Prof. A. Vaišnys apie kultūros žurnalistiką: „Kultūros naujiena – tai brandos ir ypatumo viršūnė“

Vis dažniau kyla klausimas, kas yra kultūros žurnalistika, kuo ji skiriasi nuo kitų žurnalistikos sričių ir koks jos vaidmuo visuomenėje. Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro profesorius ANDRIUS VAIŠNYS pasakoja apie kultūros žurnalistiką Lietuvoje.

LRT vieną iš savo kanalų „LRT Kultūra“ pakeitė „LRT Plius“, teigdami, kad mes neturime sukonkretinti kultūros, turime žvelgti plačiau. Tad kas yra kultūra ir apie ką yra kultūros žurnalistika? Ar tai tik teatras, muzika ir dailė, ar visa, ką kuria žmogus?

Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savitą kultūros filosofiją. Komerciniai interesai, verčiantys atsižvelgti į paprasčiausius auditorijos poreikius gauti pramogą, nulemia palyginti lengvą suprasti, paklausų, į buities džiaugsmo ar liūdesio emocijas nukreiptą turinį. Kaip tik dėl to LRT kanalams įstatymu priskirta kitokia misija: užtikrintą finansavimą turintis transliuotojas privalo ne tik skleisti informaciją apie kultūros įvykius, bet ir formuoti daugialypės kultūros sampratą – jis yra reikšmingas kultūros pramonės veikėjas.

Kol kas dar sudėtinga suprasti meno ir kultūros laidų turinio formavimo kriterijus Jūsų paminėtame kanale – ypač informacijos atrankos požiūriu, kadangi „platus požiūris“ gali būti labiau lėkštas nei konkretus, kai gilinamasi į kūrybos aplinkybes, priežastis, o ne tik apžvelgiama ir draugiškai pagiriama. Taip nutinka kai kuriose laidose, kai matau pašnekovą, pasakojantį enciklopedijos „naujienas“, juolab – be įdomaus vaizdo.

LRT funkciją vertinčiau trejopai: pirma, ji turinti galimybę savarankiškai sukurti aukšto lygio meno kūrinius, išplėsdama žinias apie muziką, istoriją, literatūrą, apskritai – pasaulį, jo vertingąjį paveldą; antra, ji perteikia aukštos vertės pasaulyje sukurtus kūrinius – vaidybinius ir dokumentinius filmus, koncertus; trečia – itin reikšminga dalis – ji galinti išlaikyti kultūros žurnalistiką, kurios mes veik nerasime kitur Lietuvoje – kad ir kaip šis teiginys nepatinka, pavyzdžiui, periodinių kultūros leidinių redaktoriams.

Taigi LRT yra ir kultūros politikos formuotojas, bet kol kas palyginti siaurai tai supranta: veik nebūdavo skiriama dėmesio kultūros politikos analizei, kritiškam biudžeto lėšų naudojimui išsaugant paveldą, finansuojant Lietuvai atstovauti užsienio renginiuose skirtus projektus, nacionalinių įstaigų vadybą. Kultūra – žmogaus sąveikos su pasauliu veiksmas. O šį veiksmą žurnalistika tegalinti pasirinktinai atspindėti: ar turinti objektyvių pasirinkimo kriterijų – štai klausimas.

Ar kultūros žurnalistika gali būti objektyvi? Ar visi tekstai, recenzijos apie kultūrinius įvykius neprasilenkia su žurnalistine etika?

Mitą, kad žurnalistika apskritai negali būti objektyvi (kitaip tariant, nepajėgi surinkti ir pateikti duomenų iš visų konflikto šalių arba įvykio aplinkybių), kuria patys žurnalistai, kuriems paprasčiau būti šališkiems ir kurie galbūt linkę palaikyti gerus ryšius su kultūros ir politikos veikėjais.

