Kelios dešimtys klausimų poetui Juliui Kelerui

Kaip priimtumėte mano teiginį, kad Jūsų knyga yra tokia šventė, apie kurią yra rašęs filosofas Hansas Georgas Gadameris, kalbėjęs apie tai, jog kai kurie meno kūriniai yra taip pertraukiantys kasdienę, „logišką“ tvarką, kad palieka išskirtinę žymę ir tą meną sukūrusiojo, ir jį matančiojo, klausančiojo, skaitančiojo sąmonėje? Ar tikrai „Atvirom akim“ yra ir labai suinteresuota Jums asmeniškai eilėraščių rinktinė, sudaryta iš, Jūsų vertinimu, geriausių kūrybinės biografijos eilėraščių, ir kartu skaitytojui labai estetistinė knyga, kurią beskaitant galima pamiršti apie autorių ir save?

Juk Jūsų knyga yra tokia, kad pagal ją galima spręsti apie pačią žmoniškumo esmę, pačius jos pagrindus? Ar teisinga būtų sakyti, jog „Atvirom akim“ yra liudijimas apie dabartinės vyresniosios lietuvių poetų ir ne tik jų kartos gyvenimą praeityje ir mūsų dienomis, ir net nujaučiant tai, kas daugelio mūsų laukia? Ar Jums yra tekę bent pavartyti daugelio šiuolaikinių lietuvių memuaristų kūrinius? Ar, kaip ir manęs, Jūsų neapima įspūdis, kad tie atsiminimai neretai pagražinti, iš dalies falsifikuoti? O gal taip yra atsitikę dėl to, kad jų autorius tiesiog po truputį apleidžia atmintis? Gal eilėraščių rinktinės žanras yra ta kone vienintelė galimybė papasakoti savo autobiografiją, iš esmės nemeluojant nei sau, nei skaitytojams? Kas kadaise užrašyta, to jau neišmuš joks asmeninis ar istorinis kirvis? Ar pritartumėte, kad eilėraščių rinktinė yra net vertingesnė už įprastą dienoraštį, nes pastarajame per dažnos smulkmenos, skaitytoją painiojančios ir klaidinančios?

Spėju, kad jaunystėje esate ne kartą perskaitęs daugelį Henriko Radausko eilėraščių? Kokie Jūsų, kaip poeto, estetikos šaltiniai? Kaip dera radauskiškas grožio suvokimas ir vaikystės, jaunystės, brandos patirtys šiapus Atlanto? Ar Jūsų neapima įspūdis, kad H. Radauskas kiek užsižaidžia gražiais vaizdiniais ir tobulu eiliavimu? Gal jo poezija tėra nesuinteresuotas žaidimas, o Jūsų eilėraščiai leidžia kalbėti apie gerokai kitokią poetinę pasaulėvoką?

Poetas Julius Keleras. Johno Silverio nuotrauka

Pats man svarbiausias šio teksto klausimas: ar Jūsų poetinis mąstymas ir jausmai nėra pagrįsti tuo, apie ką rašė filosofas Arvydas Šliogeris, – žmogaus prisiimamu gyvenimu, kurio esmė yra būti „tyrąja būties akimi“? Talpi mąstytojo metafora, ar ne? Ir puikiai įtraukianti Jūsų, kaip fotografo, žvilgsnio fenomenologiją? Ar labai klysčiau, manydamas, kad Jūsų poetinė ir fotografinė žiūra nesiekia aistringai užvaldyti tai, ką matote? Gal Jums svarbiau, net kalbant apie save, neprimesti savojo siaurojo žmogiškojo intereso? Aistrų nesuteptas tyras žvilgsnis – jo šaltinis yra vaikiškame įsižiūrėjime į daiktus ir žmones? Ar iš vaikiškumo ir kyla tas matymo tyrumas? Juk vaikas labai retai būna sąmoningai piktavalis?

Poetas, filmininkas Jonas Mekas ir ne tik jis yra pastebėjęs, kad poetai yra visą gyvenimą išsaugantys savąją vaikystę? Nuo ko priklauso tas išsaugojimas? Skaitydamas Jūsų eilėraščių rinktinę „Atvirom akim“, spėlioju, gal tą vidinę švarą padeda išsaugoti vaizdinė ankstyvųjų patirčių atmintis? Ar atsimenantis žmogus yra labiau doras, linkęs į gėrį?

Ką žmogui reiškia miestas, kuriame jis gyvena arba lankosi? Poetinė estetinė distancija padeda matyti daugiau, nei gali eilinis žmogus, net ir Jūsų eilėraščių skaitytojas? Ar grožio vedamas žvilgsnis į miestą reiškia rūpestį dėl kito žmogaus – brolio, mylimosios, artimojo? Gal šliogerišką žiūrą puikiai pratęsia globojanti verbalinė kalba? Ar interesas grožėtis sutampa su kokia nors atsakomybe? Ar įmanoma griežtai atskirti kalbėjimą apie save nuo kalbėjimo apie kitą žmogų, daiktą, reiškinį? Gal pasaulio blogio įveika slypi galioje matyti plačiau, daugiau ir kartu subtiliau, švelniau? Ar ramybė, kurios katalikai linki vieni kitiems, yra grožio bruožas? Ir dar vienas klausimas: ar nėra taip, kad tobulai gražūs objektai, žmonės ir reiškiniai yra neretai statiški? Ar Jums, kaip poetui, rūpi stabdyti akimirką dėl jos estetiškumo? Gal poezija yra tiesos, gėrio ir grožio namai todėl, kad iš esmės priešinasi laikui, jo tėkmei, taigi, istorijai, kuri dažniausiai neša susinaikinimo nuojautas?

Paskutiniuosiuose knygos skyriuose publikuojate eilėraščius, kurie mane verčia klausti: kas yra gėris ir blogis? Ar tikrai dabar esame prigyvenę istorijos tarpsnį, neleidžiantį ignoruoti blogio? Ar poezija gali padėti jį apmalšinti? Knygoje atsakymų nėra, tačiau gal neprieštarautumėte, jei prisiminčiau XX amžiaus antrosios pusės lietuvių egzodo poeziją, kuri tikrai buvo ginklas prieš blogį, net metafizinį?

Kita vertus, tai visu aštrumu verčia klausti: kas tuomet yra poezija? Ar ji turi tapti publicistiška, politiška? O gal vis dėlto palikime poetams laisvę švęsti gyvybės dovaną net tada, kai pasaulis žlunga? Kas nors sakytų – amoralu? Bet gal švęsti reiškia ir branginti tai, be ko mūsų tiesiog nebūtų?

Visus šiuos klausimus Jums uždaviau, vedamas minėtojo ne patirtinio, o grynojo mąstymo, todėl pabaigoje teiraujuosi: ar sutiktumėte su manimi ir gal dar kuo nors, kam tai įdomu, pakeliauti po savo vaikystės Ukmergę ir vėlesnio gyvenimo Vilniaus šventyklas bei kitas Jums brangias vietas? Kad grožio nesugadintų tiesioginis, taigi praktinis, tikslas, paliksiu vietos tokiam klausimui: gal geriau tą ekskursiją atidėti kokiam dešimtmečiui, jei poezija ir grožis numalšins blogį ir prievartą ir mes tebegyvuosime? Ar ne radikaliai skambėtų mano teiginys, kad Jūsų knygos „Atvirom akim“ poetinę esmę laikas tikrins (kita vertus, knygoje jau įtraukti laiko patikrinti eilėraščiai) būtent grožio galybės pasaulyje masteliu?