Literatūrologės V. Daujotytės autobiografinių tekstų knyga – tolstančiam laikui atminti

Literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės autobiografiniai tekstai sugulė knygoje „Kai rašai, nebijai“, kurią ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Didelės apimties (per 700 puslapių) knygoje, kurią autorė vadina labiau atminties nei prisiminimų knyga, atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti autobiografine medžiaga ir papildyti asmeninėmis fotografijomis, į kurias autorė žvelgianti ne kaip į iliustracijas, o kaip į atskirą tekstą.

Knygos pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Tekstų vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta.

Autorė pasakoja: „Galėjo likti pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima.“

„Rašyti – dar susitikti su savimi ir su kitais, neatskiriamai. Susitikti arba susitaikyti, – prisipažįsta V. Daujotytė. – Ir su savim, kad tik tiek, kad tik taip. Su tuo, kas įvyko. Ir su tuo, kas neįvyko. Neįvyko, o liko. Atsiprašyti. Padėkoti, jaučiant, kad būti dėkingai yra gera. Nebedangstyti savo skurdo, klaidų. Nebeslėpti minčių nei jausmų. Nei džiaugsmo, kad matei, girdėjai, jautei, mylėjai. Kad nors trupinį iš pasaulio Neaprėpiamybės ir Nežinomybės gavai, pasiėmei.

Kad rašai ir bijodama. Ir kad tada, kai rašai, nebijai.“

Profesorė rašo: „Žmogaus gyvenimas yra ir jo laboratorija, ir svarbiausia egzistencinio vyksmo scena. Sapne (ar tik būdraujant) išvystas įrašas: gyventi, kol suvoksi, kas vyko tavo gyvenime, ypač jo pradžiose. Atminties knyga, labiau atminties nei prisiminimų.“

V. Daujotytė-Pakerienė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos rašytojų sąjungos, Nacionalinių kultūrosir meno premijų komisijos narė. Išugdė ne vieną Lietuvos literatų kartą, parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, išleido grožinės kūrybos.