Stebėtina, kaip recenzentas gali rašyti straipsnį arba kalbėti apie spektaklį, jeigu jį tematė vos kartą, jeigu neįsigilino į parašyto ir į pastatyto kūrinio skirtumus; jei kalbina radijo laidoje žmogų, bet nežino jo veiklų aprėpties: visa tai reikalauja pasirengimo – kaip ir bet kurios kitos žurnalistikos atvejais.

Prisimenu, kaip Laimonas Tapinas mokė rašyti recenziją: filmą reikėdavo pasižiūrėti kelis kartus. Bet kurioje sferoje vertinimo sąvoka turi būdvardį: „objektyvi“ arba „neobjektyvi“ kritika. Žurnalistika, iš anksto neigdama objektyvaus vertinimo (kitaip tariant, darbo su šaltiniais) kriterijus, norėtų išvengti atsakomybės už šališkumą, netiesą, už rodomą simpatiją vieniems ir ignoravimą kitų. Simpatijų apraiškų aptiksime ir Jūsų minėtos LRT kultūros laidose: vaizdo archyvai tai paliudytų.

Sugrįžkime į praeitį. Praeitame šimtmetyje Lietuvoje netrūko kultūros leidinių: „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“, „Naujoji Romuva“, kurie tuo metu visuomenėje buvo gana progresyvūs, susilaukdavo dėmesio (kai kurie, kad ir pakitę, išliko iki šių dienų). Kodėl būtent kultūros žurnalistikai teko toks svarbus (ir sėkmingas) vaidmuo – formuoti kritišką pasaulėžiūrą?

Jūsų visi įvardyti leidiniai patyrė pakilimo ir nuopuolio laikotarpių, kuriuos lėmė politinis kontekstas. Pirmų trijų paminėtųjų istorija pradėta sovietmečiu, priklausomų nuo dviejų aplinkybių – politinių valdžių (stalinizmo, atšilimo, brežnevinės stagnacijos ar „perestrojkos“) kaitos bei vyriausiųjų redaktorių meistrystės. Leidinių turinys vertingas kaip kūrybinių pasiekimų dokumentai: pavyzdžiui, „Nemunas“ sietinas su fotomeno sklaida, o „Literatūrmenis“ – su teatro kritika ir vėliau – su ypač drąsia, pasverta Sąjūdžio metų publicistika.

Panašiai būtų galima pasakyti apie griežtos cenzūros laikotarpiu – nuo 1931 metų iki 1940-ųjų vasaros – leistą „Naująją Romuvą“, kuri pasiskelbė esąs katalikiškos modernybės žurnalas, todėl nebuvo mėgstamas ne tik vyriausybės, bet ir Bažnyčios: ministras uždraudė platinti gimnazijose, o vyskupai smerkė meno vaizdavimą.

Kuo tarpukariu išsiskyrė Juozo Keliuočio leidžiama „Naujoji Romuva“, kurios socialinė ir politinė įtaka buvo stipri?

Žurnalas sutelkė daug autorių – per 150 ir dideles jaunimo auditorijas provincijoje: įvairiuose regionuose buvo įsteigti skaitytojų skyriai. Žurnalas prisidėjo prie kultūros politikos formavimo ir tuo, jog surengė Kultūros kongresą, kad rašytojai, artistai, dailininkai aptartų naujus meno iššūkius. Jis suteikė impulso jaunos kartos menininkams, gavusiems vietą būti aprašomiems ar publikuojamiems pristatant jų darbus. O turinio kryptimi jis priartino skaitytojui meno filosofiją, parodydamas, kad jausmus galima ir reikia atvirai bei įdomiai pateikti, atsisakant sustabarėjimo, santūrumo, baimių kam nors neįtikti; žurnalas sudomino jaunųjų rašytojų, poetų, dailininkų darbais, stengdamasis, kad auditorija, gavusi išvysti kūrybos fragmentus, susidomėtų naujais vardais.

