rašyti, priklauso nuo autoriaus, nes kiekvienas turi savo patirtį, savo įsitikinimus ir rašo apie tai, kas jam svarbu. Reikšmingos knygos apie draugystę, meilę, pagarbą, namus, netgi knygos apie žmogiškas ir pasaulio problemas, depresiją, liūdesį, sielvartą, sunkumus, korupciją ir panašiai. Viskas yra svarbu ir apie viską reikėtų kalbėti. Manau, kad svarbiau už tai, kas rašoma knygoje, yra tai, kas tą knygą rašo. Literatūroje labai svarbu kalbėti apie tai, ką patyrei ir kas tau svarbu, kitaip kūrinys neturės sielos. Visgi, manau, nėra tokių, kurie sutiktų, kad rašytojas rašantis apie, pavyzdžiui, depresiją, jei ji jam nė motais, negalės parašyti apie ją taip, kaip rašytojas, kuriam ši tema artima.

Man liūdesio ir žmogiškų problemų temos, manau, man visada buvo šiek tiek svarbesnės nei visos kitos. Manau, kad visgi kiekvienoje istorijoje turėtų būti nesėkmių, pavojų ir tragedijų, kad visgi kūryboje reikia šiokio tokio „spyrio į užpakalį“, kuris priverstų jausti ir jausti stipriai. Apskritai slogios temos, tokios kaip depresija, nerimas, susijusios su žmogaus psichika ir jos trūkumais, išmuša žmones iš vėžių. Dabar tikrai apie visus tuos sutrikimus ir ligas daugiau kalbama, Lietuvoje galbūt nepakankamai, bet džiugu, kad dėmesio daugėja ir žmonės pamato sunkumus, kuriuos kiti išgyvena. Kartais prisimenu Andrzejaus Sapkowskio citatą iš „Raganiaus“: „Blogis yra blogis. Mažesnis, didesnis, vidutinis… Jokio skirtumo.“ Taip, visada yra kam blogiau, bet, mano nuomone, blogis yra blogis, nėra nei blogesnio blogio, nei geresnio blogio ir tai, manau, svarbu atspindėti literatūroje, svarbu parodyti žmonėms, kad kentėti nenori niekas. Būtent todėl ir rašau tokiomis temomis.

Kur ieškai savo kūriniams siužetų? Ar tave įkvepia asmeninė patirtis? O gal skaitytos knygos?

Labai sunku trumpai nusakyti, kas buvo mano įkvėpimo šaltinis, nes jų buvo ne vienas. Ir jei kada nors ką nors norėčiau pavadinti savo magnum opus, tai tikriausiai būtų „Kaleidoskopas“. Nes jis atsirado iš daugybės perskaitytų knygų ir asmeninės patirties, sukauptos per šešerius metus, dar serialų ir filmų įtakos.

Mano jau minėtoji „Balta drobulė“, žinoma, lėmė emigracijos idėjos ir perdegimo sindromo pasirinkimą. Franco Kafkos „Metamorfozė“ taip pat buvo įkvėpimo šaltinis. Gregoro negalėjimą išlipti iš lovos, jam tapus vabalu, aš interpretuoju kaip depresija sergančio ir „perdegusio“ žmogaus negalėjimą rasti prasmės išlipti iš lovos. Toliau privalau paminėti vieną svarbiausių kūrinių, įkvėpusių ,, „Kaleidoskopo“ siužetą, – tai Osamu Dazai romaną „Netekęs teisės būti žmogumi“. Pagrindinis tos knygos veikėjas tikriausiai yra kur kas liūdnesnis nei mano knygos protagonistas, bet dėl elgsenos ir gyvenime patirtų traumų tarp jų yra panašumų. Taip pat yra daug filosofijos knygų, kurios įkvėpė visas mano kūrinio vietas, kuriose filosofuojama. Tai Albero Kamiu „Svetimas“. Šį kūrinį netgi miniu savo „Kaleidoskope“… Kai per literatūros pamokas analizavome „Baltą drobulę“, taip pat teko paskaityti Šopenhauerio filosofijos. Taip ir atsivėrė visos tos nihilistinės kūrinio idėjos ir perspektyva. Žinoma, daug įtakos turėjo ir tokie filosofai, kaip Nyčė, Kantas, kuriuos taip pat skaičiau.

Pagrindiniam kūrinio konfliktui, istorijai su Sara, siužetą padėjo rasti tinklaidė. Klausiausi žmonių interviu apie kažkokius juos rimtai emociškai paveikusius įvykius jų gyvenime. Žinoma, didžioji kūrinio dalis yra iš mano gyvenimo patirties. Yra mano senelio žodžių, kuriuos panaudojau, pavyzdžiui, „ką gali daryti tuoj, niekad nedaryk rytoj“, kuriuos dažnai girdėdavau. Didelė siužeto dalis, kaip jau minėjau, atsirado iš liūdnų išgyvenimų ir problemų, susijusių su nerimu ir depresija. Išgyvenau ypač tamsų laikotarpį nuo 8 iki 10 klasės. Dabar man sekasi kur kas geriau nei seniau ir kalbėti šitomis temomis lengviau, visgi kam slėpti tuos sunkumus? Kas iš to, kad tyliai sėdėsi, laikysi savy visą tą skausmą, kai gali iš tų jausmų ką nors sukurti. Taigi, taip, ši knygai susikaupė per daugelį metų. Dabar netgi juokinga, kad aš niekada nežinojau, kad visa tai susidės į „Kaleidoskopą“, kol nesėdau jo rašyti. Ir visos tos patirtys, įtakos, visos knygos, kurias perskaičiau per tuos metus, – visa tai susidėjo į tai, kas dabar yra parašyta, tapo kūriniu.

