„Žodžiai ant popieriaus dega krauju“ – Holokaustas vaiko akimis Vilniaus geto dienoraštyje
„Man gėda pasirodyti gatvėje ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino“, – 1941 m. liepos 8 d. savo dienoraštyje rašo Icchokas Rudaševskis iš Vilniaus.
YIVO mokslinių tyrimų instituto Bruce`o ir Francescos Cernios Slovinų internetiniame muziejuje lankytojams iš viso pasaulio prieinama tapo antroji paroda „Icchokas Rudaševskis: paauglio pasakojimas apie gyvenimą ir mirtį Vilniaus gete“.
Parodoje, paremtoje I. Rudaševskio dienoraščiu, per vieno žmogaus, jaunuolio, likimą, žvilgsnį į supantį pasaulį ir mintis apie košmarišką realybę atskleidžiama Holokausto istorija nuo pat karo Lietuvoje pradžios, nacių puolimo pradžios 1941 m. birželį iki artėjančio geto likvidacijos periodo 1943 m. balandį.
Icchokas Rudaševskis / Geto kovotojų muziejaus Izraelyje archyvo / YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto archyvo Niujorke nuotr.
LRT.lt kalbintas vienas iš parodos kuratorių, I. Rudaševskio dienoraščio vertėjas į lietuvių kalbą, literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas sako sužinojęs apie I. Rudaševskio dienoraštį versdamas Abraomo Suckeverio kūrybą į lietuvių kalbą. Žinomas Vilniaus žydų poetas buvo pirmasis šio dienoraščio leidėjas po karo, knyga pasirodė Izraelyje.
„Pirmą kartą Icchoko Rudaševskio dienoraštį perskaičiau tada, kai 2016 m. Vilniuje, Rūdninkų gatvėje, šaligatvyje prie buvusios gimnazijos, jam buvo sukurtas atminimo akmuo. Tai buvo pirmasis atminimo ženklas Vilniuje, skirtas I. Rudaševskiui“, – prisimena M. Kvietkauskas.
Paskatintas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, M. Kvietkauskas išvertė dienoraštį, kuris 2018 m. Vilniuje pasirodė dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš. Versdamas kūrinį literatūrologas atliko nemažai tyrimų, ieškojo archyvinės medžiagos apie I. Rudaševskį, jo šeimą, jo gyvenimą Vilniuje ir jo istoriją Vilniaus gete.
Specialiai LRT.lt skaitytojams – stebuklo palytėta dienoraščio suradimo istorija, talentingojo tragiško likimo jaunuolio dienoraščio svarba pasaulyje ir jautrios ištraukos iš paties I. Rudaševskio dienoraščio.
– I. Rudaševskio dienoraštis – išskirtinis atminimo kūrinys, tačiau esu skaičiusi, kad ir pati dienoraščio radimo istorija yra nepaprasta.
– Dienoraštis buvo rastas beveik dėl stebuklingų sutapimų. Deja, visa Rudaševskių šeima buvo nužudyta Paneriuose po to, kai jų slėptuvę, po geto likvidacijos 1943 m. rugsėjo mėnesį, rado naciai.
Ir vienintelis žmogus, kuriam pavyko išsigelbėti iš toje slėptuvėje buvusių žmonių, buvo I. Rudaševskio pusseserė Sore Voloshin. Anot jos pačios, jai pavyko pabėgti iš gestapo, tai – neįtikėtina. Visa šeima, naciams atradus slėptuvę, buvo nuvaryta į gestapą, buvo tardoma prieš išvežant juos į Panerius, į egzekuciją. Sore tuo metu buvo paauglė, jos mama, pamačiusi praviras kameros duris, išstūmė ją į gestapo koridorių.
Ir tada ji tiesiog ėjo, taip, tarsi aklai, jai pavyko nepastebėtai išeiti į gestapo kiemą, pamatyti, kaip iš kiemo išvažiuoja sunkvežimis, ir paskui tą sunkvežimį pro pravirus vartus nepastebėtai išsmukti. Tai yra tiesiog neįtikėtinų sutapimų istorija. S. Voloshin buvo vienintelė, kuri išgyveno.