Ir tai buvo tam tikras konfrontacijos su senąja karta požymis, orientuojant auditoriją modernybės link. Taip pat suformavo fotomeno mokyklą, nes buvo pagrindinė jos autorių publikavimo platforma ir sustiprino profesionalią kritiką, nors, kaip ir dabar, objektyvi kūrinių kritika yra būdas virsti meno valdininkijos priešu.

Žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Kokia kultūros žurnalistikos padėtis buvo sovietmečiu? Kaip buvo aprašomi kultūros įvykiai ir visa kultūra tuometinėje visuomenėje?

Anksčiau paminėjau skirtingus sovietmečio valdžių laikotarpius – iš dalies pagal juos galima spręsti apie žurnalistikai leistą gylį. Visais atvejais menininkui sovietmečiu būtų buvę geriausia neatsidurti kurio nors leidinio pirmame puslapyje: jei ten asmuo ar jo kūrinys būdavo kritikuojamas – vadinasi, autorius pasmerkiamas iš viso nebūti; jei giriamas – daliai skaitytojų tai buvo požymis, jog autorius jau labai atsidavęs tarnauti režimui.

Vis dėlto kultūros žurnalistika turėjo ypatumų atsižvelgiant į periodinio leidinio statusą: respublikiniuose dienraščiuose ji kaip tik galėdavo reikšti autoriams – rašytojams, kompozitoriams, dainininkams, dailininkams – valdžios pripažinimą arba atmetimą. Ten aprašomieji įprastine tvarka gaudavo bent LTSR meno darbuotojo, o išskirtiniai – ir liaudies artisto vardą: šis statusas plačiau atverdavo valstybinės scenos ar leidyklos duris.

Paminėtuose savaitraščiuose arba žurnaluose, taip pat siauresnės aprėpties leidiniuose kultūros įvykiams būdavo skiriama nemažai dėmesio, stengiantis pastebėti modernią saviraišką; buvo labai svarbus recenzijos – žurnalistikos žanro – vaidmuo. Gyvavo tokie reiškiniai kaip Juozo Miltinio teatras Panevėžyje, kompozitoriaus Osvaldo Balakausko avangardizmas ar Vytauto Barkausko konstruktyvizmas, Sigito Gedos poezija, Arūno Žebriūno ar Vytauto Žalakevičiaus kinematografija, Liudo Truikio scenografija, taip pat kitų asmenybių įspausti darbai lyg pėdsakai – jie nebūtų mūsų sąmonėje išlikę be žurnalistikos pranešimų. Nors ir šie, ir ne vienas kitas kūrėjas gaudavo kritikos, o savo aplinkoje patirdavo valdžios intrigų, biurokratams būdingo spaudimo.

Kultūros žurnalistika buvo tolygi politikos žurnalistikai. Kiekvieno rajono laikraštis būtinai turėjo kultūrai skirtą skyrių – tarkime, gal kas ir neprisimins „Panevėžio tiesoje“ dirbusios Liudos Jonušienės, bet ji, kaip ir daugelis kitų kultūros redaktorių, atliko svarbią gyvenimo misiją: pastebėjo tuos asmenis ir tas meno temas, kurios leido sovietmečiu žmonėms komunikuoti kultūros pasaulyje nepriklausomai nuo kompartijos direktyvų.

Kultūros žurnalistika atspindėjo socialinį konformizmą, bet nemaža dalimi plėtojo Ezopo kalbą: tai matyti iš senų „Literatūrmenio“ puslapių. O juk kaip tik toji komunistinė rajonų spauda Sąjūdžio metais išgąsdino stribus, kai pradėjo publikuoti liudijimus apie pokario karą („karą po karo“): jiems buvo netikėta, kad rajonų spauda – propagandinės sistemos dalis – ima pasakoti tikrus istorijosįvykius, pasitelkdama liudininkus, todėl stribai puolė kolektyviniais kreipimaisis į LKP Centro komitetą sustabdyti šį reiškinį.