Beje, kokia knyga Tau yra gera? Kokios knygos labiausiai įsiminė, padarė įtaką? Ką rekomenduotum perskaityti savo bendraamžiams?

Gera knyga yra ta, kuri parašyta iš aistros ir meilės tam, kas rašoma. Nesvarbu, apie ką ir kokiu būdu parašyta. Manau, anksčiau jau paminėjau nuostabių knygų, kurias vertėtų paskaityti ir kurios padarė man didelę įtaką, bet norėčiau paminėti dar keletą, kuriose kalbama labai įdomiomis ir svarbiomis temomis, kurios mano bendraamžiams padėtų suprasti ne tik save ir pasaulį, bet galbūt ir padėtų pakeisti požiūrį į aplinką. Labai neblogas yra Kormako Makarčio vesternas „Kruvinas dienovidinis“. Jame galbūt daug žiaurumo, bet moralės ir žmogiškumo temos nerealiai nuostabiai pateiktos, o kaip apie tai rašoma, net nėra ką kalbėti. Autorius turi talentą sužadinti įvairiausius jausmus. „Vadink mane savo vardu“ puikiai kalba apie meilę ir jos potyrius, kurie kartais yra liūdni. „Vakarų fronte nieko naujo“, manau, gali suteikti daugiau žinių apie karą, „Nežudyk strazdo giesmininko“ labai įdomiai pasakojama apie rasizmą, o Alisos Oseman romanas „Solitaire“ man yra modernesnė „Rugiuose prie bedugnės“ versija.

Adrijau, kiek Tau svarbūs buvo mokykliniai metai? Prisimenu save Tavo amžiaus ir galėčiau pasakyti, kad tie metai, deja, buvo gana nykūs, ne itin ką davę man, kaip rašančiai. Ką mokykla davė Tau, kaip žmogui ir kaip filologui? Padėjo ar trukdė savęs paieškoms?

Mokykloje šiaip visko buvo. Jau minėjau, kad man labai pasisekė mokytis literatūros iš itin kūrybą puoselėjančių mokytojų, kurių dėka, manau, dabar ir aš rašau. Žvelgiant iš kitos pusės, mokykla nelabai skatina kurti. Viską reikia atrasti pačiam, o ko mokoma, yra labiau skaičiai ir skirtingos disciplinos. Pasisekė, kad vidurinėje mokytoja dažnai duodavo kūrybinių užduočių. Tai sukurti alternatyvią pabaigą „Mažajam princui“, tai parašyti sakmę apie kokį ežerą. Gerai pamenu, kad visada stengdavausi parašyti ką nors juokingo. Galbūt tai iš dalies slypi mano rašymo stiliuje, jei galėčiau teigti, kad tokį esu atradęs. Vis dar rašau naudodamas daug ironijos ir satyros, stengiuosi pasijuokti iš liūdnų situacijų, jei tai įmanoma, nes visgi nėra šešėlio be šviesos.

Gimnazijoje kūrybai laiko mažiau, savaime aišku, daugiau jo skiriama teksto analizei, bet norėčiau paminėti savo mokytoją Ritą Černiauskienę, kuri mane lydėjo į filologų konkursą. Nuskambės gal kiek vaikiškai, bet jei šiame pasaulyje yra toks dalykas kaip magija, tai mokytoja Rita neabejotinai yra ją įvaldžiusi. Nemanau, kad žodžiais galėčiau nusakyti, koks jausmas buvo klausytis jos literatūros pamokų. Kūrinių analizės visuomet būdavo gilios, ilgos, o mokytoja visuomet kalbėdavo su tokiu užsidegimu, tokia aistra literatūrai, kūrybai, lietuvių kultūrai. Galėdavai klausytis visko iš eilės, viskas buvo įdomu. Išėjęs iš literatūros pamokos neretai jausdavausi visiškai sukrėstas gerąja prasme ir ilgai mąstydavau apie mokytojos žodžius. Nesu sutikęs žmogaus, kuris sugebėtų taip gerai mokyti ir taip nuoširdžiai palaikytų mano kūrybą.

Smalsu – ar ateityje ketini rinktis filologo kelią?

Nemanau, kad ateityje užsiimsiu literatūra. Kaip jau minėjau, nelaikau savęs rašytoju, manau, kad rašytojas turi savo tvarkaraštį, kurio laikosi, šiokią tokia discipliną. Aš negaliu susikaupti tokiam ilgam laikui ar prisiversti rašyti pagal tvarkaraštį. Kartais juokauju, kad rašau kaip Džordžas R. R. Martinas „Sostų karus“: ilgai, nuobodžiai ir vienas dievas žino, ar kada nors baigsiu. Dažnai neturiu motyvacijos rašyti, o ypač aprašinėti emocijų kupinas scenas, kurios mane, kaip ir daugelį, vienaip ar kitaip vargina emociškai ir tik dar labiau trikdo. Aš save labiau matau psichologijos srityje, tai gal ir akivaizdu iš ,, „Kaleidoskopo“ siužeto. Be abejo, laisvalaikiu toliau rašysiu ir niekada neatsisakysiu literatūros, o ateityje, kas žino, jei su psichologija neišdegs, tikriausiai bandysiu būti literatūros mokytoju. Visada reikia turėti planą B.

Mokytoja Rita Černiauskienė. Fotografavo Mindaugas Černiauskas

Linkiu, kad išdegtų tai, ko trokšti! Sėkmės!

Interviu publikuotas kultūros tinklaraštyje Menobangos.lt (2024-07-06).