Iš Kuršių nerijos kilęs L. Rėza įamžino nykstančių genčių pasaulį

Nida turi Thomą Manną, o Juodkrantė – čia gimusį Martyną Liudviką Rėzą. Iš smėliu užpustyto Kuršių nerijos Karvaičių kaimo kilęs lietuvių kalbos puoselėtojas į istoriją įėjo kaip vienas iš modernios Lietuvos kultūros ramsčių.

Teologas, lietuvių raštijos darbuotojas, folkloristas, filosofas Martynas Liudvikas Rėza. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka

Lietuviams jis paliko Kristijono Donelaičio „Metus“, rinko liaudies dainas, vertė ir lietuvių kalba leido Bibliją. Kuršių nerijai Rėza tapo svarbus buvusios Rytų Prūsijos regiono antropologas, savo poetinėje kūryboje užfiksavęs nykstančių tautų pasaulį.

Neseniai išleistas L. Rėzos eilėraščių rinkinys „Prutena“. „Rėza buvo tam tikrame kultūros šešėlyje, nes iki šiol nelabai suvokėme, koks jis mums reikalingas ir svarbus, – sako knygos leidybą inicijavęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto centro vadovas GYTIS VAŠKELIS. – Labai svarbu, kad po dviejų šimtų metų iš vokiečių kalbos tuos eilėraščius išsivertėme. Juos jautriai ir poetiškai išvertė poetas Antanas A. Jonynas, todėl šiandien turime dviejų poetų poeziją.“

„Kur XIX a. dursi į Mažosios Lietuvos literatūrą, pataikysi į Rėzą. Jis buvo visur“, – istorinės asmenybės svarbą pabrėžia ir rėzininke save vadinanti senosios lietuvių literatūros tyrėja dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTĖ. O kuo gi šiandien L. Rėza mums gali būti įdomus?

Pietūs su Kantu, Goethės recenzija ir masonystė

„Man Rėza atrodo įvairiapusis, šiuolaikiškas, pasaulio žmogus, – sako jo kūrybinį palikimą daug metų tyrinėjanti dr. L. Citavičiūtė: – Jis nebijojo ir nevengė abejoti. Visiškai ignoravo tautų karinę galią, teigdamas, kad tautos matuojamos ne galia, o kultūra.“

Mokslininkės teigimu, L. Rėza turėjo vizionieriškų idėjų, kurios vėliau išsipildė. Viena tokių idėjų – Vokietijos suvienijimas. „L. Rėza gretindavo kultūras, religijas ir nė vienos neišskyrė, norėjo matyti ir suvienytą krikščionybę“, – įsitikinusi tyrėja.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyve pirmosios dainos užrašytos 1800-aisiais. Tai tie patys metai, kuriais lietuvių liaudies dainas renka ir kaupia L. Rėza. Dainos nėra tik lietuviškos, jos – pajūrio, pamario. L. Rėza fiksuoja ir kuršių, ir latvių  dainas, jas vėliau verčia į vokiečių ir išleidžia dviem kalbomis. Plataus akiračio intelektualo atkaklumas nuvedė jį net iki Johanno Wolfgango Goethės. Žinomas rašytojas apie L. Rėzos sudarytą lietuvių dainų rinkinį parašė recenziją.

„L. Rėza buvo gana užsispyręs ir kaip galėdamas stengėsi, kad pažinojęs Goethe bičiulis juos suvestų. Jis tikėjosi dviejų dalykų. Pirma, kad Goethe rekomenduos vokiečių leidėjui jo lietuvių liaudies dainų knygą ir taip ją bus pigiau išleisti. Antra, norėjo, kad Goethe nuoširdžiai įvertintų lietuvių dainas. Jis, galima sakyti, visą laiką gana griežtai stūmė lietuvybę. Žinojo, kad Goethe domisi Prūsija, ir tikėjosi, kad per didžiuosius žmones lietuvių dainos paplis plačiau, ne tik Prūsijoje“, – aiškina L. Citavičiūtė.

Anot istorikų, yra pagrindo teigti, kad L. Rėza pietaudavo su Immanueliu Kantu ir sutikdavo jį svarbių intelektualų diskusijose. Studijuodamas Karaliaučiaus universitete L. Rėza lankė I. Kanto paskaitas, rašė disertaciją, kurioje diskutavo su I. Kanto teiginiu apie šventąsias knygas. Vėliau, tapęs universiteto rektoriumi ir dekanu, pagal savo statusą priklausė iškilioms asmenybėms. „Kantui mirus, Rėza parašė labai rimtą jam skirtą eilėraštį. Juos siejo dvasinis bendrumas, polinkis į mąstymą, norą suprasti, pažinti pasaulį“, – sako L. Citavičiūtė.