Sovietmečiu buvo stengiamasi sukurti fotomeno tradiciją (ją galime pamatyti leidinyje „Nemunas“). Kas lėmė to sėkmę?

Tas trumpas politinio atšilimo laikotarpis, nulemtas SSRS vadovybės siekio atsikratyti tarptautinės izoliacijos ir būdingu propagandos būdu pademonstruoti, kad sovietai iš tikrųjų kuria „šviesią ateitį“, paskatino įvairius autorius parodyti, parašyti, ką mato, nusipurtant vadinamąjį socialistinį realizmą.

Tokia meniškų sielų proveržio banga nuvilnijo per įvairius literatūrai ir menams skirtus leidinius, Rusijoje – taip pat. Ten irgi atsirado fotografijų, vėliau apibūdintų kaip „neleistinos“. Vis dėlto sovietmečiu Lietuvoje fotomenas ypač išsiplėtė, nes dokumentinė fotografija fiksuoja kelis planus – o štai partiniai funkcionieriai matydavo tik tą pirmąjį, kuris, tarkime, atitiko socrealizmo kriterijų, todėl fotografija, kaip dokumentas, ir galėjo išlikti.

Žiūrintysis į tą fotografiją įdėmiai ir šiandien mato daugiau nei anuometinis cenzorius. Akimirkos fotokūrinys įsižiūrėjus būdavo kupinas keliaplanio pasakojimo apie žmogų, jo skausmą ir patirtis, jo dramą, užfiksavus ribotų pasirinkimų gyvenimo momentą, kuris pažadindavo vaizduotę ir žadina iki šiol – štai kodėl turi išliekamąją vertę.

Žurnalas „Naujoji Romuva“ (1940 m. Nr. 17). Biržų krašto muziejaus „Sėla“ eksponatas. Limis.lt nuotrauka


Žurnalas „Nemunas“ (1980 m. Nr. 3). Kauno miesto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka


Žurnalas „Kultūros barai“ (1968 m. Nr. 4). Kauno rajono muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Nuo 1988-ųjų matome kultūros žurnalistikos pakilimą ir nuosmukį. Kas tai lėmė? Kodėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę kultūros žurnalistika smuko?

Pramogos poreikis masinei auditorijai yra stipresnis nei sudėtinga, susimąstyti verčianti kūryba, todėl XX a. pabaigoje ir rengiant naujienas išplito infotaimentas. Kita vertus, bet kurios rūšies žurnalistikai reikia profesionalios akies, širdies ir proto; Lietuvoje pramogų prodiuseriai pabandė parodyti, kad žurnalistika gali užsiimti bet kas – antai jau prieš 30 metų atsirado laidų, vadintų interviu, kurias vesdavo kas tik buvo bent kiek žinomas ar žinoma kultūros pasaulyje. Tačiau, nemokėdami apdoroti informacijos, laidas paversdavo plepalynėmis su pažįstamais ar buvusiais kolegomis.

Antra, kultūros vadybininkams, režisieriams, įskaitant televizijos meno laidų redaktorius, nepatinka objektyvūs vertinimai: šie žmonės, naudodamiesi galia, bet kurią kritiką įvertina kaip neprofesionalią ir gali užtrenkti laidos, eterio, žiniasklaidos duris atvirai nuomonei. Pasiekėme lygį, kai kiekvienas kūrinėlis, ypač jei apmokėtas valstybės biudžeto lėšomis, turi būti pagirtas. Nes juk biudžeto lėšos kūriniui sukurti ir pristatyti numato kaip sąlygą ir „viešinimą“. Negi kas anonsuos pats savo darbus kritiškai?

Kartą nutiko, kad vienoje ministerijoje buvo išleista jos istorija, nedarant skirtumo tarp sovietmečio ir Nepriklausomybės. Man viešai atsiliepus, kad tokie iš biudžeto lėšų finansuojami kūriniai būtinai turi būti recenzuojami, nacionalinės naujienų agentūros redaktorius ironizavo, kad tai reikštų cenzūrą! Tai parodė sudėtingą viešą diskursą, kaip suprantamas istorijos tyrimas ir pateikimas.

