Mokslininkė, tyrinėjanti humorą: „Juokauti gali ne kiekvienas“

Grįžusi studijuoti magistrantūrą į Lietuvą, mokslininkė gavo galimybę pati pasirinkti, kokia tema rašyti magistro darbą. „Bandžiau rinktis tarp humoro ir komiksų, nes labai mėgstu juos skaityti. Profesorė pasiūlė rinktis humorą, kadangi tai labiau apibrėžtas dalykas, nes komiksai turi mažiau kalbinės raiškos“, – pasakoja S. Bandoriūtė-Leikienė.

Ji pasirinko analizuoti lietuviškus anekdotus. „Man jau tada buvo nejuokinga skaitant tuos anekdotus. Bet jeigu dabar juos skaitytume – išvis nesukeltų jokių emocijų. Tas pats vyksta ir dabar: juokeliai apie kokį skyrybų skandalą tarp influencerių jau nebeaktualūs, neįdomu, kas ten ką pasakė ar kas išsiskyrė“, – dalinasi mokslininkė.

Juokaujant visuomet yra subjektas, apie kurį juokaujama. „Yra terminas „pajuokos taikinys“ (angl. target). Viena mokslininkė įvardino visą juokavimo procesą, ypač tais atvejais, kai pajuokiamas subjektas. Ir kuo strėlyte tiksliau pataikai į viduriuką – tuo juokingiau, bet tu vis tiek sužaloji objektą, į kurį esi nusitaikęs“, – pasakoja S. Bandoriūtė-Leikienė.

Kalbėdama, koks vis dėlto yra lietuviškas humoras, mokslų daktarė pabrėžia, kad tiriant lietuvišką ir užsienio juoko kultūrą lietuviai neišsiskiria iš Vakarų pasaulio: „Tie taikiniai visur yra tos pačios stereotipinės temos: lytis, homoseksualūs asmenys, kitataučiai. Dar lietuviai mėgsta tarp savų juokauti apie kitus regionus, socialiai aukštesnius asmenis. Štai XIX a. pabaigoje anekdotų taikiniai buvo kunigas, ponas, o dabar – žvaigždė ar politikas.“

Mokslininkė prideda ir sovietmečiu populiarią temą – gydytojus. „Šie pajuokos taikiniai keliauja po visur, jie įžvelgiami ir dabar – tai stereotipinio mąstymo atspindys“, – teigia S. Bandoriūtė-Leikienė.

Pokalbis su S. Bandoriūte-Leikiene apie žmogaus santykį su humoru, šiuolaikinę juoko kultūrą ir juoką viešojoje erdvėje.

Ką humoras gali pasakyti apie žmogaus asmenybę?

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad juokauti gali ne kiekvienas. Humoras pasako labai daug apie asmenybės išprusimą – reikia išmanyti įvairias sritis ir suprasti vietą bei laiką, kada galima juokauti. Ne vietoje ar ne laiku suskeltas juokelis gali ne tik būti žalingas kaip nemandagus gestas, bet ir sugriauti juokaujančio žmogaus įvaizdį, netgi stipriai pakenkti.

Dažniausiai sėkmingi komikai yra itin išsilavinę, charizmatiški žmonės. Prisiminkime Vytautą Šapranauską – jis buvo eruditas, charizmatiškas, gebantis greitai operuoti temomis. Jo estrados komedijos pasirodymus aš sau leisčiau pavadinti stand-upais – jis važinėdavo po įvairias arenas, kultūros centrus. Tiesiog atsistodavo scenoje ir kalbėdavo, aišku, būdavo susidaręs šiokį tokį repertuarą. Bet tas repertuaras galėdavo kisti pagal žmonių reakcijas. Pavyzdžiui, jis pradėdavo pasakoti politinius anekdotus ar kokius nors juokelius ir matydavo, kad niekas nesijuokia. Tada staigiai pakeisdavo temą. Taip vyksta publikos diagnozė – įdomus dalykas, ne kiekvienas moka tai daryti. Komikas turi turėti labai greitą reakciją, gebėjimą improvizuoti.

