Elžbieta Banytė. Klasika ir ne klasika

Mokytoja ir literatūrologė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria A. E. Puišytės verstų Friedricho Hölderlino, Novalio, Rainerio Marios Rilkės kūrinių rinktinę „Styga ir vėjas“ ir Anya`os Bergman knygą „Vardės salos raganos“.

Friedrich Hölderlin, Novalis, Rainer Maria Rilke. „Styga ir vėjas“, iš vokiečių kalbos vertė Aldona Elena Puišytė. Kaunas: Kauko laiptai, 2024.

Ilgametė vertėja, poetė, 1986 m. Poezijos pavasario laureatė A. E. Puišytė nemažai savo vertimų iš vokiečių kalbos publikuodavo periodinėje spaudoje ir įvairiuose rinkiniuose. Džiugu, kad dalis publikuotų kitur redaguotų vertimų sugulė į „Stygą ir vėją“. Taip pat yra ir naujų, neskelbtų vertimų.

Vertėja pasirinko tris didžiuosius vokiečių rašytojus – Friedrichą Hölderliną, Novalį ir Rainerį Marią Rilkę. Jie nebūtinai išlieka plačiosios skaitytojų auditorijos akiratyje, bet yra labai svarbūs ir kaip literatūros istorijos figūros, formavusios bei keitusios vokiečių ir netgi pasaulinės poezijos tradiciją, ir kaip tiesiog puikūs kūrėjai, kurių tekstai įspūdingi ir praėjus daugybei metų. Be to, reikia pripažinti, kad kultūringa tauta klasikos vertimų turi turėti kuo daugiau, net jeigu jie ir dubliuotųsi (tarkime, rinkinyje esančias Rilkės „Duino elegijas“ jau yra išvertęs Antanas Gailius). Tokie darbai ne tik atnaujina ir išbando lietuvių kalbą, bet ir griauna sienas tarp skirtingų laikotarpių, kultūrų, mentaliteto.

Raineris Maria Rilkė / „Vida Press“ nuotr.

Pirmasis iš poetų Friedrichas Hölderlinas (1770–1843) savo gyvenamuoju laiku daug dėmesio nesulaukė, o jo itin savitos eilės buvo atrastos kaip unikalios po daugiau nei šimto metų, pačioje 20 a. pradžioje. Kūrėjas itin savitai sieja Antikos ir krikščionybės temas bei simbolius, kuria keistas vizijas, kuriose po pasaulį vaikšto graikų dievai, o vienišas keleivis mato ir Afrikos dykumas, ir Olimpą, ir vynuogynus bei raustančias vyšnias. Tai tamsi, keistoka poezija (ne be reikalo Aidas Marčėnas eilėraštyje „Maxima“ Hölderlino eiles vadina „prašmatniu kliedėjimu“). Beje, reikia pasakyti, kad šis vokiečių kūrėjas dažnai pristatomas ir kaip filosofas, tad nenuostabu, kad jo poezija metafiziška, nagrinėjanti ne tik žmonių, bet ir Dievo ar dievų klausimus, o poetinė mintis, anot Martino Heideggerio, „įsiskverbė į būties pagrindą ir vidurį“ (Arūno Sverdiolo vertimas).

Antrasis – Novalis (1772–1801) – taip pat buvo ne vien poetas, bet ir teoretikas, kartu su kitais Jenos romantikais kūręs Romantizmo teorinius pagrindus. Jis labai jaunas, sulaukęs vos 29, mirė nuo tuberkuliozės, tačiau vokiečių literatūros ir apskritai romantizmo kontekste paliko ryškų pėdsaką. Rinkinyje „Styga ir vėjas“ publikuojamas tik vienas jo kūrinys, anksčiau skelbtas literatūriniame žurnale „Metai“, – „Himnas Nakčiai“. Jis parašytas po mylimosios mirties, todėl naktis čia reiškia, viena vertus, mirtį, kita vertus, perėjimą į aukštesnę būtį Dievo šviesoje. Tai keistos, trūkčiojančios, išardytos formos tekstas, būdingas romantizmui, kai originalumo siekis ir klasikinių taisyklių ardymas buvo būdas išlaisvinti kūrybinę jėgą.