Ryškų pėdsaką L. Rėzos veikloje įspaudė ir ilgametė narystė masonų draugijoje. Jis buvo aukščiausią meistro pakopą pasiekęs masonas. Masonų nuostatos atitiko jo gyvenimo principus. Dorybe siekti aukščiausio gėrio – toks buvo lietuvių kalbos gynėjo gyvenimo leitmotyvas ir esminis principas. Dr. Kotryna Rekašiūtė savo disertacijoje įrodė, kad masonų idėjos skatino ir pačią lietuvybę.

Prūsijos princas įkalbėjo L. Rėzą išleisti savo poeziją

Trisdešimt metų viename svarbiausių Europos universitetų lietuvių kalbos seminarui vadovavęs L. Rėza parengė nemažai lietuvių kalbos specialistų ir kunigų. Tuo metu jis buvo vienintelis profesorius Karaliaučiuje, kalbėjęs lietuviškai. Tarp vokiečių inteligentų plačiai žinomas mokslininkas L. Rėza niekada nepamiršo Kuršių nerijos ir lietuviškos aplinkos. „Ką jis iš savo Karvaičių pirkelės išsinešė, tuos lietuvių papročius, visa tai bandė įtvirtinti, apginti valstybiniu mastu. Tokio žmogaus mums reikėtų ir šiandien“, – sako L. Citavičiūtė.

L. Rėza nuolat ieškojo žmonių, kuriuos galėtų nukreipti į lietuvių kalbos barus. „Kai Lietuvoje lietuvių kalba sunkiai funkcionuoja, Mažoji Lietuva ir Karaliaučiaus universitetas tampa savotišku lietuvių kalbos apendiksu, kur lietuvių kalba ne tik saugoma, bet ir vystoma. Per Nemuną į Lietuvą vėliau ji grįžta gyvu lietuvišku žodžiu ir spausdintomis lietuviškomis knygomis. Gal tik dėl to mes šiandien ir šnekame lietuviškai“, – svarsto G. Vaškelis.

„Jis aktyviai susirašinėjo su žmonėmis provincijoje. Net sunku įsivaizduoti, kad Karaliaučiaus profesorius Pilupėnų kaimo vargonininkui pats siunčia dainų rinkinį, Donelaičio „Metus“, laiškuose leidžiasi į diskusijas“, – sako L. Citavičiūtė.

Kita intensyvi ir įdomi L. Rėzos gyvenimo linija – karo kapeliono pareigos. Jam teko būti aktyviu dalyviu karuose su Napoleonu ir penkerius metus trukusioje Prūsijos okupacijoje. L. Rėza lydėjo prūsų armiją nuo Karaliaučiaus iki Paryžiausir parašė ne vieną žinomą karo dainą. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV iki pakilimo į sostą artimai bendravo su L. Rėza.

„Sosto paveldėtojas prikalbino Rėzą išleisti antrąjį poezijos tomelį. Spėju, nors nėra įrodymo, kad Rėza galėjo būti jo namų mokytojas, nes pagal amžių ir jo statusą taip išeitų. Princas tikrai mylėjo lietuvius. Per karą su prancūzais kartu su karališkąja šeima jis buvo pabėgęs į Klaipėdos kraštą. 1840 metais, kai tapo karaliumi, Rėza mirė. Tai būtų buvęs galingas tandemas, kuris lietuvybei būtų davęs naudos“, – sako L. Citavičiūtė.

„Prutena“ – kaip antropologinė medžiaga apie Kuršių nerijos senuosius gyventojus

Rytprūsių kraštas buvo sunaikintas po Antrojo pasaulinio karo per dešimtmetį. Lietuviškoji jo dalis – taip pat. Nyko jis jau L. Rėzos laikais, iš istorijos į užmarštį buvo išstumtos pajūrio prūsų, kuršių, sembų gentys. Eilėraščių knygoje „Prutena“ matyti to laiko mozaika. Pruthenia yra lotyniška seniausia Prūsijos vardo forma, Prutena – jos baltiškasis variantas. Skaitydami L. Rėzos poeziją į šį pasaulį dar galime pažvelgti jo akimis.