Po to jau pavyko pasiekti miškuose buvusį žydų partizanų būrį. 1944 m. liepą, kai sovietų kariuomenė užėmė Vilnių, pačiomis pirmomis dienomis ji sugrįžo į buvusią šeimos slėptuvę ieškoti kokių nors likusių daiktų, dokumentų. Ir tos slėptuvės senamiestyje, Dysnos gatvėje namo palėpėje, ant grindų, tarp dulkių ir smėlio ji pamatė užrašų knygelę, kurią iš karto atpažino kaip jos pusbrolio rašytą dienoraštį.
Tuomet Sore dienoraštį perdavė mano jau minėtam poetui Abraomui Suckeveriui, kuris taip pat jau kurį laiką buvo grįžęs į Vilnių ir bandė čia įsteigti žydų muziejų buvusioje geto teritorijoje. Vėliau A. Suckeveris išsigabeno dienoraštį į Izraelį ir ten paskelbė pirmąją jo versiją jidiš kalba.
Icchokas Rudaševskis su močiute ir dviem pusseserėmis, 1936 m. / Geto kovotojų muziejaus Izraelyje archyvo nuotr.
Šią dienoraščio atradimo ir išgelbėjimo istoriją turėjau laimės girdėti iš pačios S. Voloshin, su kuria dar 2018 m. susitikome Jeruzalėje. Nors ji buvo jau labai silpnos sveikatos, bet man gyvai papasakojo visą šį liudijimą. Deja, jos jau nebėra tarp mūsų.
– Koks buvo I. Rudaševskio pasaulis iki Holokausto?
– Rudaševskių šeima buvo labai išsilavinusi, inteligentiška. I. Rudaševskio tėvas Elijas Rudaševskis buvo kilęs iš Molėtų, vėliau jis įgijo spaustuvininko tipografo išsilavinimą. E. Rudaševskis buvo vieno didžiausių laikraščių ir turbūt paties didžiausio jidiš dienraščio „Vilniaus diena“ („Vilner Tog“) spaustuvininkas. Dienraštis buvo leidžiamas tarpukariu ir tikrai buvo labai svarbus. Jame buvo spausdinama daug kultūrinių publikacijų, literatūros, jis buvo svarbus visam bendruomenės gyvenimui.
O I. Rudaševskio dėdė, jo mamos brolis Aaronas Voloshinas, buvo šio dienraščio administratorius. Tai buvo šeima, susijusi su žydų spaudos, literatūros, taip pat ir politikos pasauliu. I. Rudaševskiui didelę reikšmę turėjo ir jo Vilniaus Žydų realinė gimnazija, buvusi Rūdninkų gatvėje. Gimnazija, kurioje buvo dėstoma jidiš kalba, ugdė Vilniaus ir litvakišką patriotizmą puoselėjantį žydų jaunimą.
Rudaševskių šeimos ir jo gimnazijos aplinka buvo sekuliari. Jie nebebuvo tos tradicinės gyvensenos religingi žydai. Jų pažiūros buvo pasaulietiškos, liberalios ar kairiosios. Apskritai, kairiosios pažiūros I. Rudaševskiui buvo tikrai artimos, o iš šio dienraščio tai taip pat labai aiškiai galima matyti.
Icchokas Rudaševskis ir jo tėtis apie 1930 m. / Geto kovotojų muziejaus Izraelyje archyvo nuotr.
YIVO instituto, pagrindine kuratore Karolina Ziulkoski, direktoriumi Jonathanu Brentu ir viena žymiausių Holokausto vaikų dienoraščių tyrėjų Jungtinėse Amerikos Valstijose Alexandra Zapruder, stengėmės perteikti visą tuometinio Vilniaus istorinę aplinką, papasakoti ją patraukliai, bet kartu ir kompleksiškai. Stengėmės kalbėti ne tik apie žydų gyvenimą, bet ir apie žydų santykius su lietuviais, su lenkais, pasakoti apie skirtingas politines pažiūras ir ypač apie tas tragiškas kolizijas, kurios ištiko ir litvakus, ir Vilnių, ir visą Lietuvą. Pirmiausia sovietų, paskui nacių, o vėliau ir antrosios sovietų okupacijos metais.