Be to, kultūros pasaulis – skirtingai nuo mokslo – apskritai atpratęs nuo nešališko recenzavimo; LRT kultūros redaktoriai, beje, irgi. Mokslo pasaulyje monografiją recenzuoja keli asmenys, o kūrinį žiniasklaidoje? Kultūros žurnalistika kompromituota nuo paprasčiausių sprendimų, kai, tarkime, nacionalinis didelio tiražo dienraštis pasiskelbdavo esąs valstybės lėšomis išlaikomo teatro rėmėju – tad argi jame galėjo būti objektyvi spektaklio recenzija? Ne, bet galėjo būti kvietimas vyriausiajam redaktoriui apsilankyti premjeroje. Lygiai taip pat tas dienraštis buvo „Lietuvos avialinijų“ rėmėjas – tai ar būtų galėjęs nagrinėti „legendinės“ bendrovės problemas? Korumpuoti kultūros žurnalistiką reiškia ją ir sunaikinti.

Galiausiai atsiranda autorių baimė publikuoti argumentuotą tiesą. Menu – koks sujudimas Lietuvoje kilo, kai vienas lenkų kritikas paskelbė tekstą apie tai, kodėl Lietuvos teatrą užvaldo lenkų režisieriai. Kur Lietuvos režisierių karta? Jei kuris mažiau gabus – kritiko dėka gali atsirasti gabesnis. Nors tyrimų žurnalistika, buvusi ilgokai visiškai nunykusi, ėmė atgimti maždaug apie 2015 metus, ji niekada nesidomėjo galima korupcija kultūros pasaulyje.

Lyginant tuometinius kultūros leidinius, straipsnius su dabartiniais, kokie skirtumai išryškėja? Ar ir dabar kultūros žurnalistika formuoja kritišką pasaulėžiūrą?

Kritika tikrai yra pažangos variklis – ji priverčia veikti ir matyti, kaip daiktai ar žmonės atrodo iš tikrųjų. Gaila, kai klasikinę žurnalisto prigimtį klausti apie problemą intervuojantysis pakeičia bendrybėmis, pavyzdžiui, tai nutikdavo LRT, jos „Naktinio ekspreso“ laidose – tai priskirčiau chrestomatiniam pataikaujamosios žurnalistikos atvejui. Tačiau anuomet vadinamojoje smetoniškoje Lietuvoje kritikai galėdavo prarasti pagrindinį darbą, nes iš žurnalistikos, iš straipsnių ar reportažų publikavimo, jei tik nedirbo Lietuvos radiofone arba vyriausybiniame „Lietuvos aido“ dienraštyje, neišgyvendavo – vienas ryškiausių tokių atvejų buvo rašytojo ir kritiko Juozapo Albino Herbačiausko istorija.

Kita vertus, vyriausybinis laikraštis stengėsi nuolat publikuoti kultūrai skirtus atsiliepimus – pavyzdžiui, muzikos kritiko Vlado Jakubėno recenzijos turi išliekamosios vertės, nes atspindi to laikotarpio reakciją į kultūros įvykius – operų ar baletų premjeras, koncertus. Šiuo metu vartotojas turi plačių galimybių rinktis kūrybą, jis turi įvairių kanalų sužinoti apie meno tendencijas ir kūrinius ar autorius – tai, viena vertus, yra iššūkis žurnalistikai; kita vertus – tai galimybė jai, naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, rodyti įvykius ir juos kuriančius žmones tokius, kokie jie yra.