Pavyzdžiui, žmogus pasivadina šiuolaikiniu stand-uperiu, nueini į kokį nors jo pasirodymą bare ir matai, kad jis visiškai nelankstus. Yra susidaręs kažkokią programą, ir, neduok Dieve, nukrypsta tema – iškart sutrinka. Publika gali ir nesijuokti, tačiau jis ir toliau važiuoja savo bėgiais, kadangi pats sau neleidžia nukrypti nuo programos, neleidžia sau improvizuoti.

Taigi, jeigu reikėtų išskirti svarbiausius komiko bruožus – tai būtų intelektas, nes reikia išmanyti daug diskurso, kad galėtum juo operuoti, būtinas gebėjimas improvizuoti ir charizma. Nes žmogus, kuris yra necharizmatiškas ir nuobodus, – jis niekada neprajuokins.

Taip pat turbūt turi būti juokaujama tam tikromis temomis?

Taip, temos, žinoma, turi būti labai gerai suprantamos. Arba turi bandyti diagnozuoti publiką, ką darydavo Vytautas Šapranauskas – kad suprastum, ką ji žino, ką supranta. Juk neateisi pas bobutes ir nekalbėsi apie socialiniuose tinkluose įvykusį kažkokį skandaliuką. Tai bus visiškai nejuokinga.

Iš tiesų komikas turi taikytis prie kitų. Juokaujantis žmogus negali daug dėmesio skirti sau – jis turi didžiąją dalį rūpesčio skirti tam, apie ką juokauja. Jo galutinis tikslas yra sukelti juoką. Ne pasirodyti, kaip ką nors išmanai, bet net kartais nusileisti iki žemesnio lygio juokelių tam, kad būtų pasiektas tas tikslas – sukelti juoką.

Galbūt dėl šios priežasties kartais girdime, kaip kritikuojami stand-upai ar televizija, ar kokia kita platforma – būtent dėl humoro nebuvimo?

Esu atlikusi dvi dideles apklausas. Viena jų buvo prieš septynerius metus rašant disertaciją. Apklausa buvo atlikta remiantis vienu šveicarų mokslininku psichologu, kuris nagrinėjo humoro jausmo sampratą. Taip bandyta klasifikuoti humoro jausmo stiprumą. O prieš gerą pusmetį atlikau kitą apklausą, kurioje nagrinėjamas būtent socialiniuose tinkluose vyraujantis humoras – groteskiškas, įžeidžiantis, skaudinantis tam tikras grupes.

Klausiau ne tik to, kokias humoristines tinklalaides klauso ar kokius socialinius tinklus naudoja žmonės, bet ir, pavyzdžiui, apie memą iš anekdoto: „Man šiandien trys vaikinai autobuse užleido vietą. Ir tada klausia: tilpai? Ir jos burna buvo užčiaupta visą likusią dieną.“ Tuomet formuluotas klausimas, pasirenkant atsakymus: ar tai juokinga, ar žeidžia moteris, ypač turinčias antsvorio problemų, ar tai išvis nesukelia jokių emocijų? Didžiajai daliai, beveik 50 procentų, šis anekdotas pasirodė įžeidimas.

Buvo ir kitų juokelių, susijusių su sunkiomis socialinėmis temomis, bet jie buvo pasirinkti dėl to, kad humoristinio turinio puslapiuose, tokiuose kaip Demotyvacijos.lt, buvo reitinguojami aukščiausiose vietose.

Aišku, svarbu pabrėžti, kad respondentai buvo aukštąjį išsilavinimą turintys vyresnio amžiaus žmonės. Tad šiuo atveju mes negalime daryti vienareikšmių išvadų. Labai norėtųsi prieiti ir prie kitos pusės.

Tokio turinio juokais galima piktintis, dėl jų susierzinti, bet norisi pabrėžti: jeigu jie taip aukštai reitinguojami, jeigu vis sukasi, vadinasi, didžiajai daliai visuomenės, kuri naudoja socialinius tinklus ar lankosi tai skelbiančiuose tinklalapiuose, yra priimtini.

Čia, žinoma, yra tam tikra agresijos raiškos, patyčių forma. Aš, kaip mokslininkė, pastebiu ir tokį dalyką, kurį vadinu psichohigienos forma – kai žmogus, užuot atėjęs ir davęs į akį ar išliejęs neigiamas emocijas, taip juokaudamas palengvina kylančią įtampą. Tokia ir stand-upo užduotis – būtent toks apsivalymas ir emocijų išleidimas, ko tu negali padaryti darbe nesusigadinęs savo įvaizdžio. Taigi tokios yra dvi medalio pusės.