Parodos rengimas buvo man labai įdomus ir dėl tarp mūsų pačių, parodos rengėjų, vykusių vidinių diskusijų. Diskutavome, kaip paruošti tokį pasakojimą, kuris būtų paveikus ir priimtinas įvairių pasaulio kraštų auditorijoms. Paroda skirta tarptautinei Holokausto edukacijai visame pasaulyje.
– Vienas žinomiausių pasaulyje vaikų liudijimų apie Holokaustą yra Anos Frank dienoraštis. O I. Rudaševskio mintys nėra taip plačiai paplitusios. Gal galite palyginti, kuo skiriasi ir kuo panašūs jų dienoraščiai, jų atmintys, žvilgsniai į istoriją, aplinką?
– Iš tiesų Anos Frank dienoraštis jau daugybę dešimtmečių laikomas Holokausto dienoraščio klasika. Labai nuodugniai ištyrinėtas, daug kartų išleistas kūrinys. Jos istorija papasakota ir Holivudo filmuose, pasakojama įvairiuose muziejuose, ekspozicijose Amsterdame ar kitur, kad ir kur būtų Holokausto istorijai skirti muziejai.
Tuo tarpu Vilniaus geto dienoraščio autoriaus paauglio istorija tikrai buvo likusi šešėlyje. Vienas iš šios parodos tikslų buvo sugrąžinti tarptautinei auditorijai I. Rudaševskio tekstą, kuris yra savitas ir tikrai skiriasi nuo Anos Frank dienoraščio. Vilniaus gete ir apskritai Lietuvoje bei Vidurio Rytų Europos valstybėse Holokausto, karo situacija buvo kitokia negu tai, su kuo susidūrė Ana Frank ir jos šeima Amsterdame. Vakarų Europoje Holokaustas buvo kur kas brutalesnis ir ta tikrovė įvairiais požiūriais buvo kitokia.
Labai didelis skirtumas yra ir tai, kad I. Rudaševskis save suvokia kaip didesnės žydų bendruomenės, kalbančios jidiš kalba ir puoselėjančios jidiš kultūrą, dalį. Vilnius buvo būtent jidiš kultūros sostinė. Bendruomenėje, kuri buvo labai aiškiai išlaikiusi savo gimtąją kalbą, atskirą tapatumą, buvo siekiama tos kultūrinės veiklos išplėtimo. I. Rudaševskis jaučiasi bendruomenės kultūrinio gyvenimo dalimi. Jam be galo svarbi geto biblioteka, kurios tikrai aistringas skaitytojas jis buvo, be galo svarbus geto teatras, kurio scenoje jis pasirodė.
I. Rudaševskiui buvo be galo svarbi geto gimnazija, literatūros vakarai, kuriuose jis dalyvavo, jis taip pat organizavo jaunimo literatūros vakarus. Šiame dienoraštyje turime ir pasakojimų apie Vilniaus geto kultūrinį pasipriešinimą neginkluotomis formomis. Palyginti su kitais getais Europos miestuose, Vilniaus getas ypač išsiskiria savo neginkluotos kultūrinės rezistencijos intensyvumu.
Be galo svarbu padaryti šią informaciją prieinamą tarptautinei auditorijai, kad I. Rudaševskio vardas iš tikrųjų būtų žinomas greta Anos Frank ir kitų vaikų, paauglių dienoraščių autorių. Tai yra be galo unikalus tekstas.
Jis pasakoja apie Vilnių, Vilniaus erdvę, vietas ir, žinoma, per jį gali atrasti savo santykį su tragiška Vilniaus Holokausto istorija, miesto istorija, atmintimi. Svarbu, kad jį gali atrasti ne tik tarptautiniai skaitytojai, miesto svečiai, bet ir lietuvių skaitytojai, lietuvių jaunimas.
