Gytis Norvilas. Kęstutis Nastopka, Gendalfas ir hobitai

Susapnavau Kęstutį Nastopką (1940 03 18–2024 07 23). Pakirdęs iš nakties tirščių sužinojau, kad Kęstučio nebėra. Literatūrologo, literatūros kritiko, semiotiko, vertėjo... Kokiame kontekste sapnavau – nepamenu.

Šiandien, liepos 26 d., į paskutinę kelionę palydimas literatūrologas, literatūros kritikas, semiotikas, vertėjas Kęstutis Nastopka

Vis pagalvodavau apie jį, turėjome šiokį tokį santykį, esu kalbinęs apie Algirdą Julių Greimą, semiotiką, apie maniškes poezijas Kęstutis yra ir rašęs etc. Būsiu atviras – man tai buvę svarbu. Neseniai pro automobilio langą mačiau Vilniuje, Žirmūnuose vaikštant su šiaurietiškomis lazdomis, dar anksčiau tie Šnipiškėmis, vietos, kurioje anot geologų buvusios mamutų kapinės, išeinant iš banko – kažkaip atrodė linksmai, gal net valiūkiškai. Pagalvojau – kažin ką galėtų semiotikas pasakyti apie banką, mamutus, ties sankryža plieskiančius šviesoforus?

Tai vienas iš didžiausių intelektualų, kuklumo bažnyčia, betarpiškumo varpinė. Tokį dėstytoją, mokytoją būčiau norėjęs turėti. Šviesa a priori. Archetipinis kokybės ir sąžinės matas. Žinau, kad skambu, pernelyg. Visgi yra žmonių, kuriais tiesiog tiki, pasitiki. Kęstutis – vienas jų.

Humanitarų pasauliui K. Nastopkos reikšmės aiškinti nereikia, tačiau plačiajai visuomenei – be jokios abejonės. Mes pernelyg mažai žinome apie save pačius, o greičiausiai ir žinoti nenorime. Prisimename, imame giedoti ditirambus ir rodyti pagarbos ženklus (kaip kad dabar aš) – tik tokiems žmonėms išėjus. Be abejo, žmonės miršta kiekvieną dieną ir puikiai tą suprantame. Visgi reikia pripažinti, kad tokio lygio intelektualais mes kaip visuomenė nesiremiame, neįsileidžiame jų energijos, bent nepakankamai, o atsiremti yra į ką. Intelektualai iš viešojo gyvenimo išstumti. Nežinau, ar tinkamas šis žodis. Ši slinktis įvykusi prieš gerą dešimtmetį, augant socialinių tinklų vaidmeniui etc. Autoritetai nebėra rašytojai, filosofai, medikai, menininkai, teisininkai etc. Ši hierarchinė sistema sugriuvusi, jų vietą užėmė nuomonių formuotojai, tiktokeriai ir jutuberiai, ekrano galvos. Tai tiesiog faktas. Nesiimsiu moralizuoti ar klijuoti diagnozių. Tai atskira kalba ir kalbėti yra apie ką. Įdomu. Nenustebčiau, jei Kęstutis į tokius mano nuogąstavimus numotų ranka, nesureikšmintų.

Noriu tik pasakyti, kad taip mes netenkame begalės intelektualinio potencialo. Kodėl į TV, radijo politines ir nepolitines diskusijas niekas nekviečia panašaus lygio intelektualų, filosofų, matančių platesnį horizontą, galinčių ir turinčių duomenis pokalbius, diskusijas kilstelėti į aukštesnį lygį, eliminuoti sąmokslo teorijų, manipuliavimo hegemoniją etc. Išaugtų kiek politinė, tiek žiniasklaidos kultūra. Filosofas galėtų ir turėtų ką pasakyti net apie tai, kodėl žiniasklaida pusantros savaitės vis svarsto „krepšininkai gėrė ar negėrė“.

Platonas iš savo „Valstybės“ kadai išvijo poetus, šiuos traktuodamas nepatikimais elementais, keliančiais sumaištį. Šią Platono mintį galima priimti ir kaip poeziją, bet jo kalbėta rimtai. Nors šiandieninėje visuomenėje poetai nebepavojingi, pernelyg pūkuoti, minkštučiukai. Esu įsitikinęs, kad viskas keliauja spirale, spiralė „mėgsta“ atsikartojimus, aidą, bet aišku ir tai, jog ir į pradinį tašką negrįšime, o ir gerai.

Apie Kęstutį turėtų kalbėti studentai, jo kolegos, artimieji, aš tik dalinuosi fragmentiškomis asmeninėmis nuojautomis. Jo studentams, su kuriais semiotikos seminarai vykdavę ir prie alaus, aš ir dabar pavydžiu. Aišku, ne dėl to alaus. Noriu tik pasakyti, kad tokio aukšto emocinio intelekto, empatijos žmonių reta. Jis vienas tų intelektualų, kuris suprato, jog (pa)veikti kasdienybę, realybę galima kasdieniu darbu, per jaunus žmones, studentus, kuriant bendruomenę, nesąmoningai, tiesiog būnant, tarsi žaidžiant, švenčiant gyvenimą. Čia esminiai dalykai. Jei kas ir galėtų mums įkvėpti ramybės šiame sujauktame pasaulyje – tai empatija. Ne veltui kai kurie studentai Kęstutį yra pavadinę „burtininku Gendalfu“, galingu, bet draugišku mums, paprastiems hobitams. Laikysena gerbtina iš esmės. Ši analogija su Geldalfu ir hobitais man labai patinka. Taiklu. Klausimas lieka atviras – kiek mes, kaip hobitai, esame įgalūs perimti, įsisavinti gendalfišką išmanymą.

Beje, akademiniame pasaulyje gali tarpti įvairiai. Užsidaryti bokšte ir galvoti, koks esi protingas ir žymus, nors nieks tavęs nežino, stropiai kalti akademinius taškus etc., susireikšminus stangintis ir mojuoti intelektualo-revanšisto vėliavėlėmis. Ši akademikų kategorija bjauriausia – paprastai marginalijomis užsiimti gena neišsipildę lūkesčiai ir nuoskaudos.

Kęstučio balsas (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) tam priešinosi ir priešinasi. Jei kas negirdėjote Kęstučio balso – paklausykite, suprasite apie ką kalbu. Žaismė, nesusireikšminimas jam leido ir leidžia kabinti giliai, demaskuoti esamus ir buvusius stabus, pasijuokti iš kito, o visų pirma iš savęs. Tai laisvo žmogaus ženklai, šokančio žmogaus.

Prieš kelis metus Kęstutį sutikau per Vėlines Antakalnio kapinėse. Kęstutis su maišeliu, pilnu žvakių. „Vienas vargas, – sako Kęstutis, – kol visus va draugus aplankau...“. Humoras jam tikrai nebuvo svetimas. Visgi semiotika, anot Greimo, – linksmas mokslas.

Tebus jam platus horizontas, beribis semiotinis kvadratas, kad ir susitraukęs iki antkapio. O mums, hobitams, lai sveiko proto tiek savyje, tiek kitame atpažinti tą žibintininką.