G. Norvilas: žmogus – padaras, kuriam reikia iliuzijų
Neseniai Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykloje pasirodžiusią Gyčio Norvilo eseistikos
knygą „Požemių paukščiai“ galima pavadinti netipišku literatūros
reiškiniu. Tekstai išsiskiria atvirumu, ironišku tonu ir konceptualumu, o
atskirais personažais tampa... krienai. Eksperimentuodamas su kalba,
kurdamas fikciją autorius imasi nepatogių temų ir priešinasi
paviršutiniškumui.
Šįkart autorius pasidalijo mintimis apie kūrybos procesą, laiko
suvokimą, ironiją, knygoje naują pavidalą įgijusius krienus ir atvirumą
literatūroje.
– Teigiate, kad „kūryba yra atsitiktinumų virtinė“. Įdomu, kaip vyksta
jūsų kūrybos procesas? Kokie jo etapai?
– Kūrybos procesas? Tai
darbas. Atsitiktinumų, kuriuos minite, yra labai nedaug, bet ir jie
svarbūs. Atsitiktinumus būtų galima skambiai pavadinti nušvitimais, nors
labiau būčiau linkęs juos laikyti netikėtomis sąsajomis, susijungimais,
įžvalgomis.
Procesas paprastas, beveik analogiškas rašant tiek eilėraščius, tiek
esė, publicistiką. Visų pirma, temą, idėją išnešioji galvoje, sudedi
atraminius taškus, dramaturginę slinktį. Paskui viską impulsyviai
užrašai. Tada tekstas apauginamas kontekstais, dauginasi pumpuravimo
būdu, užauga.
Paprastai tekstą
šlifuoju jau atsispausdinęs. Dirbant prie paties teksto, kalba – esminis
dalykas. Tokia ta dirbtuvė. Beje, save galima užprogramuoti parašyti
vieną ar kitą tekstą. Netgi eilėraštį. Tiesiog prisišaukti. Tam tikrus
vaizdinius veri kaip žemuoges ant smilgos, dirbi prie pačios temos.
Įkvėpimas ateina dirbant. Tų dieviškųjų nušvitimų, kai iškart galima
parašyti vieną ar kitą tekstą, yra buvę, bet labai mažai, vienetai.
Tiesa, reikia pasakyti, kad eilėraščiui atsirasti reikia ypatingesnių
sąlygų, dviejų eilučių, kurios perlaužtų realybę, o tada iš to tarpo
įmanoma ištraukti ir visą kalbos koncentratą, eilėraštį.
– Kiek svarbi aplinka vykstant rašymo procesui? Kaip ji veikia kūrybą?
– Kūrybos procesas vyksta iš esmės visada, jei galvoje jau esi įsodinęs
teksto idėją, esi tarsi nėščias... Važiuoji troleibusu, dviračiu, verdi,
kepi ar vaikštai su kastuvu, smegenys pačios savaime net nesąmoningai
jau suka kalbos būgną. Ta būsena įdomi ir maloni. Jauti, kad tavyje
kažkas vyksta, tik nežinai, kas iš to išeis. Norint užrašyti patį tekstą
jau reikia švarios galvos, ryto, įprastos aplinkos. Dabar man
švariausias laikas – rytas. Anksčiau buvo kitaip. Aplinka vienaip ar
kitaip yra svarbi, veikia. Negalėčiau rašyti bet kur, juolab kokioje
kavinėje, bare. Svarbiau už aplinką yra nusiteikimas, disciplina,
ritmas. Tai ypač galioja rašant prozą, eseistiką. Rašau sunkiai, viską
padarau, kad nerašyčiau. Kita vertus, nežinau, ar esu rašytojas. Kai
parašysiu romaną – tada gal.
– Neseniai pasirodė naujoji jūsų knyga „Požemių paukščiai“. Tekstuose
daug dėmesio skiriama laiko ženklams. Kaip jūs pats suvokiate ir
patiriate laiką? Kokių jausmų kelia laiko neapibrėžtumas?
– Šioje knygoje yra daugiau nei per dešimtmetį parašytų tekstų, esė. Tad
savaime jie yra skirtingi, liesti tam tikru laiku aktualūs dalykai,
ženklai. Antra vertus, juk tekstai laiko atžvilgiu susisluoksniuoja
natūraliai. Laiką, jo slinktis geriausiai priverčia patirti kūnas,
technologijos. Vis dėlto jį matuoju metų laikais, peizažo spalva,
batais, kojinių storumu. Nieko čia nepribursi. Mieste tie metų laikai
daugiau ar mažiau niveliuojasi, o ir yra kitokie. Gamtoje laikas yra
visai kitos kraujo grupės.
