G. Norvilo esė „Požemių paukščiai“ – krieno aštrumo, akmens kietumo

Gyčio Norvilo esė rinkinys „Požemių paukščiai“, kurį ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, turintis ir akmens kietumo, ir krieno kartumo, ir ironijos, bet pirmiausia autoironijos, jau pretenduoja tapti literatūros reiškiniu.

„Stipri, kieta, nepatogi knyga visu kuo – maksimomis, stiliumi, žodynu – prieš plauką“, – autoritetingai „Požemių paukščius“ apibūdina rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

Knyga kaip koncertas

Ir kaip poetas, ir kaip eseistas G. Norvilas turi savo stilistiką, braižą, požiūrį į kalbą, kuri, anot paties autoriaus, yra instrumentas pažinti pasaulį. Kaip būdinga autoriui – kiekviena jo knyga yra ne „tekstų rinkinys“ primityviąja prasme, o konceptuali, sustyguota ir organizuota taip, kad (į)vyktų kaip atskiras koncertas. G. Norvilo stilistikai būdingas atviras, metaforiškas, poetiškas, ironiškas kalbėjimo tonas. Esė skleidžiasi autoriaus pasaulėvaizdis, o kartu ir laiko ženklai (vaikystė sovietmečiu, gariūnmetis, laukinis kapitalizmas ir kita).

Poetas, eseistas Rolandas Rastauskas: „Per daug nenustebčiau, atradęs šią knygą (iš)gyvenimo kuprinėje šalia bivako įrangos, Busho skrybėlės ir „Storm“ žiebtuvėlio.“

Konceptualiausias – bestiariumas

Konceptualiausias šioje knygoje – skyrius „Bestiariumas“, kuriame greta teksto lygiomis teisėmis dalyvauja ir vaizdas – tai yra autoriaus fotografuotos iš žemės iškastos krienų šaknys. Krienai knygoje tampa atskirais veikėjais, sulydo visą knygos audinį.

G. Norvilas: „Pradėjus juos kasti ir fotografuoti tiesiog man jie atrodė estetiški, gražūs, panašūs į gyvulius, paukščius, gyvius. Taip virto personažais. Paskui supratau, kad jie prašosi tekstų, verti istorijų, verti gyventi, apsiplunksnuoti. Ta fikcija man patiko. Reikia pasakyti ir tai, kad bestiariumo žanras yra senas, turi gilias tradicijas. Kaip forma – tai nieko nauja. Tos visos istorijos iš esmės yra biografinės, tik sutirštintos, kiek įpūsta magiškojo realizmo.“

Knygos „Požemių paukščiai“ iliustracija (dailininkė – Deimantė Rybakovienė)

Išskirtinis ir įstabus yra šios knygos dailininkės Deimantės Rybakovienės kūrybinis darbas.

Bado skaitytojui į pasitenkinimo savimi liauką

Naujausioje eseistikos, bestiariumo, artefaktų knygoje G. Norvilas, pasak D. Kalinauskaitės, lyg adata bado skaitytojui į pasitenkinimo savimi liauką. „Lupa iš jo sielos požemių akmenis ir bulves. Su norviliška diktatūra. Turi „Požemių paukščiai“ ir akmens kietumo, ir krieno kartumo, ir ironijos, bet pirmiausia autoironijos, ir egzistencinio nerimo, nors jis poetui kuo toliau, tuo labiau „tik visuotinis smegenų nepakankamumas“. (…) Taigi ir jo gyslomis, sakosi, pulsuoja ne kraujas, o „skystas molis ar durpės, juodžemis“, – atkreipia dėmesį D. Kalinauskaitė.

Knygos „Požemių paukščiai“ autoriui kalba, grožis visų pirma yra po žeme, sklinda iš žemės, o ir pats rašytojas yra arti žemės. „Vieną rudenį kasdamas krienus tuo įsitikinau dar kartą. Žemė pilna įstabiausių kalbos gyvių. Nuostabiausia tai, kad jie yra nepriklausomi labiau nei bet kas kitas: laisvi šakotis, skverbtis, raitytis, šokti, vytis, tarpti, glausti, glaustytis. Laisvi ir (nes) aitrūs? Gal. Mumifikavęsi, skulptūriški, įmigę. Jų plastika mane žavi, juolab kad ji slepiama, nors greičiau pasislėpusi. (…) Iškasiau, nuploviau jų kūnus, žiūrėjau, fotografavau, dokumentavau ir šie ėmė pasakoti, norėjo būti išgirsti, įvardinti. Tokie tie požemių paukščiai, faktai ir artefaktai“, – rašo G. Norvilas.

Poetas, eseistas, publicistas Gytis Norvilas – penkių poezijos knygų ir knygos vaikams autorius, Jaunojo jotvingio (2002), Jotvingių (2017), Bronio Savukyno (2022) premijų laureatas, ilgametis kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. Autoriaus poezijos rinkiniai „Išlydžių zonos“ (2012) ir „Grimzdimas“ (2017) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbti kūrybiškiausiomis metų knygomis, pateko ir į akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos penketukus.