Literatūriniai serialai, „instapoezija“, istorijos su emociukais: ką skaito jaunoji karta?
Istorijos pokalbio formatu su emociukais, prenumeruojami knygų sezonai, instapoezija ir naujoji mūza – algoritmas. Tai – šiuolaikinė skaitymo evoliucija.
Dabar žmonės, ypač jaunimas, net skaitydami knygą neretai negeba jai skirti viso dėmesio ilgesnį laikotarpį, nepatikrindami naujienų telefone. Jaunoji karta jau nuo vaikystės pripranta prie trumpų tekstų, nuorodų ir antraščių. Žmonėms darosi vis sunkiau ištverti ilgą knygą.
Tačiau kai kurie tvirtina, kad tai – trumpalaikiai reiškiniai, ir tradicinės knygos pabaigos dar teks palaukti.
Grožinė literatūra – tarsi virtusi televizijos serialu
Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius Saulius Keturakis mano, kad didžiausius skaitymo įpročių pokyčius dabar lemia dirbtinio intelekto įtaka. LRT.lt pašnekovas pasakoja, kad šiemet susidūrė su studentais, kurie rengė baigiamuosius darbus reikiamas knygas ne skaitydami patys, bet pasinaudodami tokiais įrankiais kaip „ChatDOC“.
„Už trijų kapučino puodelių kainą per mėnesį šis dirbtinio intelekto įrankis gali ne tik padaryti nurodytos knygos santrauką, bet ir atsakyti į visus reikiamus klausimus, pateikdamas ir aiškias nuorodas į tekstą, kuriuo atsakydamas remiasi“, – pažymi S. Keturakis.
Anot jo, susiklosto paradoksali situacija. Studentas nėra skaitęs knygos, tačiau puikiai joje orientuojasi, žino ir gali tiksliai nurodyti, kur yra reikalinga informacija.
„Atrodo, dirbtinis intelektas kaip tarpininkas tarp žmogaus ir knygos – vis dažnesnė situacija. Skaitymas tampa vis labiau atsietas (angl. distant reading), kaip jau 2000 m. konstatavo italų kilmės literatūros tyrinėtojas Franco Moretti. Taip skaitydami tarsi atsitraukiame nuo knygos, o atsiradusį tarpą užpildo įvairios duomenų analizės technologijos. Tai leidžia apžvelgti daugiau informacijos. Bet pačios knygos rankose nebūname laikę.
Austrų rašytojo Roberto Musilo romane „Žmogus be savybių“ (1930) yra keistas personažas – bibliotekininkas, neskaitantis knygų. Jis mano, kad žinoti, kas parašyta, yra kenksminga jo profesijai. Jis skaito tik antraštes ir pasižiūri į turinį. Jis žino, kur yra knyga ir kur bei kokia informacija joje pateikta. Tačiau pačios knygos jis neskaitęs.
20 a. 4-ojo dešimtmečio skaitytojui toks knygų neskaitantis bibliotekininkas turėjo atrodyti labai keistai. Tačiau dabar, atrodo, tokie skaitymo įpročiai dėl dirbtinio intelekto plėtros ima tapti norma“, – įžvalgomis dalijasi S. Keturakis.
Tai, kad jaunesniosios kartos skaitytojas jau iš esmės pasikeitęs, KTU profesorius suprato prieš porą metų į vieno savo dalyko užduočių sąrašą įtraukęs atidų knygos skaitymą ir nuoseklias diskusijas, aiškinantis skyrių po skyriaus.
„Iš beveik 150 studentų užduotį atliko tik vienas. Kaip jam tai pavyko? Ne todėl, kad jam patiko skaityti. Jis gyveno užmiestyje, buvusiuose kolektyviniuose soduose. Ten nėra stabilaus interneto ryšio. Kai ryšio greitis tapdavo nepakeliamai lėtas, nelikdavo nieko kito, tik eiti ir skaityti. Studentas prisipažino, kad nebūtų turėjęs valios pats išjungti internetą. Tačiau, nestabilų internetą priėmęs kaip stichinę nelaimę, lemtį, neturėjo kito pasirinkimo, tik sėsti prie studijų knygos.