Pastebiu, kad toks humoras dažnai įvardijamas sąvoka „juodasis humoras“. Kokia yra riba tarp humoro ir įžeidinėjimo?

Riba yra labai plona. Čia galėčiau pateiktį pavyzdį: tarkime, kalbasi dvi draugės kavinėje, ir viena užsisako torto. Kita klausia: „Tau žandai neplyš?“ arba „O į gimtadienį kitą savaitę tau nereikia vilktis suknelės?“ Ir pasklinda juokas. Mergina, kuri užsisakė torto, skaudžiai užsigauna, bet jos draugė ramiai atsako, kad ji juk tik juokauja. Kitas pavyzdys: keli draugai eina gerti alaus, ir po kiek laiko vienas jų pasako, kad vakarą tuoj užbaigs. Tuomet jo draugai klausia: „Tai ką, tau boba daugiau alaus neleidžia, namo nebeįleis?“. Vaikinas gali įsižeisti, kaip jo draugė ar žmona pavadinama, bet vėlgi čia juk tik bajeris.

Posakis „aš tik juokauju“, atrodo, viską eliminuoja. Lyg kas čia tokio? Nejaugi dabar įsižeisi? Juk šiaip pajuokavau. Šiuo atveju nedrįsčiau daryti vienareikšmių išvadų, kad taip, čia jau įžeidimas, o čia dar ne – ko gero, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus nusiteikimo ar jo būsenos. Lygiai taip pat kaip depresyviam žmogui pajuokauti, kad verčiau jis eitų daržų ravėti, ir nebus tos depresijos.

Tokie tie stereotipiniai dalykai ir iš to kylantys juokeliai – kaip sakoma, kiekviename juokelyje yra tiesos, ir aš tam pritarčiau.

Turbūt daug ką lemia ir psichologinė žmogaus būsena?

Humoras yra vidinės būsenos atspindys. Visi tie neigiami komentarai, kurių susilaukia, tarkime, nuomonių formuotojai – yra akivaizdus pavyzdys, kad tie, kurie taip rašo internete, tiesiog ištraukia savo vidinę būseną. Tas pats ir su humoru.

Stebėjau, kas vyko internete pandemijos, karantino metu ir po jo – matėsi skirtumai. Karantino metu daugelio tinklalaidžių įrašai buvo apie tokias aktualijas kaip izoliacija, skiepai. Bet vėliau, kai viskas atsilaisvino, pradėjo lįsti prasta psichologinė žmonių būsena, ypač suprantant, kaip kai kuriuos psichologiškai pažeidė izoliacija, be to, buvo ir netekčių. Tinklalaidėse tai itin atsispindi. Atsirado daugiau juodųjų temų, daugiau keiksmažodžių. Galima kelti hipotezę, kad taip žmonės pradėjo valytis, psichohigiena tapo intensyvesnė.

Ką manote apie besikeičiantį humorą internete, kai pagrindinė juokelio idėja yra žodžių žaismas?

Man labai patinka ši humoro forma. Kadangi mokiausi dešimt metų Vokietijoje, pirmą kartą su ja susidūriau ten. Tai vakarietiškos kultūros dalykas. Posovietinė tradicija, anekdotai, jau visiškai nebepopuliari. Tada mes tik taikėmės prie to, kuriami repertuarai vėliau tapo antisovietiniais. O tuo, kas Lietuvos visuomenėje vyksta dabar – labai džiaugiuosi. Ji pradeda ne kopijuoti, o kurti savo originalius juokelius ir operuoti savo kalba. Ir ne tik kaitaliodama žodžių vietą ar kurdama dviprasmybes, kurios gal sukelia ne fizinį juoką, bet pasigėrėjimą, bet ir pasitelkdama kitas formas, kai pritaikomos kokios nors lietuviškos estrados dainos, papildomi žodžiai. Šitaip, manau, artėjame prie vakarietiškos humoro kultūros.

Dar iš vakarietiškų madų – roast (angl. „skrudinti“) kultūra, kuri pasireiškė ir Vilniaus merų rinkimų metu. Ką manote apie tai, kad žmonės patys leidžia sau būti įžeidinėjami?