Dievinu lėtą laiką. Tokį nesibaigiantį bartišką kino filmą, kuriame
veiksmas yra minimalus, o jei ir vyksta – labai subtilus. Mes patys dėl
to tempo įsivarėme save į kampą kaip žiurkės ir lipame sienomis. Kai
pažiūri iš šalies – tas mūsų skubėjimas, reikalai yra juokingi. Kaip yra
sakęs bičiulis kartvelas poetas Dato: „Gyti, kaip tai nėra laiko? Yra
to laiko.“
– Be to, „Požemių paukščiai“ persmelkti ironiško, ypač saviironiško, tono. Dėl ko pasitelkiate ironiją? Gal tai sukelia (ne)saugumo jausmą?
– Be to, „Požemių paukščiai“ persmelkti ironiško, ypač saviironiško, tono. Dėl ko pasitelkiate ironiją? Gal tai sukelia (ne)saugumo jausmą?
– Noriu atrodyti intelektualesnis ir gudresnis, nei esu. Tai raiškos,
bendravimo būdas. Ironija yra statybinė medžiaga. Ji jokiais būdais
neprieštarauja nuoširdumui, gal net yra to paties durklo skirtingos
pusės. To durklo grioveliu ir išteka teksto srauja. Saviironija –
didaktikos, teisuoliškumo, kuris, kartais jaučiu, man pačiam užšoka ant
sprando kaip apspangusi katė, priešnuodis. Ironija apskritai būtina
norint palaikyti sveikatą, higieną. Tai pezėjimo, sentimentalaus
seilėjimosi, pseudodvasingumo, infantilizmo, susireikšminimo ir
mesianizmo priešnuodis. Tik pasijuokęs iš savęs gali pasijuokti ir iš
kito.
Sanitaro vaidmuo literatūroje, visuomenės gyvenime yra svarbus, gal net
esminis. Ji nekyla iš patiriamo nesaugumo, dabar jau tikrai ne. Ironija –
nurenginėtoja, demaskuotoja, ekshibicionistė. Turiu pastebėti, kad kuo
toliau, tuo mažiau ironiją tesuprantame. Kai juokiesi, žiūrėk, kone
būtinai turi dėti emociukus... Kad, gink Dieve, tave suprastų taip, kaip
reikia. Tačiau čia ne mano problemos. Infantilui ir raišas arklys yra
poezijos paukštė.
– Trečiajame skyriuje „Bestiariumas“ svarbiausi tampa jūsų fotografuoti krienai. Skaitant greta nuotraukų esantį tekstą atrodo, kad šie krienai – mūsų visuomenės atspindys, tam tikri archetipai. Ar neklystu sakydama, kad skaitytojas gali su jais tapatintis? Gal netgi ko nors iš jų išmokti?
– Trečiajame skyriuje „Bestiariumas“ svarbiausi tampa jūsų fotografuoti krienai. Skaitant greta nuotraukų esantį tekstą atrodo, kad šie krienai – mūsų visuomenės atspindys, tam tikri archetipai. Ar neklystu sakydama, kad skaitytojas gali su jais tapatintis? Gal netgi ko nors iš jų išmokti?
– Pradėjus kasti ir fotografuoti krienus jie man tiesiog atrodė
estetiški, gražūs, panašūs į gyvulius, paukščius, gyvius. Taip virto
personažais. Paskui supratau, kad jie prašosi tekstų, verti istorijų,
verti gyventi, apsiplunksnuoti. Ta fikcija man patiko. Reikia pasakyti
ir tai, kad bestiariumo žanras yra senas, turi gilias tradicijas. Taigi
pati forma – nieko nauja. Tos visos istorijos iš esmės yra biografinės,
tik sutirštintos, kiek įpūsta magiškojo realizmo. Kalbėti apie
visuomenę, archetipus sąmoningai tikrai nesiekiau. Tačiau turbūt
natūralu, kad biografiniai dalykai siejasi su platesniais kontekstais.
Vadinasi, juose esama literatūros. Ačiū. Tuose krienuose-gyvuliuose
ironijos irgi vežimu vežk. Kad iš jų galima ko nors išmokti – abejoju.
Mokyklos nebaigsite, egzaminų neišlaikysite.
– Kurdamas nevengiate
eksperimentuoti su žodžiais. Naujosios knygos tekstuose neretai
pasitelkiate buitinę, nestandartinę leksiką. Kokią funkciją atlieka
nenorminė kalba?