Visi kiti studentai tenkinosi visokiais knygų skaitytojų forumais ir diskusijose apsiribodavo bendriausio pobūdžio pastebėjimais. Patiems būdavo nesmagu. Žadėdavo kitam seminarui pasiruošti kaip reikiant. Bet viskas kartodavosi. Kaip jie sakė, kaskart į rankas paėmę knygą suprasdavo, kad nežino, ką su tokiu informacijos pavidalu daryti. Veiduose buvo matyti nuoširdi kančia“, – teigia S. Keturakis.
Jo teigimu, yra daug pavyzdžių, kaip grožinė literatūra bando prisitaikyti prie tokio skaitytojo. Pasižvalgius po šių dienų Vakarų literatūrą į akis pirmiausia krinta naujųjų žanrų paieška.
„Vienas tokių projektų, pradėtų dviejų Stanfordo universiteto absolventų, yra 2015 m. įkurta platforma „Hooked“. Ji pradėjo vadinamąjį chat fiction (Valstybinė lietuvių kalbos komisija chat reikalauja vadinti pokalbiu internete) žanrą. Tai – literatūrinis pasakojimas pokalbio formatu, išlaikantis visus kasdienio bendravimo mesendžeriais elementus: emociukus, memus, fotografijas, vaizdo įrašus, balso intarpus.
Chat – vienas geriausiai mums pažįstamų žanrų. Su juo susiduriame kiekvieną dieną. Šis žanras, kaip rodo „Hooked“ atliktas tyrimas, dėl savo įprastumo iš mūsų reikalauja minimalių pastangų. Tai leidžia jį skaityti ir rašyti, važiuojant troleibusu ar sėdint dantisto laukiamajame. Kitaip sakant, tai – literatūra neturintiems laiko skaityti grožinės literatūros“, – tvirtina pašnekovas.
Pasak S. Keturakio, per dvejus metus „Hooked“ surinko 50 mln. vartotojų. „Google“ šį projektą pavadino iš naujo atrastu skaitymu.
„Paeksperimentavau su studentais. Prašiau kai kurias kūrybines užduotis atlikti chat fiction žanru. Vien žanro pokytis davė neįtikėtinų rezultatų. Įprastą rašymo skausmą ir kančią pakeitė entuziazmas. Tai buvo labai sava, lengvai atpažįstama ir kontroliuojama komunikacija“, – sako KTU profesorius.
Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad „Hooked“ platformoje nėra nė vieno lietuvių autoriaus, nė vieno lietuviško chat fiction.
„Kažkada prašiau amžinatilsį Kęstučio Navako pabandyti šį žanrą. Rezultatas paskelbtas 2019 m. kultūros žurnale „Nemunas“ pavadinimu „Samurajus, arba Tomo Sojerio beieškant“. Atrodo, tai kol kas vienintelis šio žanro tekstas lietuvių literatūroje“, – pabrėžia S. Keturakis.
Anot profesoriaus, kitas jaunesniosios skaitytojų kartos poreikis – kad su literatūra turėtų nutikti kažkas panašaus, ką su televizija ir kino teatru padarė „Netflix“, o su muzika „Spotify“. Grožinė literatūra turėtų tapti prenumeruojama kaip visuma, o ne perkama po knygą, leidžiantis į daug laiko reikalaujančias klajones ieškant teksto, kuris patiktų.
„Vakaruose būta kelių startuolių, nesėkmingai sprendusių šią užduotį iki pat atsirandant „Inkitt“ projektui GALATEA. Jame, matyt, pirmąkart pavyko sėkmingai sukurti aplinką grožinei literatūrai, kurioje skaitytojas jaustųsi panašiai kaip „Netflix“. Sumokėjęs 9,99 JAV dolerio už mėnesį, skaitytojas gauna galimybę naršyti kelių dešimčių milijonų knygų rinkiniuose, matyti skaitytojų sudarytus reitingus, atsiliepimus, pačių rašytojų pristatymus.
Skaitytojo elgseną atidžiai analizuojantis GALATEA algoritmas gana greitai perima iniciatyvą ir ima siūlyti rekomenduojamus skaitinius. Tačiau jo įkyrumo laipsnį galima nesunkiai konfigūruoti. Platformos aplinka sužaidybinta. Įdomu, kad prenumeruojant gaunami ne tik nauji knygų skyriai, bet ir ištisi sezonai. Tarsi grožinė literatūra būtų virtusi televiziniu serialu.