Roastais teko ir man domėtis, rengiu apie tai straipsnį. Kiek pastebėjau, jie iškilo būtent pokovidiniu laikotarpiu. Vienas iš variantų – žmogus nusifotografuoja rankose laikydamas savo nuotrauką su prierašu Roast me (angl. „paskrudink mane“). Kyla klausimas, kodėl jis nori save skaudinti. Iš tiesų įrašų, prašančių kitus paskrudinti, yra tūkstančiai ir tiek pat, jei ne daugiau, komentarų – žiaurių, nors atseit čia juokaujama. Mano nuomone, tai vienas iš bruožų, nusakančių žmogaus vidinę būseną – jis nori išgyventi patį bjauriausią komentarą apie save.

Kalbant apie rinkimus, šis roastų būdas ar apskritai šiais metais praktikuojami debatų būdai, manau, yra bandymas prieiti prie jaunųjų rinkėjų, tai noras būti šiuolaikiškiems. Taigi, tik vyresnio amžiaus žmonės žiūri debatus per televiziją, dalis vidutinio amžiaus asmenų juos pasiekia internetu, o jauniausieji eina į Lukiškių kalėjimą arba žiūri internetines laidas su roastais.

O kaip paaiškintumėte vakarietiškos kultūros bruožus, atkeliaujančius į Lietuvą, tačiau turinčius kitokių lingvistinių niuansų? Pavyzdžiui, angliškas įžeidimas ir lietuviškas įžeidimas turi kitokį žodžių prasmės svorį.

Gal mes mažiau pripratę prie to. Skirtingi žmonės juokaudami apie tą patį sulauktų skirtingų reakcijų. Tarkime, Benas Lastauskas – man jis atrodo juokingas. Bet jeigu aš staiga pradėčiau taip kaip jis kalbėti ne vietoje ir ne laiku, tai viskas atrodytų baisiai.

Kiek tokiais būdais prieinama prie jauno žmogaus? Kaip priima jaunas žmogus tokį turinį?

Jaunas žmogus nenuoširdžias, netikras laidas priima labai asmeniškai. Aš irgi kartais jaučiu svetimą gėdą žiūrėdama kai kurias jų. Bandymas dirbtinai pritraukti žiūrovą ir bandyti prie jo derintis kaip tik atstumia. Taip jaunimas gali nejausti jokio intereso ar smalsumo žiūrėti tokias laidas ir verčiau rinktis socialinius tinklus.

Tyrinėdama kovido ir pokovidinio laikotarpio tinklalaides, klausiausi „Vėl tie patys“ su Mantu Katleriu, Rolandu Mackevičiumi ir Mantu Stonkumi bei jų partnerių „Dar tos čia“ su Aiste Kabašinskaite, Ieva Mackevičiene ir Gelmine Glemžaite. Ir viena temų, tuo metu reitinguota aukščiausiai, buvo būrimai. Kodėl tai pasirodė taip įdomu? Ir kodėl, pavyzdžiui, visiškai niekam neįdomios buvo rusiškos laidos apie pseudoekstrasensus? Pirma, populiarumą ir įdomumą garantuoja tai, kad tokia tema mūsų aplinkoje yra tabu. Susitikę su mama, tetomis ar draugėmis mes nesidaliname, kad neseniai buvome pas būrėją. Antra, pačioms vedėjoms buvo įdomu kalbėti, žiūrėti, ką būrėja atspėjo, išprognozavo. Tu, kaip žiūrovas, patenkini savo smalsumą šia tema – ji tau įdomi, nors žinai, kad pats pas būrėją niekada neisi; arba kaip tik planuoji, ir tau nedrąsu. Kai pačiam vedėjui tema įdomi (arba jis moka apsimesti), žiūrovui irgi bus įdomu. Prisiminkime Vytauto Šapranausko vestą šokių projektą – atrodydavo, kad ir jam pačiam tai juokinga, rūpi, jis įsigilindavo į kiekvieno šokėjo situaciją, šiek tiek pašiepdavo juos.