„Žmonės truputį bijo, kad Rėza – toks senas ir sustingęs teologas, – sako G. Vaškelis. – Bet šiuose eilėraščiuose yra daug jausmo, gero etnografinio skonio, įpinami legendų, mitų, ritualų siužetai. Rėza fiksuoja mirštančius papročius nueinančiame laike. Tai nėra rafinuotai sudėtinga poezija, bet giliai jo išjaustas krašto atminimo fiksavimas. Man įdomiausias – mitologinis sluoksnis. Knygos iliustratorė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė savo iliustracijose labai gražiai jį eksponuoja. Beje, studijų metais etnografiniame ansamblyje ji dainavo būtent Rėzos dainas.“

1797-aisiais, kai L. Rėza buvo studentas, smėlis baigė užpustyti gimtuosius Karvaičius. Jam augant užpustymo grėsmė jau tvyrojo. „Prutenoje“ fiksuojama sudėtinga to meto žvejų buitis. „Mes romantiškai įsivaizduojame save prie šiltos jūros. O juk jie traukia valtis nuo marių iki jūros, žvejoja ir kai vanduo ledinis, ir kai siaučia audros. Žmonės, kurie ten gyveno, iš žemyno plukdydavosi viską, net šieno prikrautas valtis – pievų nebuvo, o karvės ir arkliai turėjo ką nors ėsti“, – pasakoja G. Vaškelis.

Vokiečiams L. Rėza nebuvo svarbus poetas, nes tuo metu rašė J. W. Goethe. Mums „Prutenos“ eilėraščiai svarbūs pažintine prasme. „Per juos galime pažinti visą kraštą su įvairiataučiais žmonėmis. Man atrodo, tas poetinis fiksavimas yra autentiškiausias. Jam niekas nedaro įtakos, jis dažnai būna gilesnis ir įdomesnis. Tas jautrus, subtilus žmogus detalėse pamato kur kas daugiau, nei galime matyti iš batalinių didžiųjų istorinių procesų. Tuo jis svarbus šiandieniniam Kuršių nerijos žmogui, jo tapatybei nustatyti“, – sako G. Vaškelis.

Lietuviškos literatūros pradžia

L. Rėza išsaugojo ir pirmą kartą 1818 metais išleido K. Donelaičio „Metus“. Čia yra mūsų lietuviškos literatūros pradžia, tai – bene plačiausiai apie šią asmenybę žinomas faktas. Originalūs „Metų“ rankraščiai ir nuorašai į Lietuvą buvo parvežti tik po Antrojo pasaulinio karo akademikų surengtos ekspedicijos, kurioje jie eidami paskui frontą rankraščius ir knygas tiesiogine prasme rinko iš karo griuvėsių.

„Antanas Baranauskas, Maironis yra liudiję, kad nebūtų pradėję rašyti lietuviškai, jei ne Donelaičio „Metai“. Per juos mes ateiname į modernią Lietuvą, Rėza mums Donelaitį perduoda. Šie rankraščiai galėjo žūti, galėjo būti užmesti. „Metai“ nėra idilinė poema apie žemės ūkį, tai – žmogaus pokalbis su Dievu, kuriame jis sprendžia būties klausimus. Šiandien žinome, kad Rėza kiek trumpino poemos tekstą, diplomatiškai praleisdamas vietas, kurios tuomet būtų kėlusios nereikalingų diskusijų“, – teigia G. Vaškelis.

Kalba, kaip tautos skiriamasis bruožas, atsiranda tik modernioje valstybėje XIX a. pabaigoje. Būdamas Prūsijos pilietis ir kalbėdamas vokiškai L. Rėza kartu buvo ir lietuvis. Kraštą nuo dabartinio Gdansko iki Klaipėdos jis matė vientisą. Anot dr. L. Citavičiūtės, intelektualinė jo pusė buvo vokiška, o prigimtinė – lietuviška. „Jo lietuviškoji dvasia, man atrodo, visada buvo stipresnė už šaltą vokišką protestantišką pusę“, – sako tyrėja.

Šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia dar kelias knygas, susijusias su L. Rėza ir jo artėjančiu 250 metų jubiliejumi 2026-aisiais. Įpusėtas jau septinto L. Rėzos „Raštų“ tomo (poezijos) rengimas, iki metų pabaigos turi būti išleistas jo skelbtų „Dainų“ naujas leidimas. Apie jaunąjį L. Rėzą kuriama ir grafinė novelė, kuriai iliustracijas piešia Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė.

„Labai nedaug yra autentiškos biografinės jaunystės medžiagos, bet norime papasakoti našlaičio berniuko iš Karvaičių kaimo istoriją, po sunkios vaikystės penkiolikos metų atsidūrusio Karaliaučiuje ir visomis jėgomis siekiančio mokslo. Dar sovietmečiu Albinas Jovaišas apie Rėzą parašė kruopščiai parengtą monografiją, ji kol kas yra vienintelė. Reikėtų, kad kas nors imtųsi naujos, nes dabar matyti, kokio masto tai buvo žmogus. Mums vis atrodo, kad jis – vokiškos drausmės intelektualas, o iš tikrųjų – dvasinį gyvenimą nugyvenęs žmogus“, – sako G. Vaškelis.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

© Monika Augustaitytė, Bernardinai.lt
https://www.bernardinai.lt/is-kursiu-nerijos-kiles-liudvikas-reza-iamzino-nykstanciu-genciu-pasauli/