Rašytojai apie „Inkitt“ atsiliepia, kad čia jie gali lengvai kontroliuoti savo kūrinių sklaidą ir komercializaciją pagalbiniais įrankiais, jei tik nori, patys virsdami rinkodarininkais bei buhalteriais. Yra autorių, per mėnesį uždirbančių iki 10 tūkst. JAV dolerių“, – pasakoja KTU profesorius.
S. Keturakis, patyrinėjęs „Inkitt“, rado visoms Europos Sąjungos šalims atstovaujančius autorius, išskyrus lietuvius.
Pašnekovo manymu, dar vienas svarbus jaunesniosios skaitytojų kartos poreikis – tai, kad skaitymas turėtų būti panašus į elgseną socialiniuose tinkluose: kad būtų galima komentuoti, pasižymėti įdomius dalykus, pakeiksnoti nepatikusius.
„Specialiai skaityti ir rašyti skirtame socialiniame tinkle „Glose“ greta į „Netflix“ panašios literatūros prenumeravimo galimybės yra realizuota sena, tačiau bibliotekininkų labai smerkiama skaitytojo pagunda prirašinėti komentarų knygų paraštėse, pabraukyti, papaišyti. Kad ir kaip būtų keista, tai – viena mėgstamiausių šio socialinio tinklo galimybių. Taip skaitomoje knygoje kiekvienas skaitytojas palieka savo pėdsaką, matomą kitų skaitytojų. Deja, lietuvių autorių čia taip pat nėra“, – komentuoja S. Keturakis.
Tačiau S. Keturakiui vis dėlto pavyko aptikti lietuvių rašytojų vienoje didžiausių literatūrai skirtų socialinių platformų „Wattpad“. Ji turi apie 100 mln. vartotojų per mėnesį. Beveik 80 proc. jų priklauso Z kartai, 85 proc. vartotojų naudojasi mobiliaisiais įrenginiais. Iš viso čia sukaupta beveik 700 mln. kūrinių. Iš jų 65 – lietuvių kalba.
„Populiariausi parašyti vartotojo, pasivadinusio „ColorfulMindeddd“, „Wattpad“ esančio jau 8 metus. Pagal profilio nuotrauką, tai – rašytoja, skelbianti kažką panašaus į literatūrinį serialą pavadinimu „Summer love“ (liet. „Vasaros meilė“, – LRT.lt). Tai, atrodo, vienintelis lietuviškai rašantis autorius, savo kūrybą skelbiantis ne kaip visumą ir ne skyrius po skyriaus, bet kaip serialą – kiekvienam sezonui po keletą skyrių.
Sprendžiant iš komentarų, skaitytojams toks formatas labai patinka. Literatūrinis serialas perskaitytas daugiau kaip 18 tūkst. kartų. Vidutinis skaitymo laikas – daugiau kaip valanda. Manau, retas knygas rašantis lietuvių rašytojas galėtų pasigirti tokiu skaitytojų skaičiumi“, – svarsto pašnekovas.
Knygos pabaigos dar teks palaukti
Paklaustas apie kritikus, teigiančius, kad naujieji skaitmeniniai žanrai neturi tokios literatūrinės vertės kaip tradiciniai romanai, S. Keturakis sako, kad reikėtų atskirti literatūrinę vertę ir literatūros industriją. Literatūrinė vertė nustatoma profesionalų, literatūros mokslininkų ir kritikų. O literatūros industrijoje vertę nustato vartotojas.
„Kalbant apie literatūros industriją, naujieji žanrai konkurencinėje kovoje akivaizdžiai nugalėjo senuosius. Iki 2016 m. geriausiai visų laikų perkama poezijos knyga buvo Homero „Odisėja“. O 2016 m. ją pralenkė Rupi Kaur eilėraščių rinktinė „Pienas su medum“, sudaryta iš autorės vadinamosios instapoezijos. Sakoma, kad socialinis tinklas „Instagram“ apskritai pavertė poeziją viena pelningiausių kūrybos industrijų. Iš 20 geriausiai perkamų pasaulio poetų net 12 – vadinamieji instapoetai“, – tikina profesorius.