Noriu pabrėžti, kad 2018 m. išėjęs lietuviškasis I. Rudaševskio vertimas sulaukė labai didelio dėmesio ir kaip puikiai parengta vizualiniu požiūriu knyga su daugybe naujos archyvinės medžiagos, nuotraukų. Knygos dizainą parengė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.
Mindaugas Kvietkauskas / D. Umbraso / LRT nuotr.
Dienoraščio poveikio svarbą tvirtina ir tai, kad jau 2017 m. I. Rudaševskio dienoraščio ištraukos buvo įtraukos į lietuvių literatūros programą mūsų gimnazijose. Aštuntos klasės programos vadovėliuose atsirado I. Rudaševskio dienoraštis ir jo istorija. Taip yra ir dabar, atnaujintose literatūros programose. Dienoraštis tapo mūsų ugdymo dalimi greta tradiciškai skaitomo Anos Frank dienoraščio. Taip pat 2021–2022 m. Geros valios fondo ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dėka I. Rudaševskio dienoraščio leidimas buvo padovanotas net kelių šimtų Lietuvos mokyklų bibliotekoms.
Per kelerius metus beveik iš užmaršties, visiškos nežinomybės sugrįžo be galo svarbus šaltinis ir mūsų švietimui, ir mūsų kultūrinei atminčiai. Lietuviškasis leidimas taip pat buvo viena iš priežasčių, paskatinusių naują tarptautinio dėmesio bangą.
– I. Rudaševskio aprašymai, mintys itin paveikios, stebina jo vaizdinga kalba, pasakymai, pavyzdžiui „žodžiai ant popieriaus dega krauju“. Ar tai būdinga penkiolikmečiui? Kokia būtų jo ateitis, jei nebūtų ištikęs tragiškas likimas Paneriuose?
– I. Rudaševskis buvo labai mąslus ir ambicingas jaunuolis. Jis neabejotinai turėjo literatūrinį talentą. Išsiskyrė savo literatūriniais gabumais, jie pasirodė labai anksti. Apie save jis mąstė kaip apie būsimą rašytoją arba istoriką. I. Rudaševskį taip pat labai domino istoriniai tyrimai, jis buvo pradėjęs tyrinėti geto istoriją, rinkti žmonių pasakojimus tose gatvelėse, kuriose buvo įkalintas.
Tam jį labai skatino mokykla, mokytojai dar tarpukariu, o paskui – geto gimnazijoje. Skaitydami dienoraštį taip pat pastebime staigios brandos fenomeną, kai ypač ekstremalioje situacijoje vaikas, paauglys neįtikėtinai greitai subręsta ir ima mąstyti labai savarankiškai ir labai kritiškai. I. Rudaševskio dienoraštyje yra labai įvairių, taiklių įžvalgų, aštrių pastebėjimų apie paties geto gyvenimą, geto tarybos, vadinamojo Judenrato veiklą. Jis pasirodo kaip labai politiškai motyvuotas, kritiškas paauglys, smerkiantis susigyvenimo su nacių valdžia formas, smerkiantis nuolankumą, laukiantis to didesnio, to ginkluoto pasipriešinimo iš geto pogrindžio. Savo tekstuose jis labai norėjo ginti savo žydišką ir kartu vilnietiškąją tapatybę nuo to pažeminimo, kuris tuo metu jį slėgė.
– Jūs judaiką tyrinėjate jau daugybę metų, esate skaitęs daugybę atsiminimų, vertęs kūrinių. Kas jus labiausiai sukrėtė verčiant I. Rudaševskio dienoraštį?
– Yra daugybė tragiškų, autentiškų scenų, kurias pasakoja vaikas, jos skamba labai tikrai, nesumeluotai. Iš to teksto galima jausti ir baimę, ir neviltį, ir tikėjimą.