– Kalba man visada buvo ir yra svarbi. Iš to čiaupo geriu ir
neatsigeriu. Ji suteikia aibes galimybių. Kai kas nors bando pasakyti,
kad lietuvių kalba yra per menka, per maža sudėtingesniems dalykams
išreikšti, man iškart užsidega raudona lemputė. Viskas aišku – arba
negabus, arba infantilas. Gal ir šiurkščiai aš čia, bet taip yra.
Kartais nenorminės leksikos griebiuosi sąmoningai, norėdamas pasakyti
neskaniai, kad nuskambėtų kaip medinis bajeris. Taip į nepatogią padėtį
pastatai tiek save, tiek kitą. Provokuoji. Buitinė kalba – vėlgi
priešnuodis, kad neužsižaistum kalba savaime, statydamas metaforų tiltus
ir tiesdamas kalbos grindinius.
– Kuo jums svarbus paskutinis tekstas apie varžtą? Gal tai savotiškas
knygos apibendrinimas?
– Na, jis prisukantis prie gyvenimo, viltingas, atveriantis duris, pro
kurias sprūsteli šiek tiek šviesos. Tiesa, paskutinis tekstas turėjo
būti kitas, deja, nepatekęs į knygą, nes jį radau tik tada, kai maketas
jau buvo baigtas etc. Tai tekstas „Du rentiniai“, spausdintas
„Literatūroje ir mene“. Dramaturgiškai jie panašūs, tad... Pasikartosiu,
apie tai daug esu kalbėjęs – knyga man turi skambėti kaip koncertas,
kaip dramos kūrinys, surakinti kaip paveikslas. Sudarydamas knygą,
visada ją dėlioju kaip peizažą, kaip dėlionę, kol pradeda ryškėti
bendras vaizdas, išbaigta struktūra. Tiesa, ji turėjo būti storesnė, bet
negalėjau sau nuolaidžiauti – daug tekstų teko atsisakyti. Dėl vienų ar
kitų priežasčių. Esamus irgi daug taisiau, kai kurie nuo pradinių
variantų labai skiriasi. Laiko atstumas daro savo. Keičiuosi aš pats,
tad, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, kai kurie dalykai atrodė
naivūs, keisti.
– Jūsų kūrybą galima laikyti pasipriešinimu nusistovėjusioms normoms.
Įdomu, ar yra tokių temų, apie kurias vis dėlto nedrįstumėte rašyti? Jei
taip, kokių?
– Pernelyg skambu, abejoju dėl tų nusistovėjusių normų. Greičiausiai čia
etiketė, klišė, kurią pats sau klijavau ar norėjau, kad kiti tokią
priklijuotų. Tiesiog visad stengiausi sau nemeluoti. Ne visada tai
pavyksta. Kai nemeluoji, savaime atrodo drąsu. Dar kitaip tariant, atimi
iš kitų argumentus tavimi ne(pa)tikėti. Turėdamas pasitikėjimą jau gali
sąmoningai kurti melą, fikciją. Ir parduoti tai už gryną pinigą.
Fikcija, tam tikras situacionizmas literatūroje man patinka.
Pasilinksmini, o demaskavusiam tai irgi išspaudžia šypseną.
Norėčiau sakyti, kad užgintų temų nėra, taip ir turėtų būti. Teoriškai.
Vis dėlto žinau, kad negalėčiau atvirauti, vartyti temas, kurios
skaudintų ar kaip nors kitaip liestų artimuosius. Tai blogai, bet ne
viskas yra literatūra. Vis dėlto mano paties pozicija – kalbėti atvirai,
gal net pernelyg atvirai. Tiesiog toks kalbėjimo būdas man
artimiausias. Tų būdų yra daug ir kiekvienas laisvas juos rinktis.
Žmonėms patinka (o ir sveika), kai literatūra pasako tai, apie ką pats
skaitytojas slapta nujaučia, yra pagalvojęs, užčiuopęs, bet nedrįso nei
sau, nei kitam įgarsinti. Antra vertus, tiesos sakymas niekam
nereikalingas. Niekam tos tiesos nereikia. Su ja gyventi sunku,
nepatogu. Žmogus toks jau padaras, kuriam reikia iliuzijų, protezų, kad
galėtų tą realybę lengviau ištverti, apžaisti jo prigimtyje sėdintį
grobuonį, gyvulį, savanaudį idiotą.
Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt"; iš
dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.
© Samanta Urboninenė, Kauno diena
https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/g-norvilas-zmogus-padaras-kuriam-re...
© Samanta Urboninenė, Kauno diena
https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/g-norvilas-zmogus-padaras-kuriam-re...