Tačiau, anot pašnekovo, akademinė literatūros kritika kol kas didelės literatūrinės vertės naujųjų medijų literatūros industrijoje nemato: ar tai būtų instapoezija, ar vadinamieji „Twitter“ romanai (angl. twovels).
„Tvirtinama, kad tai trumpalaikiai reiškiniai. R. Kaur vadinama poezijos Beyoncé, visa vadinamoji platforminė literatūra – rašymo „McDonald’s“, o algoritmas kiek pašaipiai vadinamas naująja mūza. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad naujieji literatūros žanrai išsaugo žodžio svarbą technologizuotoje kultūroje.
Dabar daug net ir Lietuvos kūrybininkų atsisako kompiuterių ir ima rašyti, pavyzdžiui, tokiomis rašomosiomis mašinėlėmis kaip „Freewrite“, grąžinančiomis ikikompiuterinės eros rašymo patirtis. Nerašyti kompiuteriu apskritai tampa madinga. Gal kartu su vadinamųjų distraction free (liet. neblaškančių dėmesio, – LRT.lt) technologijų sugrįžimu populiarumą kartu atgaus ir vadinamieji tradiciniai literatūros žanrai? Laikas parodys“, – dalijasi S. Keturakis.
Jis atkreipia dėmesį, kad šiandien skaitome kaip niekada daug. Amerikietis vidutiniškai per dieną perskaito apie 100 tūkst. žodžių. Tačiau iš jų 58 proc. sudaro mažyčiai tekstų fragmentai: antraštės, socialinių tinklų žinutės. Vieno puslapio apimties tekstams tenka tik pusė viso perskaitytų žodžių procento.
„Skaitymas sukuria tam tikras emocines ir intelektines būsenas. Neseniai atliktas Miunsterio universiteto tyrimas rodo, kad trumpų tekstų skaitymas ypač gerai lavina emocinį jautrumą. Tokius tekstus skaitantys tik pamatę pašnekovo akis akimirksniu suvokdavo, ką šis jaučia. Tačiau jie nepajėgdavo paaiškinti galimų tokio pojūčio priežasčių, taip pat to, kaip būtų galima padėti. Jie norėdavo tik apsikabinti, ir viskas.
Būtent ilgų tekstų skaitymas sukuria sąlygas suprasti ilgas priežasčių bei pasekmių grandines, padeda rasti pagalbos būdus ne tik kitiems, bet ir sau. Juk romanų skaitymą kaip terapijos priemonę psichoanalizės seansuose naudojo dar Sigmundas Freudas“, – pažymi S. Keturakis.
Profesoriaus manymu, technologijos keičia ir skaitytojus, ir rašytojus.
„Praėjusiais metais Vakarų literatūros pasaulį sukrėtė skandalas, susijęs su vadinamosiomis nuomonių bombomis skaitytojų socialinėje platformoje „Goodreads“. Daug žadanti amerikiečių rašytoja Cait Corrain šioje platformoje susikūrė kelias netikras paskyras ir rašinėjo neigiamus atsiliepimus apie planuojamas išleisti kolegų knygas. Pasirodo, leidėjai atidžiai stebi šią platformą ir bando iš anksto prognozuoti pardavimus. Jei neigiamų atsiliepimų daug, knygos apskritai gali būti neišleistos. Tad ateities literatūrinis gyvenimas gali atnešti dar daug nematytų dalykų.
Knygos pabaigą 1992 m. jau buvo paskelbęs amerikietis rašytojas Robertas Cooveris įžymiojoje esė „The End of Books“ (liet. „Knygų pabaiga“, – LRT.lt). Atrodė, kad taip ir atsitiks. Dar prieš 10 metų socialiniuose tinkluose buvo galima rasti patarimų, kaip knygas – niekam nereikalingus daiktus – panaudoti interjere. Tereikia išplėšti puslapius, o viršelius suklijuoti ant daiktadėžių.
Tačiau praėjusiais metais atliktas tyrimas parodė tikrą knygos renesansą. Tik penktadalis pasauliniu mastu apklaustųjų manė, kad elektroninė knyga geriau nei popierinė. Tad knygos pabaigos, atrodo, dar teks palaukti“, – apibendrina S. Keturakis.