Viena iš tokių mane labiausiai pribloškusių scenų yra I. Rudaševskio aprašoma situacija prie Vilniaus geto vartų, kai jų visa šeima ėjo per „atranką“. Jiems labai pasisekė, jie buvo išleisti pro geto vartus, bet buvo sustabdyta jų močiutė, kurią jis labai mylėjo. Sargybiniai neleido jai praeiti, ją atskyrė nuo šeimos ir jie suprato, kad ji bus išvežta sušaudyti į Panerius. Ta akimirka, kai jie yra priversti palikti ją vieną, aprašyta be galo sukrečiančiai, be galo skaudžiai, jis rašo, kaip negali užmigti, kaip mato prieš save jų paliekamos mirčiai močiutės akis.
Kita scena, kai jis slepiasi slėptuvėje sandėliuke, vykstant gaudynėms gete, kurias vykdo lietuvių kolaborantų būrys. Jis drebėdamas stovi sandėliuke užsiglaudęs, už medinės sienos. Ir jaučia, kaip vaikšto tie gaudytojai, kaip spigina žibintuvėliais, bando pamatyti, kur slepiasi žydai. Slėptuvėje tarp žmonių tūno ir moteris su kūdikiu. Staiga kūdikis pradeda verkti. Žmonės yra tiek išsigandę, jog pradeda šaukti motinai, kad ji savo kūdikį pasmaugtų, nes jis juos visus išduos.
Perskaitęs tokias scenas, jas versdamas, aš po to tikrai kartais negalėdavau užmigti.
– Dienoraštis išlieka ir kaip to tragiško istorijos laikotarpio liudijimas, dokumentas. Ar I. Rudaševskis turėjo viltį, kad šis liudijimas perteiks jo istoriją ateities kartoms?
– Jis tiki žodžiu, tiki raštu, tiki pačia knyga ir pasirodo, kad jo nuojauta, kad tai, ką jis rašo, turės prasmę, išliks, nepaisant visko, išsipildo. Jo tikėjimas išsipildo. Jo veido, jo pasakojimo turėjo visiškai nebelikti, tačiau jo istorija nesibaigia su žūtimi Paneriuose.
Daugiausia vilties skaitant turbūt ir teikia ta nuojauta, tikėjimas rašymu, kūryba, pasipriešinimo veikla, pasipriešinimu viduje nesugniūžtant. Tai išsipildo.
Icchokas Rudaševskis 1938 m. / Geto kovotojų namų muziejaus archyvo nuotr.
I. Rudaševskio knygelė išlieka, pergyvena daugybę dešimtmečių ir ateina naujoms kartoms. Tai yra pati didžiausia viltis ir galbūt ir pamoka, kurią šitas dienoraštis moko dabar, kaip nepalūžti, kaip išlikti tokiose ekstremaliose situacijose ir kas tuomet gelbsti.
– Kaip I. Rudaševskio dienoraščiai vertinami pasauliniame atminties kontekste?
– Galiu pasakyti, kad tai tikrai be galo unikalus Holokausto istorijos šaltinis, vienas svarbiausių pasaulyje vaikų dienoraščių apie Holokaustą. Dienoraštis, kuris iki šiol buvo žinomas labai menkai. Parodos rengėjų tikslas buvo jo reikšmę iškelti, kad I. Rudaševskio dienoraštis būtų suvokiamas kaip klasikinis istorijos šaltinis.
– Kiek dar tokių ar kitokių istorijų yra dar neatrasta ar neišversta?
– Kiek dar neatrasta, niekada negali žinoti. Žinoma, kad tokių Lietuvos Holokausto šaltinių yra dar ne vienas. Man atrodo, kad labai reikėtų išversti Berlo Kagano dienoraštį „Žydas miške“, kuriame jis aprašo slapstymąsi lietuvių šeimoje ir santykį su lietuviais gelbėtojais. B. Kaganas buvo žymus tarpukario Kauno žurnalistas, jį, kartu su žmona, slapstė visiškai paprasta lietuvių ūkininkų šeima.