Tikriausiai daugelis jau pastebėjome, kad pagaliau „Bernardinuose“ atsirado žurnalistikos pagal įvairius jos žanrus. Iki šiol nė karto nenusivyliau naudodamasis informacija apie Lenkijos teatrus, ypač Varšuvos teatrus Lenkijos spaudoje – pasirinkti ir nuspręsti žiūrėti padeda ne tik aktoriaus, režisieriaus žinomumas, bet ir profesionali recenzija. O kam man žiūrėti interviu, kai pašnekovė jau formuluoja pirmu klausimu: „Kaip jums pavyko sukurti tokį puikų kūrinį?“

Iškarpa iš laikraščio „Literatūra ir menas“. „Teatro šventė“, 1956 m. Kauno miesto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Jeigu kalbėtume apie pačią kultūros žurnalistiką, kokie kriterijai yra taikomi? Kas yra kultūros naujiena? Ar tai būtinai turi būti sudegęs teatras, miręs menininkas ar apdovanojimai?

Tai gali būti ir tyrimas, kodėl vis dar menkai veiksni yra (nors ir brangi) ibiblioteka ar kuri kita intelektualui reikalinga infosistema, tarkime, epaveldas.lt(Kultūros ministerijai, mano nuomone, tai menkai rūpi). Tačiau, pastebėsiu, poetas, dirbantis kultūros leidinyje, negebės tokios problemos ištirti. O gal tie intelektualai nesinaudoja informacinėmis sistemomis ir todėl eina sniego kasti prie Vyriausybės, kad išreikštų poreikį pinigams, o tada parodo, kad tepajėgūs „Literatūros ir meno“ savaitraštį išleisti baltais puslapiais? Ir kas? Na, ilgametė LRT redaktorė tokius redaktorius sukviečia į studiją pavirkauti ir neužduoda nė vieno klausimo apie leidinių turinio kokybę.

Dėl apdovanojimų – įsivaizduokime, kad pats garbingiausias menininkams ir turėtų būti kultūros leidinio apdovanojimas. Kol kas yra kitaip – mieliausi yra valdžios apdovanojimai – ir menininkams, ir, deja, žurnalistams. Jei teatro scenoje buvo uždrausta rodyti išriedant Putino galvą – vadinasi, įvyko rimtas cenzūros atvejis, vertas žurnalistinio tyrimo. O gyvai parašyti apie mirusį menininką ne tik reikštų pagarbą, bet ir liudytų žurnalistinį meistriškumą. Kultūros naujiena – tai pasiekimas arba problema, laimėjimas arba konfliktas, tai pirmas arba paskutinis kartas, tai kūrybinės brandos ir ypatumo viršūnė.

Vadinasi, tai – faktas, o ne pamintijimai apie tai, kad reikia kultūros leidinių, tačiau be kultūros žurnalistikos. Pažiūrėjęs Aistės Stonytės „Mamutų medžioklę“ supratau, jog tai yra ir didelis įvykis, ir pavyzdys lietuviškai dokumentikai – vadinasi, ir aukštas kriterijus kritikams, kurie aptarinėja vis sukuriamus dokumentinius filmus. Apskritai bet kurio žanro srityje ne kiekvienas „naujas“ darbas ir juolab pristatymas turi naujos vertės.

Vienas iš kultūros žurnalistikos kriterijų galėtų būti sąsaja su politika (dabartinėje žiniasklaidoje tai iš karto tampa naujiena), tačiau ir anksčiau neretai kultūros reklama, langas į visuomenę buvo per politikus. Kodėl taip yra?

Visa žurnalistika yra politinė. Bet kuris kultūros savaitraštis, žurnalas yra medijų sistemos dalis, o ši veikia pagal informacinės politikos reglamentavimą. Negi redaktorius, gausiantis jo vadovaujamam leidiniui lėšų iš Medijų rėmimo fondo, tebemanys, kad esąs apolitiškas ir nepriklausomas? Tačiau lygia greta paramos sistema užtikrina galimybę formuoti kokybišką turinį, o ne tik susirinkti būrelį bičiulių. Čia ir yra prisimintinas geriausias mūsų istorijoje kultūros vadybos ir turinio formuotojo pavyzdys – Juozas Keliuotis, rinkdavęs lėšas įvairiais būdais. O žurnalas prilygo geriausiems to laikotarpio periodiniams Europos leidiniams. Kai praneši apie tai, kas aktualu kultūros pasaulyje, vadinasi, darai įtaką kultūros politikai. Arba nedarai, nes nori gražiai sutarti šioje projektų visuomenėje.