O kodėl mums neįdomu žiūrėti ekstrasensų mūšius? Todėl, kad ten viskas dirbtina, apima svetima gėda, nėra nuoširdžių reakcijų. Taip pat atstumia ir tai, kad tokios laidos dažniausiai būna susijusios su rusų kultūra. Tyrimai rodo, kad jos bukina visuomenę ir yra kuriamos tam, kad žiūrovas kuo mažiau mąstytų. Todėl tiems, kurie tai žino, suveikia atmetimo reakcija.

Kalbant apie laidas, rodomas begalę metų – neseniai viešumoje buvo diskutuojama apie šių metų „Auksinius svogūnus“. Įdomu, kad, nors laida buvo itin kritikuojama, jos peržiūros televizijoje buvo labai didelės. Kaip manote, ar ši laida visuomenei patiko, ar ne?

Tikslas yra pasiektas – apie laidą kalbama. Kalba ir tie, kuriems patiko, ir tie, kuriems nepatiko. Pamenu, dar mano vaikystėje tą laidą rodė, ir jai iki šiol vis dar pavyksta patraukti visuomenės dėmesį. Negaliu aš jos vertinti – kaip sakoma, skonis draugų neturi, tai ir humoras draugų neturi. Humoras priklauso nuo žmogaus išgyvenimų, gyvenimo būdo, diskurso, suvokimo, išsilavinimo. Man labai įdomu stebėti tokias diskusijas – suprantu ir vieną, ir kitą puses ir stengiuosi atsiriboti vien nuo savo asmeninio vertinimo.

„Auksiniai svogūnai“ ir „Dviračio žinios“ – ko gero, vienintelės politinės satyros laidos. Žaviuosi „Dviračio žinių“ kūrėjais, jų energija visada pagauti temą, būti ant bangos, visas aktualijas paversti satyromis. Tokios laidos daugiau skonio reikalas – jas žiūri labiau vyresnio amžiaus žmonės, jaunesniems jos nėra įdomios.

Apskritai šiais laikais, kalbant apie humorą, mes tapome labai jautrūs. Ir tikrai be reikalo – pavyzdžiui, britų humoras ir įžeidinėja, ir roastina, bet ten taip jautriai nereaguojama, praleidžiama pro akis. O pas mus kartais užsisuka diskusija lygioje vietoje – net nuėjus į konferenciją baisu ką pasakyti ne taip. Jeigu kas nors nepatinka – tiesiog nežiūri. Jeigu nepatinka, kas socialinėse medijose išmetama ant tavo sienos, tu gali nereaguoti arba pažymėti, kad tai tave žeidžia. Jeigu tai rodo per televiziją ar tai girdi per radiją – visada gali išjungti.

Mano nuomone, tokie dalykai atspindi mūsų visuomenės laisvės požiūrį. Atgavus nepriklausomybę, mums išsilaisvinus ir nelikus cenzūros, iš tiesų galime kalbėti apie ką norime. „Auksiniuose svogūnuose“ skandalingas politikas gali užlipti ant scenos su vaiku, ir tai yra jo reikalas. Iš kitos pusės – mes turime teisę ir kritikuoti, padiskutuoti. Reikėtų žiūrėti į tai pozityviai – kad galime laisvai kalbėti, transliuoti ir diskutuoti.

Ką galima pasakyti apie lietuvius juoko požiūriu?

Lietuviai nėra labai juokūs žmonės, bet man patinka, kad viešojoje erdvėje vis daugėja linksmų reklamų. Labai smagu, kad dėl to jos tampa įsimintinos, pasiekia daugiau žmonių, ne tik vyresnio amžiaus. Žmonės dėl to atsipalaiduoja, ir tas džiugina.

Kada neturėtume juokauti?

Juokauti nereikėtų galbūt tada, kai nesinori susigadinti savo įvaizdžio, bet vėlgi – truputį pajuokauti sau leidžia ir aukščiausios valdžios žmonės. Jie juokauja tik tada, kai žino, kad moka tai daryti elegantiškai. Jeigu nemoki – geriau nereikėtų. Nes taip gali išryškėti ir stereotipinis požiūris į tautines mažumas, socialinius sluoksnius, kitą lytį, LGBT, žmogaus teises ir panašiai. Tiesiog juokauti reikalingas laikas ir vieta.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

© Bernardinai.lt

https://www.bernardinai.lt/mokslininke-tyrinejanti-humora-juokauti-gali-ne-kiekvienas/

Kalbino Ugnė Tulaitė.