Bene žinomiausias iš šių trijų kūrėjų yra Raineris Maria Rilkė (1875–1926), o „Duino elegijos“ dažnai laikomos jo kūrybos kulminacija. Jose poetiškai jungiami skirtingi pradai, pavyzdžiui, gyvenimas ir mirtis, bandoma atspindėti 20 a. pradžios modernaus žmogaus sąmonę ir ją įrašyti į pasaulio tvarką. Taip tarsi bandoma rasti vienovę, harmoniją fragmentuotoje būtyje. Lyrinis subjektas sau prisiima didelę užduotį „išdainuoti“ šias idėjas, tapti savotišku tarpininku tarp angelo (elegijose tai Dievo pseudonimas) ir žmogaus.

Knyga vertinga tiems, kurie domisi klasikine literatūra ir mėgsta poeziją, taip pat svarbi vertėjams – visi šie autoriai yra dažnai cituojami, todėl reikia citatas sutikrinti. Puikus nedidelės leidyklos „Kauko laiptai“, kuri specializuojasi poezijos leidyboje, projektas.

Elžbieta Banytė / E. Genio / LRT nuotr.

Anya Bergman „Vardės salos raganos“, iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka. Vilnius: Alma littera, 2024.

Antroji aptariama knyga „Vardės salos raganos“ originalo kalba pasirodė tik 2023 metais ir tikriausiai niekada nepretenduos į jokį klasikos statusą. Jos tema – raganų teismai, 17 a. vykę šiaurės Norvegijoje, Vardės saloje. Tai istorinis faktas, tačiau romane kur kas daugiau fikcijos. Žiaurūs raganų teismai kaitina populiariąją vaizduotę ir yra neblogai ištyrinėti istorikų, o Vakarų Europos valstybėse vyksta nužudytų žmonių reabilitacijos procesai, jiems atminti statomi paminklai, įrengiamos atminimo lentos. Lietuvoje tokių teismų taip pat būta, tačiau, anot istoriko Aivo Ragausko, mažiau nei Vakarų Europoje. Raganos kaip ten, taip ir čia būdavo kankinamos ir sudeginamos ant laužo, nes ugnis neva turėdavusi apvalyti velnio suterštą sielą. Sulig Apšvieta ir menkstančiu religingumu tokie kaltinimai ėmė nykti, kol galiausiai buvo imti suvokti kaip tamsybės ir prietarai.

Knygos „Vardės salos raganos“ viršelis / Leidyklos „Alma littera“ nuotr.

Romane pasakojama Ingeborgos, jos sesers bei pusseserės kelionė pas raganavimu apkaltintas motinas, siekiant jas išvaduoti. Kita svarbi persona – danė pribuvėja fru Ana, buvusi karaliaus meilužė, ne visai aišku, už ką uždaryta į tą patį kalėjimą kaip tariamosios raganos. Dalis romano parašyta jos laiškų karaliui forma. Viena iš raganų teismų suintensyvėjimą 17 a. aiškinančių teorijų – kad tuo metu žmonės gyveno labai vargingai, kartojosi maro epidemijos, o mirus vyrams moterys darėsi vis labiau nepriklausomos, todėl apkaltinti jas raganavimu ir sudeginti buvo vienas iš būdų palaikyti seną patriarchalinę tvarką. Aptariamas romanas šią teoriją akivaizdžiai iliustruoja. Skaitytojui nuolat primenama, koks blogis yra prietarai, kaip lengva apkaltinti niekuo dėtą moterį, kuri tiesiog po lova turi dėžę gydomųjų žolelių. Po kiek laiko tai trupučiuką įgrysta, nes nerandama originalesnių raiškos ir siužeto konstravimo būdų.

Apskritai knyga labai lengvai skaitoma ir, nepaisant jos nemenkos (beveik 500 psl.) apimties, gali būti suvalgyta per porą vakarų. Vietomis trūksta nuoseklumo, lieka nesuraišiotų siužetinių galų, tačiau charakteriai pakankamai įtaigūs, o įvykiai vienas kitą vyte veja. Taip pat svarstoma visada aktualia motinystės tema.