Šiuo metu mes turime visiškai laisvą žiniasklaidą, tačiau kultūros srityje pasigendame kritikos, analitinių tekstų. Kodėl jų trūksta? Ar ekspertai bijo reikšti savo nuomonę, užsiimti vieša kritika? Kiek tam įtakos galėtų turėti projektinis finansavimas?

Žiniasklaidos laisvė – sąlyginė samprata, veikiau – konstitucinė norma. Baimė tarp profesionalų, t. y. srities žinovų, paskelbti kitokią nuomonę, nei, pavyzdžiui, ją iš anksto užsakė skleisti reklamoje teatras, iš tikrųjų regima ir juntama. Teko susidurti su atveju, kai teatro direktorius netgi užsakinėjo interviu su savimi masinės kultūros žurnale: Vyriausioji rinkimų komisija tai pripažino politine reklama.

Kultūros žurnalistika Vilniuje pernelyg susijusi su menininkais, kad norėtų objektyviai vertinti, todėl, pasirodžius kuriai nors premjerai, tekstas būna panašus į ilgą plojimą. Arba išsamios recenzijos apskritai nebūna. Projektinis kultūros žurnalistikos finansavimas kaip tik galėtų perlaužti situaciją, jeigu tik MRF (Medijų rėmimo fondas) sustyguotų reikalavimus ir suformuluotų profesionalius kriterijus pagal leidinio kryptį bei periodiškumą: kultūros leidinyje turi ir būti pateiktos aktualios naujienos, ir atsispindėti meno sričių kronika bei jų vertinimas.

Deja, vykstant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pertvarkai buvo per mažai diskusijų dėl naujo MRF veiklos principų ir paramos kriterijų: dažniausiai viešai baimintasi, kad bus apskritai neskiriama arba per vėlai, ar per mažai skiriama lėšų. Kita problema – Medijų tarybos, įrašytos įstatyme, statusas: nesuprasi, ar ji iš tikrųjų reikalinga patarti ministrams, ar nelabai. O Kultūros ministerija privalėtų nubraukti nacionalinėms įstaigoms lėšas, skiriamas savigyrai: popieriniams žurnalams, užsakomiesiems interviu, sumažinti viešųjų ryšių etatų skaičių – visa tai propaganda, net ne reklama. Šita galimybė pirkti nuomonę žiniasklaidoje yra ydingos kultūros politikos dalis.

Kokio lygio yra kultūros žurnalistika Lietuvoje? Ar turime tikrų kultūros žurnalistų?

Žinoma, yra kūrybingų kultūros žurnalistų. Tačiau kultūros žurnalistika turėtų įgyti atstumą tarp asmeninių įsitikinimų ir kūrinio bei autoriaus. Kultūros žurnalistikai būdinga simpatijų raiška arba išankstinė nuostata akivaizdžiai sutrukdo nešališkai parodyti įvykio reikšmę. Kava, žurnalisto išgerta su artistu, inspiruos ją tik šališkai atsiliepti, ypač jei dar buvo šio to prie kavos.

Straipsnis parengtas Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugijos (VU JŽD) – moksleivius ir studentus vienijančios iniciatyvos, kurios tikslas – suburti įvairių žurnalistinių interesų turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos ir leisti jiems išreikšti savo kūrybinį potencialą praktiškai.

© Inga Bartulevičiūtė / Bernardinai.lt
https://www.bernardinai.lt/prof-a-vaisnys-apie-kulturos-zurnalistika-kulturos-naujiena-tai-brandos-i...