Lietuviškasis „Wattpad“ – „numiręs“
Ieva – Škotijoje gyvenanti lietuvė, kurianti tekstus „Wattpad“ platformoje. Ji paskyrą susikūrė dar 2014 m., bet kitų rašytojų kūrinius skaityti ir savo kūrybą publikuoti ėmė prieš maždaug pusantrų metų. Ievos mėgstamas žanras – fan fiction. Tai – gerbėjų sukurta literatūra, paremta jau egzistuojančiu kūriniu.
„Pagal jau sukurtą kūrinį, sakykim, „Vampyro dienoraščius“ arba „Saulėlydį“, sugalvoju savo personažus. Juos pridedu prie esamų. Kuriu kažkokius įvykius, veiksmus, situacijas“, – LRT.lt pasakoja Ieva.
Nors pašnekovė tikisi atgalinio ryšio, tai – ne pagrindinė priežastis, kodėl ji užsiima rašymu.
„Tai darau sau. Dėl to, kad man tai patinka. Tai laikau neatsiejama savęs dalimi. Tai tarsi mano ranka, koja, galva ar kažkas panašaus. Negaliu to nukrapštyti nuo savęs“, – atvirauja rašytoja.
Ji sako, kad dėl šios platformos įgijo naujų pažįstamų – tokių pačių rašytojų mėgėjų. Tiesa, bendruomenė liūdi, kad lietuviškajame „Wattpad“ viskas „labai numirę“.
„Su merginomis spėliojame, kad gal žmonės neturi laiko arba pasidarė nebeįdomu. Dabar platformoje vyksta visokiausi pasikeitimai. Gal tas irgi daro įtaką, kad nebepritraukia vartotojų, kūrėjų, ar kad rašytojai, kurie anksčiau buvo, pasirenka kitas alternatyvas“, – spėja pašnekovė.
Pasak kūrėjos, „Wattpad“ Jungtinėje Karalystėje – populiaresnis nei Lietuvoje.
„Kadangi mano paskyroje yra žmonių, šnekančių anglų kalba, ar bent tokių, kurie irgi iš Jungtinės Karalystės, matau peržiūras, kad paskaito, pabalsuoja, įvertina žvaigždutėmis. Sakyčiau, kad [„Wattpad“ Jungtinėje Karalystėje] aktyvesnis.
Pati seku anketas, paskyras, vartotojus. Matau, kai kažkas ant savo sienos praneša kažką: įkėlė skyrių, dalį, kviečia paskaityti. Dažnai užsieniečiai, anglakalbiai visa tai daro aktyviau“, – įžvelgia Ieva.
Rašytoja išbandė ir kitas platformas. Anksčiau mėgino kelti kūrybą į literatūrinę svetainę rašyk.lt.
„Ten susirinkę visi kritikai. Nors patys, matyti, nėra labai geri rašytojai, skuba kritikuoti kitus. Supratau, kad ten man ne vieta. Ieškojau ir kitų [platformų]. Yra žaliažolė.lt, Bet ten irgi kažkaip nedrįstu eiti.
Labiau lieku prie „Wattpad“. Čia man patinka tai, kad gali susikurti albumo, kur publikuoji kūrinį, viršelį. Tikriausiai didžioji dalis to, kas paskatina kitą žmogų ateiti paskaityti, – viršelis. Jis suvaidina pagrindinį vaidmenį“, – teigia Ieva.
Ji laisvalaikiu mėgsta skaityti tiek tradicinę popierinę knygą, tiek elektroninį „Wattpad“ kūrinį.
„Jei turiu laisvą minutę dienos metu, skaitau popierinį variantą. O prieš miegą skaitau kūrėjų ir rašytojų iš „Wattpad“, – sako Ieva.
Kūrėjos nuomone, ateityje mūsų laukia dar labiau skaitmeninė visuomenė.
„Viskas jau dabar labai pažengę. Technologijos ir mokslas žengia toliau. Manau, popierinis variantas bus pamirštas“, – svarsto Ieva.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
© LRT.lt, Daiva Gabrilavičiūtė
https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2321224/literaturiniai-serialai-instapoezija-istorijos-su-em...