Šis dienoraštis be galo įdomus tuo, kad jame pasakojami santykiai tarp žydų ir jų gelbėtojų, pasakojama apie visą gelbėjimo tinklą. Manau, kad labai svarbu suvokti tuos žmogiškuosius ryšius, kurie labai dažnai lėmė gelbėtojų apsisprendimą.
– Parodos, vertimai, Vilniuje atvertas naujas Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus. Ar pastebite padidėjusį susidomėjimą judaika, žydų paveldu, taip pat ir siekį atliepti Holokausto tragediją?
– Manau, kad tai yra jau daugiau nei dešimtmetį vykstantis intensyvus žydų paveldo atradimo, įprasminimo procesas. Labai svarbu, jog dalyvauja ne tik valstybinės institucijos, bet ir daugybė tokias veiklas savanoriškai vykdančių žmonių, kurie skaito Holokausto aukų vardus įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose, kur jie atranda savo gyvenamųjų vietų žydiškąją istoriją.
Tai yra labai įvairus ir intensyvus procesas. Žydiška atmintis tampa mūsų pačių visuomenės atminties dalimi. Labai svarbu, kad suvoktume, jog Holokausto tragedija – tai pačių Lietuvos piliečių tragedija. Ne tik žydų tragedija, bet ir Lietuvos tragedija. Ir tai mūsų pačių praradimas.
Apžiūrėti parodą „Icchokas Rudaševskis: paauglio pasakojimas apie gyvenimą ir mirtį Vilniaus gete“ galite paspaudę čia.
Specialiai LRT.lt skaitytojams – ištraukos iš Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ (iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas, išleido Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Vilnius, 2018).
1941 m. liepos 8 d.
Išeina įsakymas, kad Vilniaus gyventojai žydai turi iš priekio ir iš nugaros prisisiūti antsiuvus. Geltonus apskritimus su raide J viduryje. Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių. Ilgai nepajėgiu pats tokio prisisiūti. Jaučiuosi it kuprotas, su dviem didelėm ant manęs tupinčiom rupūžėm. Man gėda pasirodyti gatvėje ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino. Tegu jie nutvilko kiekvieną sąmoningą vokietį, galvojantį apie savo tautos ateitį.
1941 m. rugsėjo 6 d.
Dangų aptraukia debesys. Ima lynoti. Slenkame kartu su minia. Žmonės tempia ryšulius grindiniu. Griūva. Ryšuliai išsibarsto. Moteris suklumpa po sunkia našta. Iš jos ryšulio ant gatvės pasipila ryžių srovelė. Einu apsikrovęs. Lietuviai varo pirmyn, neleidžia pailsėti. Mano galva tuščia. Nebematau prieš save gatvės, nebematau praeivių; tik jaučiu, kad degu iš pažeminimo ir skausmo. Norisi verkti. Štai pagaliau geto vartai. Jaučiu, lyg mane būtų apiplėšę: pavogę laisvę, namus, mano Vilniaus gatves, kurias šitaip myliu. Viską iš manęs atima. Prie vartų spūstis. Pagaliau atsiduriu kitoje vartų pusėje. Žmonių srautas įbloškia mane pro vartus. Nusimetu pečius pjaunančius ryšulius. Susirandu tėvus – ir štai mes jau geto kambaryje.
1942 m. gruodžio 10 d., trečiadienis
Susigriebiau, kad šiandien mano gimtadienis. Man suėjo penkiolika metų. Tiesiog nepastebime, kaip lekia laikas. Šiandien rimtai susimąsčiau. Nusprendžiau gete nebešvaistyti laiko tuščiai, be to, jaučiuosi linksmesnis, kai galiu mokytis, skaityti, tobulėti ir jausti, kad laikas ne stovi, o, kaip įprasta, eina kartu su manimi.
Norėtųsi atgauti praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu, – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę...
© Aistė Diržiūtė-Rimkė, LRT.lt
https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2334897/zodziai-ant-popieriaus-dega-krauju-holokaustas-vaiko...